Kai G. Gatehouse`as atvyko į Svetlanos Bogdanovos namus, jau buvo tamsu. Svetlana gyvena pačiame Sankt Peterburgo centre, pirmame sovietų laikų statybos daugiabučio aukšte. Laiptinės kvapas žurnalistui priminė studentavimo laikus – toks pat kvapas, pasak jo, tvyrodavo rusų blokiniuose pastatuose – įkaitusių dulkių ir katino kailio.

Ankšto Svetlanos butuko koridoriaus gale – nedidelė svetainė, jos vidury – televizorius, kampe – pianinas.

Iš sekcijos Svetlana ištraukia nedidukę medinę dėžutę ir ją atidaro. Dėžutėje – kriaukšlė duonos.

„Ją išsaugojo mano senelis, nuo 1942-ųjų, – sako Svetlana. – Jis perdavė ją mano tėvui, tėvas – man.“

Ji atsargiai išima kriaukšlę iš dėžutės ir paduoda Gabrieliui. Tamsiais Leningrado blokados metais tai buvo vienos dienos maisto norma. Keleri blokados metai šimtams tūkstančių žmonių buvo pragaištingi dėl šalčio ir bado.

Gabrielis duoną pauosto. Kvapas visiškai nepanašus į duonos – panašiai kvepia senos knygos, galbūt panašų kvapą galima užuosti cerkvėje, per šimtmečius persismelkusioje žvakių vašku ir smilkalais.

Žmonės bijo, nes prisimena

Savo šeimos relikvijas Svetlana žurnalistui rodo ne šiaip sau. Neseniai Sankt Peterburgo valdžia pranešė apie ketinimus pradėti normuoti duoną, jei šalyje būtų įvesta nepaprastoji padėtis.

Pranešta ir dar daugiau nerimo keliančių naujienų – esą Amerika kelia grėsmę Rusijai. Per neseniai visoje Rusijoje vykusias karines pratybas, piliečiams buvo nurodyta susirasti artimiausią slėptuvę nuo branduolinės bombos.

„Nebežiūriu televizoriaus, – sako Svetlana, niekinamai dirsteldama į vidury kambario stovintį praėjusio amžiaus gamybos prietaisą. – Jie mano, kad mus galima lengvai įbauginti, nes mūsų atmintis dar gyva. Man atrodo, jie nori mums priminti, kaip blogai buvo anksčiau, ir pasakyti, kad ir vėl gali būti taip pat, idant mes pagalvotume: „O gal iš tiesų viskas yra visai gerai?“

Televizija – galingas įrankis

Kaip nurodo G. Gatehouse`as, neseniai atliktos apklausos duomenimis, 88-iems proc. rusų TV naujienos yra vienas pagrindinių jų informacijos šaltinių. Paradoksalu, tačiau net 31 proc. respondentų teigia manantys, kad per televiziją pateikiama informacija visiškai neatitinka tiesos.

Vadinasi, maždaug kas penktas rusas įsijungia televizorių, kad pažiūrėtų žinias, tačiau jomis netiki. Kaip suprasti?

Vieną atsakymą G. Gatehouse`as teigia radęs Maskvoje, Tverės gatvėje (rus. Тверская улица), kadaise veikusio Centrinio telegrafo pastate. Žurnalistas teigia prisimenantis šį pastatą nuo savo studijų Rusijoje laikų, mat čia jam teko praleisti nemažai laiko, laukiant, kol įtariai žvilgčiojantis tarnautojas atliks skambinimo į užsienį procedūrą ir nurodys eiti į telefono būdelę. Šiandien buvusio Centrinio telegrafo pastate įsikūrusi televizija „Cargrad“ (rus. Телеканал Царьград) – religinio pobūdžio televizija, pateikianti rusų ortodoksų požiūrį į Rusijos ir pasaulio įvykius.

„Cargrad“ vyriausiasis redaktorius – filosofas Aleksandras Duginas. Kaip jį apibūdina G. Gatehouse`as, Aleksandras – laisvai kalbantis anglų ir prancūzų kalbomis ir puikiai išmanantis Vakarų filosofinius judėjimus nuo Šviečiamojo amžiaus iki postmodernizmo.

„Viskas reliatyvu, – sako A. Duginas. – Rusijoje mes galėtume kalbėti postmodernizmo sąvokomis, norėdami paaiškinti Vakarams, kad, jei kiekviena tiesa yra reliatyvi, tuomet mes Rusijoje turime savo rusišką tiesą, kurią Vakarai turi priimti.“

A. Duginas nesutinka, kad orveliška logika daro įtaką Kremliaus aplinkai, tačiau masėms – galbūt.

Politologė Jekaterina Šulman pateikė kiek kitokią interpretaciją.

„Žmonės ne tiek nori išgirsti naujienas, kiek iššifruoti ženklų sistemą – apie ką kalbama šiandien ir apie ką kalbėta vakar, kokia intonacija ir kokiais žodžiais, – aiškina ji. – Tai suprasti yra labai svarbu, nes, jei esi priklausomas nuo valstybės, šis supratimas padeda išgyventi.“

Kremliaus įtaka – viskam ir visur

Pasak G. Gatehouse`o, rusai yra linkę labai giliai priimti tai, ką galvoja valstybė. Net vaikai.

Žurnalistas pasakoja Maskvoje nutaręs aplankyti porą savo senų bičiulių. Jie gyvena jau šiuolaikiškai įrengtame bute, nors ir sovietiniame blokiniame daugiabutyje. Šįkart laiptinėje – ne įkaitusių dulkių ir katino kailio kvapas, o teksasietiškų suvožtinių, kuriuos bičiuliai ką tik parsinešė iš miesto.

Pasak Gabrielio, vakarieniaujant daug kalbėtasi. Be kita ko, ir apie tai, kaip dėl Krymo aneksijos skilo šeimos. „Tėtis neteisus, kai negražiai kalba apie V. Putiną“, – mamai yra pasakęs jų devynmetis sūnus.

Iš kur jis tai ištraukė? Tėvai įsitikinę, kad mokykla čia niekuo dėta. Mokykla – ne tokia vieta. Tai, ką vaikai mato per televizorių, šeima irgi atidžiai kontroliuoja. Tad kodėl vaikas taip šneka? Jie tikrai nesuprato. Atrodo, kad Kremlius tvyro ore, kad jo įtaka sklinda kažkokiais neįmanomais paaiškinti būdais.