1946 m. spalio 24 d. Baltųjų smėlynų raketodrome (Naujoji Meksika, JAV) amerikiečių mokslininkai ant nacių sukurtos V-2 balistinės raketos įtaisė vaizdo kamerą ir iššovė ją į 104 km aukštį – kaip tik virš vadinamosios Karmano linijos (100 km), kurią sutarta laikyti oficialia riba tarp atmosferos ir atvirojo kosmoso.

35 mm kamera, veikusi vieno kadro per pusantros sekundės dažniu, pirmą kartą žmonijos istorijoje nufotografavo mūsų planetą iš kosmoso. O po kelių minučių ėmė kristi ir rėžėsi į žemę didesniu nei 544 km/val. greičiu.

Nepaisant to, kad kamera buvo beviltiškai suniokota, juosta joje liko sveika. „Supratę tai, mokslininkai ėmė beprotiškai džiūgauti ir šokinėti lyg vaikai, – 2006 m. žurnalo Air and Space straipsnyje prisiminimais dalijosi Fredas Rulli, kuriam skrydžio metu buvo 19 metų ir kuris buvo ekipažo, kuris važiavo paimti sudužusios kameros, vairuotojas. – O kai juostą išryškino ir gavo pirmuosius juodai baltus kadrus, jie kone pamišo.“

Džiūgauti išties būta ko. Iki tol Žemė buvo sėkmingai nufotografuota tik iš 22 km aukščio 1935-aisiais. Tiesa, jau tuose kadruose buvo matyti Žemės horizonto išlinkis. Tačiau V-2 nuotraukose Žemė bolavo kosmoso juodumos fone. Tokia perspektyva įkvėpė filmavimo kameros autorių Clyde’ą Holliday 1950 m. žurnale National Geographic parašyti, jog nuotraukos iliustruoja „kaip Žemė atrodytų svečiams iš kitos planetos.“

Nuo 1946 iki 1950 m. ant V-2 raketų sumontuotos kameros padarė šimtus Žemės nuotraukų – kai kurios jų darytos iš maždaug 160 km aukščio. Pirmą kartą ėmė formuotis bendras visos Žemės vaizdas iš kosmoso. Šis žingsnis paskatino geologinių ir meteorologinių tyrimų bumą.

Vėliau žmonija sulaukė kitų legendinių Žemės kadrų – „Žemės patekėjimą“, kurį 1968 m. užfiksavo misijos Apollo 8 įgula, „Blyškų melsvą taškelį“, kurį 1990 m. užfiksavo zondas Voyager 2. Įspūdingų Žemės kadrų užfiksuojama ir mūsų laikais – pvz., prie Mėnulio dirbusio japonų zondo Kaguya atlikta įspūdingų Žemės nuotraukų serija, užfiksuota 2007-2009 m.