Tačiau pačioje Lietuvoje elgiamasi visai atvirkščiai. Pas mus savivaldybės turi gerokai daugiau teisių nei valstybės Europos Sąjungoje. Ir tai sukelia begalę problemų.

Pastarosiomis dienomis socialinius tinklus užplūdo pedagogų skundai, kad paskutinėmis praėjusių metų dienomis vieni mokytojai ir vaikų darželių darbuotojai gavo solidžias (kai kur net iki vieno atlyginimo dydžio) premijas, o kiti gavo riestainio skylę. Vienas mokytojas net nepatingėjo paskambinti kelių savivaldybių švietimo skyriams ir išsiaiškino, kad premijų buvimas ar nebuvimas priklausė tik nuo to, kurioje savivaldybėje pedagogas dirba. Tai yra visiškas absurdas. Juk visi mokytojai dirba vienodą darbą ir tai, ar jie skatinami, ar ne, turi priklausyti nuo darbo rezultatų, o ne nuo to, kur jie dirba. Argi, pavyzdžiui, nesijaustų nuskriaustas koks nors Seimo narys, jei jis gautų mažesnę algą tik todėl, kad dirba, tarkime, Kultūros, o ne Ekonomikos komitete? Ar nebūtų nuskriaustas senjoras, jei gautų mažesnę pensiją vien todėl, kad gyvena, tarkime, Biržuose, o ne Kupiškyje?

Tačiau daugelio ugdymo įstaigų steigėjai yra ne Švietimo ir mokslo ministerija, o savivaldybės, kurioms leidžiama tvarkytis, kaip tik jos nori. Todėl ir atsiranda tokia nelygybė. O bet koks kišimasis esą pažeistų savarankiškumą, autonomiškumą. Kvailas požiūris. O kai jis toks, tai ir uždarinėjamos mokyklos, nes „neapsimoka“. Švietimo įstaigų tinklas turi būti valdomas centralizuotai. Tik taip dar būtų įmanoma užtikrinti, kad mokyklos artimiausiu metu nepatektų į Raudonąją knygą.

Per didelio savarankiškumo suteikimas sukelia ir daugiau problemų. Kaip „Vakaro žinios“ jau yra skelbusios, pavyzdžiui, iš 228 mln. eurų, užpernai savivaldybėms skirtų socialinei paramai, sutaupyta net 126 mln. eurų ir nė centas negrįžo į biudžetą, mat savivaldybėms leista juos leisti, kur nori, – valdininkų kabinetų remontui, kreditoriniams įsiskolinimams dengti, paežerėms tvarkyti ir t.t. O po to skundžiamės, kad trūksta pinigų sveikatos apsaugai, švietimui ir t.t.

Keista, kai mūsų politikai tokį didelį savarankiškumą suteikia savivaldybėms, tačiau nė kiek nepasistengia, kad Lietuva išsikovotų daugiau savarankiškumo iš ES. Beje, akivaizdžiai per didelė autonomija suteikta ir aukštosioms mokykloms. Pasirodo, ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet net Vyriausybė ar Seimas kolegijoms bei universitetams negali nurodyti, kokias studijų programas reikia uždaryti, mat būtų pažeista aukštųjų mokyklų autonomija. Šito absurdo pasekmes žinome – į valstybei visiškai nereikalingas specialybes priimami kone dvejetukininkai, kurie sutinka susimokėti už mokslą ir padeda aukštosioms mokykloms uždirbti, o baigę mokslus tampa bedarbiais ir arba pašalpų forma melžia valstybę, arba juos reikia perkvalifikuoti, o tai irgi kainuoja.

Deja, savarankiškumas pas mus suvokiamas iškreiptai. Kur jo iš tikrųjų reikia – ten jo nėra, politikai lankstosi prieš pačias idiotiškiausias ES direktyvas, o kur jo nereikia – ten jis yra kone neribotas. Ir keista, kad niekas garsiai apie tai nekalba. Sunku patikėti, kad nesuvokia.

Visą straipsnį skaitykite čia

– Sausio 1-ąją sukako lygiai dveji metai, kai įsivedėme eurą. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ar tai nebuvo klaida?

– Pirmiausia noriu priminti, kokie buvo valdžios pažadai. Cituoju pažodžiui: „Euro įvedimas BVP vidutiniškai padidins 1,9 proc. per metus.“ Jei BVP augimas per 9 mėnesius yra 2,1 proc., tai bandoma priversti suprasti, kad beveik visas augimas yra vien dėl euro. Akivaizdu, kad tai yra absoliuti netiesa. Iš to aišku, kad euras jokio ekonomikos augimo, kad visur padidėtų pajamos, nepaskatino. Net sunku pasakyti, ar bent minimalią augimo dalį eurui galėtume priskirti.

Antras pažadas – euras pritrauks daugybę užsienio investicijų. Paimkime labai paprastą rodiklį – tiesioginių užsienio investicijų dalį, tenkančią vienam gyventojui, nes prieš įvedant eurą politikai tvirtino, kad investuotojai laukia eilėje trypdami ir ateis vos tik įsivesime eurą, nes nori įvežti ir investuoti didelį kiekį pinigų. Ir kas atsitiko? Mes neturime 2016 m. duomenų, bet 2015 m. tiesioginių užsienio investicijų dalis, tenkanti vienam gyventojui, paaugo vos apie 300 eurų. Tai labai mažai, nes užpernai vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų teko 4673 eurai. Toks pat augimas buvo ir 2011 m., ir 2012 m., ir 2013 m.

– Kai euro nė nebuvo.

– Būtent. Euras jokių pokyčių neatnešė, investicijos Lietuvos neužplūdo – priešingai nei žadėjo valdžia. Tad pagal šituos du parametrus pažadai netesėti. Trečias pažadas – kad kainos Lietuvoje neaugs. Tačiau prisiminkime pernai gegužę kilusį kalafiorų skandalą, parodžiusį, jog gyventojai tikrai suprato, kad per pusantrų metų kainos gerokai šoktelėjo. Valdžia tuomet dėl to apkaltino prekybininkus. Tačiau mano atsakymas būtų toks: eurą juk įvedė ne prekybininkai, o valdžia, sudariusi prekybininkams palankią galimybę padidinti kainas Lietuvos gyventojams.

– Nors didinti kainas jokių objektyvių priežasčių nebuvo?

– Visiškai nebuvo. Pagrindinė kainų kilimo priežastis – euro įvedimas. Gyventojų pasipiktinimas euru būtų buvęs dar didesnis, tačiau taip sutapo, kad, įvedus eurą, pasaulyje krito naftos kainos, o atpigusi nafta lėmė ir dujų kainų sumažėjimą. Jei atmestume tai, pamatytume, kad visos kitos kainos – tiek prekių, tiek paslaugų – labai išaugo. Tačiau atpigusios dujos bei nafta tą visuotinį brangimą statistiškai paslėpė, nors kiekvienas pabrangimą jaučia. Statistikos departamentas sugalvojo, kaip pateikti patrauklesnę statistiką. Jis viską skaičiuoja prekių vidutiniais krepšeliais ir stebi 920 prekių per mėnesį. Lietuvoje net patys turtingiausi tokio krepšelio neperka. O kai jis toks didelis, tai ir rodoma, kad kai kas pabrango, o kai kas atpigo. Bet dažniausiai atpinga prekės, kurios labai retai perkamos, o svarbiausios pabrangsta, todėl toks skaičiavimas neparodo realios padėties.

– Kitaip tariant, jei ne atpigusi nafta, statistinė infliacija dėl euro įvedimo būtų gerokai didesnė?

– Taip ir yra. Tačiau mūsų politikai dėl atpigusios naftos visai niekuo dėti ir negali prisiimti nuopelnų. Lietuvos politikai, agitavę už eurą, pademonstravo visišką neįgalumą, pasirašinėjo įvairiausius popierius, sutartis su prekybininkais, kad jie nedidins kainų. Bet realybė buvo kitokia, kainos vis augo, ir kiekvienas tai jaučia. Beje, be minėtų pažadų neįvykdymo, dar būtina paminėti, kad dėl euro įvedimo į šoną buvo pastumti pensininkai. Pinigai, kuriais turėjo būti kompensuotos per krizę sumažintos pensijos, buvo skirti euro įvedimo išlaidoms, visų pirma įmokai į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą – kad galėtume gelbėti Graikiją. Kaip žinome, iki šios dienos dar neišmokėta 67 proc. pensijų kompensacijų, o kompensacijų nesulaukė nei daug, nei mažai – 415 tūkst. žmonių. Kitaip sakant, pensininkams krizė, kuri prasidėjo 2008 m., dar nėra pasibaigusi.

– Euro zonoje krizė irgi dar nesibaigė. Kas lauktų Lietuvos, jei reikėtų gelbėti ir Italiją ar kitą didelę valstybę?

– Tikėkimės, kad to nebus, nes Italijai gelbėti ES neturi jokio mechanizmo. Europos stabilizavimo mechanizmo fondas nepritaikytas gelbėti tokią šalį, kuri yra trečia didžiausia pasaulyje valstybė pagal vyriausybės skolą. Net neįsivaizduoju, kas būtų, jei ES nuspręstų ją gelbėti, ir kokią sumą Lietuvai reikėtų sumokėti. Manau, kad tada mus pačius reikėtų gelbėti.

– Visi trys politikų pažadai, kuriais visuomenė buvo viliojama nesipriešinti euro įvedimui, nebuvo ištesėti. Kaip manote, ar patys politikai tais pažadais tikėjo?

– Manau, kad politikai tuo netikėjo. Dėl visų tų augimų tebuvo tik eskizinis Lietuvos banko skaičiavimas, o visa kita tebuvo šaukiant „valio“. Svarbiausia, kad iš to euro įvedimo Lietuvoje, atrodo, niekas neišlošė. Net komerciniai bankai turėjo papildomų išlaidų, jiems sumažėjo pajamos iš valiutos keitimo operacijų. Jei kas ir laimėjo, tai akivaizdu, kad pralaimėjusių yra gerokai daugiau.

– Kai eurą įsivedinėjo Estija, Latvija, tenykštės valdžios dalino tokius pat pažadus, jie taip pat neišsipildė. Negi mūsų politikai nestebėjo, kas darosi kaimynystėje?

– Apie tai Lietuvoje nebuvo kalbama, nes labai norėta tą eurą įvesti. Gražus eurinis rytojus nė vienoje Baltijos valstybėje dar neišaušo.

– Dar vienas mūsų valdžios argumentas buvo, esą mes, stodami į ES, įsipareigojome įsivesti eurą, kai tik leis galimybės. Kodėl tada, pavyzdžiui, Lenkija į tą euro zoną nesiveržia?

– Ne tik Lenkija. Visos šalys, įstojusios į ES, išskyrus Daniją ir Didžiąją Britaniją, kurios yra išsikovojusios išimtį, yra įsipareigojusios eurą įsivesti. Po „Brexit“ britams tai nebeaktualu, o, pavyzdžiui, švedai visą laiką su statistika manevruoja taip, kad neatitiktų tų reikalavimų, kuriuos įvykdžius būtų privaloma įsivesti eurą. Ir visi taip pat elgiasi.

– Išskyrus mus.

– Taip. Kitos valstybės mato, kad euro zonoje iki šiol yra krizė. BVP lygis euro zonoje (aišku, išskyrus Graikiją) tik dabar pasiekė 2007-2008 metų lygį. Tai rodo, kad su pačiu euro projektu nėra taip gerai, kaip norima parodyti. Jis braška per visas siūles. Palūkanos, kaip žinome, eurais Lietuvoje yra sumažėjusios. Kaip ir žadėta. Tačiau ne dėl to, kad išaugo Lietuvos reitingai, kaip buvo sakyta, o todėl, kad Europos centrinis bankas vien per praėjusius metus atspausdino maždaug 600 mlrd. eurų. Tik dėl to ir tos palūkanos yra sumažėjusios – nes Europos centrinis bankas gelbėja prasiskolinusias valstybes, tokias kaip Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija ar Airija. Todėl ir penktas valdžios pažadas neatitinka tikrovės, palūkanos eurais sumažėjo ne dėl to, kad įsivedėme eurą.

Svarbiausia, kad kai mes įsivedinėjome eurą, buvo akivaizdu, jog euro zoną kamuoja krizė.

– Pabaigoje užduosiu klausimą, nuo kurio ir pradėjau: euro įvedimas buvo klaida?

– Bent jau žiūrint iš gyventojų pusės – taip. Žmonės būtų gerokai sutaupę, jei ne kainų šuolis dėl euro įvedimo. Gyventojai tikrai būtų laimėję, jei euras nebūtų įvestas.

Visą straipsnį skaitykite ČIA

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios

TVF pasaulinės finansų rinkos apžvalgą atliko tuo metu, kai investuotojai nerimauja dėl didžiausio Vokietijos banko „Deutsche Bank“.
Tiesa, fondas pažymi, kad grėsmė artimoje perspektyvoje sumažėjo nuo balandžio, nes žaliavų ir kitų aktyvų kainos auga, o rinkos prisitaiko prie šoką sukėlusio britų sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos.
Tačiau problemos bręsta vidutinėje perspektyvoje, teigia TVF. Jo teigimu, bankai, pensijų fondai ir draudimo kompanijos turi apvalyti savo portfelius ir prisitaikyti prie lėto augimo ir mažų palūkanų normų eros.
Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse 25 proc. bankų, kurių bendras turtas vertinamas 11,7 trln. JAV dolerių, išliks silpni net ir ciklinio atsigavimo atveju. Daugelio gyvybės draudimo kompanijų ir pensijų fondų mokumui grėsmę kelia jau ilgą laiką esamos mažos palūkanų normos, kuriomis siekiama stimuliuoti ūkio atsigavimą po finansų krizės.
Silpna paskolų paklausa bei mažos palūkanų normos mažina bankų pelningumą, pažymi TVF.

„Nuo šių metų pradžios ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse veikiančių bankų rinkos kapitalizacija sumažėjo beveik 430 mlrd. JAV dolerių, kas apsunkina bankų sistemos galimybes kovoti su jos pažeidžiamumu, ypač silpnesnių Europos bankų“, – teigiama TVF ataskaitoje.
Bankų balansai šiuo metu yra gerokai geresni nei prieš finansų krizę, tačiau investicijų grąža atsigavo tik iš dalies, ir euro zonos bankų pelnas šiuo metu yra vidutiniškai perpus mažesnis, nei buvo 2004-20006 metais, skelbia TVF.

„Kai kuriais atvejais silpni bankai turės trauktis, o bankų sistema turės susitraukti“, – sako TVF.