– Sausio 1-ąją sukako lygiai dveji metai, kai įsivedėme eurą. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, ar tai nebuvo klaida?

– Pirmiausia noriu priminti, kokie buvo valdžios pažadai. Cituoju pažodžiui: „Euro įvedimas BVP vidutiniškai padidins 1,9 proc. per metus.“ Jei BVP augimas per 9 mėnesius yra 2,1 proc., tai bandoma priversti suprasti, kad beveik visas augimas yra vien dėl euro. Akivaizdu, kad tai yra absoliuti netiesa. Iš to aišku, kad euras jokio ekonomikos augimo, kad visur padidėtų pajamos, nepaskatino. Net sunku pasakyti, ar bent minimalią augimo dalį eurui galėtume priskirti.

Antras pažadas – euras pritrauks daugybę užsienio investicijų. Paimkime labai paprastą rodiklį – tiesioginių užsienio investicijų dalį, tenkančią vienam gyventojui, nes prieš įvedant eurą politikai tvirtino, kad investuotojai laukia eilėje trypdami ir ateis vos tik įsivesime eurą, nes nori įvežti ir investuoti didelį kiekį pinigų. Ir kas atsitiko? Mes neturime 2016 m. duomenų, bet 2015 m. tiesioginių užsienio investicijų dalis, tenkanti vienam gyventojui, paaugo vos apie 300 eurų. Tai labai mažai, nes užpernai vienam gyventojui tiesioginių užsienio investicijų teko 4673 eurai. Toks pat augimas buvo ir 2011 m., ir 2012 m., ir 2013 m.

– Kai euro nė nebuvo.

– Būtent. Euras jokių pokyčių neatnešė, investicijos Lietuvos neužplūdo – priešingai nei žadėjo valdžia. Tad pagal šituos du parametrus pažadai netesėti. Trečias pažadas – kad kainos Lietuvoje neaugs. Tačiau prisiminkime pernai gegužę kilusį kalafiorų skandalą, parodžiusį, jog gyventojai tikrai suprato, kad per pusantrų metų kainos gerokai šoktelėjo. Valdžia tuomet dėl to apkaltino prekybininkus. Tačiau mano atsakymas būtų toks: eurą juk įvedė ne prekybininkai, o valdžia, sudariusi prekybininkams palankią galimybę padidinti kainas Lietuvos gyventojams.

– Nors didinti kainas jokių objektyvių priežasčių nebuvo?

– Visiškai nebuvo. Pagrindinė kainų kilimo priežastis – euro įvedimas. Gyventojų pasipiktinimas euru būtų buvęs dar didesnis, tačiau taip sutapo, kad, įvedus eurą, pasaulyje krito naftos kainos, o atpigusi nafta lėmė ir dujų kainų sumažėjimą. Jei atmestume tai, pamatytume, kad visos kitos kainos – tiek prekių, tiek paslaugų – labai išaugo. Tačiau atpigusios dujos bei nafta tą visuotinį brangimą statistiškai paslėpė, nors kiekvienas pabrangimą jaučia. Statistikos departamentas sugalvojo, kaip pateikti patrauklesnę statistiką. Jis viską skaičiuoja prekių vidutiniais krepšeliais ir stebi 920 prekių per mėnesį. Lietuvoje net patys turtingiausi tokio krepšelio neperka. O kai jis toks didelis, tai ir rodoma, kad kai kas pabrango, o kai kas atpigo. Bet dažniausiai atpinga prekės, kurios labai retai perkamos, o svarbiausios pabrangsta, todėl toks skaičiavimas neparodo realios padėties.

– Kitaip tariant, jei ne atpigusi nafta, statistinė infliacija dėl euro įvedimo būtų gerokai didesnė?

– Taip ir yra. Tačiau mūsų politikai dėl atpigusios naftos visai niekuo dėti ir negali prisiimti nuopelnų. Lietuvos politikai, agitavę už eurą, pademonstravo visišką neįgalumą, pasirašinėjo įvairiausius popierius, sutartis su prekybininkais, kad jie nedidins kainų. Bet realybė buvo kitokia, kainos vis augo, ir kiekvienas tai jaučia. Beje, be minėtų pažadų neįvykdymo, dar būtina paminėti, kad dėl euro įvedimo į šoną buvo pastumti pensininkai. Pinigai, kuriais turėjo būti kompensuotos per krizę sumažintos pensijos, buvo skirti euro įvedimo išlaidoms, visų pirma įmokai į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą – kad galėtume gelbėti Graikiją. Kaip žinome, iki šios dienos dar neišmokėta 67 proc. pensijų kompensacijų, o kompensacijų nesulaukė nei daug, nei mažai – 415 tūkst. žmonių. Kitaip sakant, pensininkams krizė, kuri prasidėjo 2008 m., dar nėra pasibaigusi.

– Euro zonoje krizė irgi dar nesibaigė. Kas lauktų Lietuvos, jei reikėtų gelbėti ir Italiją ar kitą didelę valstybę?

– Tikėkimės, kad to nebus, nes Italijai gelbėti ES neturi jokio mechanizmo. Europos stabilizavimo mechanizmo fondas nepritaikytas gelbėti tokią šalį, kuri yra trečia didžiausia pasaulyje valstybė pagal vyriausybės skolą. Net neįsivaizduoju, kas būtų, jei ES nuspręstų ją gelbėti, ir kokią sumą Lietuvai reikėtų sumokėti. Manau, kad tada mus pačius reikėtų gelbėti.

– Visi trys politikų pažadai, kuriais visuomenė buvo viliojama nesipriešinti euro įvedimui, nebuvo ištesėti. Kaip manote, ar patys politikai tais pažadais tikėjo?

– Manau, kad politikai tuo netikėjo. Dėl visų tų augimų tebuvo tik eskizinis Lietuvos banko skaičiavimas, o visa kita tebuvo šaukiant „valio“. Svarbiausia, kad iš to euro įvedimo Lietuvoje, atrodo, niekas neišlošė. Net komerciniai bankai turėjo papildomų išlaidų, jiems sumažėjo pajamos iš valiutos keitimo operacijų. Jei kas ir laimėjo, tai akivaizdu, kad pralaimėjusių yra gerokai daugiau.

– Kai eurą įsivedinėjo Estija, Latvija, tenykštės valdžios dalino tokius pat pažadus, jie taip pat neišsipildė. Negi mūsų politikai nestebėjo, kas darosi kaimynystėje?

– Apie tai Lietuvoje nebuvo kalbama, nes labai norėta tą eurą įvesti. Gražus eurinis rytojus nė vienoje Baltijos valstybėje dar neišaušo.

– Dar vienas mūsų valdžios argumentas buvo, esą mes, stodami į ES, įsipareigojome įsivesti eurą, kai tik leis galimybės. Kodėl tada, pavyzdžiui, Lenkija į tą euro zoną nesiveržia?

– Ne tik Lenkija. Visos šalys, įstojusios į ES, išskyrus Daniją ir Didžiąją Britaniją, kurios yra išsikovojusios išimtį, yra įsipareigojusios eurą įsivesti. Po „Brexit“ britams tai nebeaktualu, o, pavyzdžiui, švedai visą laiką su statistika manevruoja taip, kad neatitiktų tų reikalavimų, kuriuos įvykdžius būtų privaloma įsivesti eurą. Ir visi taip pat elgiasi.

– Išskyrus mus.

– Taip. Kitos valstybės mato, kad euro zonoje iki šiol yra krizė. BVP lygis euro zonoje (aišku, išskyrus Graikiją) tik dabar pasiekė 2007-2008 metų lygį. Tai rodo, kad su pačiu euro projektu nėra taip gerai, kaip norima parodyti. Jis braška per visas siūles. Palūkanos, kaip žinome, eurais Lietuvoje yra sumažėjusios. Kaip ir žadėta. Tačiau ne dėl to, kad išaugo Lietuvos reitingai, kaip buvo sakyta, o todėl, kad Europos centrinis bankas vien per praėjusius metus atspausdino maždaug 600 mlrd. eurų. Tik dėl to ir tos palūkanos yra sumažėjusios – nes Europos centrinis bankas gelbėja prasiskolinusias valstybes, tokias kaip Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija ar Airija. Todėl ir penktas valdžios pažadas neatitinka tikrovės, palūkanos eurais sumažėjo ne dėl to, kad įsivedėme eurą.

Svarbiausia, kad kai mes įsivedinėjome eurą, buvo akivaizdu, jog euro zoną kamuoja krizė.

– Pabaigoje užduosiu klausimą, nuo kurio ir pradėjau: euro įvedimas buvo klaida?

– Bent jau žiūrint iš gyventojų pusės – taip. Žmonės būtų gerokai sutaupę, jei ne kainų šuolis dėl euro įvedimo. Gyventojai tikrai būtų laimėję, jei euras nebūtų įvestas.

Visą straipsnį skaitykite ČIA

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios

Banko administracija mano mano, kad tai – įsilaužėlių rankų darbas.

„Metallinvestbank” banko administracija pasiskundė teisėsaugos organams apie 677 milijonų rublių išnykimą iš kredito įstaigos sąskaitų. Labiau ai tikėtina, kad kalba eina apie įsilaužėlių ataką.

Nuotoliniu būdu įsilaužus į sistemos banko sistemą, kibersukčiai pervedė pinigus į savo kontroliuojamas sąskaitas, skirtas pinigų išgryninimui. Taip teigia, „RIA Novosti” šaltiniai teisėsaugoje.
Pagal šį faktą iškelta baudžiamoji bylą pagal straipsnį „vagystė”. Nors sostinės banko spaudos tarnyba nurodė iš kokio banko padalinio ir kokią sumą nušvilpė hakeriai.

Pernai Rusijos Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai sulaikė tarptautinės nusikalstamos grupuotės, kuri buvo paruošusi masinę įsilaužimo ataką į didžiausius Rusijos bankus. Preliminariai nustatytą, kad nusikaltėliai ruošė 1,5 milijardų rublių grobį ( apie 13 – 15 milijonų eurų ).

Vasario pradžioje Rusijos Vidaus reikalų ministerijos specialiasu padalinio „K” specialistai paskelbė apie visos šalies bankų sistemai gresiantį pavojų. Sukčiai kėsinosi vogti pinigus iš beveik visų Rusijos bankų.

Socialiniai tinklai sukurti tam, kad vartotojai galėtų dalintis informacija su kitais. Ir visiškai „užsidaryti“ nuo kitų iš vis negali – tokiu atveju visiškai prarandamas grupinio bendravimo jausmas ar bendruomeniškumas.

Bet… labai dažnai žmonės „perlenkia lazdą“ ir nueina tikrai per toli. Kartais jie dalijasi tokia informacija, ir tokia labai labai asmeniška, net neįtardami, kad socialinių tinklų „bumerangas“ vėliau gali kaukštelėti „per galvą“ patį besidalinantį, ar „komentatorių“, ar tiesiog asmenišką informaciją savo profilyje rodantį „socialinį“ dalyvį, netyčia parašiusį kokį ne tokį žodelį ar „asmeninę“ nuomonę…

Trumpalaikis atviravimo ar kvailumo priepuolis į gėdingai statusą, keistų nuotraukų, komentarų ar Laika netinkamoje vietoje forma – visi savo klaidas bus nutempė už jus ilgą laiką, kaip ir tuščia skardinė gali susieti su šuns uodega. Todėl, manau, kad šimtą kartų prieš priimant nešvarių skalbinių tinkle. Ir mes pasistengsime padėti Jums išsaugoti savo nervus ir gerą reputaciją su keletą paprastų patarimų.

Ką verta pasilaikyti sau?!

1. Kodėl negalima viešinti savo telefono numerio?

Patikrinkite savo vaikų Facebook ir kitų socialinių tinklų ar žaidimų platformų profilius, ar to nedaro jūsų vaikai!

Telefono numerio viešinimas – vienas iš tų kvailų dalykų, dėl kurių galite rimtai nukentėti. Jei galvojate, kad neatsakingai paskelbtas numeris niekam nereikalingas, nes jūs „mažas žmogutis“ ir jūsų telefono numeris netrauks kažkieno dėmesio – labai klystate, nes visada buvo, yra ir bus tokių, kurie sugebės piktybiškai tuo pasinaudoti.

Žinoma, prankeriai (išvertus iš anglų kalbos prank – telefoninė išdaiga, išpuolis, pokštas) savo „žaidimukams“ paprastai pasirinks „riebesnius“ naivuolius . Jei jūs ne kokia įžymybė, tokia kaip Tamara Ecclestone, pozuojanti žemiau esančioje foto, ar kokia nors turtinga Lietuvos pop-šou „žvaigždutė“ ar turtingas senjoras, tikriausiai nebūsite žiauraus video pokšto YouTube’je ar Facebook’e auka. Tačiau sukčiai tokius „mažus” žmogučius, kaip jūs, laiko labai skaniu kąsneliu.

Atminkite, kad pagal telefono numerį, viešinamą bet kurioje jūsų socialinių tinklų paskyroje telefoniniai sukčiai gali rasti ir kitus duomenis! Visa tai kartu panaudoju, jie turi galimybę sukurti tobulą planą kaip jūs padaryti savo blogų ketinimų auka . Galite būti tikri, jums visai nepatiks toks „kino filmas“, kuriame jūs ir jūsų šeima ( ir nesvarbu kokioje šalyje jie gyvena… ) dalyvausite pagrindiniame vaidmenyje.

2. Kodėl pavojinga socialiniuose tinkluose viešinti savo adresą?

Kaip jums patinka šią nuotrauką? Turtinga moteris ar mergina guli ant lovos, apiberta 500 eurų kupiūromis. Nebūtinai nuoga. Nebūtinai jauna. Nebūtinai graži. Aferistai pažiūri į tokį profilį ir skaito: Vilnius, Gedimino prospektas 299-13, 177 kv. m. Ar būtina aiškinti jums, kas gali vykti toliau? O gal jūs atspėsite patys“? Tokios istorijos paprastai baigiasi policijos nuovadoje, kai daili “dailiai“ nukentėjusi auka, šluostydama blakstienų tušą, atskiestą graudžiomis ašaromis, rašo pareiškimą, vildamasi, kad plėšikai bus surasti, žala bus atlyginta, o Teisingumas nugalės. Tačiau, sekanti tokios ponios foto socialiniuose tinkluose greičiausiai atrodys jau kaip nusivylusios, išsekusios, visus ir viską kaltinančios „pelenės“ vaizdelis. O kaip kitaip? Juk penkiašimtinėmis kupiūromis savo nuotraukoje jau nepavyks surinkti šimtų ar tūkstančių „laikų“, ir vienintelė išeitis – įdėti savo kokį nors jau pigiu išmaniuoju darytą „selfie“, kuriame jos daili krūtinė pridengta pigia persišviečiančia palaidine… O juk taip gražiai ir sėkmingai viskas prasidėjo… Ane?

3. Ar verta viešinti savo darbo vietą?

Žinoma, tiesioginės grėsmės gyvybei ar piniginei šios informacijos viešinimas nesukelia. Tačiau, vargu ar darbdavys ar kuris nors kitas jūsų organizacijos vadovas džiaugsis, jei jūs viešai internete mėgausitės pokalbių su kolegomis rezultatais, o jų kolega viešai „kakos“ ant savo bendradarbių ar valdžios, publikuodamas viso skyriaus „negarbę” viešai, ir viešai apkalbinės kažką, ir tokiu būdu elgsis pagal viešai nepriimtinas normas.

Paprasčiau tariant, leptelėjau per daug – gavau per kepurę darbe. Taigi, skustis kolegų ir viršininkų elgesiu socialiniuose tinkluose nedera. Nors tai ir savaime suprantama, bet maža ką, … O ir apkalbos visada sugrižta bumerangu … ( apie tai video, esančiame straipsnio pabaigoje )

  Antroji, mažiau tikėtina, bet artėjanti iki nulio grėsmė – įsilaužimas į jūsų organizacijos informacinę erdvę. Jei organizacijos konkurentai ar kiti, kuriems rūpi verslo informacija, pastebės, kad bendraujate savo paskyroje iš darbo, kodėl gi nepradėjus kibernetinės atakos per jūsų paskyrą socialiniame tinkle? Įsilaužus į jūsų paskyrą, vėliau galima lengvai pasiekti ir verslo turinį jūsų nešiojamajame kompiuteryje, o vėliau ir kompanijos verslo serveryje, ar banko sąskaitose.

  Taip pasiknaisioti norinčių ir gerai mokančių tai daryti dabar yra daugybė. O po to galima bandyti reikalauti tam tikros išpirkos, ar tiesiog pasisavinti sąskaitinius pinigus ar verslo informaciją, kuri kainuoja tikrai labai daug.

Kaip pavyzdį pasakysiu, kad kiekviena svetainė kas valandą susilaukia mažiausia po kelis šimtus programišių ( hakerių) atakų …

4. Vedęs ir turi vaikų? Ar visiems apie tai būtina žinoti? 

Tai gali rašyti tik jei esi 12 metų amžiaus… Visais kitais atvejais visiems rodyti savo asmeninių santykių pobūdį tikrai neverta. Kodėl? Skaityk iš naujo pirmą ir antrą dalis. O jei jūs priklausote seksualinių mažumų „rūšiai“, atminkite, kad tai ne visai ne įprasta Lietuvoje ir daugybėje kitų šalių. Nežiūrint, kad „žydrųjų“, „violetinių“ ar kitų spalvų „sveikuolių“ dar nedegina ant laužo ar kokiuose tai pečiuose, tačiau visuomenės požiūris į juos yra dviprasmiškas.

  Ir prieš pateikiant informaciją viešai, paklauskite savęs ar tikrai norite visiems papasakoti apie savo lovos reikalus, ir tada bendraujant su draugais ir draugėmis, verkti ir skustis, kad jus nepriima į darbą aš neturėjo dirbti, nes aš esu biseksualus, lesbijietė arba gėjus, ir apeliuoti į „toleranciją“, „žmogaus teises“, ar labai siaurai mąstančios liberalios politinės grupuotės visai neliberalius ketinimus, tikslus, ar kėslus…

5. Ar tavo informacija apie asmeninius atsiskaitymus saugi?

   Pirmiausia – kredito kortelių numeriai. Mokėjau – nemokėjau už ką nors, pirkau – dovanojau, ar kiek kokių taškų, dovanų ar bonusų gavau – kiekvieno asmeninis reikalas. Kai kurie socialiniai tinklai čiulpia tiek daug, kad žmonės „sukiša“ didelę dalį savo asmeninių pajamų. Pagalvokite geriau, kaip išleisti pinigus racionaliau.  Gal kažkas jūsų aplinkoje sunkiai serga ar yra neįgalus? O gal kažkam, net ir artimam žmogui kelių ar keliasdešimt eurų parama „nuo dūšios“ yra gyvybinės svarbos reikalas? O gal tiesiog gatvėje sutiktas benamis paprašys jūsų nupirkti maisto, cigarečių ar dar ko nors? Tiesiog pasikalbėkite su juo, išgirskite jo gyvenimo istoriją, atverkite savo širdį ir piniginę. Ir tai tikrai atitiks tikrąją Žmogaus gyvenimo Žemėje paskirtį, o jūsų karma pasipildys galbūt ženkliu teigiamu indėliu. Ir Dievo banke uždirbsite tikrai gerus procentus…

Išvados

Anksčiau viskas buvo labai paprasta: Sukasei savo daržą, pamelžei savo karvę, užauginai daržoves. Po to to viską pardavei turguje, gavai pinigus ir juos savam sode stiklainyje pakasei po obelimi…

O dabar? Visi tapome miestiečiais ir miesčioniais, visi kompiuterizuoti, uždirbam gal ir neblogus pinigus… Bet jūsų plastikinės atsiskaitymų kortelės ir jose esanti informacija visai nedžiugina tuo besirūpinančių žmonių. Tačiau labai įdomi visokio plauko sukčiams. O jų dabar labai daug… Ypatingai socialiniuose tinkluose.

Pabaiga. Ir dar vienas labai labai svarbus patarimas, tinkantis ne tik socialiniams tinklams.

Ir… nepamiršk pasidalinti šia svarbia informacija su visais savo artimaisiais ir socialinių tinklų draugais