JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos pranešime sakoma, kad naujausi tyrimai smarkiai pakeitė mokslininkų įsivaizdavimą apie sąlygas Jupiteryje – „sudėtingame milžiniškame audringame pasaulyje“.

Dviejuose straipsniuose, paskelbtuose žurnale „Science“, ir 44 straipsniuose žurnale „Geophysical Research Letters“ aprašyta daugybė atradimų, padarytų nuo praeitų metų, kai „Juno“ įskriejo į orbitą aplink Jupiterį.

„Prieš pradėdami žinojome, kad Jupiteris pateiks mums netikėtumų“, – sakė pagrindinis „Juno“ programos tyrėjas Scottas Boltonas, dirbantis Teksaso mieste San Antonijuje įsikūrusiame Pietvakarių tyrimų institute.

„Ten tiek daug vyksta, kad nesitikėjome, jog mums teks žengti žingsnį atgal ir iš naujo pradėti galvoti apie visiškai naują Jupiterį“, – pripažino jis.

Tiriant Jupiterio ašigalių sritis mokslininkai nustatė, kad jas dengia tankiai viena šalia kito išsidėstę atmosferos sūkuriai, iš kurių tikriausiai krinta kruša arba sniegas.

„Iki šiol nematytų Jupiterio ašigalių nuotraukos rodo, kad tai yra chaotiška scena, (kurioje apstu) ryškių ovalinių darinių“, – sakoma vienoje iš studijų, paskelbtų „Science“.

Paaiškėjo, kad šie ovalai yra milžiniškos sūkurių pavidalo audros, kurių skersmuo siekia 1,4 tūkst. kilometrų.

Tyrėjai aptiko „ženklų, kad amoniakas tarsi šuliniais kyla iš giliųjų atmosferos sluoksnių ir suformuoja milžiniškas meteorologines sistemas“, sakoma straipsnyje.

Mokslininkams reikės atlikti daugiau tyrimų, kad geriau suprastų Jupiterio audrų prigimtį ir jų susidarymo šioje planetoje priežastis.

„Juno“ misija

Saulės baterijų maitinamas „Juno“ buvo paleistas 2011 metais. Aplink Jupiterį šis zondas pradėjo skrieti praeitų metų liepos 5 dieną.

„Juno“ skrieja elipsine orbita virš Jupiterio ašigalių. Perihelyje, kai būna arčiausiai planetos, aparatas pralekia maždaug 5 000 km aukštyje virš debesų viršūnių.

Šio zondo misija turėtų baigtis 2018-ųjų vasarį – tuomet „Juno“ susinaikins nerdamas į planetos atmosferą.

Šis 1,1 mlrd. JAV dolerių kainavęs projektas mokslininkams turi suteikti galimybę pirmąkart pažvelgti, kas dedasi po Jupiterio debesimis, daugiau sužinoti apie šios planetos atmosferą ir išsiaiškinti, kiek joje esama vandens.

„Per kitą mūsų praskriejimą liepos 11 dieną praskrisime tiesiai virš vieno įsimintiniausių objektų visoje Saulės sistemoje, žinomo kiekvienam mokinukui – Jupiterio didžiosios raudonosios dėmės“, – sakė S. Boltonas.

„Jeigu kam nors ir pavyks išsiaiškinti, kas dedasi po šio milžiniško besisukančio raudono debesies viršūnėmis, tai padarys „Juno“ ir jo debesis skrodžiantys moksliniai prietaisai“, – pridūrė ji.

Magnetinis laukas – dešimteriopai stipresnis negu Žemės

„Juno“ taip pat matavo Jupiterio gravitacijos lauko stiprumą, mėginant išsiaiškinti, ar ši planeta turi kietą branduolį, kaip numato kai kurie modeliai, ar tokio branduolio apskritai nėra.

Mokslininkai nustatė, kad yra kitaip: Jupiterio branduolys yra „išplaukęs“ – jis nėra mažas kompaktiškas objektas, bet taip pat negalima teigti, kad jo apskritai nėra.

Pasak S. Boltono, branduolys gali būti iš dalies skystas. Be to, jis neabejotinai daug didesnis negu rodė visos ankstesnės prognozės.

Dar prieš paleidžiant „Juno“ mokslininkai žinojo, kad Jupiterio magnetinis laukas stipresnis negu bet kurios kitos Saulės sistemos planetos.

Tačiau dabar astronomai išsiaiškino, kad jis yra „reikšmingai stipresnis negu prognozavo modeliai – 7,766 gauso, apytikriai dešimt kartų stipresnis negu Žemės magnetinis laukas“, sakoma studijoje.

Pasak „Juno“ programos pagrindinio tyrėjo pavaduotojo Jacko Connerney, vadovaujančio per šią misiją NASA atliekamiems magnetinio lauko tyrimams, Jupiterio magnetosfera atrodo „gabaluota“.

„Vienose vietose ji stipresnė, kitose – silpnesnė, – sakė mokslininkas. – Kiekvienas mūsų atliekamas praskriejimas priartina mus prie (momento), kai nustatysime, kur ir kaip veikia Jupiterio generatorius.“