2016 rugsėjį, prieš pat 288P asteroidui pasiekiant perihelį, jis buvo pakankamai arti Žemės, kad astronomai galėtų pažvelgti į jį NASA/ESA Hubble kosminiu teleskopu.Tarp Marso ir Jupiterio esančiame asteroidų žiede įsitaisiusio 288P vaizdai parodė, kad tai ne vienas objektas, o du beveik vienodos masės ir dydžio asteroidai, besisukantys vienas aplink kitą maždaug 100 kilometrų atstumu. Jau pats savaime šis atradimas buvo svarbus; kadangi jie sukasi vienas apie kitą, įmanoma išmatuoti jų masę.Bet šie stebėjimai atskleidė ir šios dvinarės sistemos aktyvumą. „Aptikome stiprius intensyvėjančio Saulės kaitinimo sukeltos vandens sublimacijos ženklus – panašiai formuojasi ir kometų uodegos,“ paaiškina Jessica Agarwal (Max Planck Saulės sistemos tyrimų institutas, Vokietija), komandos vadovė ir pagrindinė straipsnio autorė. Todėl 288P yra pirmasis žinomas dvinaris asteroidas, kuris klasifikuojamas ir kaip pagrindinės juostos kometa.

Pagrindinės juostos kometų – skriejančių tarp daugybės Jupiterio ir Marso asteroidų – kilmės ir vystymosi supratimas yra itin svarbus, aiškinantis visos Saulės sistemos formavimąsi ir evoliuciją. Pagrindinės juostos kometos gali padėti atsakyti į tokius klausimus, kaip vandens atsiradimas Žemėje. Kadangi žinomi vos keli tokio tipo objektai, 288P sistema yra itin svarbi būsimiems tyrimams.Dėl įvairių 288P savybių – plataus tarpo tarp komponentų, beveik vienodo komponentų dydžio, didelio eks­cent­ri­ci­te­to ir panašumo į kometas – ši sistema unikali tarp kelių žinomų Saulės sistemos plačių dvinarių asteroidų. Stebėtas 288P aktyvumas atskleidžia informaciją ir apie jos praeitį, pažymi: „Paviršinis ledas asteroidų žiede per Saulės sistemos amžių išlikti negali, bet vos kelių metrų atspindinčių dulkių sluoksnis gali saugoti jį milijardus metų.“

Dailininko pavaizduota dvinarė pagrindinės juostos kometa 288P. Iš tolo aiškiai matomos sistemos kometinės savybės: be visa kita, abu komponentus gaubianti šviesi koma ir ilga, nukreipta nuo Saulės, dulkių uodega. Tik atidžiau pažiūrėjus, pasimato du sistemos komponentai: du asteroidai, besisukantys vienas aplink kitą ekscentriška, ištęsta orbita.© ESA/Hubble, L. Calçada, M. Kornmesser

Todėl komanda priėjo prie išvados, kad 288P kaip dvinarė sistema egzistuoja tik maždaug 5000 metų. Agarwal išdėsto formavimosi scenarijų: „Labiausiai tikėtina, kad 288P susiformavo dėl greito sukimosi. Paskui atstumas tarp dviejų fragmentų padidėjo dėl sublimacijos stūmos.“Kadangi 288P taip skiriasi nuo visų kitų žinomų dvinarių asteroidų, kyla klausimas, ar tokios unikalios savybės nėra tiesiog atsitiktinumas. Kadangi 288P aptikimas sietinas su nemenku sėkmės faktoriumi, gali būti, kad jis ilgam liks vieninteliu tokio tipo radiniu. „Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atlikti daugiau teorinio ir praktinio darbo, o taip pat daugiau objektų, panašių į 288P,“ apibendrina Agarwal.

Astronomai pristatė unikalią Europos stebėjimo kampaniją, kurios rezultatus NASA pristatymo puslapyje pavadino stulbinančiais.

Mokslininkų svajonės išsipildė: panašu, kad prisikasti prie jau patvirtinto Jupiterio palydovo Europos palydove esančio vandens yra vilties.

Kaip anksčiau galvota, kad vanduo yra giliai paslėptas po myliomis ir kilometrais Europą dengiančio ledyno, taip dabar, remiantis „Hubble“ rezultatais, patvirtinta, kad vanduo trykšta į planetos paviršių.

Transliacijos pradžioje buvo aiškiai paminėta: nė vienas iš pranešimų nebus susijęs su ateiviais. Ir nors žinios apie juos buvo paneigtos, aišku yra viena: norint atsakyti į šį klausimą, reikia atlikti daugiau tyrimų.

Pirmadienio žinia yra svarbi dėl to, kad NASA į Europą rengia keletą misijų. 2020 m. misiją turėtų pradėti Europos palydovas, o po keleto metų aplink

besisukančioje planetoje bus bandoma ir nusileisti.

Tikimasi, kad vienos šių misijų metu būtų galima surinkti vandens pavyzdžių ir juos pasigabenti į Žemę detalesnei analizei.

Šis „vandens geizerių“ atradimas pradžiugino mokslininkus, mat vandens gavimo alternatyva nebuvo džiuginanti: ilgai buvo sukamos galvos, kaip į Europą nugabenti atitinkamą įrangą, kuri galėtų pragręžti užledėjusios planetos sluoksnius ir pasiekti joje galimai esantį vandenį.

„Hubble“ atradimą padarė tuo metu, kai Europa keliavo pro Jupiterį. Tuo metu teleskopas palydovą tyrė ultravioletiniais spinduliais ir aiškinosi, ar kokia nors medžiaga ant palydovo paviršiaus sugėrė milžinės planetos šviesą.

Vanduo buvo pastebėtas toje pačioje vietoje, kur prieš du metus „Hubble“ buvo aptikęs deguonies ir vandenilio – dviejų, vandeniui susidaryti reikalingų, medžiagų.

Konferencijoje dalyvavo NASA biuro Vašingtone (JAV) astrofizikos departamento direktorius Paulas Hertzas, Kosminių teleskopų mokslo instituto Baltimorėje astronomas Williamas Sparksas, Atlantoje įsikūrusio Džordžijos Technologijos instituto Žemės ir atmosferos mokslų mokyklos asistuojanti profesorė Britney Schmidt, taip pat vyresnioji „Hubble“ projektų mokslininkė NASA Goddardo kosminių skrydžių centre Jennifer Wiseman.

Kad Europoje gali būti vandens, mokslininkai spėliojo jau ne vienerius metus. Apie ledą Jupiterio palydove pradėta spėlioti 1979-aisiais, visai netrukus pradėta svarstyti, kad jame gali būti Žemės gyventojams nepažintos gyvybės pėdsakų. Jau NASA Galileo misijoje, prasidėjusioje 1989 m. Jupiterio palydovą stebėję mokslininkai tikino, kad jo paviršius slepia milžinišką vandenyną. Dokumentikoje, kurią yra pristačiusi NASA, tvirtinama, kad mūsų planeta Žemė įrodo, kad visur, kur yra vandens, yra ir gyvybė. Jei Europoje yra vandens, tai panašu, kad gyvybė gali egzistuoti ir Jupiterio palydove.