Šiandien mūsų interneto ryšys – vienas sparčiausių pasaulyje. Tačiau turbūt retas žinome, kad už atsiradusią galimybę prisijungti prie pasaulio kompiuterių tinklų mes turėtume būti dėkingi skandinavams.

Idėją įgyvendino vos per 3 mėnesius

Interneto era Lietuvoje prasidėjo 1991 metų spalio 10 dieną. Tądien ant Seimo (tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos) pastato stogo buvo įrengta palydovinio ryšio įranga, o A.Goštauto gatvės 12-ame name, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute (MII), pradėjo veikti kompiuterinio palydovinio ryšio mazgas „Lietuva–Internetas“.

Tai užtikrino savarankišką mūsų valstybės ryšį su pasaulio kompiuterių tinklu ir atvėrė naujas ekonomines bei socialines galimybes iš sovietinio jungo išsivadavusiai Lietuvai.

Dabar atrodo tiesiog neįtikėtina, tačiau nuo idėjos Lietuvoje įdiegti palydovinio interneto ryšio kanalą atsiradimo iki jos įgyvendinimo praėjo vos daugiau nei trys mėnesiai.

1991 metų birželio pabaigoje Danijos vyriausybė pakvietė Lietuvos interneto krikštatėviu tapusį MII profesorių Laimutį Telksnį į Kopenhagoje vykusią tarptautinę kompiuterių tinklų konferenciją INET-91. Joje nutarta įdiegti palydovinio ryšio „Lietuva–Internetas“ kanalą, kurio mazgai būtų MII Vilniuje ir Oslo universitete Norvegijoje.

Profesorius prisiminė, kad anuomet visus Lietuvos ryšius visiškai kontroliavo Maskva ir reikėjo ką nors daryti norint iš tos kontrolės ištrūkti.

„Buvome blokuoti ir ekonomiškai, ir informacine prasme. Kai 1991 metų birželio pabaigoje buvau pakviestas į tarptautinę kompiuterių tinklų konferenciją Kopenhagoje, pasakiau, kokia buvo mūsų situacija. Apsitarę nusprendėme, kad galime padaryti ryšį su Lietuva per palydovą“, – prisiminė prof. L. Telksnys.

Kompiuterių mazgas atsirado MII senųjų rūmų antrame aukšte. Reikėjo kur nors iškelti ir palydovinę anteną. Kadangi instituto pastatas, kaip ir dauguma kitų objektų, buvo saugomas sovietų, nuspręsta anteną kelti ant Seimo – jį tuo metu saugojo Lietuvos žmonės – stogo.

„Pamanėme, kad jei ten viskas baigtųsi tragiškai, tai ir antena būtų nebereikalinga“, – pasakojo profesorius.

Norvegų dovana

Internetui reikiama įranga Lietuvą aprūpino norvegai. Norvegijos vyriausybė ne tik skyrė lėšų „Intelsat“ palydovo ryšiui, bet ir padovanojo norvegiškų „Norsk Data“ kompiuterių su būtina programine įranga, nes sovietiniai kompiuteriai tam nebuvo pritaikyti.

Norvegų dovanota įranga padėjo užtikrinti 64 kilobitų per sekundę (Kbps) ryšį. Iš jų 9,6 Kbps buvo skirti skaitmeniniam ryšiui, o visa kita – pokalbiams telefonu, faksui ir telegrafui.

Norvegijos dovanotą pirmąjį kompiuterį į Lietuvą iš Suomijos per Talino uostą atlydėjo norvegų specialistas Vidaras Bjerkelandas su tėvu. Anuomet sienas saugoję sovietų pasieniečiai nenorėjo praleisti siuntos, nes manė, kad tai priešlėktuviniai šaunamieji ginklai „Stinger“. Laimė, prof. L.Telksniui pasieniečius pavyko įtikinti, kad tai – humanitarinė pagalba Lietuvai.

Diegiant įrangą dovanotasis kompiuteris staiga sugedo. V.Bjerkelandas bandė dėl to skambinti kolegoms į Oslą, bet ryšys vis nutrūkdavo. Prof. L.Telksnys spėjo, kad ryšį nutraukdavo sovietų saugumiečiai, kurie anuomet klausydavosi visų telefono pokalbių. V.Bjerkelandas su savo tautiečiais bandė kalbėtis norvegiškai, o tą kalbą mokančių pasiklausančiųjų, matyt, nepavykę greitai rasti.

„Sakiau: „Gal turite kokias schemas, kurias galėtų mūsų inžinieriai peržiūrėti?“ Jau tada jie buvo kvalifikuoti. Pagal tas schemas po pusvalandžio viskas buvo pataisyta. Norvegai dėl to net išsižiojo ir po to tokią pagarbą mūsų specialistams pareiškė“, – juokėsi prisiminęs prof. L.Telksnys.

Nuotrauką siuntė daugiau nei 2 valandas

Tais pačiais metais, kai Lietuvoje atsirado internetas, prof. L.Telksnys įkūrė Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklą „Litnet“. Vienas „Litnet“ tikslų buvo sujungti į bendrą tinklą Lietuvos universitetus ir mokslo institucijas. Pirmieji į šį tinklą įsiliejo MII ir Kauno technologijos bei Vilniaus universitetai.

Internetas Lietuvoje plėtojosi labai sparčiai. Dar 1991 metų rudenį buvo užregistruoti pirmieji elektroninio pašto vartotojai.

1992 metų sausį Lietuvą internetu pasiekė ir pirmoji elektroninė fotografija. Ją elektroniniu fotoaparatu – tai buvo ano meto naujiena – Vilniuje padarė minėtasis V. Bjerkelandas ir grįžęs į Norvegiją iš Oslo universiteto atsiuntė į Vilnių.

Nespalvota mažos raiškos nuotrauka internetu anuomet atkeliavo per daugiau nei 2 valandas!

Kone diplomatinis skandalas

1993 metais „Litnet“ kompiuterių tinklu naudojosi jau 6 universitetai, 11 institutų bei daugiau kaip 60 vyriausybių ir ne pelno organizacijų. Tarptautinis skaitmeninio ryšio kanalas buvo išplėstas iki 64 Kbps.

Tačiau Lietuvai norvegų dovanoti kompiuteriai „Norsk Data“ buvo jau senoki. Anot prof. L.Telksnio, Lietuvai norvegai kaip humanitarinę pagalbą atidavė jau atgyvenusius savo kompiuterius, nusprendę vietoj jų įsigyti naujų. Deja, šių kompiuterių architektūra ir programinė įranga nebeužtikrino išaugusių ryšio poreikių.

„Aš tuomet pasakiau, kad mes esame labai dėkingi už pagalbą, bet Lietuvos nereikia užkišti pasenusiais kompiuteriais, kurie nebeturi ateities. Dėl to kilo skandalas net diplomatiniu lygiu. Buvau norvegų apskųstas Užsienio reikalų ministerijai, kad nepriimu labdaros. Tačiau, kaip ir kiekvienas inžinierius, supratau: kam užpildyti Lietuvos ūkį ir ekonomiką sena įranga? Vėliau šis konfliktas buvo išspręstas gražiuoju“, – prisiminė pašnekovas.

1993 metų pabaigoje Lietuvą pasiekė pirmieji „Cisco“ maršrutizatoriai ir kita „TCP/IP“ protokolą palaikanti įranga, įrengti nauji tarpmiestiniai skaitmeninio ryšio kanalai. Po metų atsirado ir atskiras „TCP/IP“ ryšio kanalas, leidžiantis susisiekti su Norvegija.

Sparti interneto evoliucija

Pirmoji svetainė su lietuvišku domenu „.lt“ buvo užregistruota 1993 metų vasario 26 dieną. Tai buvo iki šiol tebeveikiantis MII tinklalapis www.mii.lt.

1994 m. Atviros Lietuvos fondas (ALF) suteikė galimybę prie interneto nemokamai prisijungti ir didesnei visuomenės daliai. Norint naudotis internetu reikėjo turėti kompiuterį su modemu ir gauti prisijungimo duomenis iš ALF darbuotojų.

Interneto vartotojų Lietuvoje sparčiai daugėjo, o duomenų siuntimo greitis vis didėjo.

Tobulėjant interneto svetainėms ir augant siunčiamų duomenų kiekiui, prireikė vis didesnės interneto spartos.

2001 metais Lietuvoje pradėta taikyti plačiajuosčio (DSL) ryšio technologija, dėl kurios interneto sparta padidėjo nuo 256 iki 512 kbps. Siekiant dar didesnio greičio pereita prie šviesolaidžių. Tai leido pasiekti 100–1000 megabitų per sekundę (Mbps) spartą.

Šiuo metu galime didžiuotis, kad esame tarp greičiausią internetą pasaulyje turinčių šalių ir dar visai neseniai pirmavome Europoje.

• Padidinamas reklamos efektyvumas. Internetinio adreso pateikimas bet kurioje jūsų naudojamoje reklaminėje medžiagoje suteiks gerokai daugiau efektyvumo. Tai taip pat paskatins jūsų potencialius klientus apsilankyti tinklalapyje, plačiau pasidomint jūsų teikiamomis paslaugomis arba siūlomomis prekėmis.
• Sutaupoma daugiau lėšų. Nors spausdinta reklama vis dar yra naudojama – ir tai nėra prastas sprendimas, tačiau jei ieškote efektyvių reklamos priemonių, kurių naudą galite labai tiksliai apskaičiuoti, kur kas geriau fizinių reklamos priemonių išvengti, sutaupytas lėšas investuojant į savo internetinio tinklalapio populiarinimą.
• Lengviau pasiekti savo tikslinius vartotojus. Sutikite, didžioji dalis šiuolaikinių vartotojų kasdien naudojasi internetu. Jie tai daro dėl įvairių priežasčių. Vieni jų internete pramogauja, kiti ieško jiems reikalingos informacijos, o treti apsiperka arba pasinaudoja vienokiomis ar kitokiomis paslaugomis. Taigi, gyvenimas verda ne kur kitur, o būtent internete, todėl jei jūs turėsite savo įmonę reprezentuojantį internetinį tinklalapį, tikslinius vartotojus (jūsų potencialius klientus) pasiekti bus kur kas lengviau.
• Lengva naudotis ir atnaujinti. Neretai savo vartotojams tenka reguliariai pristatyti vis naują ir dabartinę situaciją atitinkančią informaciją. Tai padaryti fizinėje aplinkoje yra pakankamai keblu. Tuo tarpu internetinio puslapio dėka šio klausimo sprendimas tampa kur kas paprastesnis. Galite akimirksniu atnaujinti seną informaciją ir paskelbti naują.
• Padidėja produktyvumas. Internetinis tinklalapis padidina įmonės vykdomos komercinės veiklos produktyvumą, kadangi nebelieka daugybės fizinių užduočių, eikvojančių laiką ir reikalaujančių papildomų jėgų. Informacija klientus pasiekia sekundžių tikslumu, o bendravimas su jais tampa dar paprastesnis ir efektyvesnis.
• Didesnė auditorija. Internetu galima pasiekti kur kas didesnę tikslinių vartotojų auditoriją. Pasinaudojus efektyvia skaitmenine reklama galima labai greitai nusitaikyti į konkrečias vartotojų grupes (tiek pagal jų amžių, tiek ir pagal pomėgius bei kitus veiksnius).
• Daugiau pasitikėjimo. Neretai šiuolaikiniai vartotojai kur kas mažiau pasitiki tomis įmonėmis, kurios neturi savo internetinio tinklalapio. Todėl tai tampa dar viena labai svarbia priežastimi, kodėl puslapių kūrimas yra būtinas kiekvienam verslo subjektui. Jei turėsite profesionaliai ir reprezentatyviai atrodantį tinklalapį, jūsų verslas atrodys patikimesnis ir patrauklesnis vartotojams.
• Skaitmeninė vizitinė kortelė. Internetinis įmonės tinklalapis gali būti traktuojamas ir kaip skaitmeninė (virtuali) vizitinė kortelė, pagal kurią potencialūs klientai atpažįsta konkretų verslo subjektą. Dėl šios priežasties yra privalu užtikrinti, kad puslapių kūrimas būtų įgyvendinamas labai kokybiškai ir profesionaliai.
• Konversijos sekimas. Turėdami internetinį tinklalapį ir naudodamiesi skaitmeninės reklamos priemonėmis galite kur kas lengviau sekti konversiją. Trumpiau tariant, galite realiu laiku įvertinti, koks yra jūsų pasitelkiamos reklamos efektyvumas ir kokius veiksmus atlieka jūsų tinklalapio lankytojai.
• Geresnis aptarnavimas. Klientai mėgsta greitą, sklandų ir profesionalų aptarnavimą, todėl jei turėsite internetinį tinklalapį, suteiksite klientams galimybę ne tik laiku gauti visą svarbiausią informaciją, tačiau taip pat lengviau ir efektyviau juos aptarnausite.

Papildysime…

– Superinterneto valstybės įvaizdis bliūkšta. Trimitavome, kad interneto galiomis lenkiame visą pasaulį, bet pagal neseniai paskelbtus „Eurostat“ duomenis tarp europiečių esame vieni prasčiausių vartotojų. Pernai internetu naudojosi 60 procentų Lietuvos gyventojų, tuo metu ES vidurkis siekia 71 proc. Ar jus tas stebina? – „Respublika“ teiravosi pirmųjų nepriklausomų radijo stočių įkūrėjo, VIII Vyriausybės ryšių ir informatikos ministro, buvusio Seimo nario Rimanto Pleikio.

– Šalia kitų Europos šalių atrodome prastokai, bet, tiesą sakant, tas nestebina. Naudojimosi kompiuteriais, o kartu ir internetu, mastas priklauso nuo trijų dalykų – pirma, nuo visuomenės išsilavinimo lygio, jos intelektualinio potencialo, antra, nuo infrastruktūros išvystymo ir pagaliau nuo ekonominės galimybės pirkti ryšio linijas, kompiuterius ir visu tuo naudotis.

Nenorėčiau sakyti, kad Lietuvos išsilavinimo lygis yra žemas. Infrastruktūrą – tiek mobiliųjų, veikiančių per eterį, tiek fizinių tinklų – turime tikrai gerą. Tad kompiuterių ir interneto ryšio plitimą pirmiausia riboja ekonominis veiksnys. Daugybė žmonių, ypač periferijoje, mažuose miesteliuose ir kaimuose, yra per daug nuskurdę, kad galėtų sau leisti prabangą turėti interneto ryšį ir juo naudotis.

– Ir kas mums tada iš tų interneto supergalių, jei daug kam jis apskritai neprieinamas? XXI amžiuje liūdnai skamba: internetas – prabanga…

– Privatus verslas yra investavęs daug pinigų į tai, kad tinklai būtų kokybiški, kad būtų sutvarkyta reguliavimo sfera. Mobiliosios telefonijos, kartu ir duomenų perdavimo srityje, turime realią konkurenciją tarp kelių operatorių, taigi ir geras kainas, gerą aprėptį. Tačiau daugybė žmonių tiesiog negali tuo naudotis. Disonansas – akivaizdus.

Pateiksiu kelis pavyzdžius, kurie mane kaip žmogų palietė. Zarasuose, mieste, kuris yra rajono centras, jau kuris laikas nebėra nė vieno banko skyriaus. Žmonėms nelieka nieko kito, kaip naudotis internetine bankininkyste. Viena vertus, tas gerai, mano, jūsų aplinkoje kiekvienas ja naudojasi. Tačiau daug žmonių ir pačiuose Zarasuose, ir aplinkiniuose kaimuose, kurių kasdien nepasiekia keleivinis transportas, turi milžinišką problemą. Kaip susisiekti su banku, kaip, tarkim, pervesti pinigus ar juos gauti?

Užuot palikę elementarią galimybę bent jau rajono centre ateiti ir sutvarkyti savo finansinius reikalus, bankai, taupydami savo pinigus, verčia savo klientus jungtis prie interneto. Jei žmogus tam neturi pinigų, jis atsiduria spąstuose.

Kitas dalykas. Neseniai nuskambėjo informacija, kad didžiausiame Lietuvoje Varėnos rajone bus uždaromi pašto skyriai, visame rajone jų liks vos keli. Tai vėl nepatogumai žmogui: keleivinis maršrutinis transportas nevažinėja, pašto skyriai uždaromi, pinigų internetui ir kompiuteriui nėra. Daugybę žmonių į atskirtį stumia elektroninė prievarta.

– Kas ta elektroninė prievarta?

– Kai viskas sudedama į internetą. Nėra jokios problemos, jei esi jo vartotojas. Kai kalbuosi su savo vaikais, kuriems daugiau nei 30 metų, pasidžiaugiame, kaip tai patogu, kai visus reikalus gali susitvarkyti neatsitraukęs nuo savo kompiuterio. Radijo stotyje „Radiocentras“ kompiuterius pradėjome naudoti 1993 metais, džinglams, reklamai, šaukiniams transliuoti. Ir dabar Tarptautinis Baltijos bangų radijas programų komutaciją, įrašymą, atkūrimą daro kompiuteriais. Mes su jais dirbame kiekvieną dieną.

Bet jeigu žmogus gyvena tolimesnėje nuo rajono centro, nuo banko, pašto skyriaus vietovėje ir finansiškai neišgali turėti internetą ir kompiuterį, ir kartu dar nėra įgijęs gebėjimų valdyti tas priemones, jis yra atribojamas, varomas į elektroninę atskirtį. Jis lieka tarsi be rankų.

Viena vertus, pažangu ir puiku, kad internetas plinta, turime puikią infrastruktūrą, yra didžiuliai duomenų perdavimo greičiai, kad yra reali konkurencija telefonijos ir duomenų perdavimo srityje. Kita vertus, turint galvoje visuomenės nuskurdimą arba nuskurdinimą, milžinišką atskirtį tarp turtingų ir nepasiturinčių visuomenės sluoksnių, sunkiai galą su galu suduriantys mūsų piliečiai yra nustumti į užribį. Dėl to labai liūdna.

– Gal, orientuodamiesi į technologijas, pražiūrėjome svarbesnius dalykus? Vargu ar sustabdysime technologinę pažangą, bet ką daryti, kad ji dar labiau nedidintų atskirties?

– Konstatuoti faktą, kad vartotojų skaičiumi mes atsiliekame nuo vidurkio, ir pripažinti, kad tai nėra gerai, maža. Reikia mažinti finansinę, turtinę atskirtį tarp žmonių. Vis piktinamės, kodėl vieni ar kiti pareigūnai gauna dideles algas, nors mokytojai, dėstytojai uždirba kur kas mažiau, pensijos mažos. Nenorėčiau savo nuomonės kažkam primesti ar siūlyti visuomenei, bet draugų rate pasvarstau, kodėl negalėtume taikyti vadinamojo rangų tabelio, paremto baziniu dydžiu – oficialiai patvirtintu vidutiniu darbo užmokesčiu, kuris šiuo metu yra beveik 800 eurų. Ir tada nuspręsti, kad, tarkim, valstybės prezidentas – labai atsakingos pareigos, mūsų išrinktas, išlaikomas iš mūsų mokesčių – gauna trijų vidutinių darbo užmokesčių (VDU) dydžio algą, Seimo nariai, ministrai – dviejų, kiti – dar mažiau.

Kai pasakai tokią mintį, kiti iškart pradeda rėkti, kad tada jau į Seimą ateis visiški kvailiai. O tai kvailiai yra gydytojai, mokytojai, žurnalistai, dėstytojai, darželio auklėtojai, gaudami vieną VDU ir dar mažiau?

Prezidento, Seimo narių, ministrų algų sumažinimas didžiąja prasme tikrai nesutaupytų pinigų. Valstybės tas neišgelbėtų, bet žmonės pajaustų, kad Lietuvoje yra daugiau teisingumo. Ir tada, kai kiekvienas Seimo narys ir ministras turėtų tą dviejų VDU atlyginimą, tarkim, pusantro tūkstančio eurų, jis gal net pradėtų galvoti, o kaipgi gyvena kiti žmonės. Nuo to galbūt išjudėtų visi reikalai socialinio teisingumo link. Taip pat ir link to, kad žmonės galėtų įsigyti kompiuterį, programinę įrangą ir nuomotis ryšio linijas.

– Negali sakyti, kad žmogus negali prieiti prie kompiuterio. Projektas „Bibliotekos pažangai“ aprūpino jais net ir kaimo bibliotekas. Tik ar ir čia neprasilenkta su sveiku protu? Prie puikios įrangos žmogus sėda visiškai tam nepasiruošęs, geriausiu atveju susimoka mokesčius, pakalba skaipu su emigrantais giminaičiais, ir tai tik padedamas bibliotekininkės.

– Ta galimybė – išsigelbėjimas žmonėms, kurie neišgali kompiuterio turėti namuose. Kadangi visos paslaugos yra suvarytos į elektroninę erdvę, paštas išsikrausto, banko skyriai užsidarinėja, kas lieka kaimo žmonėms? Bibliotekos jiems ir telieka. Projekto pinigai buvo panaudoti labai gerai, tai, kas už juos sukurta, dabar iš tikrųjų atlieka gelbėjimo rato funkciją žmogui, išmestam į niekur, per prievartą išgrūstam į elektroninę erdvę, kuriai jis tiesiog per daug neturtingas. Reikia tik nukelti kepurę prieš bibliotekininkus, kurie daro tai, kas pagal pareigybines instrukcijas jiems nepriklauso.

Jeigu Lietuvoje algos ir pensijos būtų pasiekusios kelis tūkstančius eurų, tada galėčiau teigti, kad vis dar neturintis kompiuterio, neišmokęs juo dirbti, neturintis ryšio linijų žmogus yra tiesiog atsilikęs ir apsileidęs. Bet kol kas taip sakyti būtų tiesiog amoralu. Kol kas tai vienareikšmiškai skurdo, socialinės atskirties padariniai.

– Tad suformuluokime aiškiau: ką mums duoda vienas sparčiausių pasaulyje internetas? Ta Lietuvos dalis, apie kurią kalbame, tam faktui turbūt abejinga tiek pat, kiek ir mūsų užmojams kosmoso programose? O kam tai svarbu ir naudinga?

– Tuo naudojasi telekomunikacijų operatoriai, kompiuterių bei programinės įrangos pardavėjai – tie verslai, kurie iš to daro pinigus, moka mokesčius ir taip toliau. Jie labai gerai išvystę savo veiklą, ir galėtume tuo tik džiaugtis, bet susidarė tokia situacija, kai viskas ėmė strigti dėl žmonių skurdo.

– Ar skurdo rodiklis, aplink kurį vis sukasi mūsų pokalbis, netaps ta aplinkybe, kuri didina informacinio turinio pavojus? Pasaulyje tai vis labiau aktualu, turime net Tarptautinę saugesnio interneto dieną. Skurdas ir neišmanymas, menka patirtis dažnai žengia greta, tad ar nesame šia prasme labiau pažeidžiami?

– Pradedant nuo islamiškųjų ekstremistų, nepadoraus turinio informacijos, prorusiško, arba antivakarietiško, antilietuviško, turinio informacijos iki instrukcijų, kaip pasidaryti bombytę ar kaip susimaišyti dozę narkotikų, – tai pavojingas turinys ir jis internete yra. Jeigu ES ar Lietuvoje kažkas galvoja, kaip reikėtų tokį turinį filtruoti, riboti, uždrausti, bausti jo turėtojus ir platintojus, mano įsitikinimu, einama teigiama linkme. Aš nesiečiau to su cenzūra, nes tai yra apsigynimas nuo tokio pobūdžio informacijos.

– O ar įmanoma šioje erdvėje užtikrinti informacijos patikimumą? Jūs – radijo žmogus, tad puikiai žinote, kad radijuje, kaip ir spausdintinėje žiniasklaidoje, informacija prieš pateikiant vartotojui yra patikrinama, kiek įmanoma apsidraudžiama nuo netikslumų, klaidų. Kas nuo jų saugo internete?

– Atsakymas yra vienas – paties vartotojo erudicija. Mes su jumis turbūt per sekundės dalis, pamatę elektroniniame pašte informaciją, suvokiame ją kaip šlamštą. Žinių, platesnę pasaulėžiūrą turintis, dažniau besinaudojantis internetu žmogus pats supras, kas yra pelai, kas grūdai.

Dar gana neseniai vienas mano pažįstamas rimtu veidu klausė, ar nevertėtų važiuoti į Pietų Afriką, nes iš ten elektroniniu paštu gavo „labai viliojantį“ pasiūlymą daryti kažkokius biznius. Jis buvo išsilavinęs žmogus, tik dar nelabai patyręs, kas tas internetinis šlamštas.

Valstybė ir institucijos nuo visko neapgins ir visko neperfiltruos, kad ir kaip stengtųsi. Todėl, kalbant apie internete pateikiamą informaciją, atsakomybė gula ir ant paties vartotojo pečių.

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), siekdamas išvengti iškraipymų, stengiasi su žmonėmis komunikuoti tiesiogiai per tviterį. Nenoriu vertinti, gerai tai ar blogai. Tačiau žiniasklaida – tai profesionalūs žurnalistai, redakcinė politika, informacijos kokybės standartai. Dažniausiai su retomis išimtimis ta informacija pateikiama aprobuota ir kokybiška. Juk nesėda kiekvienas žmogus iš gatvės lėktuvo vairuoti ar operuoti ligonio. Informacija, perėjusi per autoritetingos žiniasklaidos filtrą, yra dozuota, normuota, patikrinta, ar nėra šiukšlių, propagandos ir taip toliau, todėl reikėtų vartoti ją. O internetas yra be filtrų, ir ten galima rasti visko, ko tik nori. Todėl ir paties žmogaus atsakomybė išlieka didžiulė. Ten pavojų yra ir bus.

– Ar gali feisbuke ar kitame socialiniame tinkle papasakoti apie save viską ir likti saugus? Autoritetinga žiniasklaida neskelbia nepilnamečių atvaizdų, o feisbukas mirga pačių tėvų sukeltomis jų nuotraukomis.

– Žmonės, neturintys išsilavinimo, atsargumo ir stabdžių, sukelia sau pavojų – jais gali pasinaudoti labai negerų ketinimų turintys nusikaltėliai.

Valstybė, besirūpinanti savo piliečiais, turėtų, savo jėgomis arba pasitelkdama privatų kapitalą ar ES fondus, organizuoti gyventojų švietimą. Kad ir per socialinę reklamą, kuri būtų tame pačiame feisbuke, internete, laikraščiuose, radijuje, kad ji didintų žmonių budrumą, aiškintų, kaip reikia atsargiai elgtis internetinėje erdvėje. Lygiai taip pat, kaip yra daroma kelių eismo srityje. Ten turime sėkmingų rezultatų.

Neišsilavinusi visuomenė yra tamsi, tada ji yra labai pažeidžiama, kenkianti sau ir kitiems. Banali tiesa, bet valstybėje ji dar nėra įtvirtinta.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Jeffas Hancockas mėgsta savo studentams Stanfordo universitete duoti užduotis savaitgaliams, kurios jiems padeda geriau suprasti tai, ką jie aptaria paskaitose. Iki 2008-ųjų jis studentams kartais duodavo užduotį – nesinaudoti internetu 48 valandas, o po to aptardavo, kokį poveikį turėjo šis eksperimentas.

Tačiau kai 2009-aisiais po atostogų jis grįžo į darbą, situacija buvo kardinaliai pasikeitusi. „Kai bandžiau pristatyti šią užduotį klasėje, kilo sąmyšis. Studentai kategoriškai pareiškė, kad užduotis neįgyvendinama ir nesąžininga“, – sakė J.Hancockas, tyrinėjantis psichologinius ir socialinius procesus internete.

Mokiniai aiškino negalį atsisakyti interneto net savaitgalį, nes tai trukdytų jiems atlikti kitų dėstytojų užduotis, sužlugdytų socialinius ryšius, o draugai ir šeimos nariai imtų rūpintis, kad jiems nutiko kažkas baisaus. J.Hancockui teko nusileisti ir atšaukti šią užduotį. Daugiau savo studentams jis niekada to nesiūlė.

„Tai buvo 2009-aisiais. Dabar su visais tais telefonais nė neįsivaizduoju, kaip studentai reaguotų, jei paprašyčiau jų tai padaryti. Ko gero, jie mane įskųstų universiteto prezidentui“, – sakė dėstytojas.

Mūsų gyvenimams kraustantis į virtualią erdvę, šis klausimas yra svarbesnis nei bet kada: kas nutiktų, jei internetas nustotų veikti?

Pyst ir interneto nebėra

1995-aisiais internetu naudojosi mažiau nei 1 proc. pasaulio populiacijos. Internetasanuomet buvo retenybė, kuriuo daugiausiai naudojosi išsivysčiusių šalių gyventojai.

Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, internete kiurkso daugiau nei 3,5 mlrd. žmonių – kone pusė viso pasaulio gyventojų – ir kiekvieną sekundę prisijungia po maždaug 10 naujų vartotojų.

„Pew Research Centre“ duomenimis, penktadalis visų amerikiečių teigia, kad internetu naudojasi „beveik nuolat“, o 73 proc. internetu naudojasi bent kartą per dieną. Daugeliui jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be interneto.

„Viena didžiausių problemų šiandien yra ta, kad žmonės internetą laiko savaime suprantamu dalyku, bet retas susimąsto, kaip giliai jam leidome įsišaknyti mūsų gyvenimuose. Niekas nė nepagalvoja apie tai, kad interneto gali ir neturėti“, – sakė Williamas Duttonas iš Mičigano valstijos universiteto, knygos „Visuomenė ir internetas“ autorius.

Tačiau internetas nėra nesunaikinamas. Teoriškai jis gali būti atjungtas, pasauliniu ar nacionaliniu lygiu, bent jau tam tikram laikotarpiui.

Viena iš versijų – kibernetinės atakos. Programišiai ar jų grupuotės gali sutrikdyti interneto veikimą, pavyzdžiui, nusitaikę į maršrutizatorius – įrenginius, kurie reguliuoja interneto eismą. Didelių sutrikimų kiltų ir išjungus domenų vardų serverius – interneto adresų knygas.

Nutraukus povandeninius šviesolaidžio kabelius, kuriais persiunčiami milžiniški duomenų kiekiai tarp žemynų, taip pat sukeltų rimtų problemų. Šie kabeliai nėra lengvas taikinys užpuolikams, tačiau kartais jie pažeidžiami netyčia. 2008-aisiais Artimųjų Rytų, Indijos ir pietryčių Azijos gyventojai susidūrė su ryšio sutrikimais, kuomet per tris incidentus buvo nutraukti ar pažeisti povandeniniai kabeliai.

Kai kurių šalių valdžios institucijos turi galimybę atjungti internetą visoje šalyje. Egiptas tokia galimybe pasinaudojo per Arabų pavasario sukilimą 2011-aisiais, siekdamas apsunkinti protestuotojų veiksmų koordinavimą. Internetas protestų metu taip pat buvo atjungtas Turkijoje ir Irane. Manoma, kad atjungti internetą gali ir Kinijos valdžia. Net Amerikos senatoriai buvo pasiūlę sukurti „atjungimo mygtuką“ JAV, kuris esą padėtų šaliai apsiginti nuo kibernetinių atakų.

Tiesa, tai padaryti nėra taip paprasta. Kuo didesnė ir labiau išsivysčiusi šalis, tuo sunkiau joje visiškai atjungti interneto ryšį – paprasčiausiai dėl didžiulio kiekio vidinių ir tarptautinių jungčių.

Visgi didžiausią grėsmę kelia… kosmosas. Dideli saulės žybsniai, nukreipti į Žemę, gali iš rikiuotės išvesti palydovus, elektros tinklus ir kompiuterių sistemas. „Tai, ko bombos ir teroristai nesugeba, gali per kelias akimirkas padaryti saulės žybsnis. Didelės geomagnetinės audros neišvengiamos“, – teigė Davidas Eaglemanas iš Stanfordo universiteto.

Tačiau dauguma trukdžių būtų trumpalaikiai. „Yra visa armija žmonių, kurie pasiruošę viską tučtuojau pataisyti, – pastebėjo Scottas Borgas iš nepelno siekiančios JAV organizacijos „Cyber Consequences Unit“. – Interneto tiekėjai ir kompanijos, gaminančios tinklo įrangą, turi planus ir personalą, kuris viską sutvarkytų, jei nutiktų nenumatyti atvejai.“

Ekonomika ištvertų

Visgi internetas mums tapo toks svarbus, kad net trumpalaikiai sutrikimai turėtų poveikį. Tik jis būtų kiek kitoks, nei galėjote pamanyti.

Visų pirma, poveikis ekonomikai, ko gero, nebūtų itin reikšmingas. 2008-aisiais JAV Nacionalinio saugumo departamentas paprašė S.Borgo įvertinti, kas nutiktų, jei interneto neliktų. Jis su kolegomis išanalizavo kompiuterių ir ryšio tinklų poveikį JAV ekonomikai nuo 2000-ųjų. Peržvelgę 20-ies įmonių, kurios nurodė, kad tokie gedimai joms padarytų didžiausią žalą, finansines ataskaitas bei kitus statistinius duomenis jie nustatė, kad finansinis tokių trikdžių poveikis būtų netikėtai mažas – bent jau tais atvejais, kai sutrikimai trunka ne ilgiau nei keturias dienas.

„Tai buvo tie atvejai, kuriems prognozuoti milžiniški nuostoliai – šimtai milijonų ar net milijardai dolerių, – sakė S.Borgas. – Ir nors kai kurios industrijos, tokios kaip viešbučiai, avialinijos ar finansų brokeriai, nukentėtų, net jie nepatirtų labai didelių nuostolių.“

Paaiškėjo, kad kelias dienas neveikiant interneto ryšiui darbuotojai tiesiog atidėtų darbus. „Žmonės darė tuos pačius dalykus, ką būtų darę ir turėdami internetą, tik dviem ar trimis dienomis vėliau. Ekonomika taip jau surėdyta, kad susidorotų su tokiais atvejais, kurie iš principo yra panašūs į ilguosius savaitgalius“, – pastebėjo S.Borgas.

Kai kuriais atvejais dingus internetui produktyvumas netgi išauga. Kito tyrimo metu S.Borgas su kolegomis analizavo, kas nutiktų įmonėse, jei internetas dingtų keturioms valandoms ar ilgiau. Pasirodo, darbuotojai visą tą laiką nosies nekrapštytų, o imtųsi užduočių, kurias buvo atidėję, pavyzdžiui, darbą su dokumentais. Įmonėms tai netgi išėjo į naudą.

„Mes net juokavome, kad jei kiekviena kompanija kiekvieną mėnesį kelioms valandoms nurodytų darbuotojams išjungti kompiuterius ir lieptų atlikti darbus, kuriuos jie buvo atidėję, sulauktume produktyvumo šuolio, – teigė S.Borgas. – Nematau priežasčių, kodėl tai nebūtų taikytina visai ekonomikai.“

Susisiekimo paslaugų įmonės, ko gero, taip pat nepatirtų rimtesnių problemų, bent jau jei sutrikimai tęstųsi iki vienos dienos. Lėktuvai gali skristi be interneto, traukiniai ir autobusai taip pat toliau važinėtų. Tiesa, ilgesnės trukmės sutrikimai paveiktų logistiką.

„Esu pasiūlęs, kad žmonės ir įmonės susidarytų planus, kaip reikėtų elgtis dingus internetui, tačiau nesu girdėjęs, kad kas nors tai būtų atlikę“, – teigė D.Eaglemanas.

Likus be ryšio – neramu

Didelio masto ryšių gedimai, ko gero, labiausiai paveiktų smulkųjį verslą ir paprastus darbininkus.

1998-aisiais dėl palydovo gedimo nustojo veikti kone 90 proc. iš 50 mln. pranešimų gaviklių JAV. Po šio incidento praėjus kelioms dienoms W.Duttonas apklausė 250 pranešimų gaviklių naudotojų Los Andžele ir nustatė aiškią socioekonominę takoskyrą. Aukštesnės klasės darbuotojai, dirbantys vadovaujantį ar profesinį darbą, didelių problemų dėl šio įvykio neturėjo. „Jiems tai buvo tarsi laisvadienis“, – pastebėjo W.Duttonas.

Tačiau laisvai samdomi darbininkai, pavyzdžiui, santechnikai ar statybininkai, kurie darbų užklausas gaudavo per pranešimų gaviklius, liko be darbo kelias dienas. Nejaukiai jautėsi ir vienišos mamos, palikusios vaikus darželyje ir negalėjusios sužinoti, ar jų atžaloms viskas gerai. „Paprastai sakant, žmogaus reakcija į interneto dingimą veikiausiai bus susijusi su jo socioekonominiu statusu“, – teigė W.Duttonas.

Tiesa, psichologinį poveikį toks įvykis turėtų daugeliui.

„Iš esmės internetas yra sukurtas vienam tikslui – padėti mums bendrauti vieni su kitais. Mes esame įpratę turėti galimybę susisiekti su bet kuo, bet kur ir bet kada. Netekus tokios galimybės jaustumėmės neramiai“, – sakė J.Hancockas.

S.Borgas jam pritarė: „Kai suprantu, kad kažkur palikau savo išmanųjį telefoną, jaučiuosi tarsi nuogas. Staiga imu galvoti – ar išties žinau, kur keliauju? O jei mano automobilis suges, ar pavyks ko nors priprašyti, kad leistų pasinaudoti savo telefonu ir išsikviesti pagalbą?“

Išties, žmonėms toks nerimas nesvetimas. 1975 metais kilus gaisrius Niujorko telefonų kompanijoje didelės Manhatano dalies gyventojai 23 dienas buvo likę be telefono ryšio. Atstačius telefono ryšį buvo atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 190 žmonių, ir tyrėjai išsiaiškino, kad keturi iš penkių respondentų pasigedo telefono, ypač dėl to, kad negalėjo susisiekti su draugais ir šeimos nariais. Du trečdaliai apklaustųjų nurodė, kad būdami be telefono ryšio jie jautėsi neramiai, tarsi būtų izoliuoti.

„Yra teigiančių, kad žmonės būtų labiau socialūs ir artimiau bendrautų su draugais bei šeimos nariais, jei neturėtų interneto, tačiau aš manau, kad taip teigti klaidinga. Dauguma žmonių, kurie naudojasi internetu, yra labiau socialūs nei tie, kurie nesinaudoja internetu“, – sakė W.Duttonas.

Dingus internetui žmonės galbūt labiau įvertintų jo prasmę, tačiau vargu ar tai turėtų lemiamų pasekmių. „Norėčiau pasakyti, kad interneto dingimas pakeistų mūsų pasaulėžiūrą, bet, tiesą sakant, nemanau, kad iš tiesų taip nutiktų“, – pripažino J.Hancockas. Bet kuriuo atveju, tai nepakankama priežastis liepti jo studentams atsisakyti interneto visam savaitgaliui.

Pagal BBC inf. parengė Gediminas Gasiulis

Naršyklės „Chrome“ klaida, vadinama „hang bug in history.pushState()“, pirmą kartą užfiksuota 2014 m. liepą, tačiau „Google“ inžinieriai jos iki šiol neištaisė, nors klaidai buvo priskirta žemo lygio DDOS atakos kategorija.

Klaida „hang bug in history.pushState()“ leidžia programišiams paleisti daugybę puslapių adresų naršyklės sesijos istorijoje. Dėl to naršyklė „Chrome“ pastringa, daugeliu atvejų sulėtėja ir paties kompiuterio operacinė sistema, nes naršyklė naudoja didžiąją dalį įrenginio atminties ir procesoriaus resursų. Pasak „eScan“ saugumo ekspertų, ši klaida veikia ne tik „Chrome“, bet ir „Firefox“ naršyklę.

Klaida leidžia programišiams paleisti daugybę puslapių adresų naršyklės sesijos istorijoje.

Techninės pagalbos sukčiavimo atveju nusikaltėliai naudojasi „Chrome“ klaida, kad lengviau įtikintų aukas, jog jų kompiuteriuose užfiksuotas rimtas saugumo pažeidimas. Taip pat buvo nustatyta atvejų, kai sukčiai greta pastrigusios naršyklės pasitelkdavo tekstų skaitymo balsu paslaugą „IVONA“ (www.ivona.com), kuri aukoms kartodavo frazę „Morning, You might be under online surveillance. Call immediately to solve the issue“ (Labas rytas, jūs galite būti sekami internete. Nedelsiant paskambinkite, kad tai išspręstumėte).

„Vartotojai, susidūrę su techninės pagalbos sukčiavimu, kai naršant internete iššoka langas su žinute, kad jų sistema yra užkrėsta ar kompiuteris turi rimtų techninių bėdų, turėtų būti atsargesni ir atsiminti, kad techninę pagalbą siūlantys asmenys gali būti sukčiai, o jų siūlomi atsisiuntimai – kenksmingos programos“, – teigia „eScan“ antivirusines programas platinančios įmonės „Baltimax“ pardavimų vadovas Deividas Pelenis.

„eScan“ saugumo ekspertai pataria, susidūrus su tokiais įspėjimais internete, pirmiausia uždaryti naršyklę. Jei naršyklė pastringa, uždarykite ją naudodamiesi užduočių tvarkykle „Task Manager“. Pastebėjus neįprastą sistemos veikimą, patariama kompiuterį nuskaityti nuo virusų su patikima antivirusine programa.

Tuo tarpu 8 yra mėgstamiausias kinų skaičius, kadangi jis yra gerovės, pilnatvės ir tobulumo simbolis. Daugelis mano, kad materialinių poreikių tenkinimas yra viena tobulumo sudedamųjų dalių, o tam skirti kiti skaičiai – keturi vienetai 11:11. Šiuo „magišku“ deriniu kinai džiaugiasi ypač audringai.

Apskritai, šie skaičiai dažniausiai reiškia lapkričio 11 dieną, kuri Kinijoje vadinama viengungių diena. Manoma, kad šią dieną likimas skatina naujus kontaktus bei padeda palaikyti gerus verslo ir asmeninius santykius. Kinijos verslininkai nusprendė nepraleisti šanso suteikti galimybę susitikti vienišiems žmonėms ir jau kelerius metus sutraukia šimtus tūkstančių žmonių didžiuliuose išpardavimuose.

Lapkričio 11-oji Kinijoje yra amerikiečių Juodojo penktadienio sinonimas. Šią dieną kinų prekybos centrai rengia įvairias akcijas ir išpardavimus, o labiausiai viliojantys pasiūlymai pasirodo internete. Beje, pirmą kartą toks išpardavimas įvyko 2009 metais „Taobao“ internetinėje svetainėje.

Praėjus 6 metams, šis renginys tapo tradicija, kurios kompanija „Gearbest“ taip pat negalėjo ignoruoti. Jie pirkėjams siūlo žymias nuolaidas nešiojamiems kompiuteriams, išmaniesiems telefonams, VR šalmams ir kitai elektronikai. Šioje šventėje gali sudalyvauti ir jūs, paspaudę šią nuorodą.

Socialiniai tinklai sukurti tam, kad vartotojai galėtų dalintis informacija su kitais. Ir visiškai „užsidaryti“ nuo kitų iš vis negali – tokiu atveju visiškai prarandamas grupinio bendravimo jausmas ar bendruomeniškumas.

Bet… labai dažnai žmonės „perlenkia lazdą“ ir nueina tikrai per toli. Kartais jie dalijasi tokia informacija, ir tokia labai labai asmeniška, net neįtardami, kad socialinių tinklų „bumerangas“ vėliau gali kaukštelėti „per galvą“ patį besidalinantį, ar „komentatorių“, ar tiesiog asmenišką informaciją savo profilyje rodantį „socialinį“ dalyvį, netyčia parašiusį kokį ne tokį žodelį ar „asmeninę“ nuomonę…

Trumpalaikis atviravimo ar kvailumo priepuolis į gėdingai statusą, keistų nuotraukų, komentarų ar Laika netinkamoje vietoje forma – visi savo klaidas bus nutempė už jus ilgą laiką, kaip ir tuščia skardinė gali susieti su šuns uodega. Todėl, manau, kad šimtą kartų prieš priimant nešvarių skalbinių tinkle. Ir mes pasistengsime padėti Jums išsaugoti savo nervus ir gerą reputaciją su keletą paprastų patarimų.

Ką verta pasilaikyti sau?!

1. Kodėl negalima viešinti savo telefono numerio?

Patikrinkite savo vaikų Facebook ir kitų socialinių tinklų ar žaidimų platformų profilius, ar to nedaro jūsų vaikai!

Telefono numerio viešinimas – vienas iš tų kvailų dalykų, dėl kurių galite rimtai nukentėti. Jei galvojate, kad neatsakingai paskelbtas numeris niekam nereikalingas, nes jūs „mažas žmogutis“ ir jūsų telefono numeris netrauks kažkieno dėmesio – labai klystate, nes visada buvo, yra ir bus tokių, kurie sugebės piktybiškai tuo pasinaudoti.

Žinoma, prankeriai (išvertus iš anglų kalbos prank – telefoninė išdaiga, išpuolis, pokštas) savo „žaidimukams“ paprastai pasirinks „riebesnius“ naivuolius . Jei jūs ne kokia įžymybė, tokia kaip Tamara Ecclestone, pozuojanti žemiau esančioje foto, ar kokia nors turtinga Lietuvos pop-šou „žvaigždutė“ ar turtingas senjoras, tikriausiai nebūsite žiauraus video pokšto YouTube’je ar Facebook’e auka. Tačiau sukčiai tokius „mažus” žmogučius, kaip jūs, laiko labai skaniu kąsneliu.

Atminkite, kad pagal telefono numerį, viešinamą bet kurioje jūsų socialinių tinklų paskyroje telefoniniai sukčiai gali rasti ir kitus duomenis! Visa tai kartu panaudoju, jie turi galimybę sukurti tobulą planą kaip jūs padaryti savo blogų ketinimų auka . Galite būti tikri, jums visai nepatiks toks „kino filmas“, kuriame jūs ir jūsų šeima ( ir nesvarbu kokioje šalyje jie gyvena… ) dalyvausite pagrindiniame vaidmenyje.

2. Kodėl pavojinga socialiniuose tinkluose viešinti savo adresą?

Kaip jums patinka šią nuotrauką? Turtinga moteris ar mergina guli ant lovos, apiberta 500 eurų kupiūromis. Nebūtinai nuoga. Nebūtinai jauna. Nebūtinai graži. Aferistai pažiūri į tokį profilį ir skaito: Vilnius, Gedimino prospektas 299-13, 177 kv. m. Ar būtina aiškinti jums, kas gali vykti toliau? O gal jūs atspėsite patys“? Tokios istorijos paprastai baigiasi policijos nuovadoje, kai daili “dailiai“ nukentėjusi auka, šluostydama blakstienų tušą, atskiestą graudžiomis ašaromis, rašo pareiškimą, vildamasi, kad plėšikai bus surasti, žala bus atlyginta, o Teisingumas nugalės. Tačiau, sekanti tokios ponios foto socialiniuose tinkluose greičiausiai atrodys jau kaip nusivylusios, išsekusios, visus ir viską kaltinančios „pelenės“ vaizdelis. O kaip kitaip? Juk penkiašimtinėmis kupiūromis savo nuotraukoje jau nepavyks surinkti šimtų ar tūkstančių „laikų“, ir vienintelė išeitis – įdėti savo kokį nors jau pigiu išmaniuoju darytą „selfie“, kuriame jos daili krūtinė pridengta pigia persišviečiančia palaidine… O juk taip gražiai ir sėkmingai viskas prasidėjo… Ane?

3. Ar verta viešinti savo darbo vietą?

Žinoma, tiesioginės grėsmės gyvybei ar piniginei šios informacijos viešinimas nesukelia. Tačiau, vargu ar darbdavys ar kuris nors kitas jūsų organizacijos vadovas džiaugsis, jei jūs viešai internete mėgausitės pokalbių su kolegomis rezultatais, o jų kolega viešai „kakos“ ant savo bendradarbių ar valdžios, publikuodamas viso skyriaus „negarbę” viešai, ir viešai apkalbinės kažką, ir tokiu būdu elgsis pagal viešai nepriimtinas normas.

Paprasčiau tariant, leptelėjau per daug – gavau per kepurę darbe. Taigi, skustis kolegų ir viršininkų elgesiu socialiniuose tinkluose nedera. Nors tai ir savaime suprantama, bet maža ką, … O ir apkalbos visada sugrižta bumerangu … ( apie tai video, esančiame straipsnio pabaigoje )

  Antroji, mažiau tikėtina, bet artėjanti iki nulio grėsmė – įsilaužimas į jūsų organizacijos informacinę erdvę. Jei organizacijos konkurentai ar kiti, kuriems rūpi verslo informacija, pastebės, kad bendraujate savo paskyroje iš darbo, kodėl gi nepradėjus kibernetinės atakos per jūsų paskyrą socialiniame tinkle? Įsilaužus į jūsų paskyrą, vėliau galima lengvai pasiekti ir verslo turinį jūsų nešiojamajame kompiuteryje, o vėliau ir kompanijos verslo serveryje, ar banko sąskaitose.

  Taip pasiknaisioti norinčių ir gerai mokančių tai daryti dabar yra daugybė. O po to galima bandyti reikalauti tam tikros išpirkos, ar tiesiog pasisavinti sąskaitinius pinigus ar verslo informaciją, kuri kainuoja tikrai labai daug.

Kaip pavyzdį pasakysiu, kad kiekviena svetainė kas valandą susilaukia mažiausia po kelis šimtus programišių ( hakerių) atakų …

4. Vedęs ir turi vaikų? Ar visiems apie tai būtina žinoti? 

Tai gali rašyti tik jei esi 12 metų amžiaus… Visais kitais atvejais visiems rodyti savo asmeninių santykių pobūdį tikrai neverta. Kodėl? Skaityk iš naujo pirmą ir antrą dalis. O jei jūs priklausote seksualinių mažumų „rūšiai“, atminkite, kad tai ne visai ne įprasta Lietuvoje ir daugybėje kitų šalių. Nežiūrint, kad „žydrųjų“, „violetinių“ ar kitų spalvų „sveikuolių“ dar nedegina ant laužo ar kokiuose tai pečiuose, tačiau visuomenės požiūris į juos yra dviprasmiškas.

  Ir prieš pateikiant informaciją viešai, paklauskite savęs ar tikrai norite visiems papasakoti apie savo lovos reikalus, ir tada bendraujant su draugais ir draugėmis, verkti ir skustis, kad jus nepriima į darbą aš neturėjo dirbti, nes aš esu biseksualus, lesbijietė arba gėjus, ir apeliuoti į „toleranciją“, „žmogaus teises“, ar labai siaurai mąstančios liberalios politinės grupuotės visai neliberalius ketinimus, tikslus, ar kėslus…

5. Ar tavo informacija apie asmeninius atsiskaitymus saugi?

   Pirmiausia – kredito kortelių numeriai. Mokėjau – nemokėjau už ką nors, pirkau – dovanojau, ar kiek kokių taškų, dovanų ar bonusų gavau – kiekvieno asmeninis reikalas. Kai kurie socialiniai tinklai čiulpia tiek daug, kad žmonės „sukiša“ didelę dalį savo asmeninių pajamų. Pagalvokite geriau, kaip išleisti pinigus racionaliau.  Gal kažkas jūsų aplinkoje sunkiai serga ar yra neįgalus? O gal kažkam, net ir artimam žmogui kelių ar keliasdešimt eurų parama „nuo dūšios“ yra gyvybinės svarbos reikalas? O gal tiesiog gatvėje sutiktas benamis paprašys jūsų nupirkti maisto, cigarečių ar dar ko nors? Tiesiog pasikalbėkite su juo, išgirskite jo gyvenimo istoriją, atverkite savo širdį ir piniginę. Ir tai tikrai atitiks tikrąją Žmogaus gyvenimo Žemėje paskirtį, o jūsų karma pasipildys galbūt ženkliu teigiamu indėliu. Ir Dievo banke uždirbsite tikrai gerus procentus…

Išvados

Anksčiau viskas buvo labai paprasta: Sukasei savo daržą, pamelžei savo karvę, užauginai daržoves. Po to to viską pardavei turguje, gavai pinigus ir juos savam sode stiklainyje pakasei po obelimi…

O dabar? Visi tapome miestiečiais ir miesčioniais, visi kompiuterizuoti, uždirbam gal ir neblogus pinigus… Bet jūsų plastikinės atsiskaitymų kortelės ir jose esanti informacija visai nedžiugina tuo besirūpinančių žmonių. Tačiau labai įdomi visokio plauko sukčiams. O jų dabar labai daug… Ypatingai socialiniuose tinkluose.

Pabaiga. Ir dar vienas labai labai svarbus patarimas, tinkantis ne tik socialiniams tinklams.

Ir… nepamiršk pasidalinti šia svarbia informacija su visais savo artimaisiais ir socialinių tinklų draugais

Taip yra todėl, kad kvantinis internetas kauptų duomenis individualiose šviesos dalelėse – fotonuose, o ne šviesos impulsuose, kurie dabar naudojami informacijos perdavimui per optinius kabelius.

Šviesos spinduliu perduodama informacija gali būti perimta ir perskaityta, o fotonų negalima išmatuoti jų nesunaikinant, taigi bet koks įsilaužimas būtų neįmanomas.

Šviesos spinduliu perduodama informacija gali būti perimta ir perskaityta, o fotonų negalima išmatuoti jų nesunaikinant, taigi bet koks įsilaužimas būtų neįmanomas.

Deja, sukurti kvantinį internetą – sunki užduotis. Mokslininkai ilgus metus aiškinasi, kaip efektyviai perduoti atskirų fotonų srautus, arba „kvantinę šviesą“.

Dabar mokslininkų komanda iš Stanfordo universiteto kaip tik tai ir padarė, sukurdama kvantinės šviesos šaltinį, kuris gali tapti kvantinių jungčių pamatais, skelbia sciencealert.com.

Šviesos šaltinis perduodamas nanoskalės lazeriu, kuris šviesą siunčia per galio arsenido lustą. Šis lustas veikia tarsi filtras, per kurį perėjusi klasikinė šviesa sukuria ir kvantinę šviesą.

Sistema veikia gerai, tačiau iki šiol mokslininkams kildavo problemų priimant išsiųstą signalą.

„Problema ta, kad kvantinė šviesa yra kur kas silpnesnė nei ta, kuri atkeliauja iš modifikuoto lazerio – ją sunku „pagauti“, – aiškino tyrimo vadovė Jelena Vuckovic. – Taigi mes sukūrėme būdą, kaip filtruoti nepageidaujamą šviesą. Tai leido perskaityti kvantinius signalus kur kas geriau.“

Šis šviesos filtro mechanizmas veikia panašiai, kaip pašalinį triukšmą izoliuojančios ausinės, kurios foninį triukšmą panaikina leidžiant panašaus dažnio garsus, kaip ir triukšmo šaltinio.

Tik J.Vuckovic eksperimento metu vietoje garso naudota šviesa.

„Dalis iš modifikuoto lazerio sugrįžtančios šviesos yra tarsi triukšmas, kuris mums trukdo pamatyti kvantinę šviesą, – sakė vienas tyrėjų Kevinas Fisheris. – Mes jį neutralizavome ir tokiu būdu pastiprinome paslėptą kvantinį signalą.“

Dabar mokslininkai kuria įrenginio prototipą, kuris būtų panaudotas kvantinio interneto pamatų kūrimui.