Bandymas bus atliekamas su mažyčiu „kosminio lifto“ modeliu, sutilpusiu 6x3x3 cm dėžutėje.

Jeigu viskas pavyks kaip planuota, šis modelis turėtų judėti kosmose tarp dviejų mažų palydovų ištemptu 10 metrų ilgio lynu ir suteikti duomenų, ar tokia koncepcija galėtų būti įgyvendinama daug didesniu mastu.

„Tai bus pirmasis pasaulyje eksperimentas, turintis išbandyti lifto judėjimą kosmose“, – naujienų agentūrai AFP sakė vienas universiteto atstovas.

„Lifto“ dėžutės su varikliuku judėjimas bus stebimas palydovuose sumontuotomis kameromis.

Žinoma, jis toli gražu neprilygs jau seniai puoselėjamoms ambicingoms vizijoms apie krovinių gabenimą iš Žemės į kosmosą naudojant kosminio lifto technologiją.

Šią idėją 1895 metais pirmasis pasiūlė rusų mokslininkas Konstantinas Ciolkovskis, pamatęs Eiffelio (Eifelio) bokštą Paryžiuje. Šimtmečiu vėliau tokia pati koncepcija buvo pavaizduota viename Arthuro C. Clarke’o (Arturo Č. Klarko) romane.

Tačiau dėl technologinių kliūčių šis sumanymas iki šiol nėra įgyvendintas.

Japonijos statybų bendrovė „Obayashi“, bendradarbiaujanti su Šidzuokos universiteto projektu, taip pat tyrinėja kitokias galimybes maždaug 2050 metais sukurti kosminį liftą, galintį gabenti į kosmosą turistus.

Įmonės sako galinti panaudoti anglies nanovamzdelių pluošto technologiją. Iš šios daugiau kaip 20 kartų už plieną tvirtesnės medžiagos turėtų būti pagamintas 96 000 km ilgio lynas, kurio vienas galas būtų pritvirtintas Žemėje, o kitas – prie geostacionariojoje orbitoje skriejančio lyną įtempiančio atsvaro.

Skylė buvo surasta „Soyuz MS-09“ modulyje. Ją akivaizdžiai išmušė kosminė šiukšlė, tačiau ji nebuvo didelė – maždaug 2 milimetrų pločio. Gerstas nedvejodamas pasitelkė savo nykštį be jokios pirštinės ir pavojų likvidavo. Juk TKS yra didelis oro konteineris beorėje erdvėje – oras sparčiai tekėjo lauk. Taigi, Gerstas palaikė savo nykštį ten, kol skylė buvo užtaisyta tvirta lipnia juosta. Bet ar jis nerizikavo būti išsiurbtas? O gal galėjo būti pažeisti jo audiniai? Juk visi esame matę, kaip vakuumo kamerose užverda vanduo. O kaip dėl ekstremalios temperatūros TKS išorėje – ar ji negalėjo pakenkti astronauto pirštui?

Pradėkime nuo pradžių – Gerstas negalėjo būti išsiurbtas laukan pro tokią mažą skylę. Atmosferos slėgis TKS viduje yra panašus kaip ir pas mus ant žemės – maždaug 101,3 kPa. Tai reiškia, kad kiekvienas kvadratinis centimetras yra slegiamas maždaug 1,03 kg. TKS išorėje tvyro vakuumas, todėl visa ši jėga spaustų pirštą į lauką. Tačiau maksimalus skylės plotas galėjo būti 0,04 kvadratinio centimetro. Taigi, juos veikė vos 41 gramo jėga. Kitaip tariant, Gerstas tai juto, tačiau bet kada galėjo pirštą patraukti ir į skylę pastumti naują odos lopinėlį.

O kaip dėl audinių pažeidimų? Na, vakuumo kamerose vanduo tikrai užverda gana greitai. Tačiau tame mažyčiame odos lopinėlyje vandens buvo tikrai nedaug. Reikėtų nepamiršti ir to, kad mūsų oda yra labai stipri ir viena iš jos užduočių yra vandens išsaugojimas. Taigi, jei Gerstas truputį judino savo pirštą, jokių pažeidimų net būti negalėjo.

Galiausiai, lieka temperatūra. TKS išorės paviršių temperatūra svyruoja nuo -156 iki +121 laipsnių pagal Celsijų. To, aišku, visiškai pakaktų nušalimui arba nusideginimui. Tačiau Gerstas išorinių paviršių nelietė, todėl niekas panašaus jau negrėsė. Vakuumas yra pakankamai geras šilumos izoliatorius, o ir laikė jis savo nykštį ant skylės pakankamai trumpai.

Greitai astronautai išsitraukė lipnios juostos ir skylę užklijavo. O dabar jau įrengtas ir tvirtesnis lopas. Taigi, Gersto poelgis buvo profesionalus, o ne didvyriškas, nors pasakyti „Kosminėje stotyje suradau skylę ir užkimšau ją pirštu“ gali nedaug astronautų.

Dalinį Saulės užtemimą stebės Rusijos Sibiro, Rytinės Azijos, bei Šiaurinės Skandinavijos, Talino gyventojai. Maksimumo metu 12 val. 46 min. bus užtemę beveik 3/4 Saulės disko.

Paprastai Saulės ir Mėnulio užtemimai kartojasi dukart per metus ir jų iš viso būna keturi. 2018-ieji metai – ypatingi, nes per juos vyks penki užtemimai:

Sausio 31 d. pilnas Mėnulio užtemimas buvo matomas Azijoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Deja, Lietuvoje mes jo negalėjome stebėti, nes Žemės šešėlis ant Mėnulio užslinko apie 14 val. dienos, o nuslinko apie 17 val.

Vasario 15 d. įvyko dalinis Saulės užtemimas. Šįkart juo pasidžiaugti galėjo tik pietų pusrutulio gyventojai (ir kuo arčiau Antarktidos, tuo geriau). Užtemimo maksimumo metu 22 val. 51 min. Mėnulis uždengė 60 proc. Saulės disko. Deja, Lietuvoje tokiu metu nematėme ne tik užtemimo, bet ir pačios Saulės.

Liepos 13 d. 6 val. ryto įvyko dalinis Saulės užtemimas, bet Lietuvoje jis nebuvo matomas.

Liepos 27 d., apie 22.30 val., buvo galima grožėtis visišku Mėnulio užtemimu.

O jau po kelių dienų rugpjūčio 11-ąją (šeštadienį), apie 12 val., vyks dar vienas dalinis Saulės užtemimas, tačiau Lietuvoje jis nebus matomas, nes Mėnulio šešėlis prabėgs kiek šiauriau.

Kada būna Saulės užtemimas?
Saulės užtemimas vyksta per jaunatį, kai Mėnulis užstoja Saulės šviesą ir ji nepatenka į Žemę. Tačiau jis matomas ne visose Žemės vietose.

Kada būna Mėnulio užtemimas?

Mėnulio užtemimas vyksta per pilnatį, kai jis keliauja per Žemės šešėlį – Žemė užstoja jį nuo Saulės. Mėnulio užtemimas matomas tamsiojoje Saulės neapšviestoje Žemės dalyje.

]]> https://ctl.lt/dalinis-saules-uztemimas-rugpjucio-11-diena/feed/ 0 https://ctl.lt/netiketas-atradimas-ir-neaisku-kuo-tai-baigsis-nyksta-zemo-daznio-saules-vibracijos-ir-isorinis-jos-sluoksnis/ https://ctl.lt/netiketas-atradimas-ir-neaisku-kuo-tai-baigsis-nyksta-zemo-daznio-saules-vibracijos-ir-isorinis-jos-sluoksnis/#respond Thu, 31 Aug 2017 17:44:43 +0000 https://www.ctl.lt/?p=9823 Saulės atmosferos išorinė dalis – vainikas – susideda iš labai retos ir labai karštos plazmos. Medžiagos temperatūra ten viršija milijoną kelvinų.

Dabar, išanalizavus Saulės dinamikos observatorijos (SDO) septynerių metų duomenis, nustatyta, kad skirtingi vainiko regionai evoliucionuoja nevienodai.

Kai kurios vainiko dalys yra aktyvios – žybsi, spjaudosi medžiagos čiurkšlėmis ir pan., – o kitos – ne.

Aktyvių regionų vidutinė temperatūrą išlieka vienoda nepriklausomai nuo to, kurioje 11 metų ciklo dalyje yra Saulė.

O neaktyvių regionų temperatūra pakinta nuo 1,4 iki 1,8 milijonų kelvinų, Saulei pereinant į aktyvumo piką.

Energingi ultravioletiniai spinduliai formuojasi būtent neaktyvioje Saulės vainiko dalyje. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

1985-2016 metų duomenys rodo, kad Saulėje vyksta ir ilgalaikiai pokyčiai, ilgesni už 11 metų ciklą. Šio ciklo metu tarp kitų indikatorių kinta ir Saulės vibracijų dažniai bei amplitudės.

Nauja duomenų analizė parodė, kad per pastaruosius du ciklus žemo dažnio vibracijų buvo mažiau, nei ankstesniuose. Tai gali reikšti, kad išorinis Saulės sluoksnis plonėja.

Jei tokia interpretacija ir teisinga, kol kas nežinome, kodėl tai gali vykti ir kokie pokyčiai gresia ateityje.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Paties 11 metų ciklo egzistavimas ilgą laiką buvo vertinamas kaip Saulės keistenybė, skirianti ją nuo kitų panašių žvaigždžių. Mat kitų žvaigždžių aktyvumas kito kitokio ilgio periodais.

Bet dabar nauji skaitmeniniai modeliai parodė, kad žvaigždės aktyvumo ciklo periodas priklauso nuo jos šviesio ir sukimosi greičio.

Įvertinus sąryšį su šiais parametrais paaiškėjo, kad Saulės aktyvumo periodas visiškai atitinka tą pačią priklausomybę, kaip ir kitų panašių į ją žvaigždžių.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Dabar vieno asmens nusiuntimas į „Raudonąją planetą“ kainuotų 10 mlrd. dolerių – tai yra labai didelė suma, bet yra visai įmanoma ją sumažinti iki 200 tūkstančių. Esant tokiai kainai į Marsą būtų galima siųsti dideles žmonių grupes.

Pasak kompanijos SpaceX vadovo, šiuolaikinės technologijos netinka Marso kolonizacijos planui, nes vienam asmeniui bilieto kaina yra 10 mlrd. dolerių.

Žinoma, tokios sumos niekas nesumokės, tai gali sau leisti tik kai kurios ekonomiškai išsivysčiusios šalys, o ir tai tik ribotam astronautų skaičiui.

Maskas mano, kad yra visai realu atpiginti skrydžius į Marsą iki 2023 metų.

Būtent tada skrydžiai į „Raudonąją planetą“ bus prieinami daugeliui ir bus galima kalbėti apie tikrą kolonizaciją.

Pasak Masko, visų pirma reikia naujo kuro –  lengvesnio ir pigesnio.

Artimiausiu metu JAV planuoja skrydį į Marsą ir šiam tikslui atrinko 12 savanorių. Atranka buvo labai griežta, teko prasijoti 18000 pretendentų, kad būtų surasti 12 geriausių. Tačiau ekspertai abejoja, kad skrydžiai į Marsą bus galimi taip greitai. Pirmasis skrydis gali įvykti po 10-15 metų.

Planus kolonizuoti Marsą ir Mėnulį skelbia ne tik JAV, bet ir Rusija bei Kinija.

BIUDŽETO BĖDOS

NASA apie žmonių nugabenimą į Marsą kalba ne vienerius metus, ir atnaujina nusigavimo ten planus. Deja, NASA žmonių skrydžių į kosmosą skyriaus vadovas, William H. Gerstenmaier, paskelbė, kad turimu biudžetu agentūra Marso pasiekti negali.

„Negaliu nurodyti datos, kada žmonės pasieks Marsą, ir to priežastis, kad su esamu biudžeto lygiu, šiuo maždaug 2 procentų padidinimu, neturime Marsui tinkamų paviršiaus sistemų,“ sakė Gerstenmaier trečiadienį vykusiame Amerikos aeronautikos ir astronautikos instituto susitikime. „O įskriejimas, žemėjimas ir nusileidimas mums yra didžiuliai Marso iššūkiai.“

Iš esmės, SLS raketa ir Orion modulis agentūrai atsiėjo labai nepigiai. Dėl to NASA netgi negalėjo pradėti kurti aparatų nusileidimui Marse ar pakilimui nuo jo paviršiaus.

Tolesni NASA veiksmai priklausys nuo finansavimo. Gerstenmaieris pažymėjo, kad agentūrą gali dominti Mėnulio tyrimo misija – nuodugnesnė, nei dabartinis planas sukurti vartus į tolimąjį kosmosą (Deep Space Gateway) Mėnulio orbitoje. Tai būtų ne tik paleidimo platforma tolesniems kosmoso tyrimams, bet ir „paremtų plačią mėnulio paviršiaus programą,“ sako Gerstenmaier.

KOMANDOS PASTANGOS

Laimei, Raudonosios Planetos svajonių įgyvendinimu užsiima ne vien NASA. Žmonių nugabenimas į Marsą yra komandinis darbas. Tokios agentūros, kaip NASA priklauso nuo politinių nuotaikų ir skiriamo biudžeto malonės, tad privalo atlikti kuo daugiau su tuo, ką turi. Vienas būdas nuveikti kuo daugiau – bendradarbiauti su privačiomis kompanijomis.

Šį mėnesį Elonas Muskas paskelbė, kad rugsėjį Australijoje vyksiančiame Tarptautiniame astronautikos kongrese (International Astronautical Congress – IAC), galime sulaukti naujienų apie SpaceX Mars misiją. Tačiau kol kas SpaceX yra užsibrėžusi 2018 metais pasiųsti į Marsą nepilotuojamą misiją ir 2025 metais – pilotuojamą. Boeing ir Blue Origin taip pat planuoja nugabenti žmones į Marsą. Gali paaiškėti, kad „mes“ viceprezidento Pence’o remarkoje apie amerikietiškus batus Marse reiškia didesnį „mes“, o ne vyriausybę ar NASA.

Toks pareiškimas nuskambėjo iš jo lūpų, kai skaitė pranešimą Volongongo universitete Naujajame Pietų Velse, Australijoje.

Vadovaudamas TKS, L. Chiao kelis mėnesius praleido kosmose, tuo metu dažnai svarstė, ar egzistuoja ateiviai, rašo express.co.uk.

Neseniai radus vandens viename iš Saturno Mėnulių ir amino rūgščių kometose, jis neabejoja, kad egzistuoja gyvybė ir už Žemės ribų.

Jo teigimu, radus įrodymų apie gyvybę „mūsų pačių galiniame kieme“, jam akivaizdu, kad yra kitų gyvybės formų visatoje.

„Manau, ten (visatoje) yra įvairių gyvybės formų, taip pat ir protingų būtybių, o priežastis, kodėl vieni kitų neradome – didžiuliai atstumai”, – kalbėjo L. Chiao.

Jis pasakojo ir apie laiką, kai buvo kosmose: „Dirbi su sunkiu kostiumu, suvoki, kur dedi virves. Tai siurrealistiška patirtis – lyg sapnas. Kartais sunku patikėti, kad esi ten (kosmose) su tokiu kostiumu ir dirbi tokį darbą. O tuo pačiu esi gerai paruoštas. Bet jei poilsio akimirką apsidairai, kur esi, iš karto galvoji: „Ar tai realu?“

TKS apskrieja Žemę kas pusantros valandos, įgula mato po 16 saulėlydžių ir saulėtekių per dieną.

L. Chiao teigė: „Nemanau, kad kas nors skrenda į kosmosą, neturėdamas tam tikro fundamentalaus suvokimo apie tai, kas yra gyvenimas. Asmeniškai aš nustebau pamatęs, kad tai daug kartų gražiau, nei atrodo nuotraukose. Tai (Žemė) atrodo labai taiki ir graži, nors protu supratau, kad joje buvo karo, bado, konfliktų. Tą dualumą buvo sunku suvokti. Tai verčia stabtelėti ir susimąstyti, man tai buvo galimybė iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas svarbu gyvenime.“

Geriausias teorinis šios energijos paaiškinimas yra vakuumo energija, kurios egzistavimą prognozuoja kvantinė fizika.

Tik problema – kvantinės fizikos prognozuojama vakuumo energijos vertė yra 10¹²⁰ (t. y. vienetu su 120 nulių) kartų didesnė, nei stebima.

Visi iki šiol pasiūlyti šio neatitikimo sprendimai remiasi arba kvantinės fizikos, arba reliatyvumo teorijos modifikacijomis.

O dabar pasiūlytas sprendimas, kuriam teorijų modifikuoti nereikia. Jame tiesiog įvertinama, kad vakuumas ne tik turi energijos, bet ir yra netolygus.

Erdvėlaikis vakuume sudarytas iš burbuliukų, kurie tai plečiasi, tai traukiasi, nes energija juose nuolatos svyruoja – tai irgi prognozuoja kvantinė fizika.

Ir paaiškėjo, kad įskaičius šį efektą, Visatos plėtimasis tampa gerokai lėtesnis, nors vis dar greitėjantis.

Kiek tiksliai lėtesnis, priklauso nuo vieno parametro – didžiausio įmanomo energijos tankio; parinkus tokią tankio vertę, kokia atrodo logiška, remiantis fundamentalių konstantų vertėmis, gaunama plėtimosi sparta yra labai panaši į stebimąją.

Be to, jo viduje turi būti dirbtinai palaikomas slėgis, kitaip astronautas kosmoso vakuume iškart žūtų. Todėl jo kūną supa net keliolika skirtingų specialių medžiagų ar pluošto sluoksnių.

Tačiau dabartinis NASA kostiumas skirtas išeiti į atvirą kosmosą nepakito beveik nuo pat jo sukūrimo 1981 metais. Tai reiškia, kad jis jau naudojamas apie dešimt metų viršijant jo tinkamumo naudoti terminą. Gana keista, žinant, jog NASA metinis biudžetas siekia beveik dvi dešimtis milijardų dolerių. Nejaugi neatrandama lėšų naujam kostiumui?

Tuo labiau, jog šis kelia rimtą grėsmę astronautų gyvybei. Pavyzdžiui per incidentą 2013 metais TKS išorėje dirbusio italų astronauto Lucos Parmitano skafandro šalme pradėjo kauptis vanduo, kuris apsėmė jo burną, nosį ir akis. Tąkart astronautas buvo skubiai grąžintas į stotį ir tik per plauką išvengė lemtingos baigties. Tačiau tokių incidentų būta ne vieno.

Apskritai, iš aštuoniolikos dabar esamų kostiumų tik vienuolika tinkami naudoti ir tie patys daugybę kartų lopyti ir remontuoti.

Vis dėlto, pinigai naujo kostiumo kūrimui skirti. Ir gan nemaži, iš viso apie 200 mln dolerių. Tačiau problema tame, jog neįmanoma sukurti vieno universalaus kostiumo.

Tarptautinės kosminės stoties, Marso ir Mėnulio misijoms reikalingi skirtingas specifikacijas turintys kostiumai, ir tie pinigai išdalinti skirtingoms kompanijoms besirūpinančiomis jų kūrimu.

Ir štai paradoksas. 200 milijonų dolerių pakaktų vienam iš kostiumų užbaigti, tačiau nepakanka visiems trims, todėl projektas eilinį kartą stagnuoja.

Nieko keisto. Juk dauguma NASA projektų pradėjus juos vystyti pabrango keliolika kartų. O finansavimas, kad ir koks didelis bebūtų, NASA visada bus per mažas. Belieka tikėtis, jog papildomų pinigų atsiras ir kostiumą bus spėta sukurti iki to laiko, kol dabartinis, dar praeitame amžiuje sukurtas kostiumas, pareikalaus gyvybės.

Trumpiausias laikas, per kurį zondas iš Žemės galėtų pasiekti kitą žvaigždę ir prie jos pasilikti, yra apie 70 metų. Toks rezultatas gautas remiantis įvertinus įvairių žvaigždžių spinduliuotę, kaip galimą zondų stabdymo jėgos šaltinį.

Pernai paskelbto Breakthrough Starshot projekto tikslas yra nusiųsti mažyčių zondų flotilę į artimiausią mums žvaigždę Kentauro Alfą. Tie zondai ją galėtų pasiekti per maždaug 20 metų, bet pralėktų pro visą žvaigždės sistemą vos per kelias valandas, taigi galėtų surinkti tik labai nedaug duomenų.

Alternatyva būtų išsiųsti zondus su didelėmis, bet lengvomis, šviesos burėmis, kurie, artėdami prie žvaigždės, sulėtėtų ir galėtų įeiti į orbitą aplink ją. Tokiam zondui nuskristi iki Kentauro Alfos užtruktų apie 90 metų.

O štai iki ryškiausios mūsų naktinio dangaus žvaigždės Sirijaus skrydis užtruktų tik apie 70 metų. Sirijus yra dvigubai toliau, nei Kentauro Alfa, tačiau yra 16 kartų ryškesnis, todėl galėtų efektyviau stabdyti artėjantį zondą ir pastarasis galėtų artėti didesniu greičiu. Zondas, skriejantis orbitoje aplink žvaigždę, galėtų jos sistemą tyrinėti ne keletą valandų, o keletą mėnesių ar net metų.

Tyrimo rezultatai arXiv.