Liepos 27 d. Japonijos agentūra į kosmosą paleido porą futuristinių varomųjų sistemų, kad galėtų atlikti pirmuosius bandymus. Jie buvo paleisti iš Uchinoura kosminio centro laive S-520-31, vienpakopėje raketoje, galinčioje pakelti 100 kg naudingąją apkrovą gerokai daugiau nei 300 km. Atgavusi raketą iš vandenyno, JAXA inžinierių komanda išanalizavo duomenis ir patvirtino misijos sėkmę, todėl naujoji sistema buvo numatyta 234,9 km aukštyje.

Besisukantis detonacijos variklis naudoja seriją kontroliuojamų sprogimų, kurie nepertraukiamu ciklu keliauja aplink žiedinį kanalą. Šis procesas sukuria daug itin efektyvios traukos, gaunamos iš daug mažesnio variklio, sunaudojančio žymiai mažiau degalų, o tai reiškia ir mažesnį svorį paleidžiant į kosmosą. Pasak JAXA, ji gali pakeisti žaidimą giliai tyrinėti kosmosą.

Raketa pradėjo bandomuosius demonstravimus po pirmojo etapo išsiskyrimo, šešias sekundes degindama besisukantį detonacijos variklį, o antrasis impulsinis detonacijos variklis tris kartus veikė dvi sekundes. Impulsinis variklis naudoja detonacines bangas kuro ir oksidatoriaus mišiniui deginti.

Kai raketa buvo atgauta po demonstracijos, buvo nustatyta, kad sukamasis variklis sukuria apie 500 niutonų traukos jėgos, o tai yra tik maža dalis to, ką gali pasiekti įprasti raketų varikliai kosmose.

JAXA inžinierių teigimu, sėkmingas bandymas kosmose labai padidino tikimybę, kad detonacinis variklis bus naudojamas praktiškai, įskaitant raketų variklius, skirtus giliam kosmoso tyrimui, pirmosios pakopos ir dviejų pakopų variklius ir kt. Varikliai iš tikrųjų galėtų leisti mums keliauti giliai į kosmosą, naudojant dalį kuro ir svorio, o tai bus labai svarbu tarpplanetinėse kelionėse.

Bandymas bus atliekamas su mažyčiu „kosminio lifto“ modeliu, sutilpusiu 6x3x3 cm dėžutėje.

Jeigu viskas pavyks kaip planuota, šis modelis turėtų judėti kosmose tarp dviejų mažų palydovų ištemptu 10 metrų ilgio lynu ir suteikti duomenų, ar tokia koncepcija galėtų būti įgyvendinama daug didesniu mastu.

„Tai bus pirmasis pasaulyje eksperimentas, turintis išbandyti lifto judėjimą kosmose“, – naujienų agentūrai AFP sakė vienas universiteto atstovas.

„Lifto“ dėžutės su varikliuku judėjimas bus stebimas palydovuose sumontuotomis kameromis.

Žinoma, jis toli gražu neprilygs jau seniai puoselėjamoms ambicingoms vizijoms apie krovinių gabenimą iš Žemės į kosmosą naudojant kosminio lifto technologiją.

Šią idėją 1895 metais pirmasis pasiūlė rusų mokslininkas Konstantinas Ciolkovskis, pamatęs Eiffelio (Eifelio) bokštą Paryžiuje. Šimtmečiu vėliau tokia pati koncepcija buvo pavaizduota viename Arthuro C. Clarke’o (Arturo Č. Klarko) romane.

Tačiau dėl technologinių kliūčių šis sumanymas iki šiol nėra įgyvendintas.

Japonijos statybų bendrovė „Obayashi“, bendradarbiaujanti su Šidzuokos universiteto projektu, taip pat tyrinėja kitokias galimybes maždaug 2050 metais sukurti kosminį liftą, galintį gabenti į kosmosą turistus.

Įmonės sako galinti panaudoti anglies nanovamzdelių pluošto technologiją. Iš šios daugiau kaip 20 kartų už plieną tvirtesnės medžiagos turėtų būti pagamintas 96 000 km ilgio lynas, kurio vienas galas būtų pritvirtintas Žemėje, o kitas – prie geostacionariojoje orbitoje skriejančio lyną įtempiančio atsvaro.