🚀 Mėnulio iššūkis: kaip praeities istorija kuria ateitį?

Pasaulis patirtį kaupia iš naujo. Praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po „Apollo“ programos, žmonija vėl ruošiasi pasiekti Mėnulio orbitą. „Artemis II“ misija – tai ne tik demonstruojama kosminių raketų galia, bet ir sistemų patikimumo išbandymas.

Šis pasiekimas leis patikrinti naujus kosminius laivus, įgulos saugos sistemas bei procedūras tiesioginėje Mėnulio kaimynystėje. Astronautams, atstovaujantiems įvairioms šalims, teks pademonstruoti ne tik fizinį, bet ir psichologinį pasirengimą, nes ši patirtis taps pamatu šiuolaikinei kosmoso erai.

🤝 Globalus sprendimas – kosmosas reikalauja komandos

Žodis „kosmosas“ šiandien reiškia ne tik techninę pažangą, bet ir geopolitinę sąjungą. Kosminės programos gali būti sėkmingos tik bendradarbiaujant. Pagrindinis akcentas čia tenka didžiosioms kosminėms galioms (pavyzdžiui, JAV) ir Europos kosmoso agentūrai (EKA), kurios suvienijo savo jėgas.

Pagrindinė išvada – kosminių tyrimų sėkmė tampa vis labiau priklausoma nuo tarptautinio bendradarbiavimo. Tik vienydami pastangas galime užtikrinti, kad sukurtos technologijos ir žinios būtų prieinamos visiems ir sėkmingai tarnautų bendram labui.

🪐 Žvilgsnis į ateitį: koks tikrasis tikslas?

Jei šis etapas – tik saugus skrydis aplink Mėnulį, koks yra galutinis tikslas? Tai – nuolatinės bazės įkūrimas. Mėnulis tampa nepakeičiamu poligonu – tai milžiniškas žinių šaltinis, padedantis mums pasiruošti dar didesniems iššūkiams ir tolesniems galaktikos pasiekimams.

„Artemis“ programa nėra tiesiog dar vienas kosminis skrydis. Tai naujas žmonijos raidos etapas, mokantis mus ne tik išgyventi kosmoso erdvėje, bet ir geriau suprasti, kaip saugoti savo planetą. Mėnulio patirtis yra žingsnis, leidžiantis mums išmaniau įvertinti savo namų vertę žvelgiant iš toli.

Visatos jaunystėje, maždaug nuo 380 tūkstančių iki 180 milijonų metų po Didžiojo sprogimo, buvo epocha, vadinama Tamsiaisiais amžiais – tuo metu nebuvo jokių spinduliuotės šaltinių, o Visatą užpildančios vandenilio ir helio dujos buvo neutralios.

Neutralų vandenilį stebime pagal jo skleidžiamą 21 centimetro, arba 1,4 gigahercų, spinduliuotę, bet dėl Visatos plėtimosi radijo bangos iš tų laikų pailgėja kelias dešimtis kartų, taigi spinduliuotės dažnis tampa keliasdešimt megahercų. Žemėje tai atitinka komunikacijoms naudojamas radijo bangas, todėl astronominiai signalai paskęsta žemiškame triukšme. Mėnulis gali tapti puikiu skydu, uždengiančiu radijo bangas ir leidžiančiu stebėti kosmosą.

NASA mokslininkai apsvarstė ir pristatė bent dvi kosmologinių stebėjimų Mėnulyje misijas. Pirmoji misija, DAPPER, būtų orbitinis zondas, skriejantis aplink Mėnulį ir maždaug trečdalį orbitos praleidžiantis palydovo šešėlyje. Nors tokią misiją galėtume sukurti ir paleisti ir be žmonių skrydžio į Mėnulį, galimybė pasinaudoti Artemis projekto infrastruktūra gerokai sumažintų kainą. Atskirai tokia misija kainuotų apie pusę milijardo dolerių, o kaip Artemis dalis – tik apie 90 milijonų.

Kita, sudėtingesnė misija vadinasi FARSIDE; tai būtų 128 radijo antenų masyvas, kurį dešimties kilometrų skersmens teritorijoje tolimojoje pusėje pastatytų autonominiai mėnuleigiai. Jos kaina gali siekti apie milijardą dolerių. Ir viena, ir kita misija galėtų stebėti iš tolimojo kosmoso ateinančias radijo bangas ir taip nustatyti, kaip vystėsi Visata pirmuosius šimtą milijonų metų. Šios žinios padėtų patikrinti įvairias standartinio kosmologinio modelio detales ir alternatyvias hipotezes apie tamsiosios ir įprastos materijos sąveiką.

Projektų pristatymus rasite čia ir čia.

Dalinį Saulės užtemimą stebės Rusijos Sibiro, Rytinės Azijos, bei Šiaurinės Skandinavijos, Talino gyventojai. Maksimumo metu 12 val. 46 min. bus užtemę beveik 3/4 Saulės disko.

Paprastai Saulės ir Mėnulio užtemimai kartojasi dukart per metus ir jų iš viso būna keturi. 2018-ieji metai – ypatingi, nes per juos vyks penki užtemimai:

Sausio 31 d. pilnas Mėnulio užtemimas buvo matomas Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Deja, Lietuvoje mes jo negalėjome stebėti, nes Žemės šešėlis ant Mėnulio užslinko apie 14 val. dienos, o nuslinko apie 17 val.

Vasario 15 d. įvyko dalinis Saulės užtemimas. Šįkart juo pasidžiaugti galėjo tik pietų pusrutulio gyventojai (ir kuo arčiau Antarktidos, tuo geriau). Užtemimo maksimumo metu 22 val. 51 min. Mėnulis uždengė 60 proc. Saulės disko. Deja, Lietuvoje tokiu metu nematėme ne tik užtemimo, bet ir pačios Saulės.

Liepos 13 d. 6 val. ryto įvyko dalinis Saulės užtemimas, bet Lietuvoje jis nebuvo matomas.

Liepos 27 d., apie 22.30 val., buvo galima grožėtis visišku Mėnulio užtemimu.

O jau po kelių dienų rugpjūčio 11-ąją (šeštadienį), apie 12 val., vyks dar vienas dalinis Saulės užtemimas, tačiau Lietuvoje jis nebus matomas, nes Mėnulio šešėlis prabėgs kiek šiauriau.

Kada būna Saulės užtemimas?
Saulės užtemimas vyksta per jaunatį, kai Mėnulis užstoja Saulės šviesą ir ji nepatenka į Žemę. Tačiau jis matomas ne visose Žemės vietose.

Kada būna Mėnulio užtemimas?

Mėnulio užtemimas vyksta per pilnatį, kai jis keliauja per Žemės šešėlį – Žemė užstoja jį nuo Saulės. Mėnulio užtemimas matomas tamsiojoje Saulės neapšviestoje Žemės dalyje.

]]> https://ctl.lt/dalinis-saules-uztemimas-rugpjucio-11-diena/feed/ 0 https://ctl.lt/sianakt-matysime-kruvinaji-menuli/ https://ctl.lt/sianakt-matysime-kruvinaji-menuli/#respond Fri, 27 Jul 2018 14:10:43 +0000 https://www.ctl.lt/?p=13953 Tai bus ilgiausias ir įspūdingiausias Mėnulio užtemimas per šį šimtmetį. Mėnulis keliaus per patį Žemės metamo šešėlio vidurį.

Mėnulis geriausiai bus matomas liepos 27 d. maždaug tarp 21.30 val. ir 23.13 val. Lietuvos laiku.

Tiesiai tarp Mėnulio ir Saulės kurį laiką keliaus Žemė – įvyks visiškas Mėnulio užtemimas, kurio metu Mėnulis bus matomas rausvos spalvos. Dėl to jis ir vadinamas „kruvinuoju Mėnuliu”.

Žemės palydovo spalva užtemimo metu priklauso nuo Žemės metamo šešėlio. Krentantis šešėlis yra raudonas dėl tos pačios priežasties jis ir besileidžiančią Saulę nudažo raudonai: kai Saulės šviesa kerta mūsų planetos atmosferą.

Mėnulio užtemimui stebėti nereikia jokio specialaus pasiruošimo. Įspūdingą reginį pamatyti gali sutrukdyti nebent apsiniaukęs dangus.

Mėnulio užtemimai vyksta tada, kai Žemė įsiterpia tarp Saulės ir Mėnulio.

Du kartus per 11 mėnesių Saulė, Žemė bei Mėnulis atsiduria vienoje eilėje. Vienas toks sutapimas lemia Saulės užtemimą (kai Mėnulis atsiduria per vidurį), o antrasis – Mėnulio (kai viduryje atsiduria mūsų planeta).

Todėl Saulės ir Mėnulio užtemimai dažniausiai vyksta poromis, o juos skiria maždaug dvi savaitės. Per metus įvyksta tik keturi pilni užtemimai.

Kai kurie gali sakyti, kad tokios kalbos tėra mokslinė fantastika, bet ekspertai, tarp jų Europos kosmoso agentūros (ESA) remiamo „Mėnulio kaimelio“ (Moon Village) projekto ambasadorius Bernard’as Foingas teigia, kad tokie užmojai ne vien pagrįsti, bet ir įgyvendinami.

Per šią savaitę Rygoje vykstantį Europos planetologijos kongresą B. Foingas pristatė, kaip žmonija galėtų įkurti priešakinį forpostą natūraliame Žemės palydove ir vėliau plėsti jo kolonizaciją.

Pasak jo, žmonių kolonija plėstųsi panašiai, kaip Žemėje augo gyvenvietės aplink naujai tiesiamus geležinkelius, pritraukdavusius verslą.

Iki 2030 metų galėtų būti įkurta pirmoji Mėnulio gyvenvietė; joje apsigyventų 6–10 pionierių – mokslininkų, techninių darbuotojų ir inžinierių. Iki 2040 metų gyventojų skaičius galėtų padidėti iki 100, prognozuoja B. Foingas.

„2050-aisiais jų galėtų būti tūkstantis, o tuomet … savaime suprantama, galima numatyti, kad bus šeimų“, prisidėsiančių prie Mėnulyje dirbančių įgulų, naujienų agentūrai AFP aiškino B. Foingas.

Tikėtina, kad praėjus vos keliems dešimtmečiams „Mėnulyje gali gimti vaikų“, svajojo jis.

ESA vadovas Johannas-Dietrichas Woerneris kalbėjo apie galimybę pakeisti dabartinę orbitinę Tarptautinę kosminę stotį (TKS) nuolatine Mėnulio kolonija.

Ši futuristinė idėja yra vienas pagrindinių klausimų, šią savaitę svarstomų per ekspertų susitikimą Latvijos sostinėje.

Sukurti rinką

Planuojama, kad TKS eksploatacija bus baigta 2024 metais. Šis žingsnis žymės precedento neturinčio bendradarbiavimo kosmose laikotarpio po Šaltojo karo priešpriešos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pabaigą.

Praėjus keturioms dešimtims metų po pirmojo žmonių išsilaipinimo Žemės palydove per karštligiškas kosmines lenktynes J. D.Woerneris siūlo įkurti kaimelį seniai nebelankomame Mėnulyje, kad jis taptų naujo kosminio bendradarbiavimo pagrindu.

Ši idėja labai domina mokslininkus ir komercinių projektų planuotojus, bet kol kas nesužavėjo politikų. Kol kas pastarųjų vangumas stabdo šiuos užmojus.

„Tai smarkiai nuvilia… Vis dar nesugebėjome sudominti aukščiausių lyderių“, – sakė Latvijos universiteto fizikas Vidvudas Beldavas, vadovaujantis „Tarptautinės Mėnulio dekados“ projektui, raginančiam vykdyti jungtines Mėnulio tyrimų misijas.

Ko labiausiai trūksta?

„Pademonstruoti, kad pramonės veikla Mėnulyje yra galima, kad … gali atsirasti didelės rinkos“, – aiškino jis.

Tarp svarbių potencialių Mėnulio išteklių gali būti bazaltas – vulkaninė uoliena, kuri, anot V.Beldavo, gali būti panaudota kaip žaliava trimačio spausdinimo įrenginiams.

Mėnulyje taip pat esama daug helio izotopo He-3. Ši Žemėje reta medžiaga teoriškai galėtų būti panaudota švariau ir saugiau gaminti energijai mūsų planetoje.

Bene svarbiausi ištekliai būtų vanduo, susikaupęs ties Mėnulio ašigaliais aptiktuose ledo kloduose.

Vanduo gali būti skaidomas į vandenilį ir deguonį – degalus raketoms.

„Skristi į orbitą aplink Žemę … 40 kartų pigiau iš Mėnulio negu iš Žemės, nes Žemės gravitacija labai stipri ir ją tenka įveikti“, – aiškino B. Foingas.

„Sunkus gyvenimas“

Ekspertai sako, kad ateitį lems bendradarbiavimas tarp nacionalinių kosmoso agentūrų, gaunančių vis mažiau lėšų, ir privačiojo sektoriaus, galinčio gauti pelno parduodant išteklius – pavyzdžiui, Mėnulyje gaminamą raketų kurą.

Mėnulis jau dabar tiriamas kibernetiniais zondais. Artimiausiais metais į palydovą planuojama pasiųsti kelis nusileidimo modulius ir mėnuleigius.

J. D. Woerneris sakė AFP, kad siekiama „apjungti tarptautines pastangas ir peržengti Žemės sienas bei krizes“.

Vis dėlto žmonėms, manantiems kad Mėnulis gali suteikti galimybę ištrūkti iš Žemės, patiriančios klimato pokyčių ir branduolinio karo grėsmę, fizikė Christiane Heinicke sako, kad kolonistų gyvenimas būtų „sunkus“ ir toli gražu ne kiekvienam priimtinas.

Mokslininkė metus gyveno Marso sąlygos imituojančioje aplinkoje Havajuose.

„Ten nėra jokios augalijos – viskas, ką jie matys, tai uolos, regolitas (purus Mėnulio gruntas) ir dangus, visiškai kitoks nei mūsiškis Žemėje“, – ji rašo AFP atsiųstame elektroniniame laiške.

„Būtumėte gyvenvietėje arba skafandre, ir tai reiškia, kad niekada iš tikrųjų nepajustumėte Mėnulio arba planetos, kurioje gyventumėte. Nejustumėte vėjo (jeigu jis apskritai būna – kaip Marse), nejustumėte saulės savo oda. Viskas, ką liestumėte, būtų pirštinių vidus“, – aiškino Ch. Heinicke.

Dar viena problema: „Niekada negalėtumėte išvengti savo įgulos draugų.“

Tačiau B.Foingas, pats kurį laiką praleidęs įvairiuose Žemėje įrengtuose moduliuose, kuriuose ruošiami norintys tapti Mėnulio arba Marso pionieriais, iššūkių nebijo.

Jis tikis iki 2040 metų apsilankyti Mėnulio gyvenvietėje.

Paklaustas, ar pasiimtų ten savo šeimą, ekspertas atsakė, kad „tai priklausytų nuo kainos… Bilieto kaina yra maždaug 100 mln. eurų. Taip yra šiuo metu, bet po 20 metų bilieto kaina gali būti 100 kartų mažesnė“.

Visa tai smarkiai priklausys nuo komercinių Mėnulio projektų, kuriančių naujas technologijas, didinančių Mėnulio išteklių paklausą, turizmo galimybes ir mažinančių kainas.

Pavyzdžiui, bendrovės „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas tikisi per kelis ateinančius metus tikisi pasiųsti du žmones apskrieti Mėnulio.

Na, o elektroninės prekybos milžinės „Amazon“ įkūrėjo Jeffo Bezoso kompanija „Blue Origin“ planuoja nugabenti į Žemės palydovą penkias tonas krovinių.

Tarp jų yra Europos, Kinijos ir Rusijos kosmoso agentūros, o praeitą savaitę interviu tokią mintį išreiškė ir astronautas Chrisas Hadfieldas.

Jo teigimu, kolonija Mėnulyje turi daug privalumų: Mėnulis yra arčiau, todėl ten įsikūrus bus galima palyginus saugiai mokytis išgyventi už Žemės ribų.

Taip pat Mėnulio tyrimų stotis galėtų veikti panašiai, kaip dabartinė Tarptautinė kosminė stotis – kaip daugelio valsybių bendras projektas, leidžiantis mokslininkams dirbti nežemiškomis sąlygomis.

Be to, Mėnulio stotis galėtų tapti ir kuro papildymo stotimi toliau į Saulės sistemą skrendančioms misijoms.

NASA konsultuojanti kompanija NexGen Space LLC yra įvertinusi, kad kuro papildymas Mėnulyje kiekvieną žmonių misiją į Marsą atpigintų 8,5 milijardo dolerių; palyginimui, Curiosity misijos visa kaina yra apie 2,5 milijardo.

Pastarieji yra sunkūs ir brangūs, todėl ieškoma būdų, kaip temperatūros klausimą spręsti efektyviau.

Neseniai Europos kosmoso agentūros (ESA) mokslininkai pasiūlė galimą sprendimą: pasinaudoti Mėnulio dulkėmis kaip šilumos talpykla.

Dienos metu Mėnulio paviršius įkaista iki 100 laipsnių, o šiluma prasiskverbia ir gilyn į regolitą. Naktį šiluma po truputį atiduodama į aplinką. Šį temperatūrų skirtumą būtų galima išnaudoti kaip energijos generatorių, kuris veiktų ir Mėnulio dieną, ir naktį.

Kol kas ši idėja yra tik pasiūlyta, bet dabar ji bus nagrinėjama skaitmeniniais modeliais. Jei pasirodys, kad tikėtinas šildymas yra pakankamai efektyvus, bus galima galvoti ir apie prototipo gamybą ir bandymus.

Lyginant su pilnu ar daliniu Mėnulio užtemimu, pusšešėlinis užtemimas yra gerokai subtilesnis ir sunkiau matomas plika akimi. Tačiau esant giedram dangui blyškų šešėlį palydovo paviršiuje pamatyti įmanoma. „Kadangi pritemimas bus toks švelnus, geriausias patarimas būtų naudotis žiūronais ar teleskopu, kad pamatytumėte, kaip Žemės pusšešėlis slinkdamas pridengia įprastą Mėnulio švytėjimą“, – siūlo Andrew Fazekas iš „National Geographic“. Jis pastebėjo, kad piko metu pusšešėlis užklos apie 91 proc. regimojo Mėnulio disko. Kitas panašus Mėnulio užtemimas įvyks kitų metų vasarį, o rugpjūčio pradžioje laukiama dalinio Mėnulio užtemimo. Artimiausias pilnas Mėnulio užtemimas numatomas 2018 metų sausio 31 d.

Saturno palydovą Titaną 1655 metų kovo 25 atrado Olandijos fizikas, matematikas ir astronomas Kristijanas Higensas (Christiaan Huygens). Tai didžiausias Saturno palydovas ir antras pagal dydį „mėnulis“ Saulės sistemoje (po Ganimedo, Jupiterio mėnulio). Titano skersmuo yra apie 5150 km.

 Saulės sistemos planetos

Titano paviršius sudarytas daugiausia iš vandens ledo ir nuosėdinių organinių medžiagų. Be to ten yra ir gamtiniai rezervuarių, pripildyti, kaip manoma, skystų angliavandenilių, daugiausia metano ir etano dujų.

Saturno palydovai – mėnuliai

Aukščiausią Titano viršūnę buvo įmanoma identifikuoti tarpplanetinės stoties „Cassini“ perduotų duomenų dėka. Viršūnė yra trijų gūbrių, vadinamų Mithrim Montes, zonoje. Viršūnės aukštis – 3337 metrai. Palyginimui, Žemės aukščiausias kalnas yra Džomolungma – jos aukštis 8848 metrai.

Tyrinėtojai pažymi, kad visos aukščiausios Titano viršūnės yra planetos pusiaujo zonoje. Jų aukštis svyruoja apie 3000 metrų žymą.

NASA taip pat pateikė naujus aukštos skiriamosios gebos Saturno mėnulio uolieninių darinių žemėlapius. Taigi, pamatykite juos ir jūs.

Šaltiniai:

• nasa.gov

• https://en.wikipedia.org/wiki/Titan_(moon)

Dėkojame, kad skaitote.

Nepamirškite gautomis žiniomis pasidalinti su savo draugais.