2017 birželio 29 dieną bus minimas garsiausio išmaniojo telefono – iPhone – jubiliejus. Prieš 10 metų, 2007-aisiais, JAV parduotuvėse atsirado pirmasis Apple išmanusis telefonas. Apie ruošiamą įrenginį tuometinis Apple vadovas Steve’as Jobsas pranešė prieš pusmetį, ir prie parduotuvių durų eilės nusidriekė, likus kelioms dienoms iki pardavimo pradžios, daugelyje parduotuvių pirmieji telefonai buvo išparduoti per valandą. Per pusmetį Apple tada pardavė 1,4 mln naujų prietaisų, dabar gi per metus nuperkama >200 mln iPhone. Nepaisant visko, legendinio telefono kūrimo procesą lig šiol dengia paslapties rūkas, – tai Apple įvaizdžio dalis ir tai, už ką jis mylimas.

Atrodytų, 10 metų – pakankamai ilgai, kad būtų galima kilstelėti paslapties uždangą: Šią vasarą bus išleista žurnalisto, Motherboard redaktoriaus Briano Merchanto knyga „The One Device: The Secret History of the iPhone“ („Vienintelis įrenginys: slapta iPhone istorija“). Joje autorius, siekdamas papasakoti, kas vyko kompanijoje per tuos pustrečių metų iki iPhone pasirodymo, surinko dešimčių betarpiškai telefono kūrime dalyvavusių žmonių liudijimus: kaip gimdavo idėjos ir kaip buvo kuriamas produktas, pavertęs Apple brangiausia kompanija pasaulyje. The Verge pateikia kelis knygos fragmentus. Parinkome įdomiausius.

Telefono projektas buvo visiškai slaptas. ⁠„Jei dirbote Apple kompanijoje pirmojo dešimtmečio viduryje, galėjote pastebėti, kad vyksta kažkas keisto: aplink dingdavo žmonės, – rašo Merchantas „The One Device“. – Iš pradžių procesas vyko lėtai. Kartais ištuštėdavo vieta, kur sėdėjo talentingas inžinierius. Paskui išgaruodavo svarbus komandos narys. Ir niekas tiksliai nežinojo, kur jie prašapo“. Pasak Apple darbuotojų, slaptumo lygis buvo toks, kad apie vykdomą projektą inžinieriams buvo draudžiama kalbėti ir su kolegomis, ir su šeimos nariais. Dėl to, kaip tvirtina Merchantas, iPhone tapo ne vienos santuokos subyrėjimo priežastimi. „Jis nenorėjo, kad kas nors puse lūpų prasitartų, – apie Steve’ą Jobsą pasakoja vienas iš Apple vyr. menedžerių Tony’is Fadellis. – Tiesiog nenorėjo ir viskas – elgėsi kaip tikriausias paranoikas“.

• iPhone kūrimui buvo samdomi tik Apple darbuotojai – kompanija nepageidavo, kad už jos biuro ribų pasklistų netgi trupinėlis informacijos. Kai žmogus būdavo kviečiamas į projektą, jam nebūdavo pateikiama jokių duomenų – jis nežinojo, nei ką dirbs, nei su kuo. Iš anksto buvo žinoma tik tai, kad artimiausiu metu, gal net metus, teks dirbti daugiau, nei bet kada, atsisakant miego ir išeiginių su šeima. Ir visgi žmonės sutikdavo.

• Darbas išties buvo itin įtemptas. Kaip sako inžinieriaus Andy Grignon, jie neturėjo nė minutės užsikelti kojas ant stalo ir pasvajoti, koks didingas bus jų triūso rezultatas. „Darbo prasme, tai, ko gero, blogiausias mano gyvenimo, – prisimena Grignonas. – Į vieną greitpuodį sumetė grupę itin protingų žmonių, pateikė neįmanomus deadline‘us ir neįmanomą misiją ir sakė jiems, kad nuo jų priklauso visos kompanijos ateitis. Tai buvo tiesiog kankinimų sriuba“.

• Dar likus metams iki iPhone kūrimo pradžios, kitų gamintojų telefonus Apple buvo įprasta keiksnoti, rašo Merchantas. Kompanijos darbuotojams jie buvo „siaubingi“, lėti „šiukšlių gabalai“. Bet pamažu Apple sutarė, kad būtent ši kompanija privalo „pataisyti“ visą produkto kategoriją, kaip kad anksčiau „pataisė“ mp3 grotuvus. Galiausiai, kai prasidėjo iPhone kūrimas, kompanijoje jau buvo penki su telefonais susiję projektai.

• Manoma, kad būsimo iPhone kūrimas prasidėjo, kai Džobsas savo inžinieriams davė užduotį praplėsti jautrų ekraną (touchscreen) turinčių įrenginių – konkrečiai, laikotvarkio Newton, kurį galima laikyti iPad pirmtaku – panaudojimo sritį. Pasak Merchanto, tai tik dalis istorijos. Iš tiesų, išmaniojo telefono sukūrimo idėja Džobsui visai nepatiko, rašo jis: dar 2005 metais jis apie tai kalbėjo vieša. Tačiau Apple kompanijoje buvo bandžiusių jį perkalbėti, – pavyzdžiui, Gregas Christie, kuris dešimt metų buvo įsitikinęs, kad kompiuteriai ir mobilieji telefonai galiausiai susilies į vieną įrenginį, ir Apple veteranas Mike Bell, išdirbęs korporacijoje beveik 15 metų. Vieną 2004 metų lapkričio vakarą Bellas kelias valandas ginčijosi su Džobsu, kol kompanijos vadovas galiausiai nusileido ir sutiko pabandyti. Taip prasidėjo išmaniojo telefono projektas – likus beveik metams iki Apple nusivylimo ROKR(bendru projektu su Motorola, pirmuoju telefonu su integruotu iTunes grotuvu, kuris 2005 metų rudenį Džobsui pasirodė toks baisus, kad jis davė kompanijai galutinį signalą daryti nuosavą išmanųjį telefoną).

• Pirmosios iPhone versijos susilaukė Džobso priešiškumo. Inžinieriai įrenginį kūrė beveik visus 2004 metus ir pateikė telefoną su pagrindiniu iPod bruožu – valdymo ratuku, kuriuo buvo galima valdyti tinklo puslapius. Išvydęs šią koncepciją, Džobsas, kaip tvirtina Grignonas, pareiškė: „Tai niekai. Man to nereikia. Žinau, kad tai veikia, viskas suprantama, puiku, ačiū, tačiau tai kažkoks mėšlas“. Tik 2004-ųjų gale Džobso pavaldiniams pavyko jam parodyti tai, kuo jis liko patenkintas, bet jau po kelių mėnesių, 2005-ųjų pradžioje, kūrėjų prezentacijos vis labiau kompanijos vadovą erzino. Vasarį jis netgi pareiškė: telefono idėja neišdegs; arba po dviejų savaičių pateikite normalų produktą, arba viską uždarysime. Po dviejų bemiegių savaičių nedidelė vystytojų komanda atliko neįmanoma: dirbdami kambaryje be langų, kur slaptumo sumetimais kojos nekėlė nė valytojos, iš atskirų gabalėlių jie sulipdė kažką panašaus į vientisą įrenginį ir parodė jį Džobsui. Jis galiausiai buvo sužavėtas. Visi kompanijoje, pirmą kartą išvydę šį produktą, susižavėdavo.

• Iš karto po to projektas pasidarė visiškai slaptas. Nuo vasario iki gegužės, kol komanda derino pagrindinius būsimo telefono aspektus, inžinieriai miegodavo šalia būstinės esančiame viešbutyje, nes vadovybė nenorėjo, kad jie gaištų laiką kelionei į namus ir atgal. Kad išsaugotų visišką slaptumą, Apple iš pradžių uždarė vieną savo būstinės Kupertine aukštą, o paskui – visą pastatą. Ji tapo bendrabučiu, kur telefono kūrėjai praleisdavo dienas ir naktis, ir superslaptu objektu su stebėjimo kameromis ir elektroniniais leidimais. Pastate atsirado lentelė „Kovos klubas“. Nes pirmoji „Kovos klubo taisyklė“ – niekada nekalbėti apie „Kovos klubą“.

• Apple nebuvo vieningos nuomonės apie naująjį prietaisą. Buvo dvi opcijos. Pirmoji: paimti visų mylimą iPodą ir prikimšti į jį telefono funkcijų. Tai buvo technologiškai paprastesnis ir Džobsui suprantamesnis kelias: kompanijos vadovas iPhone regėjo ne kaip mobilųjį kompiuterį, o kaip mobilųjį telefoną su naujomis galimybėmis. Antroji galimybė: paimti Mac ir transformuoti jį miniplanšetę, kuria galima skambinti. Tai buvo gražus, tačiau pernelyg abstraktus variantas. Buvo dar ir trečia versija: marketingo direktorius Philas Schilleris svajojo pakartoti Blackberry sėkmę – telefoną su mažutėlaite, tačiau visaverte klaviatūra, – visgi jo idėja neprigijo: Schilleriui buvo įsakyta nustoti inkšti apie Blackberry arba mėžtis lauk.

• Taip ir neapsisprendusi, kuris variantas tinkamesnis, kompanija pradėjo abu. Jie pavadinti P1 (telefonas – iPod) ir P2 (telefonas su liečiamu ekranu ir Mac programine įranga). Iš šių projektų konkurencijos (o ji buvo nuožmi) galiausiai ir radosi tikras iPhone.

• Apple išmaniojo telefono projektas gavo kodinį pavadinimą Purple (iš čia P1 ir P2). Kodėl būtent Purple, jau mažai kas bepamena, tačiau, remiantis viena versija, jis kilo iš Scotto Herzo – vieno iš pirmųjų projekto inžinierių – vidinės klaidų sekimo sistemos paveikslėlio, kuriame pavaizduotas žaislinis purpurinis vamzdžiadantis.

• Iš pradžių iPod komanda (P1) norėjo padaryti grotuvą/telefoną, galintį persijunginėti tarp šių dviejų esybių ir turinio atpažįstamą dizainą. Veikdamas grotuvo režimu, įrenginys veikė kaip paprastas iPod grotuvas, valdymo ratelis švietė melsva šviesa, o ekrane rodomas grojaraštis. Persijungus į telefono režimą, pašvietimas keitėsi į oranžinį, ekrane pasirodytų skambučių sąrašas, o ratelis veikė kaip numerio rinkimo diskas telefono aparate su skaičiais nuo 0 iki 9; norint rinkti tekstą, tekdavo spragsėti ratuku, renkant raides iš eilės. Toks įrenginys turėjo tik vieną problemą, tačiau didelę: naudotojams diskinių telefonų nebereikėjo. Labai greitai inžinieriai suprato, kad telefono/grotuvo idėja vargu ar prigis, bet nenustojo ieškoti vis naujų ir naujų variantų, nes to norėjo Džobsas. Fadellio žodžiais tariant, jis „toliau ragino šį nugaišusį arklį“, kol kartą pabudęs tikriausiai suprato: visa tai neprilygsta liečiamam ekranui. Tik tada galutinai paaiškėjo, kaip atrodys iPhone.

• Tačiau reikėjo apsispręsti, kokia operacinė sistema bus naudojama – nuo to priklausė, ar įrenginys bus pozicionuojamas kaip aksesuaras, ar kaip mobilus kompiuteris. Kova vyko tarp NeXT šalininkų, norėjusių įrenginyje sutalpinti Mac operacinę sistemą ir panaudoti ARM procesorius ir iPod rėmėjų, tvirtinusių, tai pernelyg ambicinga ir siūliusių naudoti Linux OS, kuri jau palaikė ARM architektūrą. Su Linux buvo viskas paprasta – spragt ir aparatas veikia. Vadinti OS X įsijungimą greitu įsijungimu – ar net apskritai įsijungimu – buvo sunku. Tad reikėjo įrodyti, kad šios operacinę sistemą variantas iš viso gali veikti naujajame įrenginyje. Konkurencija stiprėjo.

• Supaprastinta OS X versija pavykus pasiekti Džobsą žavėjusio vaizdo slankiojimą, į iPod komandos siūlyto panaudojimo varianto karstą buvo įkalta vinis.

• Teliko Scotto Forstallo komandai sukurti programinę įrangą, o „geležį“ – Fadellio grupei.

Keturios pastarosios bendrovės (ir tai tikrai ne pilnas sąrašas, o tik pirmieji į galvą šovę pavadinimai), nors ir gimė Kinijoje, bet savo produktais dabar bando užkariauti visas pasaulio rinkas. O kad įtiktum išpuikusiam vakariečiui – ir dar taip, kad jis geruoju tą produktą minėtų – reikia jau visai nebe tų atgrubnagiškų, nepatikimų gamybos metodų, kaip prieš dešimtmetį ar du, o tikrai pasaulinio lygio surinkimo ir kokybės kontrolės linijų.

Ir, žinoma, pagrindinio kiniško privalumo – geros kainos.

Prisiklausęs internetuose sklandančių liaupsių nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti naujausią „OnePlus“ telefoną – trečią modelį. Žvalgiausi į jį jau kurį laiką, bet didesniąją vasaros dalį jie nebuvo gabenami į Europą – gamintojai savo svetainėje aiškina, kad paklausa buvo tokia didelė, jog tiesiog nespėjo gaminti telefonų reikiamais kiekiais. Todėl prekybą Europoje pristabdė iki rugsėjo 12 dienos.

Užsakiau telefoną rugsėjo 17, o jau prie mano durų DHL kurjeris stovėjo rugsėjo 27 dieną. Pristatymas nemokamas, muito mokesčio primokėti nereikėjo. Kartu su telefonu buvo įsigytas dėkliukas ir „Simplesurance“ draudimas nuo visų gedimų – nesvarbu, vartotojo kaltė ar ne vartotojo, draudikas žada, kad įrenginį sutaisys ir pakeis (draudimo įmonė padalinio Lietuvoje, panašu, neturi, tad kol telefono nesudaužiau, tol nežinau, ar patikimas tas draudimas).

Paties telefono kaina – 399 eurai. Dėkliukas – 20 eurų. Draudimas – dar 79 eurai (tiesa, paskutiniu metu pristatymas vėl šlubuoja – naujausiais duomenimis pristatymo data pailginta iki 3 savaičių nuo apmokėjimo, tad gali būti, kad pardavimus Europai vėl netrukus kuriam laikui pristabdys).

Norint, telefoną galima įsigyti ir tiesiai iš Kinijos – su nemokamu pristatymu ir be jokių kitų papildomų mokesčių, perkant iš gearbest.com šiuo metu kainuoja 423€.

Dėžutės turinys – ganėtinai asketiškas: telefonas, kroviklis ir adata SIM kortelei išimti. Jeigu reikia ausinių – prašome. Už papildomą kainą. Pati dėžutė atrodo paprastai, bet visai neprastai – matosi, kad gavo produktų dizainerio dėmesio.

Telefono dizainas taip pat ganėtinai paprastas, bet keletas išskirtinių detalių yra. Visų pirma, ausinių kištukas yra ne labiau įprastoje vietoje ant viršutinės briaunos, o apačioje, šalia kroviklio prijungimo lizdo.

Antra (nors šiais laikais jau visai nenuostabu) – kroviklis yra ne įprasto „microUSB“, o „Type C USB“ formato. O tai turi ir privalumų ir trūkumų.

Trečias skirtumas – papildomas šiurkštus mygtukas, skirtas greitam telefono režimo perjungimui iš įprastinio („dieninio“) į tylų („naktinį“) režimą, su tarpiniu variantu.

Visas korpusas – anoduoto aliuminio, o ne kokia nors kiniška plastmasinė piguva. Spalvą galima rinktis tarp pilkos ir auksinės, tačiau auksinės spalvos korpusą interneto parduotuvėje užsakyti sunkiau – dažniausiai prie jo būna pažymėta „Out of stock“ (t.y., „Šiuo metu neturime“).

5,5 colių įstrižainės „Optic AMOLED“ (modifikuotos „super AMOLED“) technologijos ekranas padengtas apsaugine plėvele, užklijuota ne ant kokio nors pigaus neaiškaus gamintojo stiklo, o ant „Gorilla Glass 4“. Ekrano raiška – „Full HD“ (1080 x 1920 taškų), tad taškų tankis – apie 401 ppi. Kitaip tariant, aukščiau bambos nešoka, bet būtų labai begėdiška sakyti, kad ekranas prastas. Juolab, kad ir šviečia jis puikiai, ir spalvas atvaizduoja gražiai (gal kiek per ryškiai), nors programiškai šiokių tokių problemų yra.

Nustačius automatinį ekrano ryškumo parinkimą naudojimo pradžioje kartkartėmis tekdavo susidurti su pernelyg tamsiu ekranu – gali būti, kad laikydavau pirštą ties aplinkos šviesos jutikliu. Atnaujinus programinę įrangą ši problema dingo, tačiau atsirado kita: kartais trumpam nepageidaujamai pasikeičia ekrano spalvų šiltumas – jis kelioms akimirkoms tai pamėlsta, tai pagelsta, o po to vėl gerai pradeda rodyti. Tikiuosi, kad kuriame nors iš ateities atnaujinimų ir šita „funkcija“ bus panaikinta.

Pagrindinis namų mygtukas atlieka ir piršto atspaudo skaitytuvo funkciją. Veikia fantastiškai greitai ir tiksliai, naujo piršto atspaudo registravimas taip pat ilgai netrunka. Kiti telefono valdymo mygtukai yra pritaikomi vartotojo poreikiams. Kas reiškia, kad juostelėje po ekranu esantys mygtukai gali būti iškelti į patį ekraną, jų funkcijos gali būti sukeistos vietomis (todėl juostelės mygtukai žymimi ne „namus“ ir „grįžimą atgal“ žyminčiomis piktogramomis, o paprastais taškais), priklausomai nuo paspaudimo būdo šiems mygtukams gali būti priskirtos papildomos funkcijos.

Apskritai „OnePlus“ natūralią „Android“ aplinką modifikavo labai saikingai ir neįdiegė praktiškai jokios savo programinės įrangos, bet tam tikras pėdsakas jaučiamas. Pavyzdžiui, sukurtas kairiausias darbalaukio langas, vadinamas „lentyna“, kuriame matomos labiausiai naudojamos programėlės ir, priklausomai nuo modifikacijų, arba dienotvarkės punktai, arba pasirinkti įskiepiai.

Meniu galima rasti ir „naktinį“ režimą (kalbant paprastai – atliekama pagrindinio meniu ir kai kurių langų spalvų inversija). Turinio perkėlimas iš seno įrenginio į naują vyksta pakankamai greitai – suliečiate abu telefonus nugarėlėmis (senasis įrenginys turi palaikyti NFC ryšio technologiją), paspaudžiate kelis mygtukus – ir į naują telefoną jau keliauja jūsų programėlių rinkinys ir „Google“ paskyros nustatymai.

Tad su nauju telefonu tikrai nereikės po vieną ieškotis visko, kas jums įprasta. Akumuliatoriaus krovimas vyksta neįtikėtinai greitai – „Type C USB“ yra puikus dalykas. Bet tik tol, kol nepamirštate kroviklio namie porai dienų, nes šio formato laido taip lengvai iš draugų ir kolegų nepasiskolinsite, jų kol kas dar nėra daug. Su didesnį įkrovimo greitį užtikrinančiu „Dash“ krovikliu per 30 minučių akumuliatorių galima įkrauti nuo 0 iki 63 procentų.

Gamintojas tikina, kad to užteks visai dienai, bet aš nebūčiau toks optimistiškas. Per valandą akumuliatorius įkraunamas pilnai. Tiesa, reikia įspėti, kad kroviklis gali zyzti. Dieną negirdėsite, bet prabudę vidury tylios nakties prie ausies galite išgirsti nestiprų burzgimą USB/220V adapteryje. Tad teko įprasti akumuliatorių įkrovinėti ne naktį, o iš ryto.

Nepaisant zyzimo, telefonas ir kroviklis nekaista, tad ir sprogimo tikimybės nėra („Oneplus“:„Samsung“ 1:0). Šiaip 3000 mAh talpos akumuliatorius tikrai nėra išskirtinai talpus, bet ir įrenginio energijos vartojimas yra pakankamai taupus, kad esant vidutinio intensyvumo naudojimui su atsarga pakaktų vienai parai, bet ne antrai.

Telefono viduje – tikrų tikriausia, aukščiausio lygio pasaka. „Snapdragon 820“ lustų rinkinys su 4 procesoriais (2 spartieji 2,15 GHz ir 2 taupieji po 1,6 GHz). Kitaip tariant, lygiai tas pats, kaip ir tose „Samsung Galaxy S7“ versijose, kuriose procesoriai yra ne „Exynos“.

Grafikos procesorius taip pat tas pats – „Adreno 530“. Vidinės atminties kiekio variantas – tik vienas: 64 GB. Ir, deja, be galimybės išplėsti atmintį papildoma atminties kortele, ką galima vadinti pagrindiniu trūkumu. Kita vertus, telefone užkišti tokį atminties kiekį tikrai nėra lengva.

O štai vienas skaičius, kuris galėtų sužavėti visus, kurie perka telefonus pagal technines charakteristikas, yra 6 GB darbinės atminties (RAM). Bet žavėtis neskubėkite – įdėti juos „OnePlus“ tai įdėjo, bet vėliau pripažino, kad ne visus įjungė, nes su pilnu atminties kiekiu per greitai akumuliatorius išsenka. Kita vertus, jei greitai skraidantis telefonas jums svarbiau nei ilgai skraidantis telefonas, „OnePlus“ vadovas pats informavo, kad galite diegtis trečiųjų šalių „Android“ modifikacijas (ROM), kurios „atrakins“ pilną telefono našumo potencialą.

Skųstis našumu net ir su nepilnai atrakintu potencialu (4 GB RAM) taip pat būtų labai jau nekorektiška – „GeekBench 4.0.1“ testas parodė 1702 našumo rezultatą vienam branduoliui ir 4165 taškus keliems branduoliams. Pagal to paties „GeekBench“ lenteles, našumu jis atsilieka tik nuo „Samsung Galaxy S7“, „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir „Samsung Galaxy Note 7“ (na bet pastarojo jau nebeliko). „AnTuTu“ testas šį aparatą taip pat vertina dosniai: našumo testo versijoje 6.2.1 šis aparatas pelnė arti 140 tūkst. taškų – aukščiau yra tik „iPhone 7“ ir kiniški „Xiaomi Mi 5s“ bei „LeEco LEX720“.

Tolesniame siužete galite palyginti „iPhone 7“ ir „OnePlus 3“ spartos testą:

Žinoma, prie sintetinių testų rezultatų galima kabinėtis ir kaltinti įrenginio gamintojus nesąžiningumu – jau prieš kelis metus pirmąkart pastebėta tendencija „užturbinti“ telefono charakteristikas užfiksavus testo įjungimą ir vėl grąžinti normalų, energijos požiūriu taupesnį režimą po testo tapo visiškai standartiniu gamintojų elgesiu – bet kai vienodai sukčiauja visi gamintojai, kinai tikrai negalėtų sau leisti atsilikti.

Kameros objektyvas išlenda maždaug milimetrą iš nugarėlės, tad tenka pripažinti, kad bendrą „pliko“ aparato vaizdą jis šiek tiek bjauroja, bet už tai dėkliuke atrodo visai gražiai (o metus panešiojus telefoną be jokių apsauginių priemonių supratau, kad dėkliukas yra tiesiog privalomas aksesuaras).

Apskritai kameros veikimą galima pavadinti solidžiu – „OnePlus“ nuotraukų kokybe gali pasipešioti su tais pačiais jau minėtais 7 serijos „Samsung Galaxy S“ serijos telefonais ir vaizdo aštrumu, ir fotoaparato funkcijomis – „OnePlus“ siūlo HDR fotografavimą ir optinį vaizdo stabilizavimą.

Tiesa, nors HDR fotografijų spalvos gražesnės (šviesiausios vaizdo vietos patamsinamos, o tamsiausios – pašviesinamos), maksimaliai išdidinus vaizdą matomas šioks toks suliejimas, panašus į piešinius akvareliniais dažais.

Bet neišdidinta nuotrauka ekrane atrodo tikrai solidžiai. Kompiuterio ekrane – taip pat. Na bet jeigu reikia maksimalaus vaizdo detalumo, kai fotografavimo sąlygos geros, HDR geriau išjungti. Įsijungus fotoaparatą ekrano praktiškai neteršia perteklinės pasirinkimų kaitaliojimo galimybės – visos jos kiek galima išslapstytos po vienu ar kitu meniu ženkleliu, tačiau pasirinkimų spektras tikrai platus – galite filmuoti paprastai, filmuoti sulėtintai, fotografuoti paprastai ar fotografuoti 30 kadrų ir iš jų pasirinkti labiausiai patikusį, fotografuoti panoramas, fotografuoti rankiniu režimu.

Rankinio režimo parinkčių reguliavimas taip pat gerai apgalvotas – pagrindiniai nustatymai keičiami apatinėje ekrano dalyje atsirandančiu lanko formos slankikliu. Viską apibendrinus išvada paprasta: „OnePlus 3“ yra neabejotinas flagmanų žudikas, prieš kurį blanksta ir žinomiausių gamintojų aparatų blizgesys.

Vaizdo įraše matoma, kaip jaunuolis, pasidabinęs akiniais nuo Saulės, rankoje turi nedidelį plieno rutulį, kurio pagalba ėmė traiškyti įrenginių ekranus. Pakanka vos vieno smūgio plieniniu rutuliu, kad „iPhone Retina HD“ ekranas neatlaikytų.

Vien vaizdo įraše užfiksuota, kaip suniokojama mažiausiai dvylika išmaniųjų telefonų. Tik tada jaunuolį pažaboja apsaugos darbuotojai. Maža to, po ranka agresyviam jaunuoliui pakliuvo ir „Apple“ kompanijos nešiojamasis kompiuteris.

Pats vaikinas aiškino, jog „Apple“ tiesiog pažeidžia vartotojų teises ir dėl kažkokių priežasčių atsisakė vaikinui grąžinti pinigus. Būtent dėl to vaikinas pašėlo ir taip nusprendė paauklėti JAV technologijų milžinę.

Amerikiečių bendrovė jau ne pirmus metus tiems, kurie nori sutaupyti pirkdami „iPhone“, siūlo „Apple“ gamyklose atnaujintus išmaniuosius. Amžinas jų varžovas „Samsung“ iki šiol buvo neskubėjo sekti Amerikos milžinės pavyzdžiu, bet rinkoje susidariusi padėtis paskatino sprendimą pasinaudoti „Apple“ patirtimi.

Šiuo metu žinoma tik tai, kad korėjiečiai užsiims „Galaxy Note ir „Galaxy S“ serijų prietaisų atnaujinimu, o po to juos gražins į parduotuves su mažesne kaina, nurodant, kad jis yra „Refurbished“. Šiuo metu nežinoma kuriose šalyse veiks ši programa ir kiek galės sutaupyti suremontuotų produktų pirkėjai. Gal „kaip nauji“ „Samsung“ išmanieji pasieks postsovietines šalis?

Gana nedaug žmonių už technologijų pasaulio ribų žino, kas yra „error 53“ problema, tačiau su ja susidūrę prisimena ilgam.

Nesklandumai paveikia įrenginį, jei pagrindinis telefono mygtukas, kuriame integruota ir pirštų atspaudų skaitymo technologija, yra pakeičiamas neautorizuotos „Apple“ taisyklos.

„error 53“ atsisiuntus OS atnaujinimą taip pat paveikia ir dalį telefonų, kurie buvo sugadinti, tačiau  jais vis dar galima naudotis.

Problema pastebima tik tuomet, kai įrašomas „Apple“ programinės įrangos „iOS 9“ atnaujinimas. Iki tol telefonas gali veikti be jokių trikdžių savaites ar mėnesius.

Gana nedaug žmonių už technologijų pasaulio ribų žino, kas yra „error 53“ problema, tačiau su ja susidūrę prisimena ilgam.

Vis daugiau žmonių skundžiasi, kad po OS atnaujinimo jų telefonas, kainavęs 600 eurų ar daugiau, tampa bevertis, taip pat pradingsta telefone esančios nuotraukos ir kiti duomenys.

Technologijų specialistai teigia, kad „Apple“ žino apie problemą, tačiau nieko nedarė, kad įspėtų vartotojus.