– Kas yra egzoplaneta?

– Egzoplaneta – tai planeta, esanti ne Saulės sistemoje. Tai planeta, besisukanti apie kitą žvaigždę arba net neturinti žvaigždės ir skrajojanti kažkur tarp žvaigždžių.

– Kaip vyksta egzoplanetų paieška?

– Dažniausiai egzoplanetos atrandamos netiesioginiais būdais. Kadangi planeta gerokai blausesnė už žvaigždę, pamatyti ją šalia žvaigždės labai sudėtinga. Nors keletu atveju tai pavyko padaryti, dažniausiai jos aptinkamos pagal tai, kokį poveikį turi savo žvaigždei.

– Kuri jau atrasta egzoplaneta nuo Žemės arčiausiai ir kuri toliausiai?

– Artimiausia Žemei egzoplaneta yra prie artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro Proksimos ir vadinama Proksima b. Prie kitų netolimų žvaigždžių irgi yra atrasta planetų; šiuo metu beveik neabejojama, kad didžioji dalis žvaigždžių Paukščių Tako galaktikoje turėtų turėti bent po vieną planetą, greičiausiai ir po daugiau.

Tolimiausia šiuo metu žinoma egzoplaneta yra nutolusi maždaug 27 tūkst. šviesmečių, tai šiek tiek didesnis atstumas nei iki Galaktikos centro. Dauguma „Kepler“ teleskopu aptiktų planetų yra už maždaug 3 tūkst. šviesmečių, taigi tolimiausios planetos būtų dar toliau.

– Nors planetos labai toli nuo Žemės, mokslininkai vis tiek sugeba surinkti duomenų apie paviršių. Kokiais būdais tai daroma?

– Tą padaryti daug sunkiau negu tiesiog aptikti planetą. Kuo jautresnius detektorius turime teleskopuose, tuo daugiau informacijos galime išgauti. Tyrinėti planetų paviršius galima stebint, kaip nuo planetos atsispindi žvaigždės spinduliuotė. Tam reikia arba sugebėti atskirti planetos šviesą nuo žvaigždės šviesos, arba stebint, kaip keičiasi suminė žvaigždės ir planetos spinduliuotė, galima kažką pasakyti apie tai, ar planetoje, tarkim, yra šviesių ar tamsių regionų.

Pavyzdžiui, iš labai toli stebint Žemę, vandenynai yra tamsesni nei žemynai. Todėl jei Žemė į stebėtoją būtų atsisukusi Ramiojo vandenyno puse, tada ji atrodytų kažkiek tamsesnė. O atsukusi Europos, Azijos, Afrikos dalį, atrodytų kažkiek šviesesnė.

– Kol kas neįmanoma pasiekti net artimiausios mums žinomos egzoplanetos, tad kokia prasmė apskritai jų ieškoti?

– Pirma – tyrinėdami kitas planetas galime susidaryti tam tikrą vaizdą, įgyti supratimą, kaip jos formuojasi ir evoliucionuoja, kas mums leidžia suprasti ir kaip formavosi, evoliucionavo pati Saulės sistema, kaip atsirado ir tos planetos, ir mūsų Žemė.

Kita priežastis – nežemiškos gyvybės paieškos. Neturiu omeny protingų civilizacijų, nors tokią aptikti būtų įspūdingas ir turbūt svarbiausias atradimas žmonijos istorijoje, bet daug didesnė tikimybė, kad pirmiau pavyks aptikti kokių nors mikrobų ar panašių pirmykščių gyvybės formų.

Suvokimas, kad kažkur Visatoje egzistuoja gyvybė, net ir primityvi, mūsų supratimą apie Visatą, apie mūsų padėtį Visatoje apverstų aukštyn kojomis. Galėtume bandyti suprasti, kokie dalykai yra universalūs ir reikalingi gyvybei, o kokie nėra. Net ir negalėdami fiziškai paliesti tos gyvybės ar jos tyrinėti, galėtume vien iš stebėjimų surinkti labai daug informacijos.

– Klausimas šiek tiek iš mokslinės fantastikos pusės – kaip manote, ar bent vienoje iš jau atrastų egzoplanetų egzistuoja protinga gyvybė, o ne mikrobai ir bakterijos?

– Kaip fantastas, norėčiau sakyti, kad tikimybė yra, nes būtų labai įdomu gauti kažkokių protingos gyvybės signalų. Bet daug labiau tikėtina, kad pirmiau atrasime kažkokių mikroorganizmų.

Kiek apskritai protingų civilizacijų galėtų būti mūsų Galaktikoje, vertinimų yra įvairių ir visi jie labai nepatikimi. Vienaip pagalvojus apie skaičius, galima pasakyti, kad esame kone vienintelė civilizacija, kitaip pagalvojus, galima sakyti, kad tų civilizacijų yra milijonai. Tai tos tikimybės tarp tų kelių tūkstančių žinomų planetų iš galimo šimto milijardų planetų Galaktikoje nesiimčiau nurodyti skaičiaus, kokia ta tikimybė, bet, manau, labai nedidelė.

– Kokia tikimybė atrasti planetą, kuri būtų panaši į mūsų Žemę ir suktųsi apie žvaigždę, panašią į mūsų Saulę?

– Atsakymas į šį klausimą labai priklauso nuo to, ką turime omeny sakydami „panaši“. Jei mus domina, kad planeta būtų uolinė, suktųsi apie žvaigždę, kurios masė yra maždaug tarp pusės Saulės masės ir dviejų Saulės masių, be to, suktųsi tokiu atstumu, kad planetos paviršiuje būtų tinkama temperatūra skystam vandeniui egzistuoti, tokių planetų mes jau žinome. Jau yra aptikta planetų, kurios šiuos kriterijus atitinka, bet mes nežinome, ar jos turi atmosferą, ar jose tikrai yra skysto vandens.

Kai kurioms planetoms yra įvertinamas netgi toks Panašumo į Žemę indeksas (Earth Similarity Index) arba labiau apibendrintas dalykas – tinkamumo gyvybei indeksas. Yra aptikta egzoplanetų, kurios į Žemę tikrai panašesnės negu, pavyzdžiui, Marsas. O Marsas palyginti gana panaši į Žemę planeta, nes ir paviršiaus temperatūra ten kartais tinkama skystam vandeniui egzistuoti, ir žvaigždė ta pati, ir planeta uolinė.

Taigi panašumų į Žemę Marsas turi daug, bet žinome egzoplanetų, dar panašesnių į Žemę. Tačiau apie tai, kas dedasi jų paviršiuje, kol kas nieko negalime pasakyti. Vis dėlto per kokius 10–20 metų tyrinėjimai planetų atmosferoje ir egzoplanetų paviršiuje, manau, pažengs tiek, kad galėsime jau nustatyti, kuriose planetose, tarkim, yra skysto vandens.

– Jei egzoplaneta panaši į Žemę ir yra gyvybinėje zonoje, dar nebūtinai reiškia, kad joje gali egzistuoti gyvybė?

– Tikrai taip. Terminas „gyvybinė zona“ vartojamas norint apibūdinti regioną aplink žvaigždę, kuriame esančios planetos temperatūra būtų tinkama skystam vandeniui egzistuoti. Bet planetos paviršiaus temperatūra dar priklauso ir nuo atmosferos bei atmosferos keliamo šiltnamio efekto.

Pavyzdžiui, Saulės sistemoje Venera yra gyvybinėje zonoje, bet atmosfera planetos paviršių kaitina tiek, kad ten temperatūra gerokai aukštesnė negu vandens virimo temperatūra. Jei nebūtų atmosferos, vidutinė temperatūra Žemėje būtų žemesnė už nulį ir skysto vandens čia turbūt nebūtų – visa planeta būtų padengta ledo sluoksniu.

Taip pat yra ir kitų veiksnių, galinčių nulemti planetos tinkamumą gyvybei, pavyzdžiui, žvaigždės aktyvumas. Jei žvaigždė spjaudosi visokiais žybsniais, energingomis dalelėmis ir pan., tada planetoje užsimegzti ir išgyventi kažkokiai gyvybei būtų daug sudėtingiau nei Žemėje.

– Kokio su egzoplanetomis susijusio pasiekimo labiausiai laukiate?

– Kai šių metų pradžioje NASA šiek tiek iš anksto pranešė, kad paskelbs kažką labai ypatingo, susijusio su egzoplanetomis, ir vėliau pranešė apie atrastą TRAPPIST-1 sistemą su 7 uolinėmis planetomis, prieš tai spėjau, kad atradimas bus deguonis uolinės planetos atmosferoje. Na, tada taip nebuvo, bet, manau, tai būtų labai reikšmingas žingsnis nežemiškos gyvybės paieškų link.

Dabar pristatyti sistemos amžiaus tyrimo rezultatai.

Išnagrinėję įvairius amžiaus indikatorius – žvaigždės spalvos ir šviesio sąryšį, tankį, ličio požymius spektre, gravitacijos stiprumą paviršiuje, sunkių cheminių elementų kiekį, sukimąsi ir magnetinį aktyvumą – mokslininkai nustatė, kad ji yra maždaug 7,6 milijardo metų amžiaus.

Tai reiškia, kad TRAPPIST-1 sistema yra pusantro karto senesnė, nei mūsiškė Saulės sistema.

Tai yra visiškai priešingas rezultatas, nei ankstesni, gerokai grubesni, įvertinimai, teigę, kad sistema yra mažiau nei milijardo metų amžiaus.

Naujasis atradimas – gera žinia besitikintiems sistemoje rasti gyvybės požymių: senesnės žvaigždės turėtų būti daug tinkamesnės gyvybei, nes yra mažiau aktyvios.

Iš kitos pusės, per milijardus metų žvaigždės aktyvumas galėjo visiškai sunaikinti daugumos planetų atmosferas.

Per artimiausius keletą metų tikimasi išsiaiškinti, kokios sąlygos yra šių planetų paviršiuose – tada gal geriau suprasime ir sistemos amžių bei jos evoliuciją.

Tyrimo rezultatai arXiv.

Ne mes visatoje ne vieni nuo vakar vakaro jaučiu savo širdimi, kad kažkur toli yra panašūs į mus turintys rankas ir kojas žmonės. Gal jie ne tiek pažengę nei mes – o gal jie labiau pažengę nei mes, to dar niekas negali atsakyti, bet jau greitai, jau tikrai greitai galėsime tai sužinoti.

Vakar pranešė visuomenei jog „NASA” atrado naują saulės sistemą, kurioje 3 planetos skrieja aplink savo saulę – gyvybei palankiomis sąlygomis,  atstumu nuo saulės.

Trappist – taip pavadinta saulės sistema, kuri nuo mūsų nutolusi apie 14 šviesmečių.

Paskaičiuota, jog keliaujant mašina apie 100 km/h greičiu, kelionė truktų 441 milijoną metų, keliaujant reaktyviniu lėktuvu – apie 44 milijonus metų,  o keliaujant šviesos greičiu užtruktume 39 metus.

Visos sąlygos užsimegzti gyvybės formai yra Trappist – 1e planetoje. Ji nutolusi labai panašiu atstumu nuo saulės, kaip ir žemė.

Trappist – 1f ir Trappist – 1g jos taip pat yra gyvybės rate ir turi daug vandens.

Daugiau apie šias planetas paaiškinta vaizdo įraše.

Kol kas dar daug nežinoma apie šia saulės sistemą, bet jos atradimas leidžia daryti prielaidą, jog mes visatoje ne vieni.