Krymo platforma yra diplomatinė Ukrainos iniciatyva, siekianti atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtai Rusijos 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją.

„Lietuva niekada nepripažino ir nepripažins Krymo okupacijos ir aneksijos“, – susitikime sakė Prezidentas.

Pasak šalies vadovo, tarptautinė bendruomenė turi laikytis vieningos pozicijos Krymo okupacijos klausimu ir siekti, kad Ukrainos teritorinis vientisumas būtų atkurtas vadovaujantis tarptautinės teisės principais. Kalbėdamas Krymo platformos susitikime Prezidentas pabrėžė, kad Ukrainos nepriklausomybė, suverenumas ir teritorinis vientisumas yra viso demokratinio pasaulio interesas.

„Laukia nemažai iššūkių, tačiau didelę įtaką Ukrainos ateičiai turės pažanga ir pokyčiai šalies viduje. Ukraina kryptingai juda europinės ir transatlantinės integracijos keliu. Tikiu, kad sėkmingas reformų įgyvendinimas paspartins integracijos procesus. Palaikome Ukrainos pastangas stiprinti valstybės institucijas, užtikrinti teisės viršenybę, kovoti su korupcija, kurti konkurencingą, laisvos rinkos principais paremtą ekonomiką“, – sakė Lietuvos Prezidentas.

Krymo platformos inauguraciniame susitikime Ukrainos sostinėje Kijeve dalyvauja 44 šalių delegacijos, įskaitant Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Slovėnijos, Suomijos ir kitų valstybių vadovus, ES Vadovų Tarybos Pirmininką, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoją.

Susitikimo dalyviai pasirašė Bendrą tarptautinės Krymo platformos dalyvių deklaraciją. Šia deklaracija susitikimo dalyviai sutarė ir toliau laikytis aneksijos nepripažinimo politikos, reikalauti iš Rusijos okupacijos nutraukimo ir įgalinti tarptautines organizacijas imtis aktyvesnių veiksmų Krymo klausimais.

Dalinį Saulės užtemimą stebės Rusijos Sibiro, Rytinės Azijos, bei Šiaurinės Skandinavijos, Talino gyventojai. Maksimumo metu 12 val. 46 min. bus užtemę beveik 3/4 Saulės disko.

Paprastai Saulės ir Mėnulio užtemimai kartojasi dukart per metus ir jų iš viso būna keturi. 2018-ieji metai – ypatingi, nes per juos vyks penki užtemimai:

Sausio 31 d. pilnas Mėnulio užtemimas buvo matomas Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Deja, Lietuvoje mes jo negalėjome stebėti, nes Žemės šešėlis ant Mėnulio užslinko apie 14 val. dienos, o nuslinko apie 17 val.

Vasario 15 d. įvyko dalinis Saulės užtemimas. Šįkart juo pasidžiaugti galėjo tik pietų pusrutulio gyventojai (ir kuo arčiau Antarktidos, tuo geriau). Užtemimo maksimumo metu 22 val. 51 min. Mėnulis uždengė 60 proc. Saulės disko. Deja, Lietuvoje tokiu metu nematėme ne tik užtemimo, bet ir pačios Saulės.

Liepos 13 d. 6 val. ryto įvyko dalinis Saulės užtemimas, bet Lietuvoje jis nebuvo matomas.

Liepos 27 d., apie 22.30 val., buvo galima grožėtis visišku Mėnulio užtemimu.

O jau po kelių dienų rugpjūčio 11-ąją (šeštadienį), apie 12 val., vyks dar vienas dalinis Saulės užtemimas, tačiau Lietuvoje jis nebus matomas, nes Mėnulio šešėlis prabėgs kiek šiauriau.

Kada būna Saulės užtemimas?
Saulės užtemimas vyksta per jaunatį, kai Mėnulis užstoja Saulės šviesą ir ji nepatenka į Žemę. Tačiau jis matomas ne visose Žemės vietose.

Kada būna Mėnulio užtemimas?

Mėnulio užtemimas vyksta per pilnatį, kai jis keliauja per Žemės šešėlį – Žemė užstoja jį nuo Saulės. Mėnulio užtemimas matomas tamsiojoje Saulės neapšviestoje Žemės dalyje.

]]> https://ctl.lt/dalinis-saules-uztemimas-rugpjucio-11-diena/feed/ 0 https://ctl.lt/tyrimas-vasario-16-oji-atsvesta-sekmingai-mano-trys-ketvirtadaliai-lietuvos-gyventoju/ https://ctl.lt/tyrimas-vasario-16-oji-atsvesta-sekmingai-mano-trys-ketvirtadaliai-lietuvos-gyventoju/#respond Thu, 26 Apr 2018 12:46:35 +0000 https://www.ctl.lt/?p=13328 Atliktas tyrimas parodė, kad reikšmingai išaugo gyventojų, laikančių Lietuvos valstybės atkūrimo dieną svarbia jiems asmeniškai ir jų artimiems žmonėms, dalis – 26–40 metų grupėje šis augimas siekia net 18 procentiniais punktais (išaugo nuo 52 iki 70 proc.).

Bendrai asmeninė svarba išaugo 8–13 procentinių punktų (nuo 60 iki 68 proc. asmeniškai sau ir nuo 51 iki 64 proc. žmonėms, su kuriais kasdien bendraujame). Vasario 16 – oji, pagal asmeninę svarbą, užima trečią vietą, po Kalėdų ir Velykų.

„Vertybiniai pokyčiai yra imlūs laikui, tad atlikto tyrimo duomenys iš ties džiugina, – statistiškai reikšmingas šios dienos svarbos augimas pastebimas daugumoje gyventojų grupių.

Tikėtina, kad tam įtakos turėjo ir tikslinga šimtmečio komunikacija įvairiuose kanaluose pasiekiant skirtingų amžiaus grupių auditorijas“, – komentuodama tyrimo rezultatus pastebėjo „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Jurgita Račkytė-Vilimė.

Tyrimo duomenimis, per pastaruosius metus ženkliai augo tiek pačio šimtmečio, tiek ir šimtmečio logotipo žinomumas, kuris pasiekė net 98 proc.

„Valstybės atkūrimo šimtmetį šventė visa Lietuva. Džiugu, kad šventėme, o ne tik minėjome – į šventinį šurmulį aktyviai įsitraukė ne tik pavieniai žmonės ar įvairios bendruomenės, bet ir verslo atstovai.

Žmonės pajautė asmeninį ryšį su šimtmečiu, tai puikiai atskleidžia atlikto tyrimo rezultatai,  parodantys asmeninės svarbos didėjimą ir aktyvesnį įsitraukimą švenčiant Vasario 16-ąją“, – sako Valstybės atkūrimo šimtmečio sekretoriato komunikacijos ekspertas Marius Gurskas.

Tyrimas atskleidė, kad dauguma Lietuvos gyventojų žino apie šimtmetį, ką ši diena reiškia, tačiau vis dar painioja valstybės ir nepriklausomybės atkūrimo datas  – 53 proc. Lietuvos gyventojų nurodė, kad Vasario 16-oji yra Valstybės atkūrimo diena, o 36 proc. teigė, kad tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Valstybės atkūrimo šimtmetį dauguma gyventojų šventė su savo šeimos nariais, draugais, dalyvavo šventiniuose renginiuose.

Geriausiai žinomi šimtmečio renginiai   100 simbolinių laužų Vilniaus Gedimino prospekte (55%) ir eitynės „Valstybingumo keliu“ (51%). Apie bent vieną šimtmečio renginį girdėjo 83% apklaustųjų.

Daugiausiai gyventojų įsitraukimo sulaukusios šimtmečio iniciatyvos – pasveikinti vieni kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečiu (56%) ir Trispalvės kėlimas (54%).

Informacija apie šimtmetį ir jo renginius daugiausiai žmonių pasiekė (68 proc.) radijo ir televizijos pagalba. Lyginant su praeitais metais, kur kas daugiau Lietuvos gyventojų informaciją apie šimtmetį pastebėjo interneto portaluose (augimas nuo 42 iki 54 proc.), spaudoje (30 ir 42 proc.), socialinėje medijoje (28 ir 41 proc.), iš draugų/pažįstamų (13 ir 26 proc.), renginių metu (12 ir 25 proc.).

Informacija apie šimtmetį gyventojus ne tik pasiekė, bet buvo pateikiama jiems priimtinesne forma – 60 proc. respondentų pateiktą informaciją apie šimtmetį vertino kaip aiškesnę. 2017 m. tokių buvo tik 27 proc.

Reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausa atlikta  2018 m. kovo 13-19 d.

Ministras taip pat informavo apie Lietuvos bendradarbiavimo su Rusijos pilietine visuomene iniciatyvas, kvietė partnerius aktyviau palaikyti kontaktus su Rusijos aktyvistais, opozicija, nevyriausybinėmis organizacijomis.

L. Linkevičius pabrėžė, kad Rusijai tęsiant agresiją Ukrainoje, nevykdant Minsko susitarimo, būtina stiprinti sankcijas Rusijai, pratęsti galiojančių sankcijų taikymo laiką, rašoma LRT.lt siųstame pranešime.

„Esamas sankcijas reikia stiprinti, o už naujus priešiškus veiksmus turi būti taikomos naujos sankcijos“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras, ragindamas koordinuoti sankcijų režimą su transatlantiniais partneriais.

Ministras pristatė Lietuvoje jau taikomas individualias, tikslines sankcijas Kremliaus režimo atstovams, pažymėjo, kad pastarąjį kartą vadinamasis „Magnickio sąrašas“ Lietuvoje išplėstas 21 Rusijos Federacijos piliečiu: daugiausia teisėsaugos, jėgos struktūrų pareigūnais ir politikais, reikšmingai prisidėjusiais prie pilietinių teisių ir laisvių varžymo Rusijos Federacijoje ar tiesiogiai pažeidžiant žmogaus teises, taip pat įtariamais tiesiogiai dalyvavus organizuojant politines žmogžudystes arba susijusiais su stambaus masto korupcija ir pinigų plovimu.

L. Linkevičius atkreipė kolegų dėmesį, kad šios priemonės būtų žymiai efektyvesnės, jeigu jos būtų taikomos ES lygiu.

Balandžio 16 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvavo Europos Sąjungos (ES) Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje Liuksemburge, kur vyko diskusija dėl Rusijos, Sirijos, Irano, Vakarų Balkanų ir ES išorinių veiksmų finansavimo instrumentų ateities.

Lietuvių kalbos ir kultūros centre susirinks 40 studentų iš 12 šalių (Argentinos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Ispanijos, Bulgarijos, Lenkijos, Gruzijos, Japonijos, Suomijos, Kinijos) pasidalinti patirtimi, istorijomis, papročiais. Renginyje „Pažink Lietuvą ir mane“ – toks popietės pavadinimas, pakviesiantis pasidalinti studentus savo potyriais Lietuvoje, suteiksiantis unikalią galimybę mums sužinoti, kodėl šie studentai pasirinko mūsų šalį, kodėl jiems svarbu ir save, ir mus pažinti čia, Lietuvoje. Svetimšaliai pristatys savo šalis, kultūrą, tradicijas ir maistą.

Pasibaigus lietuvių kalbos ir kultūros kursams – ne vienas užsienietis grįžta į mūsų šalį tęsti bakalauro, magistro studijų universitetuose, antri įsidarbina įmonėse, treti – sukuria šeimas. Vilmos Leonavičienės teigimu, užsieniečiai pozityviai žiūri į mūsų valstybę, o lietuvių kalba vienija skirtingus pasaulio žmones ir laužo stereotipus. „Per paskaitas, kultūrinius renginius rusų tautybės studentai susibendrauja su studentais iš Gruzijos, Ukrainos, kalba juos sujungia“, – sako Vilma Leonavičienė.

Renginys skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti. Jau penkioliktus metus Lietuvių kalbos ir kultūros centras organizuoja lietuvių kalbos ir kultūros kursus, kurie subūrė daugiau nei 1000 studentų. „Džiaugiamės, jog vis daugiau užsieniečių renkasi mokytis lietuvių kalbos, susipažįsta su mūsų šalimi. Studentai grįžę į savo gimtuosius namus, įkuria lietuvių kalbos, Baltistikos centrus ir kabinetus savo universitetuose. Tai rodo, jog mes einame gera kryptimi ir prisidedame prie savo valstybės sklaidos pasaulyje“, – tikina kursų organizatorė Vilma Leonavičienė.

Sausio 18 d. 18 val. Lietuvos edukologijos universiteto II rūmuose (T. Ševčenkos g. 31, Aktų salėje) vyks renginys „Pažink Lietuvą ir mane“.

Susitarimu siekiama užtikrinti, kad europinės vėžės geležinkelių transporto infrastruktūra bus užbaigta iki 2025 metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose, tam numatyti Europos Sąjungos finansinę paramą ir nacionalinį bendrąjį finansavimą.

„Panašiai, kaip ir mes 2025 metais planuoja ir lenkai baigti savo dalį. Kas svarbu – Baltijos šalyse numatomas iki 240 kilometrų per valandą greitis. Lenkai šiuo metu deklaruoja, kad maksimalus greitis, kurį jie galėtų garantuoti iki Lietuvos sienos, bus 160 kilometrų per valandą. Todėl mes ir sprendžiame dilemą Lietuvoje: kokį greitį užtikrinti jau egzistuojančioje vėžėje nuo Kauno iki Lenkijos sienos“, – projekto pristatymo metu sakė susisiekimo ministras Rokas Masiulis.

Susitarime taip pat apibrėžiamos projekto partnerių teisės ir pareigos, nustatomas projekto įgyvendinimo koordinavimo ir galimų ginčų sprendimo mechanizmas, numatomi bendradarbiavimo su Lenkijos Respublika ir Suomijos Respublika būdai, tipinės Susitarimo nuostatos: jo galiojimas ir trukmė, bendrų Susitarimo šalių veiksmų koordinavimas, Susitarimo nuostatų keitimo tvarka, šalių pasitraukimo sąlygos, ginčų sprendimo tvarka ir kt.

Susitarimas yra ratifikuotas Latvijos ir Estijos parlamentuose.

Prezidentė su Europos Komisijos nare aptarė konkurencijos stiprinimą regiono ir visos Europos energetikos rinkoje.

Šalies vadovė pabrėžė, jog tikisi, kad Komisija išliks principinga ir didelių kompanijų atžvilgiu, pavyzdžiui, „Gazpromo“ byloje dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi 2004–2012 m., kai Lietuvai ir kitoms ES šalims teko mokėti gerokai didesnes nei rinkos dujų kainas.

Prezidentė pakvietė Europos Komisiją siekti, kad nuo „Gazpromo“ monopolio nukentėjusioms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, būtų kompensuota už patirtus finansinius nuostolius, ir užtikrinti, kad ateityje būtų taikomos sąžininga konkurencija pagrįstos ir realią rinkos situaciją atspindinčios dujų kainos.

Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ prieštarauja ES energetikos sąjungos tikslams ir dar labiau padidins visos Europos priklausomybę nuo „Gazpromo“ dujų.

Prezidentė su eurokomisare taip pat kalbėjo apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa. Pasak Prezidentės, konkurencingos dujų ir elektros kainos daro didelę įtaką ekonomikos ir gerovės augimui, todėl ES parama sinchronizacijai bei elektros ir dujų jungčių projektams yra labai svarbi sėkmingai regiono raidai.

Susitikime taip pat aptarta dėl išardyto geležinkelio ruožo Mažeikiai–Rengė susiklosčiusi situacija. Europos Komisija skyrė „Lietuvos geležinkeliams“ 28 mln. eurų baudą už tai, kad prieš 9 metus demontuodama šį ruožą minėta įmonė galimai pažeidė ES konkurencijos taisykles.

Šalies vadovės teigimu, susidariusi padėtis ne tik uždeda didelę finansinę naštą, bet ir gali stipriai pakenkti Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui.

Valstybės vadovė taip pat kalbėjo apie ES kaimynystėje statomos Astravo AE keliamą pavojų. Pasak Prezidentės, tai geopolitinis Rusijos projektas, kuriuo siekiama grasinti visai Europai. Todėl ES turi laikytis principinės pozicijos – į Europos rinką iš trečiųjų šalių tiekti tik tą elektrą, kuri pagaminta laikantis visų ES saugumo reikalavimų.

Anglų pranašumas – akivaizdus

Maltoje favoritais buvo laikomi lietuviai, tačiau šios etiketės jiems pateisinti nepavyko. Daugiau nei pusę rungtynių Lietuva atsiliko nuo varžovų ir tik įspūdingas Lietuvos rinktinės saugo Vykinto Slivkos įvartis atnešė mūsų šalies futbolininkams tašką.

Sekmadienio mače su anglais laukia atvirkštinė situacija – nenuginčijamais dvikovos favoritais laikomi anglai. „Betsafe“ lažybų bendrovės vertinimu, lietuvių šansai iškovoti pergalę – vos 10,5 proc. Lygiųjų tikimybė taip pat nėra didelė – 18,6 proc. Tuo tarpu šansai, kad tris taškus iš Lietuvos išsiveš grupės lyderiai – beveik 71 proc.

Visgi, motyvacijos trinktelėti durimis, lietuviams netrūksta.  „Norisi gražia nata pabaigti šį atrankos ciklą. Šiuo atveju žaidžiame ne dėl vietos, o dėl kitų dalykų – sirgalių, žaidimo tobulinimo. Anglų rinktinė yra labai aukšto lygio, bet mes nebijome nė vieno varžovo“, – tvirtino futbolininkas.

Futbolo komentatorius Paulius Jakelis abejoja, kad lietuviai gali kuo nors nustebinti Anglijos komandą, kuri yra visa galva pranašesnė. „Jie žaidžia greitai, intensyviai. Anglų meistriškumas ir patirtis kalba už juos pačius“, – sakė P. Jakelis.

Žais dėl garbės

Primesti savojo žaidimo anglams, lietuviai šansų beveik neturi. Norint bent jau mesti iššūkį varžovams, reikės maksimalaus susikaupimo kiekviename epizode. „Disciplina gynyboje bus svarbiausias akcentas. Neturime resursų žaisti su anglais atviro futbolo. Turime pabandyti anglus įklampinti į lėtą futbolą ir suteikti jiems kuo mažiau erdvių, kuriose jie lengvai turėtų pranašumą dėl savo reaktyvinio greičio“, – tvirtino sporto komentatorius.

Lietuviai atrankos ciklą uždarys savame stadione, prie savų žiūrovų. Tiesa, po lygiųjų Maltoje, rinktinė užsitraukė gerbėjų įtūžį, kurie dėl prasto mačo reiškė nepasitenkinimą. Patys futbolininkai to nesureikšmina. „Toks yra sportininko gyvenimas. Vieną dieną tu esi aukštumoje, kitą – visi aiškina, koks esi nevykėlis“, – sakė V. Slivka.

Nepaisant to, kad futbolininkams po mačo su Malta teko išgirsti ir keiksmų, ir saugotis nuo į juos skriejančių daiktų, sportininkai paskutiniame atrankos mače laukia sirgalių palaikymo. „Palaikymas visuomet svarbus, ypač tada, kai esi duobėje“, – kalbėjo įvarčio prieš Maltą autorius V. Slivka.

Problemos – tiek puolime, tiek gynyboje

Pasak P. Jakelio, pasibaigus atrankos varžyboms, rinktinė turės, apie ką pagalvoti. „Turime didelių problemų tiek puolime, tiek gynyboje. Taisyti reikia viską. Kaip pavyzdį galiu išskirti rinktinės klaidas lygiose vietose. Pavyzdžiui, niekas nespaudžia, o komanda atlieka netikslius perdavimus. Ir tokių klaidų labai daug“, – sakė P. Jakelis.

Lietuviai F grupėje su 6 taškais per 10 mačų rikiuojasi penktoje vietoje. Nei žemiau nukristi, nei aukščiau pakilti komanda šansų jau nebeturi. Per devynis mačus mūsų šalies rinktinė pergale džiaugėsi tik kartą, pasiekė 3 lygiąsias ir 5 kartus pripažino varžovų pranašumą. Pirmame tarpusavio mače su Anglija Lietuva svečiuose pralaimėjo 0:2.

 Saulius Skvernelis:

(g. 1970 m. liepos 23 d. Kaune) – teisininkas, politinis veikėjas, LR Ministras Pirmininkas.

Biografija:

S. Skvernelis gimė Kaune, tačiau dar vaikystėje su tėvais persikėlė į Marijampolę. 1988 m. baigė Marijampolės Jono Jablonskio vidurinę mokyklą. Po vidurinės mokyklos metus laiko Vilniaus universitete studijavo fiziką.

1994 m. baigė Vilniaus technikos universiteto automobilių ir autoūkio specialybę, suteikta mechanikos inžinieriaus kvalifikacija.

1994–1998 m. dirbo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentu.

2005 m. baigė magistrantūros studijų administracinės teisės programą Mykolo Romerio universitete, teisės magistras.

1998–1999 m. Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaras inspektorius. 1999–2001 m. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijosviešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaras inspektorius.

2001–2003 m. Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės komisaras. 2003–2005 m. Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaras. 2005–2008 m. Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos viršininkas.

2008–2011 m. Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas, 2011–2014 m. – policijos generalinis komisaras.

2014–2016 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras. Nuo 2016 m. Seimo narys.

2016 m. lapkričio 22 d. tapo LR Ministru Pirmininku.

Vygaudas Ušackas:

(g. 1964 m. gruodžio 16 d. Skuode) – Lietuvos teisininkas, diplomatas, visuomenės bei politinis veikėjas, LR užsienio reikalų ministras, „Misija Sibiras“ iniciatorius.

Biografija

Senelis Adomas Ušackas gyveno prie Indrajų ežero (Utenos raj.). 1941 m. birželio 14 d. jis ir kiti šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą. Grįžusi į Lietuvą šeima apsistojo Ukmergėje, Užupio rajone, o Vygaudo tėvai išvažiavo į Skuodo rajoną.

1982 m. baigė Skuodo 2-ąją vidurinę mokyklą, atliko tarnybą sovietinėje armijoje Karagandoje. 1990 m. baigė VU Teisės fakultetą, įgijo teisininko kvalifikaciją. 1990 m. stažavosi Oslo universitete (Norvegija), politikos mokslų ir tarptautinės ekonomikos srityje, 1991 m. – Orhuso universitete (Danija) politikos mokslų srityje.

1991–1992 m. LR užsienio reikalų ministerijos (URM) Vakarų Europos šalių skyriaus II-asis sekretorius. 1992–1996 m. LR misijos prie Europos Bendrijos ir NATO patarėjas. 1996–1999 m. URM politikos departamento direktorius. 1999–2000 m. užsienio reikalų viceministras. 2000–2001 m. vyriausiasis derybų dėl įstojimo į ES derybininkas, ambasadorius ypatingiems pavedimams.  2001–2006 m. LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikoje, 2006–2008 m. Jungtinėje Karalystėje. 

Nuo 2008 m. gruodžio 4 d. Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje – LR užsienio reikalų ministras.  2010 m. sausio 21 d. iš šio posto atsistatydino, po to, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė nepasitikėjimą juo, konstatavusi, kad „ministras negali turėti asmeninės užsienio politikos ir ją vykdyti nederindamas su valstybės vadove, o kartais ir su ministru pirmininku“.  Nuo 2010 m. balandžio mėn. TS-LKD narys.  2010–2013 m. ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane. Nuo 2013 m. rugsėjo mėn. ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. 

Ingrida Šimonytė:

(g. 1974 m. lapkričio 15 d. Vilniuje) – Lietuvos finansininkė, politikos veikėja, buvusi Lietuvos finansų ministrė.

Biografija:

1992 m. sidabro medaliu baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. 1992 m. įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. 1996 m. įgijo verslo administravimo bakalauro diplomą. 1998 m. baigė finansų magistro studijas.

1997–1998 m. LR finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento Mokesčių skyriaus vyr. ekonomistė, 1998–2001 m. Mokesčių departamento Netiesioginių mokesčių skyriaus vedėja, 2002–2004 m. Mokesčių departamento direktorė. 2004–2009 m. LR finansų ministerijos sekretorė, 2009 m. viceministrė. 2009–2012 m. Andriaus KubiliausVyriausybėje – LR finansų ministrė.

Nuo 2013 m. sausio mėn. VU dėstytoja, nuo 2014 m. VU Tarybos pirmininkė.

Nuo 2013 m. liepos mėn. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja.

Laimėjo 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Vilija Blinkevičiūtė:

(g. 1960 m. kovo 3 d. Linkuvoje) – teisininkė, Lietuvos politinė ir visuomenės veikėja, Europos Parlamento narė, ilgametė LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė.

Biografija:

1978 m. aukso medaliu baigė Linkuvos vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto teisės fakultetą, kurį baigė 1983 m. ir įgijo teisininkės kvalifikaciją.

Nuo 1983 m. iki 1990 m. LR socialinės apsaugos ministerijos revizorė, Pensijų valdybos Valstybinių pensijų skyriuje vyresnioji inspektorė, nuo 1990 m. iki 1994 m. Socialinės apsaugos ministerijos darbo santykių teisinio reguliavimo skyriaus konsultantė, vėliau vyriausioji juriskonsultė, nuo 1994 m. iki 1996 m. LR SADM sekretorė, nuo 1996 m. iki 2000 m. LR socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, nuo 2000 m. lapkričio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 9 d. LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė. 2004 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidento postą, kaip Naujosios Sąjungos kandidatė. 2004–2009 Lietuvos Respublikos Seimo narė. Nuo 2009 m. Europos Parlamento narė (išrinkta 2009 ir 2014 m. rinkimuose į Europos Parlamentą kaip LSDP atstovė). 2014 m. išrinkta Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininko pavaduotoja, 2017 m. Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke

pie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, Seimo narys, buvęs Vilniaus vicemeras Kęstutis MASIULIS, europarlamentaras, architektas Valentinas MAZURONIS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Ar yra kita Europos sostinė, kur būtų tiek daug akis badančių dalykų? Gal iš tiesų vyksta kažkoks pasiruošimas šimtmečio šventei, tik visuomenė to nemato?

A.NORVILAS: Blogiausia, kad nieko nevyksta, kažkoks sąstingis. Dar galima pridėti Profsąjungų rūmus, Sporto rūmus. Galima vardinti be galo.

Įsivaizduoju, kad kiekvienam Lietuvos piliečiui dėl to yra labai skaudu. O architektui dar labiau turėtų skaudėti dėl tokių dalykų.

Artėja valstybės atkūrimo šimtmetis. Ir ką mes turime per Nepriklausomybės laikotarpį? O metų tai jau daug – nuo 1990-ųjų. Turime Valdovų rūmus, daugiau nieko.

Mes neturime Vilniuje Vytauto paminklo. Apie tai net nuobodu kalbėti. Kažkokios paslaptingos jėgos, vis atsiranda kliūčių.

Dėl Vilniaus valdovų, arba merų. Vilnių visą laiką valdė liberalai. Tai jiems garbės nedaro. Iš esmės viskas stringa, galima pradėti nuo bet kokio objekto.

Pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas. Atskrendi į jį, kažkokia fantastika, eini ratais, į viršų žemyn, į viršų žemyn, kol atsiduri patalpėlėje.

Dėl paties centro. Išeikime tarp ministerijos ir Nacionalinio operos ir baleto teatro. Pasižiūrėkime į šaligatvius, į ką tai panašu?

Merai neturi ambicijos kažką po savęs palikti. Štai į Kauną labai sunkiai atėjo naujas meras Visvaldas Matijošaitis. Bet kaip Kaune viskas pradėjo suktis. Kauniečiai sako, gražu pažiūrėti. Štai ką reiškia vieno žmogaus noras, valia sutvarkyti nesidairant į kažką. Netrukus Kaunas tikrai peršoks Vilnių.

Dabar A.M.Brazauskas asocijuojasi su Valdovų rūmais. V.Adamkui nepasisekė, nepavyko kažką materialaus palikti, nors jis padarė labai daug gražių dalykų. D.Grybauskaitė prezidento poste yra jau dvi kadencijas. Nors tai ne jos sfera, gali ir ji paveikti nacionalinę reikšmę turinčius objektus.

G.JAKAVONIS: 2000-aisiais Islandijoje buvo išleistas Europos žemėlapis. Turbūt nesąmoningai padaryta klaida, tą žemėlapį buvo pasikabinę Kauno savivaldybėje. Ten Lietuvos sostine pažymėtas Kaunas. Dabar Jono Vileišio paminklą pastatė Kaune. Girdėjau kalbų, kad ir kitus paminklus, kurių Vilnius nenori, Kaunas pasistatys.

V.MAZURONIS: Neabejotinai svarbi kiekvieno asmeninė lyderystė. Kalbu apie dabartinio Kauno mero V.Matijošaičio iniciatyvas. Iki tol niekas nejudėjo. Užtenka nedidelio tinkamo judesio, ir tai iš karto kuria atmosferą.

Kalbant apie minėtus Vilniaus objektus, tai yra mūsų mentaliteto atspindys. Taip buvo prie visų valdžių, kokias tik mes turėjome. Galima badyti dabartinę valdžią. Bet jie elgiasi taip pat, kaip visi iki šiol buvę.

Nacionalinis stadionas jau galėjo būti pastatytas du ar tris kartus. Ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui jį statė. Sutrukdė politinės intrigos, tarpusavio nenoras. Neduok Dieve, Vyriausybei vadovauja viena partija, Vilniaus miestui – kita, o trečia pinigus duoda arba atima.

Lygiai ta pati istorija su Profsąjungų rūmais. Gavus profsąjungoms, po to parduota privatininkams. Dabar stovi tie grobai, nors yra puikiausia Nasvyčių idėja šitoje vietoje pastatyti Tautos namus.

Vilnius neturi normalios koncertų salės, stadiono. Mes jau neturime ir prasto baseino, nes iš jo išleido vandenį. Tai yra nesugebėjimas susidėlioti prioritetus, taip pat nesugebėjimas imti ir iki galo pastatyti.

Dėl Valdovų rūmų. Ir dabar kaip architektas aš tai vertinu nevienareikšmiškai. Bet buvo imta ir padaryta. Vieniems tai gali patikti, kitiems nepatikti. Tai yra daiktas, kuris stovi.

Paskęstama intrigose, matyti kerštas ir stumdymasis. Aišku, ir valdymo situacija tragiška. Pasižiūrėkime į Gedimino kalną. Už tai atsakinga lyg ir Vilniaus pilių direkcija, bet ji neturi pinigų, neturi kitų dalykų. Ministerija atsakinga, nežinau, ar tiesiai ministrė, ar per kokį departamentą. Vyriausybė atsakinga. Ir kai ima slinkti paviršinis kalno sluoksnis, niekam niekas pasidaro neaišku.

Vilniaus meras ir visi kiti laksto, bando daryti „piarą“, užuot kažkaip laikinai sutvarkę, kol parengs programą. Dabar gal pilis negriūna, bet vizualiai tai yra tragiškas simbolis. Negebame operatyviai spręsti klausimų.

Politinės iniciatyvos turi imtis tam tikri žmonės, ar premjeras, ar meras, sakydami „aš darysiu“. Kas šiandien Lietuvoje tai daro ir kas darė prieš tai? Mano manymu, niekas. Tokį ir turime rezultatą.

Savivalda turi savo savarankiškumo lygį, valstybė – savo, vienas be kito negali gyventi. Pinigai neaišku kaip perskirstomi, visi veikia pagal politines simpatijas. Ir gauname košę.

Jau rudenį atidarys Lukiškių aikštę. Šiandien mes dar nežinome, koks bus jos meninis akcentas. Merui nepatinka, kad Vytis kažkoks nusiminęs ar kardą ne taip pakėlęs.

Prisiminkime, kaip buvo statomas Gedimino paminklas. Kiek vyko konkursų, kiek vieni kitiems – ir menininkai, ir inteligentai, ir valdžia – prikišo, kol, ačiū Dievui, pastatė ir nebegalėjo tarpusavy ėstis.

G.JAKAVONIS: Prie Seimo esantis fontanas lyg ir priklausė savivaldybei. Ėmė jį permetinėti vieni kitiems, tas fontanas ir dabar neveikia. Visą laiką pasišaipome iš kaimyno A.Lukašenkos. Bet jis atstatė pilis, sutvarkytas Gardino senamiestis su paminklu Vytautui, sutvarkytos aikštės.

K.MASIULIS: Nuo to laiko, kai man teko dirbti savivaldybėje, pratekėjo nemažai laiko, gal devyneri metai. Bet problemos nė kiek nepajudėjo, netgi pasidarė blogiau.

Buvo kalbama, jog reikia, kad Neris taptų gyva, kad prie jos būtų kavinių. Ji kaip buvo mirusi, taip yra mirusi. Buvo kalbama, kad Vilnius taps dviračių miestu. Kaip buvo sunkiai pervažiuojamas dviračiu, taip ir liko. Buvo kalbama, kad bus geras Vilniaus susisiekimas viešuoju transportu. Tampa katastrofa važiuoti bet kokiu transportu, ne tik viešuoju.

Mikroautobusai išnaikinti, privežimas prie transporto sudėtingas. Vilniuje yra daug paslaugų centrų, pabandykite penktadienį pajudėti iš centro. Valandą stovi spūstis.

Buvo idėja, kad Vilnius taps megapoliu, susijungęs su Kaunu, suformuos dvipolį. Kad konkuruos su Varšuva, Minsku. Visos geros strateginės idėjos, kai tik atsiranda, iškart numarinamos.

Atsiranda privačių iniciatyvų. Atrodo, net nereikia įdėti pinigų, tik leisk vystyti. Žmonės nori pastatyti paminklą Vyčiui, kaip pastatytas paminklas V.Kudirkai. Ir prasideda kalbos, kad ne toks Vytis, ne tokia uodega, ne toks žirgas, ne taip sėdi.

Buvo idėja statyti paminklą J.Basanavičiui. Tai ėmė kalbėti, kad ne tie stato, ne taip nori, ne ten. Yra patriotiškai nusiteikęs verslas, yra patriotiškai nusiteikusių piliečių. Jie pastatys, tik duokite galimybę ir vietą.

Daug iniciatyvų gali vykdyti paprasčiausiai žmonės ir daug kur trukdo biurokratinės kliūtys. Objektas paskelbiamas šventa karve, paveldu. Štai fontanas prie Seimo dabar yra saugomas valstybės. Gal kada nors jis atgims.

Jeigu mes neturime lėšų savo paveldui saugoti, gal galime kitaip išspręsti tų vietų problemą? Reikia suprasti, kad jeigu mes skirsime lėšų fontanams išsaugoti, tai neturėsime jų kitiems dalykams.

Yra labai daug biurokratijos, atsiranda įvairių tabu, draudimų, ir miestas pats negali daug kur pajudėti. Yra ir lyderystės stoka.

Tenka pripažinti, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas turėjo gražių strateginių vizijų. Kad ir koks jis buvo kreivas. Strateginės vizijos turėtų būti sukoncentruotos į tas vietas, kurios yra svarbios visam miestui. Į centrą, transportą, tiltus, susisiekimą, infrastruktūrą, kas pakylėja visą miestą.

R.Šimašius su dabartine komanda ir, tiesą sakant, visi kiti iki tol buvę kažkokie susifragmentavę, gal ką ir daro, bet mes nelabai matome. Tris tujas iškirto ir pažadėjo dviračių taką padaryti. Tai tujos iškirstos, o dviračių tako nepradeda.

K.STOŠKUS: Nuostabus yra Vilniaus miestas, kaip jis išgražėjęs per tą laikotarpį. Bet aš nenoriu pasakyti, kad čia dideli merų nuopelnai. Privati iniciatyva padarė tai, ko nepadarė sovietmetis. Perdažyta, išgražinta, gana toli pažengęs tas procesas. Žinoma, nepakankamai. Bet tam visada yra lėšų ribos.

Yra padaryta žingsnelių. Bet mes nesugebame susitarti dėl prioritetų, štai kas baisu. Jaučiuosi kaip košmariškame sapne, iš kurio negali išbristi. Net prieš 5 metus nebūčiau patikėjęs, – nekalbu apie 10 arba 20 metų, – kad ministerijai galės vadovauti žmonės, kurie uždraus reprezentatyviausioje aikštėje statyti istorinį simbolį.

Uždraudė pastatyti Vyčio paminklą, taip ir buvo pasakyta. Mane stebina, kaip galėjo pakilti ranka išbraukti iš projektų patį svarbiausią simbolį. Jeigu kam įdomu, pažiūrėkite, kas priims sprendimus numatytoje menininkų dirbtuvėje. Ji turės sukurti kažkokią alternatyvą.

K.MASIULIS: Ten skulptorių beveik nėra.

K.STOŠKUS: Nežinau, kaip čia įvardinti, tai yra klaniukas. Sudarė komandą, ir ji dabar atėjo į Kultūros ministeriją. Tarp jų yra tie, kurie jau daug metų tyčiojasi iš Lietuvos simbolių. Yra daugybė prikurta jų kūrinių, šiuolaikinių vizualinio meno projektų, Šiuolaikinio meno centro.

A.NORVILAS: Vamzdininkai, galima taip juos pavadinti.

K.STOŠKUS: Pati ministrė yra pareiškusi, kad „vamzdis“ ir apskritai Europos kultūros sostinės projektas yra geras kūrinys.

Dabartinė ministerija neturi ir negali turėti tikrųjų prioritetų. Ką žinome apie tų žmonių mąstyseną, patirtį? Pati kultūros ministrė pasakė: aš esu klajoklis žmogus, aš keliauju, man vis tiek kur. Žmogus, kuriam vis tiek, kur būti, ateina tvarkyti Lietuvos kultūros politikos. Natūralu, kad jai bus sunku susigaudyti, ką čia reikia daryti. Ir visa komanda yra kontrkultūrinės politikos žmonės.

Kaip galima žmonėms, nekenčiantiems mūsų kultūros simbolių, istorinių vertybių, paduoti į rankas vykdyti kultūros politiką?

Galų gale himno giedojimas. Matėte, kaip sekėsi šitiems lyderiams. Nepataikė į toną, net balso neturi. Garsus dainininkas visiškai bebalsis. Vadinasi, jis tik patvirtino, kad šiuolaikinėje populiarioje muzikoje žmogus gali būti be balso.

Kaip gali parengti projektą tie, kurie nekenčia vėliavos, negerbia seno lietuviško herbo, galų gale Vyčio? Žmones subūrė daugiausia tas protestas, nes politika neturi būti šitaip daroma.

A.NORVILAS: Mūsų valdžia yra visiškai dehumanizuota. Paimkime atskirai kiekvieną pilietį, Jonaitį, Petraitį, ministrą pirmininką A.Butkevičių, ministrą pirmininką S.Skvernelį, daugybę ministrų. Kai pakalba, lyg ir simpatiški žmonės, mąstantys, kažkokios srities specialistai. Kai tas žmogus užima tam tikrą poziciją, kuri yra sprendžiamoji ir strateginė, išryškėja, kad jis neturi jokio humanitarinio pamušalo.

Be humanitarinio pamušalo neįmanoma suvokti tam tikrų procesų, susidėlioti prioritetų. Žmogus gali būti puikus policininkas, puikus tvarkos sergėtojas. A.Butkevičius galbūt gali būti puikus ekonomistas, ir kas iš to? Rezultatas apverktinas. Tai yra bendra tendencija.

Blogiausia, kad dabar dehumanizacijos audra pasiekė ir tas „Alma mater“, kurios rengia humanitarus. Dailės akademijoje labai nedaug liko žmonių, galinčių tvarkingai nupiešti klasikinį piešinį.

Mano dukra mokėsi architektūros. Vaikščiojau į visas studentų parodas, įvairių kursų peržiūras. Iš tikrųjų, nedaug tų plaukų yra, bet jie stojasi piestu. Gali daryti savo performansus, bet tu turi turėti pagrindus. Koks tu skulptorius, jeigu nemoki iš molio nulipdyti elementarių dalykų.

Yra toks dehumanizacijos lygmuo ir štai tokią turime kultūros ministrę. Tokią turime galbūt labai gerą viceministrę, kurią gąsdina militariniai reikalai ir kuri net Vyčio skulptūroje mato militarizmą. Įsivaizduojate, koks geras tai žmogus.

Jūs vaikštote taku ir džiaugiatės, kad takas geras, jau pusė padaryta. Įsivaizduojate? Kiek metų Nepriklausomybei, pusė tako jau yra. Irgi gražu, irgi gerai. Bet tai neatitinka sostinės įsivaizduojamos vietos Europoje, mes gi tokie dideli savo praeity.

Dėl Gedimino kalno. Visiškai neseniai su Signatarų klubu turėjome išvyką į Karaliaučiaus kraštą. Tema buvo senieji prūsų paminklai. Tai yra piliakalniai, gynybiniai įtvirtinimai. Gerbiamieji, buvau pritrenktas. Koks tai buvo klestintis kraštas.

10 kvadratinių kilometrų plote yra 17 gyvenviečių, o manoma, kad ir daugiau buvo. Supilti aukšti pylimai, iki 12-14 metrų, yra turbūt 60 laipsnių kampas. Ir laikosi po šiai dienai. Tie pylimai nučiuožinėti vietinių, nes žmonėms tai atrakcija. Įsivaizduojate, ir nesuyra. Tai XI-XIV amžiaus dariniai, ir visa tai laikosi. Jokio slinkimo.

V.MAZURONIS: Žiūrėkime į tuos projektus, kurie pasisekė. Karaliaus Mindaugo tiltas, Valdovų rūmai. Atidėkime, kaip mes vertiname vienus ar kitus politikus. Tuo metu tiek A.Brazauskas, kuris vadovavo, tiek miesto meras susitarė, atrado variantą, ir atsirado objektai.

Puikiai žinau, kaip buvo projektuojamas ir statomas Žoržo Pompidu centras Paryžiuje. Buvo daug emocijų, daug nepasitenkinimo. Kaip ir statant Eifelio bokštą. Tuomet paskelbė tarptautinį konkursą. 4 ar 5 atrinkti projektai buvo pateikti prezidentui. Jis pasižiūrėjo ir pasakė: „Šitas.“ Yra iniciatyva, visi bendrai dalyvauja, profesionalai atrenka, kad projektai būtų tinkamo lygmens. Ir iškyla politinė atsakomybė.

Dėl Lukiškių aikštės. Jeigu yra kokios komisijos, tai padarykime 2-4 variantus. Mėgėjiškų variantų neturi būti, jie turi būti perėję tam tikrus filtrus. Atraskime kažką, kas pasakys: šitą padarome. Ar tai būtų mūsų premjeras, ar prezidentė.

Minėjome 5-6 objektus, kurie nepadaryti. Tai jūs man pasakykite, kas už tų objektų nepadarymą ar buvimą yra atsakingas? Tarkim, Profsąjungų rūmų ar Lukiškių aikštės.

Meras lyg ir meras, bet meras neturi pinigų, jis nieko negali padaryti. Vyriausybė lyg ir Vyriausybė, bet čia savivaldybei atiduotas objektas. Savivaldybės yra tas ir tas. Pilių direkcijos yra anas. Taip ir žaidžiame futbolą.

Mano manymu, už esminius valstybės simbolius atsakomybę turi prisiimti valstybės vadovai. Tai yra prezidentė, premjeras.

Jeigu toliau stumdysimės, komisija ginčysis, sėdėsime prie suskilusios geldos. Jau sėdime prie šešių tokių geldų.

Lygiai taip pat turėtų būti sprendžiami žemesnio lygio klausimai, kur užtenka savivaldybės. Tada kiek įsisuktų mechanizmas.

Dabar vieni į kitus pirštais rodome, o Gedimino kalnas griūva. Tai aš matau kaip valstybės kultūrinį simbolį. Ką mes paliksime valstybei po 100 metų? Ką sakys mūsų proanūkiai? Sakys, ką mūsų proseneliai darė, pirštais vieni į kitus badė, kol kalnas sugriuvo.

Dėl dvipolio. Jau perkėlė oro uostą į Kauną. Jeigu jie gerai padirbs, tai atgal atkelti oro uosto nereikės. Čia niūri prognozė.

K.MASIULIS: Pagrindiniai asmenys privalo turėti aiškų strateginį mąstymą ir jausti strateginę atsakomybę.

Dabar matote fragmentinį krantinės sutvarkymą ar kokį tako gabaliuką. Aš nematau strategiškai tvarkomų visų dviračių takų.

Jau niekas tiek nekariavo su A.Zuoku kiek aš. Bet tikrai atiduodu jam duoklę, jis turėjo strateginių vizijų. Centras dabar yra perkeltas į Konstitucijos prospektą. Gerai atsimenu, kaip mes, aštriai diskutuodami, ten perkėlėme pirmą savivaldybės pastatą. Patinka ar nepatinka, galima ginčytis, bet ten dabar yra daugybė dangoraižių. Buvo strateginė vizija iš lūšnyno ten padaryti kitokį miestą.

A.Zuokas turėjo tramvajaus viziją, ne metro. Aš šitai vizijai priešinausi, palaikiau metro idėją. Tai yra strateginis klausimas, kaip išspręsti miesto spūsčių problemą. Vadovai turi diskutuoti kertinėmis temomis. Jie turi ieškoti sprendimų, o ne miegoti ir galvoti, kad jos išsispręs.

Reikia ir Lazdynėliuose išasfaltuoti gatves, sutvarkyti šaligatvius, kokį segmentėlį, parko gabaliuką. Bet tai jau seniūnų reikalas, ne miesto vadovų. O miesto vadovas turi rūpintis, koks miestas bus po 30-50 metų. Ir valstybės vadovas taip pat.

Kai miesto vadovas kalbės apie miesto plėtojimą, tai bus ir paminklai, simboliai, aikštės, susisiekimas. Tada miesto vadovui reikia kalbėti su premjeru, susitarti dėl valstybės bendrojo plano, kad būtų tęstinumas.

Daug kariavome su A.Zuoku, turėjome teismo bylų dėl korupcinių dalykų. Bet mes važinėjome dėl Vilniaus ir Kauno dvipolio, kalbėjome su Kauno merais. Tai iš tikro yra dešimtmečio dalykai. Įsitraukia architektai, kultūrininkai.

Visa tai yra sustoję ir dabar aš nematau jokios plėtros. Matau segmentiškai. Yra judesio, tujos kertamos, gabaliukas krantinės išasfaltuota. Bet aš nematau, kad būtų duotas signalas, jog Neris atgimsta.

Galėčiau vardinti daugybę vietų, kur yra dviračių takas ir pasibaigia. Kitoje vietoje vėl yra dviračių takas ir pasibaigia. Reikia dviratininkui važiuoti Geležinio Vilko gatve didžiausiame sraute, ir važinėja tie dviratininkai. Neturi kaip važiuoti kitaip.

K.STOŠKUS: Beviltiškas pokalbis, kuris meras geresnis. Nėra jokios sistemos atskaitos. Tas pats yra ir kultūros politikoje. Rodos, konservatorių lyderis pasakė, kad dabartinė Vyriausybė turi 800 prioritetų.

G.JAKAVONIS: Vadinasi, nė vieno.

K.STOŠKUS: Čia pasišaipymas, žinoma, bet iš tikrųjų, kai yra daug surašyta, tas svarbu, anas svarbu, tada niekas nesvarbu. Baisiai sunku nusakyti prioritetus, tai didelis darbas. Reikalingas tam tikras vertybių subalansavimas.

Esu truputį diskutavęs su pačiais lyderiais, kad reikia nustatyti, kuri kultūros forma verta paramos. Pvz., Lietuvoje labai plinta kontrkultūriniai dalykai. Jie kitados buvo Vakaruose populiarūs. Pas mus atėjo labai vėlai.

Dabar iškyla mūsų augančios valstybės klausimas, ją reikia pastatyti ant kojų, išsaugoti. O kai tai traktuojama kaip lygiavertis reiškinys, vienodai finansuojama, tada jau nuleidi rankas.

Imi galvoti, geriau ministerijos iš viso nebūtų. Tada žmonės žinotų, kad nėra ko tikėtis, ieškotų kokių pašalinių kelių. Būtų blogai, kai kurie pakiltų, emigruotų, kai kurie keistų profesiją. Kuo dirba žmonės, dabar baigę Dailės akademiją? Jie prodiuseriais visokiais darosi, vadybininkais.

Žmonės yra suluošinti. Jie jaučia, kad niekam Lietuvoje profesionalų nereikia. Susideda ryšulėlius ir važiuoja ten, kur galbūt užkibs.

Vanda Zaborskaitė kitados yra komentavusi: kad emigracija būtų sėkminga, reikėtų, kad iki išvažiuodami žmonės gautų tam tikrą akademinį pasirengimą. Galbūt reikėtų net siųsti žmones į užsienį, kaip buvo tarpukario Lietuvoje, kada jie jau pradeda bręsti. Dabar jie niekur nėra prigiję.

Kaip gali Kultūros ministerijai vadovauti žmogus, neprigijęs savo krašte? Vadinasi, ji neturi jokių prioritetų. Iš karto išbėgo į užsienį, čia pasimokė vienoje, antroje, trečioje mokykloje, perbėgo per kelias vietas, ir aš jau žinau, kas yra kultūros politika. Padorus žmogus būtų nesiėmęs tokio darbo.

Bet pažiūrėkite, aš per daug kalbu apie kultūros ministrę. Ji nėra tiek kalta. Ją pasiūlė geri draugai, kurie atsilygina už paslaugas, ir paskyrė, žinoma. Tai kuo ji čia dėta? Ji čia yra auka. Vadinasi, toje aplinkoje kažkas negerai.

Kas dabar sudaro kultūros politiką? Į Kultūros ministerijos priedermes įeina tai, kas atkrinta nuo kitų ministerijų. Ji sukurta likutiniu principu. Pavyzdžiui, įeina lituanistikos rėmimas arba žiniasklaida. Ji tuo visai nesidomi. Ir dabar į planą įtraukta ta pati ar 2012, ar 2014 metų programa. Jos nereikia finansuoti, nes nėra lėšų.

Kultūra yra tai, kas niekur kitur netinka. Pasidalina „gerąsias“ ministerijas, ir lieka Kultūros ministerija, kažkokios trečios kategorijos.

Yra demografinė krizė. Jeigu neišspręsime šios problemos, visos kitos nieko nevertos. Sako, paskutinis išvažiuodamas išjungs elektrą oro uoste. Tauta privalo išgyventi.

Turi būti branginamos istorinės tautos vertybės, kurios įgyjamos kasdien, politinė ir kultūrinė praktika. O dabar kalba nereikalinga, paminklai nereikalingi, atsakomybės nereikalingos. Reikia baigti gyvenimą šia diena.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“