Lapkričio 7 dieną atsinaujinusioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), vieną pirmųjų Lietuvos demokratų, knygnešį, gydytoją, publicistą ir vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos figūrų – K. Grinių  premjera. Filmas skiriamas 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, kurias minėsime gruodžio 17 d.

Prieš pristatant filmą jo autorė ir režisierė papasakojo, kuo sudėtingas buvo filmo kūrimas ir kokiomis asmeninėmis savybėmis ją sužavėjo vos pusmetį šalį valdęs ir ne kartą kalintas Lietuvos prezidentas.

„Iki šio projekto K. Griniaus asmenybė man buvo mažai pažįstama, nors esu kilusi iš to paties krašto. Man tas žmogus padarė įspūdį – jo ramybė, inteligencija, išlaikytas tonas ir labai stabilios pažiūros. Jis daug kartų buvo areštuotas ir kalintas, ir kiekvieną kartą vis dėlto drįsdavo pasakyti tai, ką nori. Jis buvo pralenkęs laiką ir gimęs su Vakarietiškomis vertybėmis Rytuose, ir dar labai pavojingomis aplinkybėmis.

Jis buvo labai nuoseklus ir visą laiką turėjo savo nuomonę. K. Grinius pirmą kartą atsisėdo į kalėjimą Maskvoje dar studijuodamas, ir nuo to laiko jis visuomet protestavo, visada turėjo savo nuomonę. Aš nemanau, kad 1942-ais ir 1943-ais metais pasirašinėti memorandumus ar žydus slėpti buvo nedrąsus žingsnis. Jis buvo ne tik nuoseklus, bet ir labai drąsus žmogus. Jis nedarė isteriškų pareiškimų, buvo orus“, – susižavėjimo istorine asmenybe neslėpė E. Mildažytė.

LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja tikino, kad kurti filmą jai buvo labai sudėtinga – apie prezidentą išliko labai nedaug archyvinės medžiagos, daugiausiai – iš prezidentavimo laikotarpio, kuri nebuvo labai tinkama filmui, taip pat vos kelios sekundės filmuotos prastos kokybės medžiagos. Bet, E. Mildažytės teigimu, kuriant filmą labai gelbėjo privatūs kolekcininkai.

„Jie iš savo kolekcijų ištraukė senus Virbalio, Pilviškių ir t.t. vaizdus, atrado atvirukų, net atvirukų su himnu ir t.t. Paradoksalu yra tai, kad daugiausia nuotraukų išliko iš to periodo, kai K. Grinius prezidentavo, bet tai tetruko pusmetį. Tai yra labai trumpas periodas, be to, man visai netiko to laikotarpio medžiaga. Kai jis buvo premjeru ar kitais etapais, išlikusios vaizdinės medžiagos beveik nėra. Kai kuriuos epizodus dengėme dokumentų, paimtų iš privačių kolekcijų, vaizdais“, – kalbėjo filmo autorė.

Prezidentą kai kuriuose filmo epizoduose įkūnijo žmogus, fiziškai labai panašus į K. Grinių. Paklausta, kaip jį atrado, E. Mildažytė pradėjo juoktis: „Tai yra mano draugės vyras Remigijus. Atėjau į priėmimą Gruzijos nepriklausomybės 25-mečio proga. Žiūriu aš į tą savo bičiulės vyrą, ir galvoju: iš akies luptas Grinius! Paklausiau, ar jis įkūnytų prezidentą filme, ir jis sutiko“, – kalbėjo ji.

Dokumentiniame filme apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą kalba žinomi Lietuvos istorikai ir asmeniškai K. Grinių pažinęs prezidentas Valdas Adamkus. Kadenciją baigęs prezidentas kartu su žmona Alma Adamkiene dalyvavo filmo pristatyme.

„Man tai yra labai jaudinantis momentas, kadangi daug metų praleidau su K. Griniaus šeima, su jo sūnumi Liūtu kartu mokėmės, vėliau kartu buvome išeivijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis dirbo kepykloje, aš – „Ford“ fabrike, bet visuomet susitikdavome.

Su K. Griniumi taip pat praleisdavau labai daug laiko, jis pasakodavo apie savo prisiminimus nuo pat darbo su V. Kudirka pradžios. Man dažnai kildavo mintis, kodėl jį nušalino nuo prezidento pareigų – jis buvo ramus, niekuomet balso nepakeliantis, atjaučiantis žmogus. Į 1926 m. įvykius, neramumus jis reagavo ramiai ir konstitucijos ribose bandė palaikyti tvarką, bet bolševikinis elementas kėlė didelį nerimą lietuvių visuomenei“, – svarstymais dalijosi V. Adamkus.

Kadenciją baigęs prezidentas neslėpė, kad ši istorinė asmenybė paliko didelį pėdsaką jo paties gyvenime. „Gimiau tais metais, kai jį pašalino iš pareigų. Tačiau per ilgus pasikalbėjimus su juo aš supratau, kad jis turėjo pagarbą žmogui. Jo pažiūra į žmogų turėjo atsispindėti visuomenėje, deja, taip nebuvo.

Jis savo principų neatsisakė iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Man atrodo, kad tokio žmogaus kaip jis, daugiau savo gyvenime nesutikau. Daug iš jo išmokau – pagarbos žmogui, plataus žvilgsnio, o ypatingai mane žavėjo jo nenutraukiama meilė ir darbas Lietuvai“, – kalbėjo V. Adamkus.

Buvusio šalies vadovo teigimu, K. Grinius net ir būdamas sunkus ligonis nepaliovė dirbti Lietuvai. Net ir paskutinėmis savaitėmis sėdėdavo sulinkęs, užsikniaubęs ant stalo, ir visą laiką rašė. „Tai buvo tvirtos valios, silpnos sveikatos, tačiau nepalaužiamas lietuvybės saugotojas, šventai tikėjęs Lietuvos ateitimi. Man atrodo, kad jo įsitikinimai yra pavyzdys ne tik man, bet ir šiandieniniame mūsų gyvenime“, – dėstė kadenciją baigęs prezidentas.

V. Adamkus istorinę asmenybę palygino ir su dabartiniais politikais: „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su K. Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė.

Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai. Tegul K. Grinius lieka šviečiančia žvaigžde ateičiai, stiprina mus ir veda į demokratišką pasaulio bendruomenę“, – savo kalbą baigė šią savaitę devyniasdešimtmetį atšventęs kadenciją baigęs prezidentas.

Bet netikros naujienos – tai ne vienintelis dalykas, kuris egzistuoja tik virtualioje erdvėje. Populiariausiame pasaulio socialiniame tinkle pilna ir netikrų, neegzistuojančių žmonių paskyrų, dėl kurių pobūdžio ir paskirties tikrieji vartotojai savo platinamos informacijos kiekį ir pobūdį turėtų kiek įmanoma labiau riboti. Ypatingai reikėtų vengti dalijimosi tokia informacija:

Paso ar vairuotojo pažymėjimo nuotraukos

Žmonės turi silpnybę socialiniame tinkle skelbti, kad jie gyvena gerai. Jeigu per „Facebook“ nepraneši apie atostogas (žinoma, su nuotraukomis) – vadinasi, neatostogavai. Jei neparodysi savo vairuotojo pažymėjimo nuotraukos – vadinasi, taip ir neišmokai vairuoti. Bent jau tokios mintys gali suktis kai kurių žmonių galvose. Bet, žinant, kad nebūtinai visi jūsų draugai per „Facebook“ yra tikri draugai gyvenime, saugiau būtų to nedaryti: pažymėjimą ar pasą nėra labai sudėtinga padirbti, o tapatybės vagystės – labai dažnas ir daug žalos galintis padaryti nusikaltimas.

Atostogų planai

Problemų galite prisidaryti ne tik platindami savo paso ar vairuotojo pažymėjimo skaičius, bet ir atostogų planus. Jeigu netikrų paskyrų prižiūrėtojai užmatys, kad su jais pasidalinote informacija apie tai, kad po poros savaičių ketinate vykti kur nors į Naująją Zelandiją, pasekmės gali būti liūdnos. Plėšikai aiškiai žinos, kada jūsų nebus namie ir gali nuspręsti jus aplankyti – ir nesvarbu, kad paprašėte kaimynų kas porą dienų užsukti pamaitinti katiną.

Banko informacija

Virtualiems vagims, taip ir tykantiems įkišti savo purviną leteną į svetimą kišenę, nepakanka vien atsiskaitomosios sąskaitos numerio ir banko filialo kodo. Bet tokių duomenų paviešinimas draugo „Facebook“ paskyroje nėra pati geriausia idėja. Programišiai gali išsiaiškinti ir kitą informaciją, reikalingą norint prieiti prie jūsų sąskaitos. Leidinys „Time Money“ skelbė, kad esama žmonių, kurie per „Facebook“ ar „Instagram“ giriasi net ir savo atlyginimu. Apie tokius galima pasakyti tik tiek, kad kvailį (ir jo darbdavį) ir bažnyčioje muša…

Laimingi loterijos bilietai

Perte (Australija) gyvenanti Chantelle buvo be galo laiminga, kai žirgų lenktynėse laimėjo 825 dolerius. Tokia laiminga, kad į „Facebook“ įdėjo asmenukę su laimingu bilietu. Deja, bilieto brūkšninis kodas buvo nufotografuotas pakankamai kokybiškai, kad kažkuris iš jos virtualių „draugų“ tą kodą nuskenuotų ir pirmesnis suskubtų atsiimti išmokos.

Namų adresas

Nepatikėsite, bet internete yra begalės žmonių, kurie noriai dalijasi savo namų adresu. Žinoma, tai nėra taip pavojinga, kaip atskleisti savo paso numerį, bet ir šiuos duomenis galima panaudoti prieš jus. Tad ir į savo adreso nuslėpimą reikėtų vertinti pakankamai rimtai. Geriausia, kas gali nutikti jį parodžius visam pasauliui – tai eilės tiesioginės rinkodaros vadybininkų prie jūsų durų.

Bet kokia informacija apie savo vaikus

Savo paskyros sienoje matyti nesibaigiantį draugų vaikų nuotraukų srautą gali būti erzinantis dalykas. Bet jei esate tas draugas, kuris fotografuoja savo vaikus ir juos rodo internetu, susimąstyti reikėtų ne tik apie savo draugų požiūrį, bet ir apie saugumą. Pažiūrėkite į savo paskyros privatumo nuostatas – ar tikrai norite, kad jūsų vaikų nuotraukas žiūrinėtų bet koks nepažįstamas žmogus?

Nusiskundimai dėl darbo ar vadovo

Tokio dalyko tikriausiai net ir sakyti nereikėtų, tačiau pasakojimai apie žmones, kurie neteko darbo dėl to, jog viešai reiškė savo nepasitenkinimą darbu ar vadovu, niekaip nesibaigia. Tokiame skaidriame pasaulyje, kaip kad šiandieninis, kai kurias temas reikia palikti asmeniniam pokalbiui akis į akį. Savo darbo galite nekęsti, bet už jį mokamas atlyginimas juk nėra blogiausia kas gali nutikti, ar ne?

Nukopijuotas svetimų žinučių turinys

Tikriausiai esate su tokiais pranešimais susidūrę – „Facebook“ tinkle kartkartėmis galima sutikti žinučių apie tai, kad „Facebook“ bus apmokestintas, kad plinta koks nors virusas arba kad ištiks nelaimė, jeigu tos žinutės nenukopijuosi ir neišplatinsi kaip asmeninės. Iš pirmo žvilgsnio tai yra nekalti pranešimai, tačiau negalima atmesti tikimybės, kad juos paskleidė kokios nors rinkodaros kompanijos arba programišiai, taip platinantys „phishing“ tipo atakoms naudingą informaciją. Ir net jeigu žinutės turinys nėra žalingas tiesiogiai, tokios žinutės labai erzina.

Studento pažymėjimo nuotraukos

Įstojote į universitetą? Puiku! Tėvus ir draugus tokia informacija tikrai gali nudžiuginti. Bet jeigu apie tai skelbsite viešai rodydami savo studento pažymėjimą, tai „Facebook“ pamėgę nusikaltėliai sužinos jūsų vardą, išvaizdą ir vietą, kur praleisite didelę dalį savo laiko. Geriausiu atveju jūsų atžvilgiu gali būti bandoma „prasukti“ kokį nors sukčiavimo planelį.

Poryt 9 val. vakare važiuosiu į kiną žiūrėti „Pjūklo keteros“!

Smagu, kad turite laiko pramogoms. Bet būkite protingi – neskelbkite, kur ketinate būti konkrečiu laiku. Taip pat sėkmingai galėtumėte įsijungti GPS sekiklį, nusikaltėliams parodantį jūsų buvimo vietą. Dėl tos pačios priežasties venkite „tagintis“ įvairiose vietose, ypač – dažniau lankomose. Jums nebūtinai geros ateities linkintys žmonės pagal pažymėtas vietas gali sudaryti elgesio modelį.

Intymios asmeninės nuotraukos

Kad ir kokie griežti būtų „Facebook“ paskyros privatumo nustatymai, bet kada gali nutikti blogų dalykų – pavyzdžiui, piktavaliai žmonės gaus prieigą prie jūsų paskyros. O tada jūsų intymias nuotraukas pamatys žmonės, kurie niekada neturėjo jų matyti. Ir blogiausia, kas gali nutikti – šios nuotraukos gali išplisti tiek, kad jas pamatys ir tėvai, ir draugai, ir kolegos.

„Iki tol buvo bandymų šnekėtis iš tikrųjų, tokių gana abstrakčių prieš metus ir daugiau. Truputėlį buvo pradėta. Kaip sakau, visą laiką politikai su politikais šnekasi. Tikrai prieš porą mėnesių būtume negalėję atmesti tokios galimybės dirbti kartu, bet buvo visai kita situacija“, – DELFI konferencijoje sakė R. Šimašius.

Visiška priešprieša su valstiečiais žaliaisiais

Prieš rinkimus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis ne kartą kartojo matantis trijų partijų koaliciją: konservatorių, liberalų ir valstiečių žaliųjų. Liberalai viešai dėl to neprieštaravo, bet po rinkimų nesutiko sudaryti bendro bloko su konservatoriais.

Po antrojo turo, kuris buvo sėkmingas valstiečiams, bet nesėkmingas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, konservatoriai kalbėjosi dėl koalicijos su valstiečiais žaliaisiais ir pareikalavo, kad į derybas būtų įtrauktas Liberalų sąjūdis.

Tačiau Liberalų sąjūdis griežtai paneigė turintys ką nors bendro su tokiu reikalavimu. Pasak R. Šimašiaus, tokia konservatorių pozicija nebuvo derinta su liberalais.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga taip pat nepageidavo dirbti su liberalais. Šiuo metu valstiečiai žalieji dėl koalicijos derasi su Lietuvos socialdemokratų partija.

„Kodėl šiandien nematome galimybės dirbti kartu su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri laimėjo daugiausia vietų. Ji, beje, irgi nenori mūsų ir aš suprantu kodėl. Mūsų programinės nuostatos daugeliu klausimų skiriasi. Jei mes žmogaus teisių srityje esame už pasirinkimą, tai ten matome norą reguliuoti, kas yra šeima, moters teisę į abortą ar kitus dalykis. Visur matome lindimą į asmeninį gyvenimą. Mes tuo tarpu priešingai. Kalbant apie ekonomines laisves viskas tas pats. Mes akcentuojame konkurenciją, mažesnius mokesčius, mažesnį reguliavimą, iš daugiausia balsų laimėjusios partijos matome daugiau reguliavimo, daugiau monopolijų. Natūralu, kad susišnekėti galimybių yra labai mažai“, – teigia R. Šimašius.

Kodėl liberalai anksčiau nematė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinių nuostatų ir po rinkimų praregėjo? Pasak R. Šimašiaus, programoje nebuvo tokių aiškių ir griežtų nuostatų, apie kurias viešai kalba Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis. Pavyzdžiui, R. Šimašiui valstybinių vaistinių atsiradimas atrodo kaip nesusipratimas: jo nuomone, tai neefektyvu ir nepadės sumažinti vaistų kainų.

„Mūsų politika yra tokia, kad valdžia kišasi visur, kur įmanoma. Ir į lovą lenda pas žmones, ir į ekonominius santykius – visur lenda. Norint, kad valdžia užimtų deramą vaidmenį ir tvarkytų tai, kas jai priklauso. Nacionaliniu mastu: kad užtikrintų šalies saugumą, asmeninį saugumą, socialinę apsaugą ir sveikatos sistemą sutvarkytų, bet nelįstų nurodinėti, kas yra šeima ir nepultų kurti valdiškų monopolijų“, – apie liberalų skirtumus nuo konservatorių ir valstiečių žaliųjų kalbėjo R. Šimašius.

Kodėl nepavyko susikalbėti su S. Skverneliu

Liberalų sąjūdis prieš 2016 m. Seimo rinkimus laimę bandė įvairiai. Ne paslaptis, kad dabartinis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į premjerus S. Skvernelis, tebebūdamas vidaus reikalų ministru, apie bendradarbiavimą kalbėjosi ir su Liberalų sąjūdžiu bei socialdemokratais.

Kodėl tuomet nesusiklostė liberalų ir S. Skvernelio santykiai? „Tiesą sakant, nelabai galiu to pakomentuoti, nes nebuvau tuo metu pirmininkas, jeigu vyko tokios kalbos“, – teigia R. Šimašius.

Liberalų sąjūdžio gretose taip pat vos neatsidūrė žurnalistas Kristupas Krivickas, kuris vėliau su Nagliu Puteikiu suformavo vadinamąją antikorupcinę koaliciją. „Sakykime taip: K. Krivickas suprato kai kuriuos dalykus kaip pateiktą siūlymą“, – aiškina R. Šimašius.

„Gal K. Krivickas yra geras žmogus, bet tikrai žinau, kad jis nėra liberalas“, – priduria Liberalų sąjūdžio lyderis, nepanoręs partijos gretose matyti šio žurnalisto.

Kodėl pas liberalus atsidūrė Virgilijus Alekna, kuris vos netapo socialdemokratų kandidatu vienoje Vilniaus vienmandačių apygardų?

„Būkim atviri: liberalai turi daug ką bendro su kitomis partijomis, daug kas skiria nuo kitų partijų. Yra žmonių, kurie laiko save artimais kairesnei politinio spektro pusei, bet jie yra artimi ir liberalams, nes jiems pagrindinis aspektas yra žmogaus teisės“, – sako R. Šimašius.

Pasak R. Šimašiaus, V. Aleknos vertybės pagal manobalsas.lt atsakymus yra aiškiai liberalios.

Santykiai su konservatoriais ir A. Guogą

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis laikomi natūraliais partneriais, bet ekspertai pabrėžia, kad ateityje šios partijos gali tapti ir konkurentėmis, ypač jei konservatoriai pasuks liberalumo, o ne krikščioniškosios demokratijos keliu.

Kalbėdamas apie santykius su konservatoriais R. Šimašius ne kartą pabrėžė, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nuostatos jam dažnai būna neaiškios. Tokią pat kritiką jis išsako ir kitoms partijoms.

„Aš Tėvynės sąjungai iš tikrųjų palinkėčiau, kaip ir kiekvienai partijai, išsigryninti, už ką šita partija, prieš ką šita partija, kad rinkėjai niekada nepirktų katės maiše, kai ateina rinkimų diena. Šiandien aš matau tą problemą. Kur problemos nėra, tai pas liberalus nes žinai ką gauni: kažkas gali patikti, kažkas nepatikti, vieniems patinka laisvė asmeniniuose santykiuose, nenurodinėjimas kas yra šeima, kitiems gal nepatinka, vieniems patinka, kad Darbo kodeksas yra liberalesnis, kitiems nepatinka, bet iš principo viskas yra aišku. Tuo tarpu daugelyje kitų partijų, Tėvynės sąjungoje taip pat, siunčiami dvigubi signalai“, – sako R. Šimašius.

Pasak politiko, dažnai tai lemia, kad rinkėjai atsibunda po rinkimų ir pamato valdžioje turintys ne tokią pačią partiją, už kurią balsavo. R. Šimašius sako, kad tai nesąžininga rinkėjų atžvilgiu.

„Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga bandė parodyti, jog ji atstovauja ir liberaliajam sparnui. Ar jiems tai pavyko? Čia turbūt rinkėjai nusprendė. Man atrodo, kad nelabai pavyko. Bet, akivaizdu, kad yra tokių žmonių, kurie yra mąstantys liberaliau nei kiti“, – sako Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

Beje, į Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakciją Europos Parlamente perėjo ir buvęs liberalas Antanas Guoga. Šioje frakcijoje dirba ir Lietuvos atstovai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Kaip tai vertina R. Šimašius?

„Aš atsimenu, kaip A. Guoga kažkada buvo tapęs liberalu ir į eterį paleido tokią frazę „Jeigu būčiau tobulas, būčiau konservatorius“. Tai taip ir vertinu – turbūt tapo tobulas ir tapo konservatoriumi“, – teigia R. Šimašius.

Jei Silicio slėnis gali turėti sąžinę, tai – Harrisas. Išėjęs iš Google, stengiasi į išmaniųjų telefonų dizainą įkomponuoti moralės supratimą. Deja, toks supratimas prieštarauja dabartinėms nuostatoms, konstatuoja Atlantic: jaunuolis bando įtikinti technologijų gamintojus, kad šie padėtų naudotojams ne praleisti kuo daugiau laiko prisijungę, o atvirkščiai, – kad dažniau atsitrauktų nuo įrenginio.

Kirbantis jausmas, lyg kažką praleidžiame, pražiopsome, verčiantis kas keletą minučių tiesti ranką link išmaniojo telefono, panašiausias į priklausomybę, – vienintelis atsakymas į klausimą, kokios yra kuriamos technologijos, pasakoja Harrisas. Dėmesio ekonomikoje kompanijos uždirba kaskart, kai atblokuojame savo įrenginį, todėl programėlės ir interneto svetainės kuriamos taip, kad jas atvertume ir naršytume kuo dažniau ir daugiau.

Pasak Harriso, kuris pats Stanfordo universitete studijavo įtikinėjimo technologijas pas šios sferos garsenybę B. J. Foggą, „laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis. Palengva „laikai“ paverčia apsilankymą Facebooke iš periodiškai įvykstančio veiksmo kasdiene veikla. Sėkmingiausios interneto svetainės ir programėlės eksploatuoja giluminius poreikius. Pavyzdžiui, LinkedIn naudotojai gali matyti, kokie platūs kitų verslo kontaktai, ir tai skatino juos plėsti savo ryšių tinklą, nors, įsigilinus, tai nesuteikdavo jokios naudos.

„Laikai“ socialiniuose tinkluose veikia mus panašiai, kaip specialūs spragtukai – dresiruojamus šunis.

Harrisas technologijų dizainą vadina skaitmenine versija cukraus, druskos ir riebalų, dėl kurių žmonija tai įniko į greitąjį maistą. Facebook, Instagram ir Twitter duoda mums tai, ką psichologai vadinama kintamu apdovanojimu, – netikėtu ir nenuspėjamu apdovanojimu, teikiančiu malonumą. Įrašai, naujienos, „laikai“, kažkieno fotografijos socialiniuose tinkluose atsiranda nuolatos, be sistemos ir tvarkaraščio, ir tai verčia mus atkakliai tikrinti puslapius. Mes elgiamės lygiai taip, kaip žiurkės: eksperimentai parodė, kad, kai išmokyti spausti mygtuką gyvūnai skanėstą gauna po kiekvieno bandymo, jie greitai pasisotina ir mygtuku nebesidomi; jeigu skanus prizas jam tenka nereguliariai, gyvūnas žais labai ilgai.

Mums atrodo, kad telefono patikrinimas ir žvilgtelėjimas į internetą užims porą sekundžių, tačiau tam, kad vėl visiškai įsijungtume į užduotį, nuo kurios atsitraukėme, gali prisireikti 25 minučių. Be to, svetainės ir socialiniai tinklai kuriami taip, kad užėję su vienintele užduotimi atsakyti į trumpąjį pranešimą ar priimti kvietimą draugauti, mes vis viena patenkame į naujienų juostą, kuri įsiurbia naujais įrašais, fotografijomis, video, „žmonėmis, kuriuos galbūt pažįstate“ ir taip toliau. Daugume mesendžerių rodo naudotojui, kad pašnekovas skaito pranešimą ar rašo atsakymą, – tai dar vienas triukas, verčiantis mus, visų pirma, neatsijungti, o antra, patiems greičiau atsakyti, jei jau kitame laido gale žino, kad perskaitėme jų pranešimą. Čia vėlgi tinka palyginimas su maistu: tyrėjai seniai išsiaiškino, kad padėjus prieš žmogų sriubos lėkštę, kuri pati nuolat pasipildo, jis suvalgys 73% daugiau, taip ir nesuvokę, kad suvalgė daugiau, nei vieną lėkštę. Tam, kad nuo programėlių neitų atsiplėšti, kompanijos brangiai moka konsultantams ir guru, kurie tiesiog gerai išmano psichologiją.

2012 metais, po pusantrų metų darbo Google kompanijoje, Harrisas pasiuntė keliems kolegoms 144 puslapių pristatymą, skirtą būtinybei „minimizuoti blaškančius elementus ir gerbti naudotojų dėmesį“. Šis elektroninis darbas sparčiai pasklido po kompaniją, pasiekė tuometinio direktoriaus Larry’io Page’o akis jis pats su Harrisu aptarė šias jo idėjas, o paskui paskyrė atsakingu už Google produktų filosofiją. Tačiau korporacijoje beįsižiebianti kibirkštis greitai susidūrė su didelėms organizacijoms būdingu inertiškumu: produktų kūrimo planų reikia laikytis ir sistema visai nerūpėjo, va taip, imti ir pasikeisti. Harriso raginimas tapo dar viena idėja, kurią visi išklauso, intensyviai linksėdami galva, o paskui grįžta prie savo darbų.

Padirbęs Google dar porą metų, Harrisas išėjo iš darbo, siekdamas tęsti savo misiją. Jo sukurta grupė Time Well Spent („Naudingai praleistas laikas“) siekia pakeisti pačius programėlių kūrimo pagrindus. Ji siekia įtikinti technologijų kompanijas prisiekti „Hipokrato priesaiką“, pagal kurią programine įranga nebūtų išnaudojami vartotojų „psichologiniai pažeidžiamumai“, su jais pačiais būtų elgiamasi pagarbiai, ir kontrolė grąžinama jiems. Tam reikės visiškai naujų standartų ir vertinimo kriterijų, tačiau Harrisas yra įsitikinęs, kad gaminys, besiremiantis kažkuo kitu, o ne pripratimu, – realybė, o ne fanatiko svajonės. Šioje srityje jis ne vienas – prie jo prisijungė keletas tyrėjų, mokslininkų, verslininkų ir programuotojų.

Time Well Spent veikla šiek tiek primena judėjimą už organiškus maisto produktus, kuris iš marginalaus virto visaverčiu rinkos segmentu. Iš tiesų, noras mažiau laiko leisti išmaniafonams ir internetui nėra svetimas netgi ir pačiam Silicio slėniui. Tokius renginius, kaip Unplug SF lanko naujos „technologinio elito“ klasės žmonės, kurie staiga „atsipeikėję“ išvydo nemalonius savo pramonės šalutinius efektus. Daugelis verslininkų praregi sulaukę tam tikro amžiaus, gimusių vaikų ir to malonaus ramybės jausmo, apimančio, kai banko sąskaitoje guli keli milijonai dolerių. Kuris nors iš jų staiga pajunta kaltę dėl savo kūrinio, sukeliančio tokį pripratimą.

Jis tikina kompanijas duoti „Hipokrato priesaiką“ ir nenaudoti vartotojų „psichologinių pažeidžiamumų“

Harrisas rekomenduoja technologinę detoksikaciją pradėti nuo paprasčiausio programėlių iššokančių pranešimų funkcijos išjungimo. Taip pat naudinga nustatyti atskirą garsą ir vibravimo būdą gaunamoms SMS, kad ir neišsitraukus išmaniojo telefono būtų galima suprasti, kada pranešimą atsiunčia žmogus. Savo išmaniajame telefone Harrisas iš pradinio ekrano pašalino visas piktogramas, išskyrus tas, kurios turi tik vieną naudingą funkciją, tarkime, Google Maps ar Uber. Ypač daug laiko tuščiai iššvaistančias programėles jis sudėjo į aplankus kitame ekrane. Kad dar tvirčiau užkirstų kelią impulsyviems ikonėlių paspaudimams, jas atidaryti stengiasi iš paieškos laukelio telefone – tai yra, vidinėje paieškoje spausdinti instagram ar facebook. Visa tai padeda baigti valgyti sriubą iš „bedugnės lėkštės“.

Bet kadangi pagrindine potraukio išmaniesiems telefonams priežastimi Harrisas laiko be žmogaus valios trūkumą, o konkrečius kūrėjų ir gamintojų veiksmus, iniciatyvos sėkmė priklausys būtent nuo šių dviejų grupių valios. Technologijos gali būti kuriamos taip, kad leistų geriau kontroliuoti savo laiką ir priimti informuotus sprendimus – pavyzdžiui, pašto ar žinučių programėlė galėtų priminti vartotojui apie praleistą laiką ar klausti: „esate tikras?“, kai telefonas atblokuojamas 14-tąjį kartą per valandą. Naudinga būtų netgi tiesiog programa, pranešanti, kiek laiko praleidžiame, laikydami išmanųjį.

Time Well Spent idėjos šalininkai puikiai supranta, kad pagarba vartotojų laiko ištekliams visiškai nedera su tuo, kas maitina pačią dėmesio ekonomiką – vartotojų įsitraukimu. Kad perėjimas prie „moralių“ principų būtų ne toks skausmingas, Harrisas siūlo iš pradžių už jas imti kuklų atlygį. Kaip ir organiškų daržovių atveju, žmonės pasirengę už žalos sumažinimą mokėti daugiau, taip ir laiką taupantiems įrenginiams per mėnesį išleisti, tarkime, 7$ nebūtų didelė prabanga, palyginus su teikiama nauda, mano jis. Paskui, kai technologinę Hipokrato priesaiką duos vis daugiau programuotojų ir gamintojų, išsivystys naujas požiūris į tai, koks turi būti produktas. Inžinieriai ir kompanijos ims rungtyniauti etiškumu ir naudingumu, o leisti „kenksmingas“ programėles pasidarys „nekieta“. Galų gale, visas pasaulis mato, kaip Silicio slėniui patinka girtis mindfulness, pradedant Google ir Facebook, suteikusiems savo darbuotojams vietą meditavimu tiesiog biure. Harrisas tikisi, kad tas pats noras būti pačiame planetos priekyje pastūmės technologijų korporacijas kurti įrenginius, užbaigsiančius mūsų priklausomybę.