Pasak lingvisto Vladimir Panov, lietuvių kalba gali būti kildinama iš archajiškos indoeuropiečių prokalbės, todėl teiginyje, kad lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje, yra tiesos. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad kalbos senumas nėra toks svarbus tyrinėjant kalbas. Mokslininkus labiau domina kalbos raida, santykis su kitomis kalbomis ir kasdienis jos vartojimas. V. Panov teigimu, visos pasaulio kalbos yra beveik vienodai sudėtingos ir nuolat kinta. Ne išimtis ir lietuvių kalba.

Pašnekovas pasidalino teorija, kad kuo dažniau vartojamas žodis, tuo labiau tikėtina, jog jis bus trumpinamas ar pakeistas trumpesniu, patogesniu tarptautiniu atitikmeniu. Taip mūsų kalboje vietoje automobilių aikštelės atsidaro „parkingas“.

„Mokslo sriubos“ tinklalaidėje V. Panov atskleidė, kad kalbos norminimas nėra lingvistinių tyrimų dalis. Lingvistai tyrinėja įvairių kalbų skirtumus, žodžių darybą ar vienos kalbos daromą įtaką kitai, o kalbos politikos formuotojai tiesiog sustato bendrinės lietuvių kalbos gaires. Visgi, V. Panov pabrėžia, kad kalbos ateitis ir kaita priklauso nuo ja kalbančių žmonių.

Pokalbio su V. Panov apie lietuvių kalbą klausykite „Mokslo sriubos“ „Youtube“ paskyroje, „Spotify“ bei „Soundcloud“ platformose:

Knygnešio diena

Šią dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 – 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 – 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.

Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.

]]> https://ctl.lt/kovo-16-aja-minime-knygnesio-diena/feed/ 0 https://ctl.lt/lietuviska-raide-neturinti-analogu-kitose-pasaulio-kalbose/ https://ctl.lt/lietuviska-raide-neturinti-analogu-kitose-pasaulio-kalbose/#respond Mon, 30 Jan 2017 11:21:33 +0000 https://www.ctl.lt/?p=5892 Lietuviška abėcėlė, kurios skirtumai nuo kitų pasaulio kalbų raidynų daugeliui krinta į akis, šiemet atsidūrė ir Vilniaus knygų mugės organizatorių akiratyje. Raidyno nosinės, varnelės ir taškeliai papuošė šių metų mugės plakatus bei lankstinukus. Kalbotyros profesorius Giedrius Subačius teigia, kad didžioji dalis diakritinių lietuviškos abėcėlės raidžių yra pasiskolintos iš kitų tautų bei tik viena raidė yra išskirtinai mūsų ir neturi analogų pasaulyje.

Analogų pasaulyje neturi vienintelė lietuviška raidė

Trisdešimt dvi lietuviškos abėcėlės raidės puikiai atskleidžia šalies istoriją ir tik viena iš jų neturi analogų pasaulyje, teigia habilituotas mokslų daktaras, Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius.

„Tautinių, lietuviškų raidžių, plačiausia prasme žiūrint, iš tikrųjų nėra. Išskirtinės raidės, kurias norėtume vadinti savomis, – tai devynios raidės su įvairiais diakritiniais ženklais, paprastai skirtais patikslinti garso tarimui. Jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. Štai tris su paukščiukais – č, ž, š – pasiskolinome iš čekų kalbos, tada dvi nosines – ą ir ę – iš lenkų. Dar lieka keturios – ū, į, ų ir ė. Jų istorija pati įdomiausia“, – pasakoja G. Subačius.

Pasak jo, vienintelė raidė, kurią galima vadinti tikrai lietuviška, neturinčia analogų kitose kalbose, yra ė. Ją sugalvojo ir jau pirmojoje lietuviškoje gramatikoje 1653 m. pavartojo Danielius Kleinas.

Šios raidės išskirtinumą puikiai iliustruoja nedaug kam žinomas faktas, kad Amerikoje prieš atsirandant kompiuteriams ir klestint spausdinimo mašinėlėms pokario laikų lietuviškuose Amerikoje leistuose laikraščiuose ė dažnai būdavo spausdinama su brūkšneliu. Priežastis paprasta – ė raidė nebuvo laikoma tikra abėcėlės raide, o veikiau retai naudojamu simboliu, tad jam reikėjo spaustuvėse nulieti atskirą formą, kurios gamyba buvusi dvigubai brangesnė. Čikagos spaustuvėse dirbęs lietuvis Clemente Dedele aktyviai susirašinėjo su raidžių spaustuvės liejyklomis, kol įtikino, išsiderėjo ir įrodė, kad ė – tikra, nors ir išskirtinė mūsų abėcėlės raidė. Kiek man žinoma, po kurio laiko Amerikos gamintojai jam nusileido ir sutarė, kad ir ė raidės liejinys bus pigesnis“, – sako profesorius.

Unikalioji ė įkvėpė ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Grafikos katedros atstovus šių metų Vilniaus knygų mugėje įkurdinti „Ė dirbtuves“.

Pasak dirbtuvių organizatorių, Leipcigo knygų mugės lietuviško stendo kūrybinėje erdvėje bus galima įvairiais būdais patirti, kuo raidė ypatinga ir unikali. Dirbtuvėse vyks gyvo koliažo, momentinės kaligrafijos, atspaudų kūrimas, taip pat tekstų skaitymai su interakyviais akiniais, ė garso, raidės, emocijos pažinimas per prigimtinius pojūčius ir kūrybinius pamąstymus.

„Lenkiškų“ raidžių pilni mūsų raštai

Pati vėliausia abėcėlės raidė, dėl kurios sulaužyta daug iečių, – ū. Ji sukurta pagal senas antikines tradicijas, o tokias brūkšneliais žymimas ilgai tariamas raides kaimynai latviai turi net keturias.

Kitos lietuviškos išskirtinės raidės – tai į ir ų. Tiesa, jos į lietuvių kalbą atėjo iš ankstyvųjų lietuviškų raštų ir atspindi per kelis šimtus metų pasikeitusį žodžių tarimą.

„Tiesiai iš lenkų pasiskolinome tik ą ir ę. Tačiau mes nuo seno turėjome daugiau garsų, kurie tariami per nosį. Tam skirtos į ir ų raidės, kurių prototipus randame ir Daukšos „Postilėje“, ir paskui Rytų Prūsijos raštuose. O dar anksčiau tas nosinumas buvo plačiai paplitęs ir tikrai aiškiai tariamas, tarkime, reikalavimas galininko linksnio žodžius arba išskirtinės rašybos žodžius – žąsis, ąžuolas, mįslė – rašyti su nosine kilęs iš to, kad prieš kelis šimtus metų tos raidės žymėjo per nosį tariamus garsus. Toks tarimas apnyko, o štai rašyba pasiliko“, – išskirtinės rašybos žodžių kilmę primena profesorius.

Pasak G. Subačiaus, kalbos unikalumai iškalbingi tik tada, jei žinoma, koks gilus bendras paveldas glūdi po šiomis detalėmis.

„Visos tautos taip kūrė raštą – imdamos pavyzdžiu stipresnes, labiau išplėtotas ir daugiau literatūrinio paveldo turinčias kalbas. Tarkime, visiškai beprasmiška neigti, kad lietuvių kalboje iki XIX a. pabaigos buvo daug daugiau vadinamųjų lenkiškų raidžių: perbraukta ł, taip pat w ir kitos diakritinės raidės. Nuo Mažvydo laikų jų buvo pilni raštai, tai buvo mūsų raidės. Raidę w Vincas Kudirka pašalino maždaug 1890 m. „Varpe“, nes spaudos draudimo laikotarpiu carinė Rusija buvo uždraudusi ne lotynišką abėcėlę, o konkrečiai lenkišką raidyną. Tad lietuviai raides specialiai modifikavo, stengėsi pademonstruoti, kad naudoja ne lenkišką abėcėlę. Štai ir atsakymas, kodėl mes paėmėme čekiškas raides, bet atsisakėme lenkiškų. Tai Rusijos politika, pagrįsta principu „skaldyk ir valdyk“, padarė poveikį mūsų dabartinei rašybai, ir tikėtina, kad jei spaudos draudimo nebūtų buvę, būtume išlaikę daug daugiau panašumų su lenkišku raidynu“, – sako profesorius.

Kodėl amerikiečiams sunku ištarti Vilniaus vardą?

Anot G. Subačiaus, turime raidžių, kurios nereiškia garso ir taip atskleidžia fundamentalų skirtumą tarp rašytinės ir sakytinės kalbos. Jos abi slypi po žodžių junginiu „lietuvių kalba“, su kuriuo ir  tapatinasi lietuviai.

„Ta keista raidė – tai minkštumo ženklas. Kitų kalbų atstovams mįslė, kaip taip gali būti, o mums – atsakymas kodėl, pavyzdžiui, amerikiečiams taip sunku taisyklingai ištarti mūsų sostinės pavadinimą. Nes jie skaito taip, kaip parašyta, ir negali numanyti, kad antroji i tik suminkština tarimą, bet pati savaime yra netariama“, – aiškina jis.

Subačiaus teigimu, skirtumas tarp šnekamosios ir rašytinės kalbos tampa dar aiškesnis supratus, jog šnekamoji kalba – tai mūsų prigimtis, o raštas – kultūros produktas, nuo pradžios iki galo sąmoningai sukurtas žmogaus.

„Gimtąja kalba imame šnekėti dar net savęs nesuvokdami ir išmokstame labai lengvai. O rašyti mokomės ilgai ir tam reikia pastangų. Jei kas priimtų įstatymą keisti raides, mes jas pakeistume. Gal ne su džiaugsmu, bet pakeistume, nes tai įmanoma. Pakeisti garsus nepavyktų. Kažkiek koreguosimės, taikysimės, bet nepavyks iki galo, nes tai yra mūsų prigimtis“, – sako G. Subačius.

Pasak jo, raidės svarbios dar ir dėl to, kad tai ne tik matomi, bet ir istorijoje išliekantys kalbos ženklai, patys atskleidžiantys šalies istorijos vingius, padedantys geriau suprasti, kas ir kodėl esame.

„Juk raštas – tai net ne kalba, o kalbos pėdsakai. Kalba praeina, bet lieka jos pėdsakai. Kalbos nėra, o ženklai lieka“, – kalba profesorius.

Šaltinis: www.lietuve.lt