Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius politologas T. Janeliūnas sako, kad reagavimas į labiausiai matomus iššūkius turėtų būti savaime suprantamas dalykas, todėl nieko neįprasto, kad Rusijos agresija NATO pašonėje privertė pasitempti gynybos klausimais.

„Turbūt nieko stebėtino, kad būtent po Ukrainos konflikto pradžios imta kalbėti, jog Rusija iš tiesų kelia tiesioginę grėsmę NATO šalims, o šios per ilgai ignoravo šią grėsmę, neskyrė deramų išteklių ir dėmesio konvencinėms grėsmėms. Ši tendencija labai aiškiai siejama su 2014-ųjų Krymo okupacija ir aneksija, paaštrėjusia Rusijos retorika ir susirūpinimu, sklindančiu iš NATO rytinės pusės – Baltijos šalių, Lenkijos.

Iki tol net ir Lietuva, nematydama tos tiesioginės grėsmės iš Rusijos, ilgai ignoravo poreikį didinti karines išlaidas. Kitos NATO šalys, esančios toliau nuo Rusijos ir kitų galimų konfliktų, taip pat neturėjo argumentų, ypač savo visuomenei paaiškinti, kodėl derėtų didinti išlaidas, kai kelis dešimtmečius buvo įprasta to nedaryti. Taigi tas grėsmės suintensyvėjimas arba žymiai didesnis grėsmės vaizdas yra reikalingas ir politikams, ir visuomenei“, – kalba T. Janeliūnas.

Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Valentinavičius pažymi, kad Rusija nebe pirmą kartą yra Aljanso žadintuvas labiau stiprinti savo gynybą.

„Atlanto Santarvės paskirtis Šaltojo karo laikais buvo labai aiški: tuo metu buvo komunistinis agresorius – Tarybų Sąjunga, o pirmos abejonės dėl NATO apniko pasibaigus Šaltajam karui, kurį laimėjo Vakarai. Labai simptomiškai labiausiai už NATO nereikalingumą pasisakė arba pati Rusija, arba jos gerbėjai Vakaruose.

Per tą laiką po Šaltojo karo nutekėjo nemažai vandens, įvyko tam tikrų transformacijų, atsirado pasaulinio terorizmo pavojus, taikos misijų palaikymo poreikis ir NATO blaškėsi nuo vienos paskirties prie kitos, keitėsi politinis svorio centras. Kai jau visiškai atrodydavo, kad NATO nereikalinga, pati Rusija, jos prigimtinis agresyvumas, kurį ypač išryškino Vladimiras Putinas, aktualizuodavo NATO reikalingumą ir misijos pagrįstumą. Paskutinis toks ciklas įvyko po agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje“, – sako V. Valentinavičius.

V. Valentinavičius: D. Trumpo kalbos taip pat padėjo susiimti

Pasak V. Valentinavičiaus, Rusijos agresija ir Vakarų atsakas – cikliškas reiškinys, tačiau šį kartą sukrusti NATO privertė ir JAV prezidento D. Trumpo pareiškimai.

„Kai pradinis agresijos Kryme šokas praėjo, europiečiai ėmė kalbėti apie tai, kad galbūt nereikia sankcijų. Tuomet JAV atsirado labai spalvingas, bet nelabai patyręs prezidentas, kuris staiga leptelėjo, kad NATO yra atgyvena, o europiečiai nesusimoka už savo gynybą. Ir vėl NATO sąjungininkės Europoje buvo privertos įrodinėti, kad NATO yra reikalinga.

Dabar vėl matome NATO temos suaktualėjimą – tas pats D. Trumpas jau kalba kitaip, nes Rusijos veiksnys, jos grėsmė sugrįžta į jo darbotvarkę per labai karštas diskusijas JAV viduje, kiek Rusija paveikė rinkimų kampaniją, kiek ji turėjo įtakos D. Trumpo komandos nariams. D. Trumpas, nors pradžioje per naivumą ar norą patikti buvo pareiškęs nemažai gražių komplimentų ir intencijų draugauti su Rusija, staiga priverstas įrodinėti, kad nėra toks didelis Rusijos draugas. Pradinė priežastis – Rusijos elgesys“, – kalba politologas.

V. Valentinavičiaus teigimu, visiems politikos naujokams, įskaitant JAV prezidentus, būna laikotarpis, kada aplanko šventas tikėjimas, jog šį kartą Rusija bus kitokia. Tai nutiko ir George`o Busho jaunesniojo, ir Baracko Obamos atveju, tačiau visi baigdavo realistiška ir ganėtinai kieta politika Rusijos atžvilgiu.

„Grubios D. Trumpo kalbos, kad sąjungininkai turi susimokėti, kad NATO turi įrodyti savo reikalingumą, manau, padėjo ne mažiau, nei Rusijos elgesys. Nes D. Trumpas su televizijos laidų vedėjams būdingu tiesumu bedė pirštu į teisingą dalyką – iš tiesų daugumos Europos sąjungininkių gynybos biudžetai buvo neadekvatūs pasaulio situacijai, Rusijos grėsmei, kurią parodė įvykiai Ukrainoje, bandymai kištis į įvairių šalių vidaus politiką.

Kitokio elgesio Rusija nemoka, tačiau patys išprovokavome tokį?

Paklaustas, kodėl Rusija vis naudoja tą pačią taktiką, jei vis gauna ne tokį rezultatą, kokio siekia ir jai nepavyksta suskaldyti Vakarų organizacijų, V. Valentinavičius sako, kad iki šiol tokia taktika duodavo rezultatų, nors jau išsisemia.

„Rusija – kaip KGB, kurios mitas visuomet rėmėsi tuo, jog ji yra nepaprastai paslaptinga, visagalė, veiksmingai veikianti organizacija, bet visuomet mito apie tai buvo daugiau nei realaus veiksmingumo. Tie mitai visuomet sprogsta ir Rusija lieka toje pačioje vietoje, kur buvo prieš šimtmečius.

Rusija galvoja, kad tai – labai veiksmingas modelis, jis veikė XVIII a., per Šaltąjį karą ir dabar šiek tiek veikia. Rusija nežino kito būdo, nei kaip ginti savo interesus, nei kaip atkakliai laikytis akivaizdžiai klaidingos, tarptautinę teisę pažeidžiančios barbariškos tradicijos. Tačiau tikiuosi, kad dabar V. Putino badymai grįžti į tą patį modusą jau nebus tokie sėkmingi, nes Rusija pamiršta pagrindą – ekonomiką, žmonių darbo našumą kaip gyvenimo pagrindą. Bandymas tik alkūnėmis ir stumdymaisis išsikovoti vietą po sale turi ribas“, – kalba V. Valentinavičius.

Savo ruožtu T. Janeliūnas teigia manantis, kad Rusija galėjo nujausti, kad jos agresijos pasekme gali tapti labiau besiginkluojantis NATO. Tačiau jis sako, kad ligtolinis NATO pasyvumas ir paskatino Rusijos veiksmus.

„Galima sakyti, kad Rusijos agresyvumas buvo paskatintas to, jog NATO priklausančios Europos šalys ilgai nekreipė dėmesio į konvencines grėsmes. Šis pasyvumas atliko provokacinį vaidmenį. Dažnai auka tampa tas, kuris pats mažai rūpinasi savo saugumu. Kelis dešimtmečius mažėjusios NATO išlaidos Rusijos politikams, matyt, sudarė įspūdį, kad NATO šalys silpsta, nėra linkusios didinti karinių išlaidų ir bus labai lengva pasinaudoti tuo, keliant grėsmes ES ir NATO šalims ir įsivaizduojant, kad jos niekaip nereaguos.

Bet reakcija, manau, visada būna ir naivu būtų tikėtis, kad niekas nesikeistų, kai keičiasi vieno iš veikėjų pozicija. Matėme, kad ir Ukraina reagavo, labai smarkiai pakeisdama požiūrį į gynybą, NATO šalys taip pat reaguoja. Tas veiksmas iš Rusijos pusės sukėlė ganėtinai reikšmingą atoveiksmį“, – tikina T. Janeliūnas.

„StoneDrill“ labai primena prieš penkerius metus pagarsėjusią analogišką programą „Shamoon“ (taip pat žinomą kaip „Disttrack“) – 2012 m. šis virusas paralyžiavo Artimųjų Rytų naftos ir dujų bendrovių 35 tūkst. kompiuterių darbą ir smogė didelei pasaulio naftos gavybos pramonės daliai.

Po šio garsaus atvejo gruoputė, sukūrusi „Shamoon“, pasitraukė į šešėlį. Tačiau 2016 m. pabaigoje ji, panašu, grįžo, ir šį grįžimą tiriantys „Kaspersky Lab“ ekspertai rado naują žaidėją su nauju sudėtingu virusu ir gerokai didesniais tikslais.

Aptikti „StoneDrill“ pavyko taikant tikslinių išpuolių aptikimo taisykles („Yara“ taisykles), sukurtas „Kaspersky Lab“ ekspertų siekiant nustatyti „Shamoon“ nežinomus pavyzdžius. Ir nors „StoneDrill“ sukurtas „Shamoon“ stiliumi tarp abiejų programų yra didžiulis skirtumas.

Tyrėjai iki šiol nežino, kaip plinta šis virusas, bet tam, kad liktų nepastebėtas užkrėstame įrenginyje, jis taiko dvi sudėtingas antiemuliacines technikas, kurios neleidžia jo aptikti pagal elgesį.

Kai tik „StoneDrill“ programa pakliūna į kompiuterį, ji įsidiegia į tos naršyklės, kuria įrenginyje naudojamasi dažniausiai, atmintį. Vos įsidiegęs virusas pradeda naikinti kietojo disko failus.

Be informaciją naikinančio modulio, „StoneDrill“ taip pat turi virusą šnipinėti aukas – „Kaspersky Lab“ ekspertai aptiko keturis valdymo serverius, su kuriais sukčiai sekė užkrėstuose įrenginiuose.

„Mes labai domimės tais panašumais, kuriuos aptikome tarp įvairių kenkėjiškų operacijų. Išnagrinėję dviejų programų kodus, matome, kad „Shamoon“ yra Jemeno arabų kalbos variantas, o „StoneDrill“ daugiau vartojama persų kalba.

Geopolitikai galėtų įsivaizduoti, kad operacijas vykdo Irano ir Jemeno žaidėjai, siekiantys sukelti nuostolį Saudo Arabijos bendrovėms, kur ir buvo aptikta dauguma „StoneDrill“ ir „Shamoon“ išpuolių aukų. Tačiau neverta atmesti galimybės, kad visi kalbos požymiai kode palikti tyčia – nukreipti ekspertus neteisingu keliu.

Be to, aptiktas „StoneDrill“ Europoje liudija, kad grupuotė domisi ne tik Artimųjų Rytų regionu. Nors užpulta Europos bendrovė dirba naftos srityje, ji neturi jokių ryšių su naftos verslu Artimuosiuose Rytuose, – pasakoja Muchamadas Aminas Chasbini (Mohamad Amin Hasbini), „Kaspersky Lab“ tyrimo centro vyriausiasis antivirusų ekspertas.

   Nesenai savo straipsnyje rašėme apie nenumaldomą ir Europos Sąjungos inspiruojamą pabėgėlių srautą iš Rytų šalių. Kaip jis atsiranda? Pabrėšime tik tai, kad pabėgėlius skirstome į 2 kategorijas.

  Pirmoji – žmonės NATO bombardavimų Jugoslavijoje, Irane, Irake, Libane, Libijoje, Sirijoje ar Ukrainoje netekę savo namų ir pragyvenimo šaltinio bėga kuo toliau nuo karo zonos, ir tai yra natūralu. Taip buvo visais laikais laikais.

  Antroji – dirbtinai kuriamas srautas, kai įvairios džichadistinės teroristinės gerai paruošos grupuotės integruojamos į natūralių pabėgėlių srautą, ir jau nuo Jugoslavijos ir Tarybų Sąjungos sunaikinimo laikų 1991 – 2000 metais aprūpinamos taktine ir strategine ginkluote, kad būtų galima valyti visos Europos, Vidurio ir Rytų teritorijas, naikinti nepageidautinas rases, tautas ir valstybes.

  Taigi, Europoje yra daugiau negu 900 „neįžengiamų“ rajonų, kuriuose gyvena gausios imigrantų bendruomenės. Vengrijos vyriausybė aštriu tonu paskelbė, kad sieks užsitikrinti didesnį palaikymą savo pozicijai, nukreiptai prieš Europos Sąjungos planus perskirstyti migrantus Bendrijos šalyse.

  Tų teritorijų, kuriose gyvena „daugybė imigrantų“ – pavyzdžiui, Danijoje, Prancūzijoje, Londone, Stokholme arba Berlyne – vietos valdžia „beveik arba visiškai nekontroliuoja“, o „šalies šeimininkės normų ten beveik nepaisoma“, sakoma viename tinklalapyje paskelbtame pranešime.

   Paklaustas, koks buvo tos informacijos šaltinis, Vengrijos vyriausybės atstovas Zoltán Kovács (Zoltanas Kovačas) naujienų agentūrai AFP sakė, kad pranešimas pagrįstas „internete viešai prieinamais duomenimis“, bet daugiau detalių nepateikė.

   Tame pačiame tinklalapyje, įkurtame visai nesenai, artėjant Vengrijoje antroje šių metų pusėje vyksiančiame referendume dėl ES migrantų perskirstymo kvotų plano, taip pat buvo „įmontuotas“ tiksintis laikrodis, rodantis, kad į Europą kas 12 sekundžių atvyksta naujas migrantas.

   „Privalomos Europos kvotos didina terorizmo grėsmę Europoje ir kelia pavojų mūsų kultūrai, – sakoma tinklalapyje. – Neteisėti migrantai nevaldomai plūsta per sienas, todėl mes nežinome, kas jie tokie ir kokie jų ketinimai. Nežinome, kiek jų yra užsimaskavę teroristai.“

   Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vyriausybė rugsėjį balsavo prieš ES planą paskirstyti 160 tūkst. prieglobsčio ieškotojų Bendrijos šalyse pagal kvotų sistemą, o gruodį palaikė Slovakijos pateiktą teisinį ieškinį.

   Iki šiol ES perkėlė tik 1,1 tūkst. pabėgėlių, o Vengrija nepriėmė nei vieno iš jų. Jeigu pasitvirtins prognozės, kad Vengrijos rinkėjai referendume atmes ES kvotas, tai bus dar vienas skaudus smūgis šiai stringančiai schemai.