Konferencijoje dalyvavo Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas ir Akademinės etikos kolegijos pirmininkas Nerijus Čepulis.

Čepulis informavo, kad KTU senato valdybos įpareigojimu, senato pirmininkas Akademinės etikos kolegijos paprašė išanalizuoti ir įvertinti, ar rengiant ir skelbiant P. Baršausko habilitacijai teiktą monografiją „Transfer of international management principles to CEECs“ buvo laikomasi akademinės etikos normų.

KTU akademinės etikos kolegijos pirmininkas pristatė vienos lyderiaujančių pasaulyje plagiato patikros programų „CrossCheck“ rezultatus, kurie gauti patikrinus P. Baršausko monografiją:

teksto sutapimas iš vieno šaltinio maksimaliai siekia 3 proc., kai norma pagal prestižinių mokslo leidyklų reikalavimus yra 1-5 proc. (tai vienas svarbiausių rodiklių, rodančių, kad nėra plagiato potencialo požymių); pilnos apimties kūrinio teksto sutapimas siekia 29 proc. Tai yra normos ribos pagal, pavyzdžiui, pasaulyje pripažintos „Elsevier“ leidyklos, publikuojančios daugelį socialinių ir humanitarinių mokslų darbų, reikalavimus.

„Elsevier“ teksto sutapimo norma yra iki 30 proc. Jei ši norma viršijama, tekstą peržiūri redaktorius, kad maži daugelio šaltinių sutapimai neslėptų darbo su dideliais sutapimais. „Elsevier“ nuomone, dalyko žinojimas yra esminė sąlyga interpretuojant „CrossCheck“ patikros ataskaitą”.

Pagal „CrossCheck“ rezultatus atliktą pirminę monografijos analizę, plagiato nenustatyta, tačiau pastebėti citavimo netikslumai. N. Čepulio teigimu, darbą turėtų išsamiai išanalizuoti ir įvertinti to laikmečio reikalavimus žinantys nepriklausomi vadybos ekspertai ir tik tada būtų galima daryti galutines išvadas, todėl Akademinės etikos kolegija siūlo KTU senatui inicijuoti papildomą išsamią mokslinę ekspertizę, pasitelkiant nepriklausomus vadybos ir verslo administravimo mokslo krypties ekspertus.

Baršauskas pabrėžė, kad įvairūs kaltinimai jam ir KTU prasidėjo prieš kelerius metus, kai jis tvirtai palaikė aukštojo mokslo pertvarkos būtinybę, kėlė vieno stipraus tarptautiniu mastu universiteto Kaune idėją. Habilitacijai skirtos monografijos autorystės kvestionavimas – dar vienas tų pačių reformai besipriešinančių asmenų bandymas sukompromituoti Universiteto vadovą.

„Mano sąžinė rami – monografija tikrai ne plagiatas, nes aš nesisavinau niekieno autorystės. Tikrai nesilaikau įsikibęs rektoriaus kėdės. Universitetui vadovauti planavau tik iki jo susijungimo.

Visi mano darbe cituojami autoriai yra nurodyti literatūros sąraše. Daug citavimo netikslumų atsirado todėl, kad yra du monografijos leidimai. 2000 m. išleidus pirmąjį, kuriame citavimas yra geras, leidykla ir Lietuvos mokslo taryba paprašė padaryti kai kuriuos papildymus, korekcijas. Vienas prašymų – perkelti nurodytus autorius iš skyrių pabaigos į knygos pabaigą. Šis techninis darbas nebuvo atliktas kokybiškai. Aš to nesužiūrėjau“, – sakė P. Baršauskas.

Jis pabrėžė, kad monografijos rašymo laikotarpiu nebuvo galimybės gauti elektroninių literatūros šaltinių versijų, todėl į kompiuterį reikėjo viską vesti ranka ir tai labai padidino techninių klaidų tikimybę, nes popierinės literatūros kiekiai buvo didžiuliai.

„Iš esmės monografijoje buvo sudėta tuo metu tik pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengusios tarptautinio verslo vadybos literatūros apžvalga, kurią apibendrinus skyrių pabaigoje buvo pateiktos mano originalios mintys, išvados – tai yra svarbiausia šio mokslinio darbo dalis, nes ji atspindi mokslinį originalumą ir naujumą. Jei būčiau norėjęs plagijuoti, nebūčiau rašęs darbo angliškai. Būčiau daręs vertimą į lietuvių, kaip dauguma darydavo, ir niekas nieko nesurastų ir nepatikrintų“, – teigė P. Baršauskas.

Kaltinimus dėl to, kad citatos nebuvo paimtos į kabutes KTU rektorius aiškino smarkai pasikeitusia citavimo kultūra: tai kas buvo normali praktika prieš du dešimtmečius nebeatitinka šiandieninių reikalavimų.

Pritardamas nuomonei, kad jo mokslinį darbą objektyviai įvertinti galėtų tik nepriklausomi ekspertai, žinantys jos rašymo metu galiojusias citavimo normas, P. Baršauskas svarstytų ir idėją išleisti trečią monografijos leidimą, kuriame būtų ištaisyti citavimo netikslumai.

Garsus Amsterdamo universiteto stygų teorijos specialistas, prof. Erikas Verlinde, publikavimui parengė naują tyrimą, kuriuo pademonstravo revoliucinį požiūrį į gravitacijos prigimtį.

2010 metais prof. E.Verlinde pasaulį nustebino pasiūlydamas visiškai naują gravitacijos teoriją. Pasak mokslininko, gravitacija nėra fundamentali gamtos jėga, o atsirandantis reiškinys. Lygiai kaip temperatūra randasi iš mikroskopinių dalelių judėjimo, taip ir gravitacija randasi iš pokyčių fundamentaliuose informacijos bituose, saugomuose pačioje erdvėlaikio struktūroje.

Niutono informacijos dėsnis

Savo 2010 metų straipsnyje apie gravitacijos kilmę ir Niutono dėsnius E.Verlinde parodė, kaip antrasis Niutono dėsnis, nusakantis, kaip nuo medžių krenta obuoliai, o palydovai sukasi planetos orbitoje, gali būti išvestas iš erdvėlaikį sudarančių mikroskopinių elementų. O dabar, išplėtojęs savo ankstesnį darbą ir papildęs jį kitų mokslininkų darbais profesorius parodo, kaip galima suprasti keistą žvaigždžių elgesį galaktikose nenaudojant niekaip tiesiogiai neužfiksuotos tamsiosios materijos.

Išoriniai galaktikų (taip pat mūsiškio Paukščių Tako) regionai apie centrą sukasi kur kas greičiau nei galėtų pagal dabartinę gravitacijos teoriją, skaičiuojant tik įprastinę materiją – žvaigždes, planetas, tarpžvaigždines dujas. Trūksta labai stambaus gravitacine jėga pasižyminčio elemento, tad fizikai šią spragą pasiūlė užpildyti tamsiąja materija. Panašu, kad mūsų Visatoje tamsioji materija yra dominuojanti materijos forma, sudaranti net 80 proc. visos masės. Tiesa, kol kas tamsioji materija egzistuoja tik teoriškai – nepaisant itin aktyvių pastangų ją aptikti, tiesioginių jos stebėjimo rezultatų kaip nėra, taip nėra.

Tamsiosios materijos nereikia

Anot E.Verlinde, taikant jo naująją atsirandančios gravitacijos teoriją galaktikų sukimąsi galima paaiškinti ir be jokios tamsiosios materijos. Naujame akademiniame darbe, kurio publikavimui parengta versija patalpinta „ArXiv“ svetainėje, E.Verlinde parodė, kaip jo gravitacijos teorija tiksliai prognozuoja žvaigždžių sukimosi apie Paukščių tako centrą (ir kitų galaktikų žvaigždžių sukimosi apie savo galaktikos centrus) greitį.

„Turime įrodymų, kad šis naujas požiūris į gravitaciją iš tiesų atitinka stebėjimo rezultatus. Panašu, kad dideliu mastu gravitacija tiesiog nesielgia taip, kaip prognozuoja A.Einsteino teorija“, – tikina fizikas.

Iš pirmo žvilgsnio E.Verlinde teorija gali pasirodyti panaši į tokias modifikuotas gravitacijos teorijas, kaip 1983 metų MOND (MOdified Newtonian Dynamics, sukurta Mordehajaus Milgromo). Tačiau MOND „pritempia“ teoriją tam, kad ji atitiktų realaus stebėjimo rezultatus, o E.Verlinde teoriją pradėjo kurti nuo fundamentalių principų. „Tai yra visiškai kitoks išeities taškas“, – savo teoriją gina E.Verlinde.

Holografinio principo taikymas

Gali būti, kad stovime ant naujo mokslinės revoliucijos slenksčio, kuris iš esmės pakeistų mūsų požiūrį į erdvės, laiko ir gravitacijos prigimtį

Vienas iš E.Verlinde teorijos ypatumų – holografinio principo taikymas. Holografinį principą išvystė Gerardas ‘t Hooftas (Utrechto universiteto mokslininkas, 1999 metais apdovanotas Nobelio premija ir E.Verlinde mokytojas) bei Leonardas Susskindas (Stenfordo universitetas). Pagal holografinį principą, visa informacija visoje Visatoje gali būti aprašyta ant gigantiškos įsivaizduojamos sferos, gaubiančios Visatą. Tiesa, E.Verlinde savo teorijoje teigia, kad šis principas nėra visiškai tikslus – dalis Visatos informacijos yra saugoma pačioje Visatos erdvėje.

Papildomas informacijos elementas reikalingas norint aprašyti dar vieną „tamsųjį“ Visatos elementą – tamsiąją energiją, kuri, kaip manoma, lemia greitėjantį Visatos plėtimąsi. Tyrinėdamas šios papildomos informacijos poveikį greitėjančiam Visatos plėtimuisi. E.Verlinde priėjo stulbinančios išvados. Jeigu įprastinę gravitaciją galima užkoduoti naudojant informaciją, esančią įsivaizduojamoje sferoje aplink Visatą, kaip kad parodyta jo 2010 metų straipsnyje, pridėjus papildomą informaciją į Visatos erdvę gaunama jėga, kuri puikiai atstoja tamsiosios materijos efektą.

Stovime ant mokslinės revoliucijos slenksčio?

Gravitacijos fizikiniam aprašymui iš tiesų stipriai trūksta naujo požiūrio – kad ir tokio, kaip pasiūlė E.Verlinde – nes dabartinė gravitacijos teorijos versija yra sunkiai suderinama su kvantine fizika. Abi šios teorijos, kurias galima vadinti XX a. fizikos pažibomis, negali galioti vienu metu. Sunkumai kyla tada, kai svarstoma apie ekstremalias sąlygas, esančias ties juodosiomis skylėmis ar buvusias Didžiojo sprogimo metu. „Daugelis fizikų-teoretikų, tokių kaip aš, kuriame pakoreguotą teoriją ir iki šiol pasiekta tikrai nemenka pažanga. Gali būti, kad stovime ant naujo mokslinės revoliucijos slenksčio, kuris iš esmės pakeistų mūsų požiūrį į erdvės, laiko ir gravitacijos prigimtį“, – sakė E.Verlinde.

Kas lemia kalbas apie galimą rinkimų klastojimą ir kiek realaus pagrindo jos turi? Norint rasti atsakymą į šiuos klausimus, visų pirma verta išsiaiškinti, koks yra balsavimo rinkimų dieną procesas JAV. Apie tai – šiame 15min straipsnyje.

Kaip vyksta balsavimas JAV?
Viena išskirtinė JAV balsavimo sistemos savybė – ji yra labai decentralizuota, o balsavimo metodai skirtingose valstijose ar netgi tų pačių valstijų viduje skirtingose apygardose skiriasi.

Tarkime, bet kurioje Lietuvos vietoje balsavimas vyksta vienodai: rinkėjai ateina į rinkimų apylinkę, gauna popierinį balsavimo biuletenį, jį balsavimo kabinoje užpildo ir įmeta į balsadėžę. JAV viskas kitaip.

18 JAV valstijų balsavimas vyksta naudojant popierinius biuletenius. 6-iose į pagalbą pasitelkiamos balsavimo mašinos: rinkėjas, priėjęs prie balsadėžėje įrengtos mašinos, turi pasirinkti, už ką balsuoja. 23 valstijose abu šie balsavimo metodai derinami. Likusiose trijose JAV valstijose balsavimas vyksta tik paštu.

Kaip atrodo kiekvienas iš šių metodų?

Valstijose, kuriose balsuojama pažymint pasirinkto kandidato vardą popieriniame biuletenyje, balso atidavimas vyksta panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, skirtumas yra toks, kad dažniausiai net ir tokių biuletenių balsai JAV nėra skaičiuojami žmonių: visi biuleteniai yra sudedami į specialią mašiną ir joje nuskenuojami. Tada mašina suskaičiuoja, kiek rinkėjų atidavė balsą už vieną ir kiek – už kitą kandidatą.

Kai kuriose valstijų rinkiminėse apygardose tokios mašinos stovi tiesiog balsavimo vietose ir popierinių biuletenių niekur gabenti nereikia, kitose apygardose balsų skaičiavimas vyksta prieš tai visus valstijos biuletenius suvežus į vieną vietą. Vis dar esama ir tokių apygardų, kuriose balsus skaičiuoja ne kompiuteris, o žmonės, pasitelkę popierių ir rašiklį.

6 JAV valstijose pasitelkiama visiškai kitokia – tiesioginio įrašymo elektroninė sistema. Šiose valstijose rinkėjai popierinių biuletenių negauna. Užtat balsavimo kabinose stovi specialios balsavimo mašinos. Kai kurios jų yra su liečiamais ekranais, kitos – su mechaniniais mygtukais, tačiau visoms joms bendra tai, kad rinkėjas savo balsą įveda elektroniniu būdu, pasirinkdamas vieną iš ekrane matomų kandidatų.

Kai kurios tokios mašinos turi įdiegtus spausdintuvus, kurios, rinkėjui įvedus balsą, taip pat anonimiškai atspausdina jo pasirinkimą ir išsaugo jį specialioje balsavimo mašinoje įrengtoje saugykloje. Esant abejonėms balsavimo rezultatais, tokie balsai gali būti perskaičiuoti rankiniu būdu ir įsitikinta, kad mašinos parodyti rezultatai yra teisingi.

23 JAV valstijose abu aukščiau paminėti būdai yra derinami – rinkėjas gali rinktis, ar pažymėti popierinį biuletenį, ar balsuoti pasitelkiant elektroninę balsavimo mašiną.

Trijose JAV valstijose – Kolorade, Vašingtone ir Oregone – balsavimas vyksta tik paštu. Registruotiems rinkėjams paštu atsiunčiami balsavimo biuleteniai, šie juos užpildo ir išsiunčia taip pat paštu. Šį metodą pasirinkusios valstijos teigia, kad jis sutaupo pinigų ir padidina balsavimo aktyvumą.

Kur slypi rezultatų klastojimo grėsmė?

Daugelis elektroninių mašinų, kurios pasitelkiamos tiek balsuojant, tiek skaičiuojant balsus, buvo pradėtos naudoti XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Po 2000 m. JAV prezidento rinkimų tuo metu plačiai paplitusios mechaninės balsavimo mašinos buvo „nurašytos“ kaip nepatikimos ir daugelis JAV valstijų perėjo prie elektroninės balsų skaičiavimo sistemos.

Tačiau, kaip portalui „Wired“ teigė kompiuterinių sistemų saugumo specialistas Lawrence’as Nordenas, perėjimas prie elektroninio balsavimo sistemų, nors ir išsprendė daug anksčiau egzistavusių problemų, tuo pačiu sukūrė naujų.

Šios problemos yra tokios, kurių galima tikėtis iš bet kokio dešimties metų senumo kompiuterio. Pavyzdžiui, daugelis nuo XXI a. pr. JAV naudojamų elektroninių balsavimo mašinų naudoja „Windows XP“ operacinę sistemą, o „Microsoft“ šiai sistemai saugumo atnaujinimo papildinio neišleido nuo 2014 m.

Nors kol kas nesama jokių įrodymų, kad kas nors kada nors būtų bandęs nuotoliniu būdu įsilaužti į balsavimo mašinas, bandymai parodė, kad bent dalis jų gali būti paveiktos įvykdant koordinuotą ataką

2015 m. Virdžinijos valstija atsisakė kelių tūkstančių elektroninio balsavimo mašinų po to, kai šios nepraėjo saugumo testo. Kaip sakė vienas testo dalyvis: „bet kas galėjo nuotoliniu būdu prisijungti prie mašinos ir pakeisti balsavimo rezultatus, tam nereikėjo gilių techninių žinių“. Kreiptis į mašinas gaminusią bendrovę taip pat buvo neįmanoma: ji prieš kurį laiką bankrutavo.

Virdžinija – labiausiai ekstremalus pavyzdys, tačiau ekspertai nuogąstauja, kad ir kitos mašinos gali būti pažeidžiamos: Virdžinija tiesiog yra vienintelis atvejis, kur buvo atlikti bandymai ir aiškiai įrodyta, kokia bloga yra situacija.

Tiesa, elektroninės balsavimo mašinos vis dar nėra taip jau plačiai paplitusios. Trys ketvirtadaliai JAV rinkėjų balsuos užpildydami popierinį biuletenį. Tik penkiose JAV valstijose balsavimui naudojamos vien tik elektroninės mašinos be galimybės esant reikalui rankiniu būdu patikrinti balsavimo rezultatus.

Be to, daugiau negu pusė valstijų po rinkimų atlieka auditą: sutikrina, kad mašinų užfiksuotų balsų skaičius ir popieriuje atspausdintų balsų skaičius sutaptų. Ekspertai sutaria, kad toks auditas leidžia užtikrinti pasitikėjimą rinkimų rezultatais.

Tačiau taip elgiasi ne visos valstijos. Tos valstijos, kuriose balsuojama tik elektroniniu būdu ir balsai nėra saugomi ant popieriaus, audito po rinkimų esant abejonėms atlikti tiesiog techniškai negalės.

Kodėl visos valstijos nepereina prie patikimesnių sistemų?

Ekspertai pažymi, kad tam kliudo du dalykai – pinigų ir politinės valios stygius. Jau yra sukurtos daug patikimesnės elektroninės mašinos su geresne apsauga, bet tik kelios valstijos investavo į jų įsigijimą. Laikomasi principo: kol senos mašinos veikia ir rimtų sistemos sutrikimų nepasitaikė, nėra kur skubėti jų keisti.

„Trūksta pinigų. Mūsų apklausti rinkimus organizuojantys pareigūnai sako, kad valstijų valdžia nenori remti naujų mašinų įsigijimo, nes nemato tam poreikio. Valdžia sako: kreipkitės, jei iškils kokių nors problemų“, – sako L.Nordenas.

„Wired“ pažymi: kuo ilgiau bus delsiama, tuo didesnė tikimybė, kad problemos iškils. Viena šiek tiek guodžianti aplinkybė – elektroninės balsavimo mašinos tiek pat nepatikimos, kiek ir dabar, buvo ir per praėjusius rinkimus, tačiau nesama jokių įrodymų, kad kas nors būtų bandęs tuo pasinaudoti.

Ar Rusija gali bandyti klastoti JAV rinkimų rezultatus?

Rusija yra kaltinama prisidėjusi prie įsibrovimo į Demokratų nacionalinio komiteto pašto serverius. Jei V.Putinas išties žengė taip toli, kad paviešintų privačius JAV demokratų partijos lyderių elektroninius laiškus, ar jis gali bandyti ir klastoti rinkimų rezultatus? Ekspertai mano, kad tai labai mažai tikėtina.

„V.Putinas nėra draugiškas, bet jis nėra ir kvailas. Jei jie tikrai ketino kaip nors paveikti balsavimo mašinas ir balsus skaičiuojančią programinę įrangą, jie nebūtų išplatinę demokratų elektroninių laiškų“, – sako Ryanas Manessas, JAV Šiaurės rytų universiteto ekspertas, besispecializuojantis tarptautiniuose kiberkonfliktuose ir Rusijos užsienio politikoje.

R.Manesso teigimu, paviešinti elektroniniai laiškai atkreipė pasaulio dėmesį į Rusiją. Jei ši valstybė išties bandytų tiesiogiai kištis į JAV rinkimus, ji sulauktų atpildo. Be to, sako R.Manessas, V.Putino pagrindinis tikslas greičiausiai buvo tiesiog „sutepti“ H.Clinton reputaciją, o ne iškelti D.Trumpą. Ir tai padaryti jam pavyko.

Ar masinis rezultatų klastojimas gali pavykti?

Tai vėlgi labai mažai tikėtina. CNN pabrėžia, kad nors atskirai imant mašinos ir gali turėti saugumo spragų, nei viena balsus skaičiuojanti mašina nėra prijungta prie interneto, jos nėra ir sujungtos viena su kita.

Tai reiškia, kad net ir radus būdą išnaudoti elektroninių balsavimo mašinų saugumo skyles, tai dar ir turi būti padaryta labai dideliu mastu, paveikiant ne kelias, o šimtus ar tūkstančius mašinų.

„Tiesiog „nulaužiant“ rinkimų mašinas visų rinkimų rezultatų suklastoti neįmanoma. Sistema yra per daug decentralizuota, kad vienas veikėjas ar grupė galėtų įnešti reikšmingą pokytį“, – sako Nicholas Weaveris, Berklio universiteto mokslininkas ir kibersaugumo ekspertas.

Ekspertai taip pat pažymi, kad daugelis apygardų, besiruošiančių organizuoti rinkimus, pasiruošia ir galimoms problemoms bei numato problemų sprendimo planus. Apie tai nėra daug kalbama viešai, bet keleto apygardų rinkimų komisijų nariai atskleidė, kad yra pasiruošę planui B – jei elektroninės balsavimo mašinos imtų gesti.

Be to, rinkimų rezultatus greičiausiai nulems trijų vadinamųjų „svyruojančių valstijų“ – Floridos, Ohajo ir Pensilvanijos – rinkėjų pasirinkimas. Visose jose naudojamos elektroninės balsavimo mašinos yra laikomos patikimomis. Floridoje ir Ohajuje po rinkimų vykdomas mašinų auditas, o Ohajo įstatymai netgi numato, kad jei kandidatus skiria mažas balsų skirtumas, balsai privalo būti perskaičiuojami rankiniu būdu.

Tai kodėl tada amerikiečiai nerimauja?

CNN ir „Wired“ kalbinti ekspertai pažymi, kad nerimą jie vis dėlto jaučia. Tačiau ne dėl to, kad rinkimų rezultatai gali būti suklastoti. Juos gąsdina nuolatinis šios temos eskalavimas visuomenėje, skatinantis nepasitikėjimą balsavimo sistema. Pasak jų, nepasitikėjimo atmosferos visuomenėje kūrimas ir yra tikrasis skleidžiančių kalbas apie JAV balsavimo sistemos nepatikimumą tikslas.

D.Trumpas jau ne kartą kartojo, kad rinkimų rezultatai gali būti klastojami, jis yra sakęs, kad tikrai pripažins rinkimų rezultatus, tik jeigu laimės. Jei rinkimuose triumfuos H.Clinton, D.Trumpas gali pasirinkti būtent balsavimo mašinas kaip lengvą taikinį.

Be to, ekspertai pažymi, kad rinkimų procesui pakenkti galima ne tik klastojant rinkimų rezultatus. Hipotetiškai svarstant, keleto mašinų sugadinimas rinkimų rezultatų nepakeistų, bet sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą sistema.

„Kai kalbama apie bandymą daryti įtaką rinkimų rezultatams per balsavimo mašinas, daugelis įsivaizduoja, kad kažkas tiesiog klastotų rezultatus. Tačiau žalos galima padaryti ir paprastesniais būdais. Galima tiesiog priversti mašinas neveikti arba veikti labai lėtai. Tai taip pat sukeltų daug problemų: daug žmonių tiesiog negalėtų balsuoti“, – sako L.Nordenas.

Be to, net jei ir viskas veiks kaip turėtų veikti, negalėjimo perskaičiuoti rinkėjų balsus rankiniu būdu kai kuriose valstijose problema išlieka. Tai reiškia, kad abejonių rinkimų rezultatais, net jei jos bus niekuo nepagrįstos, patikimai paneigti nebus galima. Tai gali paskatinti tolesnį nepasitikėjimo valdžia augimą tarp amerikiečių.

Nieko keisto, kad EM Drive jau ne vienus metus žybsi naujienų pranešimuose, nes jis siūlo galimybę kuro nenaudojančia sistema iki Marso nusigauti vos per 70 dienų. Bet yra nemenka problema: remiantis dabartiniais fizikos dėsniais, jis veikti neturėtų.

Problemos esmė – EM Drive paneigia III Niutono dėsnį, tvirtinantį, kad bet kokiam veiksmui yra tokio paties dydžio ir priešingos krypties atoveiksmis. Tad, remiantis Niutonu ir dabartiniu supratimu apie pasaulį, kad sistema kurtų stūmą, ji turi kažką stumti priešinga kryptimi (kosmose tai paprastai būna raketinio kuro degimo produktai).

Tačiau EM Drive veikia be jokio kuro. Jos veikimas paremtas paprasčiausiu mikrobangų fotonų atspindėjimu pirmyn ir atgal metalinėje kūgio formos uždaroje ertmėje. Tas judesys „smailiajame“ EM Drive gale kuria stūmą, ir įrenginys stumiamas priešinga kryptimi.

Nepaisant bandymų ir debatų, kontroversija išlieka. Trumpai tariant, remiantis žinomais fizikos dėsniais, „ant popieriaus“, jis neturėtų veikti. Tačiau bandymai rodo, kad EM Drive veikia.

Pernai NASA Eagleworks Laboratory užsibrėžė nepriklausomai patvirtinti arba atmesti EM Drive kartą ir visiems laikams. Ir buvo nutekinti 2015 metų pabaigoje atliktų bandymų rezultatai, rodantys, kad EM Drive ne tik veikia – jo kuriama stūma gan įspūdinga.

Nepaisant gandų, kad NASA bandymų ataskaita buvo recenzuota, nutekėjusi versija dar nepublikuota jokiame akademiniame žurnale. Tad, kol kas, tai tik vienos tyrėjų grupės pranešimas apie jos rezultatus, be jokių išorinių patikrinimų.

Bet straipsnyje teigiama, kad netgi atmetus paklaidas, EM Drive vakuume kuria 1,2 mN/kW jėgą.

Tai nėra nežymi jėga, palyginimui, supergalingas Hall variklis kuria 60 mN/kW galią, viena skaičiaus dydžio eile didesnę už EM Drive.

Bet Hall variklis naudoja kurą ir jam reikia erdvėlaivio jo gabenimui, ir tas papildomas svoris gali apriboti didesnę stūmą, apibendrinama NASA Eagleworks komandos straipsnyje.

Antra vertus, šviesos burės, kurios dabar yra populiariausia darbino kūno nenaudojančio variklio forma, naudoja saulės šviesą. Ir jų kuriama jėga tėra 6,67 µN/kW – dviem dydžio eilėmis mažesnė už NASA’os EM Drive, rašoma ataskaitoje.

NASA Eagleworks komanda EM Drive kuriamą jėgą matavo mažos jėgos švytuokle Johnson kosmoso centre, ir bandymai buvo atlikti, naudojant 40, 60, ir 80 vatų galią.

Jie ieškojo kokių nors ženklų, kad stūma galėtų būti kokios nors kitos sistemos anomalijos rezultatas, tačiau kol kas nieko panašaus neaptiko.

„Šiuose bandymuose buvo vykdomi ir nulinės stūmos patikrinimai, stengiantis aptikti kokius nors įprastus stūmos šaltinius, tačiau nieko panašaus neaptikta,“ straipsnyje savo darbą apibendrino komanda, vadovaujama Haroldo White’o.

„Stūmos į priekį, atgal ir nulinės stūmos rezultatai rodo, kad sistema veikia, sukurdama 1,2 ± 0,1 miliniutonų iš kilovato stūmą.“

„Stūmos į priekį, atgal ir nulinės stūmos rezultatai rodo, kad sistema veikia, sukurdama 1,2 ± 0,1 mN/kW stūmą.“

Bet komanda pripažįsta, kad reikia atlikti daugiau tyrimų, siekiant eliminuoti galimybę, kad šiluminis plėtimasis galėjo kaip nors iškreipti rezultatus.

Jie taip pat aiškiai pareiškė, kad šio tyrimo tikslas nebuvo optimizuoti EM Drive stūmą, bet tiesiog patikrinti, ar jis veikia, tad patobulinus įrenginį, galima tikėtis jį patobulinti, kad jis būtų efektyvesnis ir galingesnis.

Ką tai visa tai reiškia EM Drive likimui? Vėlgi, rezultatai dar nepublikuoti – nors sklando gandai, kad laukti liko jau visai nedaug – tad šiuo nutekintus rezultatus reikėtų vertinti su sveika skepsio doze.

Bet jie pateikia dar vieną įrodymą, kad EM Drive kuriama stūma nėra pramanas. Tad, gal jau metas pradėti aiškintis, kaip ši sistema gali veikti – ir, dar svarbiau, pradėti variklio bandymus kosmose.

Laimei, tai jau numatyta po kelių mėnesių, o pirmasis EM Drive paleidimas į kosmosą buvo numatytas rugsėjį.

O šį birželį, tyrėjų komanda iš Suomijos pasiūlė būdą, kaip EM Drive galėtų veikti, nepaneigdamas Niutono III dėsnio, stumdamas fotonus kaip savotiškus produktus – tačiau šią hipotezę dar reikia patikrinti.

Dar toli gražu nesuprantame, kaip sistema veikia – ir ar veikia iš viso – bet daug puikiausių protų dabar rimtai svarsto kosminių skrydžių be kuro galimybę. Nekantraujame išvysti, kas iš viso to išeis.

[dflip id=”4535″] ]]> https://ctl.lt/nutekinti-nasa-dokumentai-rodo-kad-neimanomasis-em-drive-tikrai-veikia/feed/ 0 https://ctl.lt/r-simasius-kreipesi-prokuratura-del-neskaidriu-statybu/ https://ctl.lt/r-simasius-kreipesi-prokuratura-del-neskaidriu-statybu/#respond Mon, 07 Nov 2016 11:17:35 +0000 https://www.ctl.lt/?p=4485 Vilniaus meras Remigijus Šimašius prašo Generalinės prokuratūros įvertinti, ar vietoj komercinių pastatų statomi daugiabučiai nepažeidžia viešojo intereso.

Savivaldybė teigia nustačiusi 12 objektų, kuriems per pastaruosius trejus metus išduoti komercinės ar rekreacinės paskirties statybos leidimai, tačiau patalpos šiuo metu vis dar parduodamos kaip butai.

„Tokiu būdu apeinama visa eilė reikalavimų: ar dėl saulės patekimo į patalpas, dėl parkavimo aikštelių, vaikų žaidimo aikštelių, ar dėl kitos infrastruktūros. Mūsų manymu, toks veikimas nepateisinamas, tam turi ateiti galas ir tą galą norime padaryti, dėl to kreipėmės į prokuratūrą, kad būtų ištirta, ar toks veikimas neprieštarauja viešajam interesui, ar nėra tame sukčiavimo požymių“, – žurnalistams savivaldybėje pirmadienį kalbėjo meras.

R. Šimašius taip pat žada kreiptis į teismą, kad būtų kompensuoti galbūt patirti aplinkinių gyventojų nuostoliai – galima žala būtų skaičiuojama pagal tai, kokią infrastruktūrą nekilnojamojo turto vystytojai būtų privalėję įrengti, jei tai būtų įregistruota kaip gyvenamoji statyba.

Savivaldybės Miesto plėtros departamento tyrimas nustatė, kad įvairios komercinės, gamybos, poilsio patalpos reklamuojamos kaip gyvenamosios ir vadinamos butais. Daugiausia tai yra vadinamieji „viešbučiai“, kurie, jau gavus leidimą ir ėmus juos statyti, tapo daugiabučiais.

Anot savivaldybės vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, daugiabučiai vadinami viešbučiais daugiausia dėl to, kad tame pačiame sklype statant komercinį statinį galima padidinti jo plotą.

„Todėl vystytojams apsimoka tokiu būdu bandyti apgaudinėti žmones. Taip pat viešbučiams taikomi visai kiti reikalavimai: tiek automobilių stovėjimo, tiek insoliacijos, tai yra kiek valandų saulė turėtų švieti į kambarį. Viešbučiams nereikia vaikų žaidimų aikštelių, daug mažesni želdynų plotai. Realiai gyventojams tos infrastruktūros vis tiek reikia, ir taip išeina, kad jie naudojasi kitų gyventojų lėšomis ar savivaldybės lėšomis sukurta infrastruktūra. Tai yra apgaudinėjimas“, – spaudos konferencijoje sakė M.Pakalnis.

Anot jo, tokie statiniai projektuojami kaip viešbučiai, t.y. būstai iš esmės primena bendrabučius.

Meras sakė įžvelgiantis pirmiausia pačių nekilnojamojo turto vystytojų kaltės.

„Kai kur yra ir architektų kaltė. Nes jei vieni atvejai yra tokie, kurie gali būti ir viešbutis, ir gyvenamasis namas (…), kai kur akivaizdžiai yra architektų kaltė. Mano supratimu, yra įvairių kaltės formų ir aspektų. Neatmesčiau ir to, kad yra visos politinės sistemos ir administracijos kaltė“, – sakė R. Šimašius.

R. Šimašius pabrėžia, kad pagal anksčiau išduotus leidimus vykstančių statybų savivaldybė nebeturi galimybių kontroliuoti ir tai turėtų vertinti Teritorijų planavimo ir statybų inspekcija, į patalpų specifiką galėtų atsižvelgti ir jas kaip butus registruojantis Registrų centras.

R. Šimašius sako, kad į prokuratūrą kreipiamasi „siekiant pastatyti sistemą nuo galvos ant kojų“. Jis sutinka, kad tokių pažeidimų jau būta ir prieš dešimtmetį, bet negalėjo atsakyti, kas bus daroma dėl tokių projektų.

R. Pakalnis sako, kad kai kuriais atvejais savivaldybė gali užkirsti tam kelią, jei mato, jog projektas akivaizdžiai pritaikytas ne viešbučiui, o butams – savivaldybė per pastarąjį pusmetį, anot jo, yra neišdavusi iki 10-ies leidimų tokioms statyboms.

Savivaldybės prokurorams pateiktame sąraše – 12 objektų, kuriems statybos leidimus savivaldybė išdavė daugiausia 2014-2015 metais, tik vienam iš jų – 2014-aisiais. Tai – bendrovės „Mortaga“ statinys Giedraičių g., „Statybos ir projektų“ pastatas Kalvarijų g., du „Delta projektų“ ir „Zeta projektų“ statiniai Ozo parke, du „GSD Baltic“ projektai A.Mickevičiaus bei Vytauto gatvėse, „Tarp pušų“ pastatas Turniškių g., „Orme investicijos“ vadinamasis „viešbutis“ Aguonų g., „Mažųjų apartamentų“ pastatas Mindaugo g., Pilaitės kotedžai Varnės g. ir „Neufeld Bau“ ir „Karolinos turto“ pastatai Sausio 13-osios gatvėje.

Maždaug 1960-aisiais, per Karibų krizę, kuomet JAV ir Sovietų Sąjunga sparčiai ginklavosi atominiais ginklais, netoli Karmėlavos pradėjo kilti Sovietų karinė rakėtų bazė. Dideliuose miško masyvuose atsiradęs karinis objektas buvo labai gerai įslaptintas, tad retas apie tai žinojo.

Šiuo metu visiškai apleista ir gamtos pasiglemžta teritorija Šaltojo karo metu buvo labai slapta zona, apie kurią žinojo vienetai. Joje buvo laikomas branduolinis ginklas, kuris bet kurią akimirką galėjo būti paleistas į Vakarų Europos valstybes.

Milžiniškoje teritorijoje buvo įrengtas kareivių miestelis su visa reikalinga infrastruktūra, o pačioje raketų bazėje buvo 4-ios raketų paleidimo aikštelės, kurios vienu metu galėjo paleisti tiek pat vidutinio nuotolio branduolinių raketų.

Vidutinio nuotolio branduolinės raketos R-12 galėdavo pasiekti taikinį esanti už 2 tūkst. kilometrų. Palyginimui, šis branduolinis ginklas buvo net 160 kartų galingesnis, nei antrojo pasaulinio karo metu ant Hirošimos numesta atominė bomba.

Pabandykite įsivaizduoti – jei šis ginklas būtų detonuotas Kauno centre, tuomet sprogimas viską sunaikintų spinduliu nuo Kauno pilies iki Soboro, nepalikdamas galimybės žmonėms išgyventi. Sprogimo banga būtų tokia stipri, jog zonoje nuo Domeikavos iki Garliavos visi pastatai būtų sugriauti, o ten esantys žmonės patirtų labai sunkius ir mirtinus sužalojimus. Radiacijos šiluminis spindulys, dėl kurio žmonės patiria trečiojo nudegimo laipsnį, tęstųsi net 18 kilometrų – nuo Rumšiškių iki Kulautuvos.

Belieka tik džiaugtis, kad šie ginklai taip ir nebuvo panaudoti, o 1990 metais Karmėlavos raketinė bazė galutinai išformuota, o branduolinės galvutės buvo išvežtos nukenksminti ir sunaikinti į Rusiją, Lesnajos raketų naikinimo bazę.

Šiuo metu bazė visiškai apleista, o dauguma pastatų konstrukcijų dingusios. Pastatai pavojingai apgriuvę, tad ten lankantis reikia būti itin atidžiam. Teritorijoje iš esančių daiktų galima spręsti, kad čia glaudžiasi benamiai, o esančioje didelėje aikštelėje, mėgsta apsilankyti ir automobilių greičio mėgėjai, kurie bando savo vairavimo įgūdžius.

Bet netikros naujienos – tai ne vienintelis dalykas, kuris egzistuoja tik virtualioje erdvėje. Populiariausiame pasaulio socialiniame tinkle pilna ir netikrų, neegzistuojančių žmonių paskyrų, dėl kurių pobūdžio ir paskirties tikrieji vartotojai savo platinamos informacijos kiekį ir pobūdį turėtų kiek įmanoma labiau riboti. Ypatingai reikėtų vengti dalijimosi tokia informacija:

Paso ar vairuotojo pažymėjimo nuotraukos

Žmonės turi silpnybę socialiniame tinkle skelbti, kad jie gyvena gerai. Jeigu per „Facebook“ nepraneši apie atostogas (žinoma, su nuotraukomis) – vadinasi, neatostogavai. Jei neparodysi savo vairuotojo pažymėjimo nuotraukos – vadinasi, taip ir neišmokai vairuoti. Bent jau tokios mintys gali suktis kai kurių žmonių galvose. Bet, žinant, kad nebūtinai visi jūsų draugai per „Facebook“ yra tikri draugai gyvenime, saugiau būtų to nedaryti: pažymėjimą ar pasą nėra labai sudėtinga padirbti, o tapatybės vagystės – labai dažnas ir daug žalos galintis padaryti nusikaltimas.

Atostogų planai

Problemų galite prisidaryti ne tik platindami savo paso ar vairuotojo pažymėjimo skaičius, bet ir atostogų planus. Jeigu netikrų paskyrų prižiūrėtojai užmatys, kad su jais pasidalinote informacija apie tai, kad po poros savaičių ketinate vykti kur nors į Naująją Zelandiją, pasekmės gali būti liūdnos. Plėšikai aiškiai žinos, kada jūsų nebus namie ir gali nuspręsti jus aplankyti – ir nesvarbu, kad paprašėte kaimynų kas porą dienų užsukti pamaitinti katiną.

Banko informacija

Virtualiems vagims, taip ir tykantiems įkišti savo purviną leteną į svetimą kišenę, nepakanka vien atsiskaitomosios sąskaitos numerio ir banko filialo kodo. Bet tokių duomenų paviešinimas draugo „Facebook“ paskyroje nėra pati geriausia idėja. Programišiai gali išsiaiškinti ir kitą informaciją, reikalingą norint prieiti prie jūsų sąskaitos. Leidinys „Time Money“ skelbė, kad esama žmonių, kurie per „Facebook“ ar „Instagram“ giriasi net ir savo atlyginimu. Apie tokius galima pasakyti tik tiek, kad kvailį (ir jo darbdavį) ir bažnyčioje muša…

Laimingi loterijos bilietai

Perte (Australija) gyvenanti Chantelle buvo be galo laiminga, kai žirgų lenktynėse laimėjo 825 dolerius. Tokia laiminga, kad į „Facebook“ įdėjo asmenukę su laimingu bilietu. Deja, bilieto brūkšninis kodas buvo nufotografuotas pakankamai kokybiškai, kad kažkuris iš jos virtualių „draugų“ tą kodą nuskenuotų ir pirmesnis suskubtų atsiimti išmokos.

Namų adresas

Nepatikėsite, bet internete yra begalės žmonių, kurie noriai dalijasi savo namų adresu. Žinoma, tai nėra taip pavojinga, kaip atskleisti savo paso numerį, bet ir šiuos duomenis galima panaudoti prieš jus. Tad ir į savo adreso nuslėpimą reikėtų vertinti pakankamai rimtai. Geriausia, kas gali nutikti jį parodžius visam pasauliui – tai eilės tiesioginės rinkodaros vadybininkų prie jūsų durų.

Bet kokia informacija apie savo vaikus

Savo paskyros sienoje matyti nesibaigiantį draugų vaikų nuotraukų srautą gali būti erzinantis dalykas. Bet jei esate tas draugas, kuris fotografuoja savo vaikus ir juos rodo internetu, susimąstyti reikėtų ne tik apie savo draugų požiūrį, bet ir apie saugumą. Pažiūrėkite į savo paskyros privatumo nuostatas – ar tikrai norite, kad jūsų vaikų nuotraukas žiūrinėtų bet koks nepažįstamas žmogus?

Nusiskundimai dėl darbo ar vadovo

Tokio dalyko tikriausiai net ir sakyti nereikėtų, tačiau pasakojimai apie žmones, kurie neteko darbo dėl to, jog viešai reiškė savo nepasitenkinimą darbu ar vadovu, niekaip nesibaigia. Tokiame skaidriame pasaulyje, kaip kad šiandieninis, kai kurias temas reikia palikti asmeniniam pokalbiui akis į akį. Savo darbo galite nekęsti, bet už jį mokamas atlyginimas juk nėra blogiausia kas gali nutikti, ar ne?

Nukopijuotas svetimų žinučių turinys

Tikriausiai esate su tokiais pranešimais susidūrę – „Facebook“ tinkle kartkartėmis galima sutikti žinučių apie tai, kad „Facebook“ bus apmokestintas, kad plinta koks nors virusas arba kad ištiks nelaimė, jeigu tos žinutės nenukopijuosi ir neišplatinsi kaip asmeninės. Iš pirmo žvilgsnio tai yra nekalti pranešimai, tačiau negalima atmesti tikimybės, kad juos paskleidė kokios nors rinkodaros kompanijos arba programišiai, taip platinantys „phishing“ tipo atakoms naudingą informaciją. Ir net jeigu žinutės turinys nėra žalingas tiesiogiai, tokios žinutės labai erzina.

Studento pažymėjimo nuotraukos

Įstojote į universitetą? Puiku! Tėvus ir draugus tokia informacija tikrai gali nudžiuginti. Bet jeigu apie tai skelbsite viešai rodydami savo studento pažymėjimą, tai „Facebook“ pamėgę nusikaltėliai sužinos jūsų vardą, išvaizdą ir vietą, kur praleisite didelę dalį savo laiko. Geriausiu atveju jūsų atžvilgiu gali būti bandoma „prasukti“ kokį nors sukčiavimo planelį.

Poryt 9 val. vakare važiuosiu į kiną žiūrėti „Pjūklo keteros“!

Smagu, kad turite laiko pramogoms. Bet būkite protingi – neskelbkite, kur ketinate būti konkrečiu laiku. Taip pat sėkmingai galėtumėte įsijungti GPS sekiklį, nusikaltėliams parodantį jūsų buvimo vietą. Dėl tos pačios priežasties venkite „tagintis“ įvairiose vietose, ypač – dažniau lankomose. Jums nebūtinai geros ateities linkintys žmonės pagal pažymėtas vietas gali sudaryti elgesio modelį.

Intymios asmeninės nuotraukos

Kad ir kokie griežti būtų „Facebook“ paskyros privatumo nustatymai, bet kada gali nutikti blogų dalykų – pavyzdžiui, piktavaliai žmonės gaus prieigą prie jūsų paskyros. O tada jūsų intymias nuotraukas pamatys žmonės, kurie niekada neturėjo jų matyti. Ir blogiausia, kas gali nutikti – šios nuotraukos gali išplisti tiek, kad jas pamatys ir tėvai, ir draugai, ir kolegos.

Pirmiausia paskelbta, jog „Core i5-7600K“ procesorius pasiekia 5.1 GHz dažnį. Dabar galime pasakyti, kad panaudojus skystą azotą „Core i7-7700K“ sugebėjo veikti net 6.7 GHz dažniu.

HKEPC spartintojų pasiektas rezultatas rodo, kad bent aušinamas su skystu azotu „Kaby Lake pasiekia“ itin didelį dažnį, bet kaip bus realiose situacijose pamatysime tik procesoriams pasirodžius parduotuvėse. Tiesa, atvirai nepaskelbta, kad tai i7-7700k procesorius psiekė 6.7 GHz dažnį, bet tai galima sakyti, vieša paslaptis.

„Kaby Lake“ procesoriai turėtų debiutuoti šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, kartu su 200-osios serijos mikroschemų rinkinius turinčiomis pagrindinėmis plokštėmis.

Be to, jau galime pranešti, kiek kainuos „Kaby Lake“ serijos flagmanas „Core i7-7700K“, žinoma ir kiek pigesnio „Core i5-7600K“ kaina, kuris irgi spartintojų labai vertinamas.

Taigi, „Core i7-7700K“ kaina nebus labai stebinanti, žinant paskutinių metų tendencijas, nes procesorių galėsime įsigyti už 349 USD, silpnesnio i5-7600K kaina bus daug patrauklesnė – 239 USD.

Dar galime pasakyti, kad i7-7700 turėtų kainuoti 309 $, i5-7600 – 219 $, i5-7500 – 199 $, o i5-7400 – 189 $.

Kitų procesorių kainos kol kas neaiškios. Iš tos informacijos kurią gavome, galime padaryti išvadą, kad už tuos pačius pinigus gausime keliais šimtais MHz daugiau nei su dabartiniais „Skylake“ procesoriais.

Šios kainos dar nėra oficialios, bet vargu ar „Intel“ pakeis kainodarą.

Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja.

Viskas, kas atsiduria už įvykių horizonto, lieka ten, kur veikia kitokie fizikos dėsniai. Mirštantiems pamažu, dažnai galima išskirti paskutiniąją mirties stadiją, kai gesimas, atrodo, paspartėja – vadinamasis „aktyvus mirimas“, pasakoja Hallenbeckas. Šioje stadijoje žmonės praranda savo jausmus ir norus, ir tai vyksta tam tikra tvarka. Iš pradžių, pasak Hallenbecko, dingsta alkis, paskui kalba, paskui rega. Paskiausiai pasitraukia klausos ir lytėjimo pojūčiai.

Ar skauda mirti?
Į daugelį kamuojantį klausimą – ar mirti skauda? – vieningo atsakymo nėra. Margaret Campbell, Wayne valstijos universiteto (Detroitas, JAV) slaugymo profesorė, sako, jog kartais, kai pacientas labai susensta ir pamažu gęsta, fizinių kančių nepatiria. Tačiau yra būsenų, kai skausmas neišvengiamas. Visgi, sako Campbell, turinti kelių dešimtmečių mirštančiųjų slaugymo patirtį, net jei liga susijusi su skausmu, mirtis nebūtinai bus sunki, – ją galima palengvinti nuskausminamaisiais preparatais, kurie dažniausiai su savo užduotimi susitvarko.

Vadinamasis priešmirtinis karkimas tikriausiai irgi nėra skausmingas, sako gydytojai – tiesiog mirštantysis pasidaro pernelyg silpnas, kad galėtų ryti ir kosėti, ir jo kvėpavimas pasidaro gergždžiantis. Ir galiausiai, pažymi onkologas Davidas Huis, paskutiniosiomis dienomis ar valandomis daugelis žmonių praranda sąmonę ar ryšį su tikrove, smegenys panyra į būseną, artimą komai ir, galbūt, nesuvokia to, kas vyksta su kūnu. Pasak Kalifornijos universiteto Los Andžele Smegenų pažeidimų tyrimo centro direktoriaus Davido Hovda’o, daugelio mirštančiųjų smegenys ima „aukoti“ tas savo dalis, kurios nėra būtinos išgyvenimui. Mirštant, kai kurie smegenyse vykstantys procesai, atvirkščiai, paaštrėja. Tarp tokių procesų – regos sistemos darbas. Būtent tada žmonės ima „regėti šviesą“, paaiškina mokslininkas. Be to, sustojus širdžiai atsirandantis deguonies trūkumas (hipoksija), gali sukelti dezorientaciją, sumišimą ar haliucinacijas, o neurocheminės medžiagos gali sukelti ramybės jausmą. Daugelio mirštančiųjų smegenys „aukoja“ tas smegenų sritis, kurios nėra būtinos išgyvenimui Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad smegenų reakcija į artėjančią mirtį kai kuriems žmonėms sukelia pojūčių paaštrėjimą. Eksperimentuodami su žiurkėmis, mokslininkai pastebėjo, kad 30 sekundžių po širdies sustojimo, tai yra prieš pat smegenų mirtį, neurocheminių medžiagų lygis gyvūnų smegenyse staigiai išauga. Buvo žinoma, kad neuronai kuria impulsus ir po mirties, tačiau šiuo atveju viskas buvo kitaip – neuronai išskyrė naujas medžiagas ir pernelyg dideliais kiekiais.

Elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas.

Mičigano universiteto mokslininkai, kartodami eksperimentą su žiurkėmis, sugebėjo nustatyti, kad po mirties įvairios smegenų dalys iš esmės sinchronizuojasi – elektroencefalogramoje matomas staigus įvairių dažnių bangų svyravimų augimas, o taip pat smegenų dalių elektrinių signalų susiderinimas. Kitaip tariant, įvairios smegenų dalys priešmirtinėje būsenoje „dirbo petys petin“, ir šis aktyvumas buvo netgi didesnis už įprastą visiškai sąmoningų gyvūnų smegenų veiklos aktyvumą. Šie duomenys sutampa su daugelio žmonių, pergyvenusių širdies priepuolius, pasakojimais apie būnant be sąmonės, įgytą neįtikėtiną patirtį: jie regėjo šviesą, o pojūčiai buvo „tikresni už tikrus“.

Dar vienas bendras prie mirties slenksčio esančių žmonių išgyvenimas, tęsia Kerras, – sapnai. Remiantis viename Niujorko valstijoje esančiame hospise atlikta apklausa, didžioji dauguma mirštančiųjų – 88% – matė nors vieną sapną ar vaizdinį, ir tik pusė iš jų nutiko miegant. Beveik visi pacientai pabrėžė, kad sapnai buvo ne tokie kaip įprastai, – jie buvo labai „aiškūs“, realistiški ir tokie stiprūs, kad tęsėsi ir prabudus. Didelė dalis – 72% – ligonių matė sapnus apie susitikimą su jau mirusiais artimais draugais, giminaičiais ir netgi naminiais gyvūnais; 59% matė, kaip rengiasi į kažkokią kelionę; 28% prisiminė svarbius pragyvento gyvenimo įvykius. Tyrėjai pažymi, kad dažniausiai jų pacientų sapnai būna raminantys ir pozityvūs, ir tokiomis savybėmis dažniau pasižymėjo sapnai, kuriuose dalyvavo mirę artimieji. Gydytojų nuomone, tokie sapnai padeda mirštantiesiems susidoroti su mirties baime.

Paskutiniosiomis valandomis, kai žmogus jau nustoja valgyti, gerti ir silpsta rega, dauguma mirštančiųjų užsimerkia ir atrodo miegantys. Kas vyksta paskui, lieka svarstymų lygyje – mirštantysis to jau nepapasakos. Hallenbeckas iš Stanfordo kalba apie paskutines valandas ir minutes, kaip apie jūros bangavimą: „Niekada nežinote, kurioje bangos vietoje pradėjote kilimą. Jos vis aukštėja, aukštėja ir nuneša žmogų jūron“.

Teigiama, kad 2016 m. kovo mėnesį debiutuosiantis trečios kartos LG G Flex gaus 6“ įstrižainės Quad HD (2560 х 1440) taškų raiškos ekraną.

Aparatinės įrangos pagrindą sudarys procesorius Qualcomm Snapdragon 820, jam kompaniją palaikys 4 GB operatyvios atminties.

Taip pat šaltinis mini 32 GB talpos duomenų kaupiklį, kurį galima praplėsti su microSD kortele, keletą kamerų – pagrindinę 20,7 mln. taškų raiškos ir priekyje esančią 8 mln. taškų raiškos.

Telefonas gaus metalinį korpusą, jame bus įmontuotas pirštų atspaudų skeneris, integruotas į įjungimo mygtuką. Bus naudojama operacinė sistema Android Lollipop.