Naujausias ir net šiek tiek šokiruojantis Kanzaso valstijos universiteto matematiko mokslinis darbas yra turbūt geriausias pavyzdys ką reiškia „think out of the box“ (mąstyti kitaip, kūrybiškai, originaliai ir netradiciškai).

Mokslininkas daro prielaidą, kad pakankamai pažengusi svetima civilizacija greičiausiai gali sukurti tokius kosminius laivus, kuriuos varytų mažos juodosios skylės.

Taip, mažos juodosios skylės galėtų būti tokių kosminių laivų energijos šaltinis ir mokslininkas teigia, kad astronomai, pasinaudoję aplink Žemę skriejančiu Fermi teleskopu, stebinčiu dangų gama spindulių ruože, galėtų užfiksuoti tokių erdvėlaivių judėjimą.

Pagrindinė idėja, pasak matematiko Louis’o Crane’o, yra ta, kad juodosios skylės energija varomas erdvėlaivis paliks išskirtinį gama spindulių pėdsaką.

Louis’as teigia, kad astronomai galėtų šiuos erdvėlaivių paliktus gama spindulius aptikti pasinaudoję aplink Žemę skriejančiu Fermi teleskopu.

„Jei kuri nors pažangi civilizacija jau turi tokio tipo erdvėlaivius, dabartiniai [labai didelės energijos] gama spinduliuotės teleskopai gali juos aptikti iki 100-1000 šviesmečių atstumų“, – sakė Crane’as. „Juos (tokių erdvėlaivių paliktus gama spindulių pėdsakus aut. past.) būtų galima atskirti nuo natūralių šaltinių, kadangi per metus ir dešimtmečius jie [erdvėlaivių gama pėdsakai] keistųsi.“

Crane’as taip pat provokuojamai teigia manantis, jog astronomai jau iki šiol galėjo pastebėti keletą gama spinduliuotės šaltinių, „kuriems nebuvo surastas natūralus paaiškinimas“.

Mokslininkas taip pat svarsto ką reikštų civilizacijai sukurti dirbtinę juodąją skylę ir tai skamba dar egzotiškiau.

„Norint pagaminti dirbtinę juodąją skylę, mes turėtume sutelkti milijardo tonų gama spinduliuotės lazerį į atominio dydžio objektą“, – sakė Crane’as. „Tai lyg bandymas padaryti tiek aukštųjų technologijų branduolinių bombų, kiek Žemėje yra automobilių. Mastas yra už dabartinių pasaulio ekonomikos ribų. Tik civilizacija, visiškai įvaldžiusi Saulės sistemą, turėtų pakankamus išteklius [sukurti dirbtinę juodąją skylę].“

Astronomai laukė neutroninių žvaigždžių susiliejimo sukeltų gravitacinių bangų užfiksavimo, nes tokių žvaigždžių Visatoje nemažai, o dvinarės neutroninės žvaigždės jau buvo atrastos anksčiau radioteleskopais. Garsiausias tokių žvaigždžių pavyzdys – dvinaris Hulse–Taylor pulsaras, atrastas 1974 metais. Astronomai 40 metų stebėjo, kaip dvi žvaigždės pamažu artėja viena prie kitos spirale. Maždaug po 300 milijonų metų jos susidurs, sukurdamos signalą, panašų į LIGO užfiksuotą GW170817 signalą.

Detektorių tinklas vykdė antrą mokslinių stebėjimų ciklą (vadinamą О2) – du LIGO detektoriai buvo įjungti 2016 metų lapkričio 30 dieną, o Virgo prisijungė 2017 metų rugpjūčio 1 dieną. Naudodami kelis detektorius, astronomai gali nustatyti, iš kurios dangaus srities sklinda signalas. Kuo detektorių daugiau, tuo tiksliau šią sritį galima apibrėžti. Šio įvykio sritis yra ištęsta (vadinamoji „paklaidos elipsė”), maždaug 2 laipsnių pločio ir 15 laipsnių ilgio, 28 kvadratinių ploto. Vizualiai tokį dangaus plotą ir formą uždengia ištiestoje rankoje laikomas bananas. Ši dangaus sritis yra Hidros žvaigždyne, o jos centras yra netoli Psi Hidros žvaigždės (ją galima pamatyti plika akimi).

Kiti stebėjimai: kelių sąveikų astronomija

Praėjus vos 1,7 s po gravitacinės bangos, Fermi kosminis teleskopas užregistravo GRB170817A gama blyksnį. Tokios galios, kaip GW170817 ar GRB170817A žybsniai dažnai vadinami trigeriais – nuo jų prasideda kita astronominė veikla. Šiuo atveju po trigerių pasirodymo buvo išsiųstas automatinis pranešimas astronomams, jie pradėjo stebėti ir išvydo netoli NGC4993 galaktikos įvykusio įvykio gęstančią šviesą.

Gravitacinių bangų signalas

Detektoriumi galima kelias minutes stebėti dvinarės neutroninės žvaigždės keliamas gravitacines bangas. GW170817 sistemoje, likus 100 sekundžių iki susidūrimo, neutroninės žvaigždės skriejo maždaug 400 kilometrų atstumu viena nuo kitos, orbitą apskriedamos maždaug 12 kartų per sekundę. Su kiekvienu apsisukimu žvaigždės spinduliavo gravitacines bangas, taip netekdamos energijos ir suartėdamos. Kuo mažesnė buvo orbita, tuo greičiau žvaigždės judėjo, o gravitacinių bangų amplitudė ir dažnis didėjo. Lėtas orbitos mažėjimas vadinamas kritimu spirale (inspirxl), o dažnio didėjimas – čirpimu (chirp). Procesas spartėjo, kol žvaigždės susiliejo, suformuodamos vieną likutinį objektą. Kad signalas būtų aiškesnis, gravitacinių bangų astronomai detektoriaus duomenis pavaizdavo kaip spektrogramą. Tai spalvotas atvaizdas, kur horizontalioje ašyje atidedamas laikas, vertikalioje vaizduojamas svyravimų dažnis, išmatuotas detektoriumi (apačioje žemi dažniai, aukšti – viršuje), o spalva – signalų stiprumą foninio triukšmo atžvilgiu (kuo ryškiau, tuo stipresnis). Dvigubos neutroninės žvaigždės čirpesio spektrograma atrodo kaip plona linija, iš pradžių, esant žemiems dažniams, tiesi, tačiau laikui einant, užsilenkianti į viršų vis stipriau, iki pat piko prieš pat žvaigždžių susiliejimą. Šis signalas aiškiai matomas abiejų LIGO detektorių spektrogramose, tačiau Virgo detektoriuose jo nesimato. Tai svarbu, norint nustatyti signalo vietą danguje. Kiekvienas detektorius visų signalų tuo pačiu metu nemato. Kadangi signalas gerai užfiksuotas dviem LIGO detektoriais, tačiau neužfiksuotas Virgo, vadinasi, signalas atsklido būtent iš tokios srities, o tai labai padeda lokalizuoti šaltinį.

Triukšmų valymas

LIGO automatinė programinė įranga iš pradžių nepamatė Livingstone esančių detektorių signalo, nors žmogui signalas buvo akivaizdus. Problema kilo dėl spiralinio kritimo ir čirpimo fazėje įvykusio triukšmo sustiprėjimo, panašaus į garso kolonėlėse statinės elektros sukeliamą traškėjimą. Tokius triukšmo sustiprėjimus mokslininkai vadina gličais ir jie turi būti pašalinti iš duomenų prieš tolesnę signalo analizę. Tokia valymo procedūra turi kruopšti, kad būtų pašalintas triukšmas, o ne pats signalas. Tokia procedūra vadinama triukšmo slopinimu.

Gravitacinių bangų detektoriuose gličai įvyksta neretai, tokiuose kaip GW170817 – kas kelias valandas.

Šaltinio savybės

Visų šaltinių kuriamos gravitacinės bangos skirtingos – jos priklauso nuo sistemų astrofizikinių savybių. Svarbūs rodikliai yra objektų masės, sukimosi apie savo ašį greičiai, ar objektą sunku deformuoti, orbitos dydis, orbitos pokrypis stebėtojo atžvilgiu ir t.t. Visų šių savybių kombinacija keičia gravitacinių bangų signalo formą, amplitudę ir signalo kitimo dinamiką. Gravitacinių bangų astronomai matuoja signalo pokyčius kuo tiksliau, o tada nagrinėja jį priešinga kryptimi, siekdami perprasti astrofizikines šaltinio savybes.

Šis procesas nėra idealus, nes signalai negali būti išmatuoti tiksliai. Dėl to dvigubos neutroninės žvaigždės savybes įsivaizduojame kaip diapazoną, kuriame visos reikšmės vienodai gerai aprašo šaltinį (mokslininkai šį diapazoną paprastai vadina paklaidomis, o LIGO-Virgo analizėje – aposteriorine tikimybe (posterior probability)).

Iš gravitacinių bangų analizės nustatytos kiekvienos poros narės masės yra tarp 0,86 ir 2,26 Saulės masių (M☉). Skirtingos masės signalą keičia taip pat, kaip ir skirtingi sukimosi apie savo ašį greičiai, kurių tiksliai išmatuoti iki šio įvykio negalėjome. Tariant, kad žvaigždės sukasi lėtai, duomenys lygiai taip pat galėtų būti paaiškinami masėmis tarp 1,17M☉ и 1,6M☉. Kaip bebūtų, šios masės atitinka visų žinomų neutroninių žvaigždžių mases, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl manoma, kad sistemą sudarė neutroninės žvaigždės.

Kitas gravitacinėmis bangomis gerai išmatuojamas parametras – atstumas iki šaltinio (astronomų terminais tariant, fotometrinis atstumas). Signalu išmatuotas fotometrinis atstumas lygus 40 megaparsekų (apie 130 milijonų šviesmečių), kas atitinka atstumą iki NGC 4993 galaktikos. Žinodami išmatuotą atstumą ir turėdami optinius galaktikos stebėjimus, galime suskaičiuoti Hablo konstantą.

Neutroninės žvaigždės yra sudarytos iš itin tankios materijos ir nepanašios į jokius objektus Žemėje. Todėl astrofizikiniai stebėjimai – supertankių medžiagų tyrimo laboratorija. Fizikai tokias medžiagas aprašo vadinama būsenos lygtimi, siejančia slėgį ir tankį (panašia į žinomą idealių dujų būsenos (Klapeirono) lygtį PV=nRT). Egzistuoja daug skirtingų galimų būsenos lygčių, ir astronomai norėtų sužinoti, kuri iš jų geriausiai aprašo neutronines žvaigždes. Neutroninių žvaigždžių masė ir būsenos lygtis lemia žvaigždės dydį ir jos gravitacinio potencialo kitimą dėl jos poros žvaigždės gravitacijos keliamo suspaudimo (vadinamos potvyninės deformacijos). Šis suspaudimas savo ruožtu gali keisti gravitacinių bangų signalą. GW170817 analizė pateikia įdomius potvyninės deformacijos apribojimus, tačiau vienareikšmiškai nurodyti būsenos lygties negali.

Kas dar tai galėtų būti?

Kaip ir visų svarbių astronomijos atradimų atveju, šis stebėjimas padėjo sužinoti daugybę dalykų, tačiau daug klausimų liko neatsakyta. Du pagrindiniai klausimai apie GW170817 – pačių objektų prigimtis. Iš elektromagnetinio signalo stebėjimų galime padaryti išvadą, kad bent vienas poros objektas buvo neutroninė žvaigždė, tačiau tai nereiškia, kad abu objektai buvo neutroninės žvaigždės. Nors abiejų poros komponentų masės panašios į mums žinomų neutroninių žvaigždžių mases, viena iš jų galėjo būti juodoji skylė. Astronomai juodosios skylės, kurios masė būtų artima neutroninės žvaigždės masei, niekada nėra užfiksavę, tačiau nėra ir požymių, kad to būti negali, tad GW170817 galėjo būti juodosios skylės ir neutroninės žvaigždės pora. Kaip bebūtų, kadangi masės artimos žinomų neutroninių žvaigždžių masėms, linkstama interpretuoti abu objektus kaip neutronines žvaigždes.

Kitas svarbus klausimas – kuo tapo GW170817 objektas po susiliejimo. Yra dvi galimybės: arba jis tapo masyviausia iš mums žinomų neutroninių žvaigždžių, arba lengviausia iš mums žinomų juodųjų skylių. Abi versijos jaudinančios ir viliojančios, tačiau turimų duomenų kokybės nepakanka, kad galėtume išskirti kurią vieną. Apie objektą – kas jis toks bebūtų – težinome, kad jo masė yra maždaug 2,74M☉.

Žodynas

● Juodoji skylė: erdvėlaikio sritis, supanti itin kompaktišką masę, kurioje gravitacija tokia stipri, kad už jos ribų negali ištrūkti niekas – netgi šviesa.

● Gama spinduliai: didžiausios energijos elektromagnetinio spektro spinduliai.

● Neutroninė žvaigždė: itin tankus objektas, masyvios žvaigždės kolapso liekana.

Patikrinti šias prognozes stebėjimais yra sudėtinga, nes mes nežinome, kurios žvaigždės ruošiasi baigti gyvenimus, o jei jos nesprogsta supernovomis, galime ir neatkreipti dėmesio.

Bet dabar, atlikus dedikuotus stebėjimus, nustatyta viena žvaigždė, kuri elgėsi būtent pagal šį modelį. Žvaigždė, esanti nelabai tolimoje galaktikoje NGC 6946, buvo 25 kartus masyvesnė už Saulę.

2007 metais darytose nuotraukose ji atrodo kaip niekuo labai neišsiskirianti raudonoji supermilžinė. 2009 metais ji trumpam sušvito maždaug milijoną kartų už Saulę ryškesniu žybsniu. Toks žybsnis yra gerokai silpnesnis už supernovos sprogimą, kurio šviesis gali siekti trilijoną Saulės šviesių.

Vėliau žvaigždė tiesiog pranyko: 2015 metais darytose nuotraukose regimųjų spindulių ruože žvaigždės visiškai nematyti. Infraraudonųjų spindulių ruože ji švyti, bet silpniau, nei anksčiau. Ir šviesis vis mažėja – greičiausiai todėl, kad juodoji skylė ryja paskutinius žvaigždės likučius. Būtent taip ji turėtų elgtis pagal prognozes.

Šie ir panašūs stebėjimai padės patikrinti, ar tikrai supernovomis nesprogsta tokios žvaigždės, kokias prognozuoja modeliai.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Gali prireikti mėnesių, kol iš atskirų nuotraukų bus sudėliotas vientisas atvaizdas. Jeigu šios mokslininkų pastangos bus sėkmingos, tai gali padėti geriau suprasti, kaip yra sudaryta Visata ir kokiu būdu ji atsirado.

„Užuot konstravę teleskopą, kuris būtų toks didelis, kad veikiausiai sulūžtų dėl savo svorio, sujungėme aštuonias observatorijas tarsi milžiniško veidrodžio dalis“, – sakė Tarptautinio radijo astronomijos tyrimų instituto (IRAM) astronomas Michaelas Bremeris, projekto „Event Horizon Telescope“ (Įvykių horizonto teleskopas) vadovas.

„Tokiu būdu įgijome Žemės dydžio virtualų teleskopą – apie 10 tūkst. km skersmens“, – jis aiškino naujienų agentūrai AFP.

Juo didesnis teleskopas, juo didesnę skiriamąją gebą galima pasiekti, todėl gaunamos detalesnės nuotraukos.

Supermasyvi juodoji skylė, šio projekto taikinys, slypi mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre, Šaulio žvaigždyno srityje, maždaug už 26 tūkst. šviesmečių nuo Žemės.

Šis objektas, žinomas kaip Šaulio A* (Sgr A*), yra didžiulės masės pabaisa, iš kurios negali ištrūkti netgi šviesa. Jos masė prilygsta 4 mln. Saulės masių.

Astronomijos teorija sako, kad juodajai skylei ryjant medžiagą – planetas, kosmines dulkes ir bet kokius kitus pernelyg priartėjusius objektus, gali būti stebimi trumpi šviesos žybsniai.

Riba, nuo kurios negrįžtama

Faktiškai juodoji skylė yra nykstamai mažas didžiulės masės objektas, o ją supa zona, kurioje gravitacija tokia didelė, kad iš jos negali ištrūkti netgi šviesos greičiu judantys objektai. Šios sferinės zonos riba vadinama įvykių horizontu, o jos dydis priklauso nuo juodosios skylės masės.

Garsus britų astronomas Stephenas Hawkingas yra palyginęs įvykių horizonto kirtimą su plaukimu per Niagaros krioklį: esat pakankamai toli nuo jo, galit įveikti upės srovę, jeigu smarkiai irkluosit. Tačiau kirtus krioklio kraštą, kelio atgal nebėra.

Radijo teleskopų tinklas „Event Horizon Telescope“ turi aptikti šviesą, pasklindančią nuo juodosios skylės, kai koks nors objektas kerta įvykių horizontą.

„Pirmąkart per mūsų istoriją turime technologinių pajėgumų stebėti juodosios skylės detales“, – pabrėžė M. Bremeris.

Virtualus teleskopas, nukreiptas į Paukščių Tako centrą, yra pakankamai stiprus, kad aptiktų ant Mėnulio paviršiaus gulintį golfo kamuoliuką, sakė astronomas.

30 metrų IRAM teleskopas, esantis Siera Nevados kalnuose Ispanijoje, yra vienintelė šiame tarptautiniame projekte dalyvaujanti Europos observatorija.

Tinklui taip pat priklauso Pietų Ašigalio teleskopas Antarktidoje, Jameso Clerko Maxwello teleskopas Havajuose ir Atakamos kosmologijos teleskopas, esantis šiaurės Čilės dykumoje.

Visi duomenys – maždaug po 500 terabaitų iš kiekvienos observatorijos – bus surinkti ir nuskraidinti į Masačusetso technologijų instituto (MIT) Heistako observatoriją, kur bus apdoroti superkompiuteriais.

„Vaizdai išryškės, kai apjungsime visus duomenis, – aiškino M.Bremeris. – Tačiau rezultato teks laukti kelis mėnesius.“

Kuo dau­giau su­ži­no­me apie juo­dą­sias skyles, tuo la­biau jas my­li­me. Nau­jau­sias šios sri­ties at­ra­di­mas – „vi­du­ti­nio svo­rio“ juo­do­sios skylės, ga­li­ma sa­ky­ti, juo­dų­jų skylių šei­mos nau­jo­kės.

Ži­no­jo­me, kad kai ku­rios juo­do­sios skylės (JS) yra vos ke­le­tą kar­tų ma­sy­ves­nės už mū­sų Sau­lę, tuo tar­pu ki­tų ma­sės di­des­nės mi­li­jar­dus kar­tų. Bet vi­du­ti­nės ma­sės, to­kios, kaip ši, žvaigž­džių spie­čiu­je 47 Tucanae ne­se­niai at­ras­ta 2200 M☉, stul­bi­na­mai re­tos.

Tad, kas yra tos juo­do­sios skylės, šie gra­vi­ta­ci­jos ka­lė­ji­mai, už­ra­ki­nan­tys bet ką, kas per­ne­lyg pri­si­ar­ti­na, trau­kian­tys vi­sų am­žių ir už­si­ėm­im­ų žmo­nių vaiz­duo­tę?

„TAMSIOSIOS ŽVAIGŽDĖS“

Dar 1783 metais, remdamasis Niutono dinamika, „tamsiosios žvaigždės“, pakankamai tankios, kad netgi šviesa negalėtų įveikti jos gravitacijos idėją iškėlė Anglijos filosofas ir matematikas Johnas Michellas.

Beveik iš karto po, kai 1915 metais Albertas Einšteinas pristatė savo Bendrąją reliatyvumo teoriją, pakeitusią Niutono Visatos aprašymą ir atskleidusią tamprų erdvės ir laiko ryšį, vokietis Karlas Schwarzschildas ir olandas Johannesas Drostenepriklausomai išvedė naujas lygtis sferinei arba taškinei masei.

Nors tuo metu šis klausimas tebuvo matematinė įdomybė, per vėlesnį ketvirtį amžiaus branduolių fizikai suvokė, kad pakankamai didelės žvaigždės nuo savo pačių masės turėtų sugniužti sukristi į save, kolapsuoti ir tapti teoriškai numatytomis juodosiomis skylėmis.

Jų egzistavimą galiausiai patvirtino astronomai, naudodami galingus teleskopus, o juodųjų skylių susidūrimo sukeltos gravitacinės bangos neseniai užfiksuotos LIGO instrumentu JAV.

TANKUS OBJEKTAS

Tokių objektų tankis sunkiai suvokiamas. Kad mūsų Saulė taptų JS, ji turėtų susitraukti nuo dabartinio 1 400 000 km skersmens iki mažesnio nei 6 kilometrų. Vidutinis jos tankis už „Schwarzschildo spindulio“ būtų beveik 20 milijardų tonų kubiniame centimetre.

Gravitacijos jėga artinantis prie JS dramatiškai stiprėja.

Žemės trauka laikanti jūsų pėdas ant grindų, yra daugmaž tokia pati kaip ir veikianti jūsų galvą, kuri truputėlį toliau nuo planetos.

Bet šalia JS gravitacinės traukos skirtumas tarp galvos ir pėdų būtų toks didžiulis, kad būtumėte ištemptas atominiu lygmeniu. Šis proceas vadinamas spagetifikacija.

1958 metais amerikičių fizikas Davidas Finkelsteinas buvo pirmasis, kuris suprato tikrąją JS vadinamojo „įvykių horizonto“ prigimtį. Jis aprašė šią JS gaubiančią ribą kaip idealią vienkryptę membraną.

Tai yra neapčiopiamas paviršius, gaubiantis sferą, iš kurios nebegrįžtama. Atsidūrus šioje sferoje, JS gravitacijos trauka tampa per stipri, kad kas nors galėtų pabėgti – netgi šviesa.

1963 metais, matematikas iš Naujosios Zelandijos Roy’us Kerras pateikė realesnių, besisukančių JS, lygtis. Jose uždarose laiko kreivėse įmanomas judėjimas laiku atgal.

Nors tokie keisti BRT lygčių sprendiniai pirmą kartą pasirodė dar 1949 metais, austrų kilmės amerikiečio logiko Kurto Gödelio darbe, buvo manoma, kad tai tikriausiai tėra dar nepaaiškinti matematiniai artefaktai.

JUODOSIOS IR BALTOSIOS SKYLĖS

1964 metais du amerikiečiai, mokslo žurnalistė Ann E. Ewing ir fizikos teoretikas Johnas Wheeleris, panaudojo terminą „juodoji skylė“. Vėliau, 1965 metais, rusų astrofizikas teoretikas Igoris Novikovas panaudojo „baltosios skylės“ terminą, aprašydamas hipotetinę juodosios skylės priešingybę.

Jis spėjo, kad jei materija krenta į juodąją skylę, tai gal per baltąją skylę į mūsų visatą ji išmetama.

Ši idėja iš dalies remiasi matematine koncepcija, vadinama Einšteino-Roseno tiltu. 1916 metais austrų fiziko Ludwigo Flammo atrastą (matematiškai) ir 1935 metais A. Einšteino ir fiziko Nathano Roseno vėl pristatytą koncepciją Wheeleris vėliau pavadino „kirmgrauža“.

1962-aisiais, Wheeleris ir amerikietis fizikas Robertas Fulleras paaiškino, kodėl tokios kirmgraužos būtų nestabilios, net jei per visatą transportuotų vos vieną fotoną.

FAKTAI IR FANTAZIJOS

Nieko keisto, kad mintis apie įskriejimą į (juodosios skylės) portalą ir atsiradimas kokioje nors kitoje visatos vietoje ir/arba laike įkvėpė nesuskaitomą daugybę mokslinės fantastikos istorijų, tarp kurių Doctor Who, Stargate, Fringe, Farscape ir Disnėjaus Black Hole.

Filmuose paprasta pavaizduoti, kad veikėjai keliauja į skirtingą ar lygiagrečią mūsiškei visatą. Nors matematiškai tai atrodo pasiekiama, jokių fizinių įrodymų apie tokių visatų egzistavimą, žinoma, nėra.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kelionės laiku, bent jau tam tikra ribota prasme, nėra tikros. Keliaujant dideliu greičiu, ar krentant į juodąją skylę, laiko tėkmė nejudančių stebėtojų atžvilgiu sulėtėja.

Aplink pasaulį greitai skraidinti laikrodžiai tai patvirtino, ir juose laikas sulėtėjo, kaip numato Einšteino Specialioji reliatyvumo teorija.

2014 metų filmas Interstellar pasitelkė šį efektą, pasiųsdamas į ateitį astronautą Cooperį (vaidina Matthew McConaughey).

Nors ir skamba smagiai, frazė „juodoji skylė“ šiek tiek klaidina. Gali atrodyti, kad tai skylė erdvėlaikyje, per kurią materija iškris, o ne nukris ant neįtikėtinai tankaus objekto.

Kas iš tiesų egzistuoja už juodosios skylės įvykių horizonto, karštai tebesiginčijama. Tarp garsesnių bandymų tai paaiškinti paminėtinas stygų teorijos piešiamas „pūkuoto kamuolio“ vaizdas, arba juodųjų skylių paaiškinimai tokiose kvantų teorijose, kaip „sukinių putų tinklai” ar „kilpinė kvantinė gravitacija“.

Vienas dalykas apie juodąsias skyles aiškus – jos dar ilgai visus intriguos ir žavės.