Aukščiau esantis vulkaninės lygumos vaizdas kovo mėnesį nufotografuotas ESA ir „Roscosmos“ palydovo TGO.

Čia matomas plotas yra Lunae Planum, pereinamasis regionas tarp šiaurinės žemumos ir Tharsis Montes ugnikalnio komplekso, kuris, kaip manoma, yra atsakingas už lavos nuosėdas didelėje teritorijos dalyje.

Tokie vaizdai gali padėti mums šiek tiek geriau suprasti procesus Marse. Krateriai, kurie išmargina lygumą, įskaitant tris vidutinio dydžio, kurie užima pagrindinę sceną nuotraukoje, atsirado po ugnikalnio paviršiumi.

Tai reiškia, kad galime pažvelgti į Marso praeitį. Pavyzdžiui, didesni krateriai rodo sluoksnius, kuriuos galėjo sudaryti nuoseklūs lavos srautai nuo to laiko, kai planeta vulkaniškai buvo aktyvesnė.

Nežinome, ar Marsas ir šiandien yra vulkaniškai aktyvus. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad planeta visiškai rami, tačiau naujausi duomenys rodo, kad Marsas gali būti vulkaniškai aktyvus.

Vulkaninių paviršių trikdžių tyrimas gali padėti planetų geologams išsiaiškinti, kada tekėjo lavos srautai, o tai savo ruožtu gali padėti sudaryti planetos vulkaninę istoriją.

Kadangi marsaeigiai negali nuvykti į daugelį vietų planetoje, orbitiniai vaizdai yra vienas geriausių įrankių, kuriuos turime šiam darbui.

Pagrindinė „ExoMars Trace Gas Orbiter“ (TOG) misija yra atmosferos tyrimai (ir jis atlieka šį darbą puikiai), tačiau tokie vaizdai yra vyšnia ant torto.

Šią nuotrauką padarė NASA marsaeigis „Curiosity“, kuris jau ilgą laiką tyrinėja Raudonosios planetos paviršių ir ieško gyvybės pėdsakų. Nuotraukoje matome saulėtekį, kuris lėtai kopia per Gale’o kraterį ir galiausiai nušviečia viską aplink. Ši nuotrauka marsaeigio navigacine kamera buvo padaryta lapkričio 30 dieną.

„Tai viena gražiausių nuotraukų, kurias man yra tekę fotografuoti“, – teigia už marsaeigio kameras atsakingas Dougas Ellisonas.

„Curiosity“ yra automobilio dydžio marsaeigis, kuris Gale’o krateryje nusileido 2012 metų rugsėjo 6 dieną. Jo pagrindinė užduotis – tyrinėti Marso klimatą ir geologiją, o jei tiksliau – išsiaiškinti, ar šioje planetoje iš tiesų kažkada egzistavo gyvybei tinkamos sąlygos. Po aštuonerių metų veikimo marsaeigis vis dar veikia ir reguliariai persiunčia nuotraukas bei naudingą informaciją atgal į Žemę.

Gale’o krateris yra 154 kilometrų skersmens, o plačios jo įdubos viduryje (kuri, manoma, susiformavo prieš 3,5-3,8 mlrd. metų nukritus meteoritui) stūkso 5500 metrų aukščio kalnas. Šis krateris yra vienas pagrindinių mokslininkų taikinių – kadangi manoma, jog čia anksčiau galėjo plytėti ežeras, tad ir galėjo gyventi įvairūs mikrobai.

Marsaeigio padaryta nuotrauka yra juodai balta, tačiau saulėtekiai ir saulėtekiai Marse yra mėlyni – tai pamatyti galite žemiau pateiktoje nuotraukoje, kurią 2015 metais padarė taip pat „Curiosity“.

„Tokia spalva atsiranda dėl to, kad mėlyna šviesa efektyviau prasiskverbia pro Marso atmosferą. Čia pasklidusios raudonųjų dulkių dalelės išsklaido raudoną šviesą, todėl Marso dangus atrodo raudonas. Tuo tarpu tiesioginio Saulės matomumo kryptimi raudonos šviesos bangos nefiltruojamos ir dėl to saulėlydis atrodo mėlynas“, – teigia prie „Curiosity“ marsaeigio dirbančios komandos narys Markas Lemmonas.

Nors „Curiosity“ ir yra puikus įrankis, gretai visą jo šlovę gali pasiglemžti kitais metais planuojama misija „Mars 2020“. Manoma, kad Jezero krateryje šis aparatas nusileis vasarį ir bus aprūpintas naujomis kameromis bei instrumentais, o taip pat patikimesniais šarvais ir ratais. Kaip ir „Curiosity“, šios misijos pagrindinis tikslas bus ieškoti esamos ar buvusios gyvybės pėdsakų.

Parengta pagal „IFLScience“.

„China Aerospace Science and Technology Corporation“ paskelbė ketinanti išsiųsti astronautus į Marsą.

„Astronautų siuntimas suteiks geresnes galimybes rasti gyvybės pėdsakų Marse“, – „China Daily“ teigė kosmoso technologijų tyrėjas Pangas Zhihao.

„Yra teorijų, teigiančių, kad prieš milijardus metų Marsas, aplinkos atžvilgiu, buvo labai panašus į Žemę“, – teigia Pangas.

Pranešime taip pat pažymima, kad tai yra „pirmas kartas istorijoje, kai Kinijos kosmoso pramonė viešai paskelbė apie planuojamą misiją į Raudonąją planetą“.

Ir kaip viskas turėtų vykti?

Pirmoji kelionės stotelė turėtų būti Mėnulis. Kaip praneša „Space.com“, praėjusį mėnesį Kinija pademonstravo naujos kartos erdvėlaivį, kurį planuojama panaudoti astronautų siuntimui į Mėnulį ir atgal dar 2020-ųjų metų pabaigoje.

Ir tik vėliau, įveikus daugybę iššūkių, būtų keliaujama į Marsą. Anot Pango, kelionė į Marsą gali „užtrukti daugiau nei 500 dienų“ ir tokia misija dar gali būti neįgyvendinta iki pat 2050-ųjų.

Reikės įveikti ne tik technologinius iššūkius, bet ir tokias astronautams kylančias grėsmes, kaip „kaulų mineralų tankio sumažėjimą, kosmoso radiaciją ir psichinę sveikata“, – pridūrė Pangas.

Įdomu tai, kad NASA dar oficialiai nepaskelbė kada planuoja savo misiją į Marsą. Balandžio mėn. paskelbtoje ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad NASA organizuojama „kelionė į Marso orbitą galėtų būti vykdoma ne anksčiau kaip 2037-aisiais metais ir jei tik nereikės didelės technologijų plėtros, neatsiras delsos, išlaidų padidėjimo ir rizikų dėl bendro biudžeto trūkumų“.

Žinoma, 2050-ieji yra toli ir per visus šiuos metus gali nutikti pačių įvairiausių dalykų. Ir pirmiausiai dar reikia sugebėti saugiai, greitai ir be didesnių iššūkių nukeliauti iki Mėnulio, prieš pradedant planuoti kelionę į Marsą.

Tačiau Kinijai ambicijų, lėšų, intelektinių ir žmogiškųjų išteklių tikrai netrūksta. Jei NASA vadovybei dar reikia lėšų poreikiu įtikinėti aukščiausius JAV valstybės vadovus, tai visiems puikiai žinoma, kad Kinijoje viskas paprasčiau – tereikia šios šalies vadovybei kažko užsinorėti ir pinigai jau tampa ne problema, o tik priemonė tikslui pasiekti.

Marso atmosferoje yra kas porą metų atsiveria skylė, per kurią į kosmosą išleidžiami riboti Marso vandens ištekliai — o likęs vanduo atsiduria ašigaliuose.Tai keistą Raudonosios planetos vandens elgesį tyrusios rusų ir vokiečių mokslininkų komandos pateikiamas paaiškinimas. Būdami Žemėje mokslininkai mato, kad aukštai Marso atmosferoje yra vandens, kuris migruoja į ašigalius. Bet lig šiol nebuvo gero Marso vandens apytakos rato veikimopaaiškinimo, ir kodėl kadaise permirkusi planeta dabar sausa kaip pintis.

Vandens garai aukštai Marso atmosferoje stebina, nes Raudonosios Planetos atmosferos vidurinis sluoksnis turėtų vandens apytaką sustabdyti visai.

„Vidurinė Marso atmosferos dalis pernelyg šalta, kad joje galėtų būti vandens garų,“ rašo tyrėjai Geophysical Research Letters žurnale pubblikuotame tyrime.

Tai kaip vandeniui pavyksta įveikti šį vidurinio sluoksnio barjerą?

Remiantis tyrime aprašytomis kompiuterinėmis simuliacijomis, tai susiję su dviem unikaliais Marso atmosferos procesais.

Žemėje vasara šiauriniame pusrutulyje ir vasara pietiniame pusrutulyje yra gan panaši. Bet Marse taip nėra: kadangi planetos orbita gerokai labiau ištęsta, ekscentriška, pietinio pusrutulio vasaromis (kurios ateina kas du Žemės metus) ji būna gerokai arčiau Saulės. Tad šioje planetos dalyje vasaros gerokai šiltesnės už vasaras šiauriniame pusrutulyje.

Kai tai nutinka, remiantis tyrėjų simuliacijomis, Marso viduriniame atmosferos sluoksnyje (tarp 60 ir 90 kilometrų aukščio), atsiveria langas, per kurį vandens garai patenka į aukštesnį atmosferos sluoksnį. Kitu metu dėl Saulės šviesos trūkumo Marso vandens ciklas praktiškai visai išsijungia.

Jau 15 metų Marse dirbantis „Opportunity“ pateko į didelę bėdą: NASA aiškina, kas su juo nutiko ir kodėl mokslininkai labai sunerimę

Marsas nuo Žemės skiriasi dar ir ten dažnai vykstančiomis milžiniškomis dulkių audromis. Šios audros blokuoja Saulės šviesą ir planetos paviršius vėsta. Bet mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, kad Marso paviršiaus nepasiekusi šviesos energija kaupiasi atmosferoje, šildo ją ir kuria sąlygas geresniam vandens pernešimui. Vykstant globaliai dulkių audrai, panašiai į Marsą apgaubusią 2017-aisiais, dulkes apdengia mažos vandens ledo dalelės. Šios lengvos ledo dalelės į viršutinę atmosferą pakyla lengviau už kitas vandens formas, tad, per tokiu periodus į viršutinę atmosferą patenka daugiau vandens.

Tyrėjai parodė, kad dulkių audros į viršutinę atmosferą gali iškelti netgi daugiau vandens, nei pietinio pusrutulio vasaros.

Vandeniui vienu ar kitu būdu įveikus vidurinio atmosferos sluoksnio barjerą, vyksta du dalykai: dalis šio vandens nuslenka link šiaurės ir pietų ašigalių, kur galiausiai iškrenta. Bet aukštajame atmosferos sluoksnyje ultravioletinė šviesa gali nutraukti vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomus jungiančius ryšius, – taip vandenilis nuskrieja į kosmosą, palikdamas deguonį.

Šis procesas bent jau iš dalies gali paaiškinti, kaip kadaise kupinas vandens Marsas tapo tokia sausa vieta, kokia dabar yra, rašo tyrėjai.

Kaip įvertintumėte atradimą – kiek jis svarbus?

Bet koks vandens atradimas už Žemės ribų yra reikšmingas, o šis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis vandens telkinio aptikimas Marse. Vanduo yra būtinas ingredientas gyvybei – bent jau tokiai, kaip Žemėje – formuotis, be to, toks vandens telkinys gali būti išsaugojęs informaciją apie Marso paviršiaus sąlygas prieš milijonus metų, panašiai kaip ežerai giliai po Antarktidos ar Arkties salų ledynais.

Kaip manote, ar skysto vandens Marse galėtų būti ir daugiau?

Taip, gali. Yra daug įrodymų, jog Marso paviršiuje kadaise būta vandenynų, upių ir ežerų. Taip pat yra spėjama, kad kartais ir dabar Marso paviršiuje gali susidaryti trumpalaikės vandens srovelės, sukuriančios nuošliaužas kopose, bet šie įrodymai nevienareikšmiški. Visgi panašių ežerų po ledynais, arba po paviršinėmis uolienomis, gali būti ir daugiau.

Kaip vertintumėte tikimybę šalia tokio vandens (ar vandenyje) aptikti gyvybę?

Žemėje gyvybės yra visur, kur yra vandens. Taigi tikimybę vertinu optimistiškai – jei Marse kada buvo gyvybės, tai toks ežeras gali būti viena geriausių vietų jai išlikti, nes jis yra apsaugotas nuo žalingos ultravioletinės spinduliuotės. Bet tvirtai kažko pasakyti kol kas tikrai nėra įmanoma.

Kaip manote, ar šis atradimas paskatins tyrimus Marse, o gal ir jo kolonizaciją?

Manau, kad tyrimus tikrai paskatins, tačiau dedikuotos misijos į pietinio ašigalio apylinkes reikės palaukti bent dešimtmetį – tiesiog jų neįmanoma greičiau parengti. Kolonizacijai šis atradimas didelio skirtumo neturi – išgauti vandenį Marse būtų galima ir neturint skysto vandens telkinių, naudojant ledą ar netgi kai kurias uolienas, kurios yra prisigėrusios vandens molekulių.

Egzistuoja pesimistinė pozicija, kad jei Marse egzistuoti gyvybė, kas reikštų, kad Visatoje turėtų būti pilna civilizacijų – bet mes jų nematome. O jei nematome, vadinasi, yra kažkoks laiptelis, kurio jokia gyvybė neperžengia ir žūsta. Kaip vertintumėte tokią poziciją?

Taip, tokia pozicija tikrai egzistuoja, bet šiame argumente daromas vienas logikos šuolis – gyvybė sutapatinama su protinga civilizacija. Intelektas visai nebūtinai yra neišvengiamas evoliucijos produktas. Gali būti, kad Visatoje egzistuoja daugybė planetų, pilnų gyvybės, tačiau protinga gyvybė – ir juo labiau, technologinė civilizacija – yra ypatingai retas reiškinys. Mes šį laiptelį peržengėme ir neišnykome, taigi apie savo ateities perspektyvas galime mąstyti ir optimistiškai. Be to, jei Marse egzistuoja gyvybė, tai nebūtinai reiškia, kad kitur Visatoje jos turėtų būti pilna – Marso ir Žemės gyvybė nebūtinai yra nepriklausomos viena nuo kitos. Gyvybė galėjo susiformuoti, pavyzdžiui, Marse ir būti atnešta į Žemę su meteoritais – arba atvirkščiai.

Ar Lietuva galėtų kaip nors prisidėti prie vandens ir gyvybės paieškų Marse? Ar mums belieka tik pasyvių stebėtojų rolė?

Lietuva šiuo metu stoja į Europos kosmoso agentūrą, kurios zondo „Mars Express“ stebėjimai ir leido aptikti šį ežerą. Taigi neabejoju, kad ateityje lietuvių mokslininkai bei inžinieriai taip pat prisidės prie Marso ir kitų planetų tyrimų.

Kas galėjo sukurti tokį porėtą nuosėdinių uolienų darinį? Tyrėjų teigimu, galimas paaiškinimas būtų piroklastiniai išsiveržimai – ugnikalnių sprogimai, išmetantys į atmosferą daugybę pelenų bei uolienų. Sprogimai vyko prieš maždaug tris milijardus metų; uolienos iškrito dideliame plote aplink ugnikalnius ir, laikui bėgant, susislėgė į dabar stebimas struktūras. Medūzos žemumoje piroklastinės kilmės uolienų yra daugiau nei šimtą kartų daugiau, nei didžiausiame panašiame telkinyje Žemėje, ir daugiau nei bet kokiame žinomame telkinyje Saulės sistemoje.

Taigi šio regiono kilmės supratimas reikšmingai praplės akiratį ir apie Marso, ir apie kitų planetų evoliuciją. Be to, piroklastinių išsiveržimų – ypač tokių galingų – metu išmestos dujos, pavyzdžiui anglies dvideginis ir vandens garai, turėjo reikšmingą poveikį Marso atmosferai, galėjo netgi pakeisti tuometinio Marso tinkamumą gyvybei.

Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research Planets.

Kita truputį marsietiška naujiena skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas – Marso pavertimas į Žemę panašia planeta, kitaip tariant, teraformavimas. Kaip ir daugelis fantastinių idėjų, ši irgi kada nors ateityje gali tapti realybe, bet tam reikėtų išspręsti daugybę technologinių (jau nekalbant apie ekonominius ir etinius) klausimų.

Vienas iš jų – kaip suteikti Marsui ozono sluoksnį ir apskritai kaip suteikti atmosferai reikšmingą deguonies kiekį. Tam reikėtų Marse įkurdinti žemiškus fotosintetinančius organizmus, o vieni iš jų galėtų būti cianobakterijos. Būtent jos atsakingos už deguonies padidėjimą Žemės atmosferoje prieš 1-3 milijardus metų.

Dabar naujame tyrime nustatyta, kad dauguma cianobakterijų yra dar efektyvesnės fotosintetintojos, nei manyta iki šiol. Anksčiau buvo manoma, kad jokia fotosintezė negali vykti, jei nėra šviesos, kurios bangos ilgis būtų 700 nanometrų arba trumpesnis; 700 nanometrų atitinka gana sodrią raudoną spalvą. Tačiau dabar parodyta, kad cianobakterijos turi chlorofilų, kurie gali sugerti net 750 nanometrų bangos ilgio, žmogaus akiai praktiškai nematomą, spinduliuotę. Tai reiškia, kad cianobakterijos Marse fotosintezę galėtų vykdyti net ir dulkių audrų metu ar tiesiog užklotos dulkių sluoksniu, vadinasi joms reikėtų palyginus nedaug ypatingos priežiūros.

Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

Marsas tikrai nėra svetinga vieta gyvybei. Nuolatos ginčijamasi, ar jo paviršiuje galėtų išgyventi nors kokios gyvybės formos. Juk ten šviečia stipri ultravioletinė spinduliuotė, nuolatos srūva energingos Saulės vėjo dalelės, beveik nėra vandens, vos juntamas slėgis…

Bet pasirodo, kad net ir tokiomis sąlygomis kai kurie žemiški mikroorganizmai išgyventi gali.

Ištyrus Arkties ledynuose rastų mikrobų atsparumą Marso paviršiaus sąlygoms nustatyta, kad prokariotų ląstelių bei gyvybines funkcijas išlaikiusių bakterijų skaičiai nepakito. Ir tai nepaisant ypatingai stiprios gama spinduliuotės, kuri, atrodytų, turėjo sudeginti bet kokią gyvybę.

Tiesa, šiek tiek neigiamo poveikio mikrobams buvo – sulėtėjo bakterijų dauginimasis, taip pat sumažėjo archėjų ląstelių.

Visgi atrodo, kad gyvybė Marso paviršiuje gali išgyventi ilgą laiką, net ir atšiauriomis šiandieninėmis sąlygomis.

Toks atradimas leis geriau vertinti ateities Marso misijų galimybes gyvybę ar jos pėdsakus aptikti.

Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale Extremophiles.

Praeitų metų gruodį įvyko kai kas nemalonaus marsaeigio „Curiosity“ komandai – sugedo grąžto slankiojimo mechanizmas. Iš esmės, tai reiškia, kad vienas iš svarbiausių „Curiosity“ įrankių išėjo iš rikiuotės ir organinių medžiagų paieška Marso uolienose sustoja. Tačiau Žemėje esantys mokslininkai sugalvojo, kaip vėl pradėti gręžimo operacijas. Kaip jiems pavyko sutaisyti kitoje planetoje esantį grąžtą?

Visų pirma, jums reikėtų įsivaizduoti, kaip veikia „Curiosity“ grąžtas. Jo modulis yra sumontuotas ant robotinės rankos. Ji yra nuleidžiama ant pasirinktos uolienos, ją vienoje vietoje stabiliai laiko pora grąžto stabilizatorių. Tuomet į priekį pavažiuoja gręžimo mechanizmas. Iš esmės, tai yra smūginis gręžtuvas su akmeniui skirtu įrankiu. Jis iš pradžių sau atsargiai pasidaro negilią įdubą, o tada pradeda intensyviai gręžti, rinkdamas mėginius cheminei analizei. Kam to reikia? Vienas iš pagrindinių tokių tyrimų tikslų – organinių medžiagų paieška.

Skverbimasis gilyn į uolienas, nesvarbu, ar tai būtų daroma Žemėje ar Marse, yra tarsi kelionė laiku į praeitį. Pagal tai, kaip giliai būtų surasti organinių medžiagų pėdsakai, būtų galima nustatyti, kada planetoje buvo tam tikrų gyvybės formų.  „Curiosity“ turi tam reikalingą įrangą, kurios dalis ir yra tas nelemtas sugedęs grąžtas.

Taigi, „Curiosity“ nebegali atremti grąžto atramų ir į priekį paslinkti paties grąžto. Jis yra įstrigęs ir nebeslankioja, tačiau vis dar kala ir vis dar sukasi. Teoriškai jis gali imti mėginius, tačiau NASA inžinieriams teko kelis mėnesius galvoti ir atlikinėti bandymus, kol jie įsitikino, kad gręžti galima ir be atramų. Taigi, nuo šiol grąžtas nebeslankios pats (kartais jį reikia ištraukti ir gręžimo metu), todėl teks judinti visą robotinę ranką.

Tai, žinoma, yra problema. Grąžtas gali lengvai lūžti neturėdamas atramų. Be slankiojimo mechanizmo jį būtų sunku ištraukti iš akmens, jei jis jame įstrigtų. Tačiau apie tokį sprendimą mokslininkai galvojo ne vieną mėnesį ir atliko eksperimentus su Žemėje esančiu „Curiosity“ klonu. Jie ištobulino metodą, kaip gręžti be atramų, įsitikinti, kad daroma skylė yra tiesi, o pats grąžtas nesulūš ir neapgadins kitų prietaisų. Marsaeigį valdantys specialistai naudos įvairius grąžto mechanizme sumontuotus jutiklius, kad įsitikintų, jog jis gręžimo metu nejuda į šoną.

Kadangi bandymai su Žemėje esančiu roboto broliu dvyniu jau baigti, kitas žingsnis yra aiškus – vėl bandyti gręžti Marse. Tikimasi, kad metodas lygiai taip gerai suveiks ir Raudonojoje planetoje.

Akivaizdu, kad CO₂ molekulėje yra ir deguonies atomų, jų mums ir reikia. Tačiau nėra paprasto, lengvai transportuojamo būdo iš anglies dvideginio išgauti deguonį. Kad ir kokia įranga tai būtų, jis turi veikti Marse, būti pakankamai lengva ir kompaktiškas. Lisabonos Universiteto mokslininkas Vasco Guerra jau kurį laiką naudoja plazmą deguoniui iš anglies dvideginio išgauti. Pagrindinis jo tyrimų tikslas niekada nebuvo pagalba Marso kolonizatoriams. Jis norėjo pažiūrėti, ar galima lengvai išskaidyti Žemės klimatą žalojantį CO₂. Tačiau tuomet mokslininkas sudalyvavo vienoje iš NASA konferencijų apie Marsą ir pradėjo galvoti, kad jo technologija praverstų ir Raudonojoje planetoje.

Skaičiavimai nuteikė optimistiškai. Marso atmosfera ne tik yra kupina CO₂, bet ir kur kas vėsesnė nei Žemės. Taigi, CO₂ atskyrimas naudojant plazmą būtų kur kas efektyvesnis, nes reakcijos laikas būtų lėtesnis. Deguonis būtų panaudotas žmonių kolonijai išlaikyti. Jį kvėpuotų žmonės, galbūt dalis jo būtų panaudota ir mokslinei įrangai. O kur dingtų anglis?

Mokslininkai turi šiek tiek kitą idėją. Plazma gali išskaidyti pavienes CO₂ molekules ir pats procesas būtų gana efektyvus. Tačiau kur kas naudingiau būtų paimti dvi CO₂molekules ir iš jų suformuoti dvi CO ir 0₂ molekules. Deguonis būtų panaudojamas žmonių kolonijai išlaikyti, o anglies monoksidas, kuris šiaip jau irgi yra mirtinai toksiškas, gali būti naudojamas kurui.

Aišku, kol kas buvo atlikti tik skaičiavimai, jokie bandymai su simuliuota Marso atmosfera atlikti nebuvo. Tačiau Guerra yra įsitikinęs, kad tokia technologija Marso tyrimuose būtų labai naudinga. Galimybė pasigaminti deguonį yra tai, kas tikrai prisidėtų prie pirmosios kolonijos sėkmės.

Dabar vieno asmens nusiuntimas į „Raudonąją planetą“ kainuotų 10 mlrd. dolerių – tai yra labai didelė suma, bet yra visai įmanoma ją sumažinti iki 200 tūkstančių. Esant tokiai kainai į Marsą būtų galima siųsti dideles žmonių grupes.

Pasak kompanijos SpaceX vadovo, šiuolaikinės technologijos netinka Marso kolonizacijos planui, nes vienam asmeniui bilieto kaina yra 10 mlrd. dolerių.

Žinoma, tokios sumos niekas nesumokės, tai gali sau leisti tik kai kurios ekonomiškai išsivysčiusios šalys, o ir tai tik ribotam astronautų skaičiui.

Maskas mano, kad yra visai realu atpiginti skrydžius į Marsą iki 2023 metų.

Būtent tada skrydžiai į „Raudonąją planetą“ bus prieinami daugeliui ir bus galima kalbėti apie tikrą kolonizaciją.

Pasak Masko, visų pirma reikia naujo kuro –  lengvesnio ir pigesnio.

Artimiausiu metu JAV planuoja skrydį į Marsą ir šiam tikslui atrinko 12 savanorių. Atranka buvo labai griežta, teko prasijoti 18000 pretendentų, kad būtų surasti 12 geriausių. Tačiau ekspertai abejoja, kad skrydžiai į Marsą bus galimi taip greitai. Pirmasis skrydis gali įvykti po 10-15 metų.

Planus kolonizuoti Marsą ir Mėnulį skelbia ne tik JAV, bet ir Rusija bei Kinija.