Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja.

Viskas, kas atsiduria už įvykių horizonto, lieka ten, kur veikia kitokie fizikos dėsniai. Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja – vadinamasis „aktyvus mirimas“, pasakoja Hallenbeckas. Šioje stadijoje žmonės praranda savo jausmus ir norus, ir tai vyksta tam tikra tvarka. Iš pradžių, pasak Hallenbecko, dingsta alkis, paskui kalba, paskui rega. Paskiausiai pasitraukia klausos ir lytėjimo pojūčiai.

Ar skauda mirti?
Į daugelį kamuojantį klausimą – ar mirti skauda? – vieningo atsakymo nėra. Margaret Campbell, Wayne valstijos universiteto (Detroitas, JAV) slaugymo profesorė, sako, jog kartais, kai pacientas labai susensta ir pamažu gęsta, fizinių kančių nepatiria. Tačiau yra būsenų, kai skausmas neišvengiamas. Visgi, sako Campbell, turinti kelių dešimtmečių mirštančiųjų slaugymo patirtį, net jei liga susijusi su skausmu, mirtis nebūtinai bus sunki, – ją galima palengvinti nuskausminamaisiais preparatais, kurie dažniausiai su savo užduotimi susitvarko.

Vadinamasis priešmirtinis karkimas tikriausiai irgi nėra skausmingas, sako gydytojai – tiesiog mirštantysis pasidaro pernelyg silpnas, kad galėtų ryti ir kosėti, ir jo kvėpavimas pasidaro gergždžiantis. Ir galiausiai, pažymi onkologas Davidas Huis, paskutiniosiomis dienomis ar valandomis daugelis žmonių praranda sąmonę ar ryšį su tikrove, smegenys panyra į būseną, artimą komai ir, galbūt, nesuvokia to, kas vyksta su kūnu. Pasak Kalifornijos universiteto Los Andžele Smegenų pažeidimų tyrimo centro direktoriaus Davido Hovda’o, daugelio mirštančiųjų smegenys ima „aukoti“ tas savo dalis, kurios nėra būtinos išgyvenimui. Mirštant, kai kurie smegenyse vykstantys procesai, atvirkščiai, paaštrėja. Tarp tokių procesų – regos sistemos darbas. Būtent tada žmonės ima „regėti šviesą“, paaiškina mokslininkas. Be to, sustojus širdžiai atsirandantis deguonies trūkumas (hipoksija), gali sukelti dezorientaciją, sumišimą ar haliucinacijas, o neurocheminės medžiagos gali sukelti ramybės jausmą. Daugelio mirštančiųjų smegenys „aukoja“ tas smegenų sritis, kurios nėra būtinos išgyvenimui Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis, mokslininkai pastebėjo, kad 30 sekundžių po širdies sustojimo, tai yra prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujas medžiagas ir pernelyg dideliais kiekiais.

Elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas.

Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje „dirbo petys petin“, ir šis aktyvumas buvo netgi didesnis už įprastą visiškai sąmoningų gyvūnų smegenų veiklos aktyvumą. Šie duomenys sutampa su daugelio žmonių, pergyvenusių širdies priepuolius, pasakojimais apie būnant be sąmonės, įgytą neįtikėtiną patirtį: jie regėjo šviesą, o pojūčiai buvo „tikresni už tikrus“.

Dar vienas bendras prie mirties slenksčio esančių žmonių išgyvenimas, tęsia Kerras, – sapnai. Remiantis viename Niujorko valstijoje esančiame hospise atlikta apklausa, didžioji dauguma mirštančiųjų – 88% – matė nors vieną sapną ar vaizdinį, ir tik pusė iš jų nutiko miegant. Beveik visi pacientai pabrėžė, kad sapnai buvo ne tokie kaip įprastai, – jie buvo labai „aiškūs“, realistiški ir tokie stiprūs, kad tęsėsi ir prabudus. Didelė dalis – 72% – ligonių matė sapnus apie susitikimą su jau mirusiais artimais draugais, giminaičiais ir netgi naminiais gyvūnais; 59% matė, kaip rengiasi į kažkokią kelionę; 28% prisiminė svarbius pragyvento gyvenimo įvykius. Tyrėjai pažymi, kad dažniausiai jų pacientų sapnai būna raminantys ir pozityvūs, ir tokiomis savybėmis dažniau pasižymėjo sapnai, kuriuose dalyvavo mirę artimieji. Gydytojų nuomone, tokie sapnai padeda mirštantiesiems susidoroti su mirties baime.

Paskutiniosiomis valandomis, kai žmogus jau nustoja valgyti, gerti ir silpsta rega, dauguma mirštančiųjų užsimerkia ir atrodo miegantys. Kas vyksta paskui, lieka svarstymų lygyje – mirštantysis to jau nepapasakos. Hallenbeckas iš Stanfordo kalba apie paskutines valandas ir minutes, kaip apie jūros bangavimą: „Niekada nežinote, kurioje bangos vietoje pradėjote kilimą. Jos vis aukštėja, aukštėja ir nuneša žmogų jūron“.

Anglijos Norfolko grafystės veterinarijos centre yra neįprastas pacientas – visai plikas ežys. Jam kasdien daromas masažas, nes tikimasi, kad spygliai ataugs. Specialistų manymu, Nelsonas nupliko dėl streso arba kokios nors traumos, patirtos laukinėje gamtoje. Kol kas masažuotojų pastangos nesėkmingos – dar neprasikalė nė vienas spyglys. Bet ežys, atrodo, labai patenkintas glostomas ir kočiojamas šiltų žmogaus rankų. Be to, jis tapo viso Norfolko numylėtiniu. Nelsonas jau metus laikomas gyvūnų prieglobsčio centre, kuris priklauso Toniai ir Johnui Garneriams. Savanoriai kasdien po pusvalandį masažuoja ežį, migdolų aliejumi įtrina sausą raukšlėtą jo odą. Kai pakliuvo į prieglaudą, Nelsonas buvo išplikęs lopais, bet netrukus iškrito ir kiti spygliai. Kadangi per metus neprasikalė nė vienas šerys, savanoriai baiminasi, kad ežys taip ir liks plikas. Masažas Nelsonui labai patinka. Jei tik galėtų, gyvūnėlis ištisą dieną juo mėgautųsi. Ir geras gyvenimas ežiui greičiausiai nesibaigs. Jei Nelsonas neatsiaugins spyglių, prieglauda ir toliau juo rūpinsis. Ežys negalės būti paleistas į laukinę gamtą, kaip tikėtasi iš pradžių, netekęs savo svarbiausio gynybinio mechanizmo, kuris dar, be to, ir šildo. Neturėdamas spyglių Nelsonas bus per daug pažeidžiamas gamtoje. Tačiau savo džiaugsmui jis turi didžiulį saugų prieglaudos sodą. Prieš porą metų Anglijos veterinarams pavyko išgydyti ežio patelę, įkritusią į valymo priemonėmis užlietą vamzdį. Po masažų, atliekamų įtrinant jos odą alavijų geliu, spygliai ėmė kaltis. „Esame globoję šimtus ežių, bet nieko panašaus į Nelsoną dar niekada neregėjome, – sakė Tonia Garner. – Ant viso savo kūno jis neturi nei jokio spygliuko, nei šeriuko. Kadangi ežys ir be nagų, tai didelė paslaptis. Tikriausiai niekada nesužinosime, kodėl jis prarado plaukus ir spyglius.“ T. Garner pridūrė, jog Nelsonas jau suaugęs ir puikios sveikatos, išskyrus faktą, kad yra plikas. Sutuoktiniai T. ir J. Garneriai įsteigė gyvūnų globos centrą už pinigus, gautus per savo vestuves. Jie visą laiką skiria darbui šioje prieglaudoje, kurioje kasmet prižiūrima iki 1000 gyvūnų. Sutuoktiniai prašo įvairių fondų skirti lėšų, kad galėtų pasirūpinti pas juos patenkančiais laukinės gamtos gyventojais, įskaitant elnius, pelėdas, lapes, voveres, paukščius. „Norime suteikti gyvūnams, tokiems kaip Nelsonas, antrą galimybę gyventi“, – tvirtino Johnas.