Kokia siūloma fiskalinė politika? Koks kandidatų požiūris į kovą su žmonijos įtaka klimato kaitai? Kaip modernizuoti rūdijančią infrastruktūrą? Ką daryti su švietimu? Kaip keisis ar nesikeis JAV užsienio politika?

Žinoma, po antradienio paaiškės ne tik naujasis, 44-asis JAV prezidentas, bet ir tai, ar keisis Kongreso šeimininkai.

Jei tiek Senate, tiek Atstovų Rūmuose toliau dominuos respublikonai, o prezidente bus išrinkta H.Clinton, daugelis jos idėjų tokiomis gali ir likti.

Vidaus politikoje JAV prezidentas neturi tiek daug galių kaip dažnai manoma ir teigiama per kampaniją – kartais net atrodo, kad įstatymų leidžiamoji valdžia Amerikoje neegzistuoja. Daugiausiai pokyčių iš Baltųjų rūmų šeimininkų paprastai galima laukti užsienio politikoje. O šiuo atveju skirtumas tarp H.Clinton ir D.Trumpo tikriausiai net negalėtų būti didesnis.

Mokesčiai

H.Clinton nusiteikusi sumažinti pajamų nelygybę didindama mokesčius turtingiesiems. Ji siūlo papildomą 4 proc. mokestį pajamoms, viršijančioms 5 mln. JAV dolerių, taip pat – didesnį kapitalo prieaugio mokestį.

H.Clinton žada didinti mokesčius, tris ketvirtadalius jų mokės 1 proc. daugiausia uždirbančių amerikiečių.

Be to, ji siekia svariau apmokestinti apribotos rizikos fondų vadovų pajamas, susitvarkyti su įstatyminėmis spragomis ir padidinti nekilnojamojo turto mokestį. Galiausiai siūloma padidinti išlaidas sveikatos apsaugos ir švietimui.

Kaip skelbia nepriklausomas Mokesčių politikos centras, nors H.Clinton žada didinti mokesčius, tris ketvirtadalius jų mokės 1 proc. daugiausia uždirbančių amerikiečių.

Savo ruožtu D.Trumpo planas dėl mokesčių JAV vyriausybei per 10 metų kainuotų iki 3,9 trilijonų dolerių pajamų – tiek lėšų būtų netekta dėl kandidato užmojų sumažinti korporacinius mokesčius ir panaikinti nekilnojamojo turto mokestį.

Konservatyvaus Mokesčių fondo skaičiavimais, 1 proc. turtingiausių amerikiečių pajamos išaugtų daugiau nei 10 proc., o ketvirtadalis mažiausiai uždirbančių amerikiečių uždirbtų vos 1,9 proc. daugiau.

Manoma, kad D.Trumpui įgyvendinus savo planus JAV valstybės skola pasiektų 105 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Darbo vietų kūrimas

D.Trumpas tikina per dešimtmetį sukursiantis 25 milijonus naujų darbo vietų. Jo teigimu, per daug darbo vietų, ypač pramonėje, prarandama kitoms šalims – Meksikai ar Kinijai.

D.Trumpas tikina per dešimtmetį sukursiantis 25 milijonus naujų darbo vietų.

Magnatas planuoja sumažinti pelno mokestį nuo dabartinio 35 proc. tarifo iki 15 proc. ir teigia, kad darbo vietų kūrimas paspartės investavus į infrastruktūrą, sumažinus prekybos deficitą ir panaikinus reguliavimo priemones.

H.Clinton darbo vietų kurtų investuodama į aukštąsias technologijas, moderniąją pramonę, atsinaujančiąją energetiką ir smulkųjį verslą. Demokratų kandidatės teigimu, nepriklausomi ekspertai skaičiuoja, kad pagal jos planą JAV būtų sukurta 10 mln. naujų darbo vietų.

Imigracija

Imigracija – D.Trumpo kampanijos arkliukas. Nepaisydamas gausios kritikos, respublikonų kandidatas ir toliau tvirtina, kad tapęs prezidentu pastatys tvorą, kuri drieksis palei visą JAV ir Meksikos pasienį.

Be to, D.Trumpas teigia, kad į Ameriką įsileis mažiau legalių imigrantų, nors anksčiau jau atsitraukė nuo savo raginimų jėga išvaryti iš JAV daugiau nei 11 mln. nelegalių imigrantų.
Galiausiai jis yra paskelbęs, kad reikėtų į JAV bent laikinai neįsileisti visų musulmonų.

H.Clinton neketina atšaukti Baracko Obamos prezidentinių įsakų, kuriais siekiama normalizuoti dokumentų neturinčių imigrantų ir jų šeimų statusą. Kandidatė nori įvykdyti kruopščią imigracijos reformą – suteikti dokumentų neturintiems imigrantams nuolatinį leidimą gyventi, o vėliau ir JAV pilietybę.

Demokratė prieštarauja dabar JAV egzistuojančioms privačioms nelegalių imigrantų sulaikymo stovykloms, o D.Trumpo minimo tvorą vadina „kvailu būdu užtikrinti saugumą pasienyje“.

Užsienio politika

Dirbdama JAV valstybės sekretore, o ir anksčiau Niujorko senatore, H.Clinton buvo vadinama užsienio politikos „vanage“. Ji rėmė JAV invaziją į Iraką, nors vėliau teigė, kad gailisi dėl tokios savo pozicijos.

Be to, H.Clinton agitavo surengti aviacijos kampaniją Libijoje, o dabar ragina aktyviau veikti Sirijoje.

Ji siūlo nustatyti neskraidymo zoną ir apginkluoti nuosaikius sirus sukilėlius. Tiesa, sausumos pajėgų į Siriją nesiųstų. Ji taip pat pritaria kurdų pešmergų kovotojų apginklavimui.

H.Clinton tvirtina, kad JAV turėtų neskubėti trauktis iš Afganistano, ir tvirtai remia NATO. Jos manymu, Aljansas vienija sąjungininkus Europoje ir veikia kaip efektyvi Rusijos atgrasymo priemonė.

D.Trumpas anksčiau yra pritaręs Irako karui, bet pastaraisiais metais prieštarauja bet kokiems JAV kariniams veiksmams Vidurio Rytų regione.

D.Trumpas anksčiau yra pritaręs Irako karui, bet pastaraisiais metais prieštarauja bet kokiems JAV kariniams veiksmams Vidurio Rytų regione. Jis teigia, kad pagerintų santykius su Rusija ir jos prezidentu Vladimiru Putinu, ir šiemet pribloškė sąjungininkus NATO pareikšdamas, jog jie turėtų skirti daugiau biudžeto lėšų savo pačių gynybai, nes priešingu atveju jis „svarstytų“, ar JAV atskubėtų į pagalbą karinės krizės atveju.

Tokie D.Trumpo žodžiai sukėlė nerimo Rytų Europoje, kur daugelis šalių yra skurdžios ir neskiria gynybai 2 proc. BVP.

Kita vertus, jis laikosi kietos linijos kalbėdamas apie kovą su grupuote „Islamo valstybė“ ir kelis kartus yra paskelbęs, kad JAV turėtų Sirijoje bei Irake dislokuoti dešimtis tūkstančių sausumos karių.

Pabėgėliai

D.Trumpo manymu, ilgametė JAV politika priimti pabėgėlius iš krizės ištiktų regionų yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Jis neretai skelbė internete paplitusias klastotes, esą daugelis pabėgėlių iš Sirijos yra jauni vyrai.

Magnatas norėtų įšaldyti pabėgėlių priėmimą, kol nebus patvirtintos „ekstremalaus tikrinimo“ procedūros. D.Trumpas mano, kad Vidurio Rytų šalys turėtų nustatyti daugiau saugumo zonų pabėgėliams.

Tuo tarpu H.Clinton ragina priimti daugiau sirų pabėgėlių. Šiuo metu kiekvienais metais priimama 10 tūkst. sirų, o demokratė norėtų, kad skaičius pasiektų 65 tūkst.

Ji irgi įspėja, kad atvykėlius reikia atidžiai tikrinti, bet pažymi, kad dabar galiojančios procedūros itin sudėtingos ir labai ilgai užtrunka. H.Clinton teigimu, Amerika yra istorinis žmonių, bėgančių nuo represijų, smurto ir karo, prieglobstis, o tai, anot jos, turi nesikeisti.

Klimato kaita

Aplinkosaugos klausimais H.Clinton linija atitinka visos Demokratų partijos pozicija. Ji teigia, kad pasaulinis atšilimas yra grėsmė JAV nacionaliniam saugumui ir remia griežtesnį energetikos pramonės reguliavimą.

Ji prieštarauja naftos gręžinių kasimui Aliaskoje ir kompanijos „Keystone“ naftotiekio tiesimui. Tiesa, H.Clinton erzina kai kuriuos aplinkosaugininkus, nes atsisako palaikyti moratoriumą skalūnų dujų išgavimui.

Gi D.Trumpo tinklalapyje apskritai nėra nė vieno pareiškimo apie aplinkosaugą. Tiesa, savo kalbose jis nepritaria apinkosaugos normų reguliavimui, kurias esą nustato „ekstremalių pažiūrų politiniai aktyvistai“.

Milijardierius taip pat siekia sumažinti Aplinkos apsaugos agentūros finansavimą, o mokslinį faktą, kad pasaulinį atšilimą lemia žmonijos veikla, vadina melu. D.Trumpas teigia, kad „atšauktų“ istorinį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos.

Kas lemia kalbas apie galimą rinkimų klastojimą ir kiek realaus pagrindo jos turi? Norint rasti atsakymą į šiuos klausimus, visų pirma verta išsiaiškinti, koks yra balsavimo rinkimų dieną procesas JAV. Apie tai – šiame 15min straipsnyje.

Kaip vyksta balsavimas JAV?
Viena išskirtinė JAV balsavimo sistemos savybė – ji yra labai decentralizuota, o balsavimo metodai skirtingose valstijose ar netgi tų pačių valstijų viduje skirtingose apygardose skiriasi.

Tarkime, bet kurioje Lietuvos vietoje balsavimas vyksta vienodai: rinkėjai ateina į rinkimų apylinkę, gauna popierinį balsavimo biuletenį, jį balsavimo kabinoje užpildo ir įmeta į balsadėžę. JAV viskas kitaip.

18 JAV valstijų balsavimas vyksta naudojant popierinius biuletenius. 6-iose į pagalbą pasitelkiamos balsavimo mašinos: rinkėjas, priėjęs prie balsadėžėje įrengtos mašinos, turi pasirinkti, už ką balsuoja. 23 valstijose abu šie balsavimo metodai derinami. Likusiose trijose JAV valstijose balsavimas vyksta tik paštu.

Kaip atrodo kiekvienas iš šių metodų?

Valstijose, kuriose balsuojama pažymint pasirinkto kandidato vardą popieriniame biuletenyje, balso atidavimas vyksta panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, skirtumas yra toks, kad dažniausiai net ir tokių biuletenių balsai JAV nėra skaičiuojami žmonių: visi biuleteniai yra sudedami į specialią mašiną ir joje nuskenuojami. Tada mašina suskaičiuoja, kiek rinkėjų atidavė balsą už vieną ir kiek – už kitą kandidatą.

Kai kuriose valstijų rinkiminėse apygardose tokios mašinos stovi tiesiog balsavimo vietose ir popierinių biuletenių niekur gabenti nereikia, kitose apygardose balsų skaičiavimas vyksta prieš tai visus valstijos biuletenius suvežus į vieną vietą. Vis dar esama ir tokių apygardų, kuriose balsus skaičiuoja ne kompiuteris, o žmonės, pasitelkę popierių ir rašiklį.

6 JAV valstijose pasitelkiama visiškai kitokia – tiesioginio įrašymo elektroninė sistema. Šiose valstijose rinkėjai popierinių biuletenių negauna. Užtat balsavimo kabinose stovi specialios balsavimo mašinos. Kai kurios jų yra su liečiamais ekranais, kitos – su mechaniniais mygtukais, tačiau visoms joms bendra tai, kad rinkėjas savo balsą įveda elektroniniu būdu, pasirinkdamas vieną iš ekrane matomų kandidatų.

Kai kurios tokios mašinos turi įdiegtus spausdintuvus, kurios, rinkėjui įvedus balsą, taip pat anonimiškai atspausdina jo pasirinkimą ir išsaugo jį specialioje balsavimo mašinoje įrengtoje saugykloje. Esant abejonėms balsavimo rezultatais, tokie balsai gali būti perskaičiuoti rankiniu būdu ir įsitikinta, kad mašinos parodyti rezultatai yra teisingi.

23 JAV valstijose abu aukščiau paminėti būdai yra derinami – rinkėjas gali rinktis, ar pažymėti popierinį biuletenį, ar balsuoti pasitelkiant elektroninę balsavimo mašiną.

Trijose JAV valstijose – Kolorade, Vašingtone ir Oregone – balsavimas vyksta tik paštu. Registruotiems rinkėjams paštu atsiunčiami balsavimo biuleteniai, šie juos užpildo ir išsiunčia taip pat paštu. Šį metodą pasirinkusios valstijos teigia, kad jis sutaupo pinigų ir padidina balsavimo aktyvumą.

Kur slypi rezultatų klastojimo grėsmė?

Daugelis elektroninių mašinų, kurios pasitelkiamos tiek balsuojant, tiek skaičiuojant balsus, buvo pradėtos naudoti XX a. pirmojo dešimtmečio pradžioje. Po 2000 m. JAV prezidento rinkimų tuo metu plačiai paplitusios mechaninės balsavimo mašinos buvo „nurašytos“ kaip nepatikimos ir daugelis JAV valstijų perėjo prie elektroninės balsų skaičiavimo sistemos.

Tačiau, kaip portalui „Wired“ teigė kompiuterinių sistemų saugumo specialistas Lawrence’as Nordenas, perėjimas prie elektroninio balsavimo sistemų, nors ir išsprendė daug anksčiau egzistavusių problemų, tuo pačiu sukūrė naujų.

Šios problemos yra tokios, kurių galima tikėtis iš bet kokio dešimties metų senumo kompiuterio. Pavyzdžiui, daugelis nuo XXI a. pr. JAV naudojamų elektroninių balsavimo mašinų naudoja „Windows XP“ operacinę sistemą, o „Microsoft“ šiai sistemai saugumo atnaujinimo papildinio neišleido nuo 2014 m.

Nors kol kas nesama jokių įrodymų, kad kas nors kada nors būtų bandęs nuotoliniu būdu įsilaužti į balsavimo mašinas, bandymai parodė, kad bent dalis jų gali būti paveiktos įvykdant koordinuotą ataką

2015 m. Virdžinijos valstija atsisakė kelių tūkstančių elektroninio balsavimo mašinų po to, kai šios nepraėjo saugumo testo. Kaip sakė vienas testo dalyvis: „bet kas galėjo nuotoliniu būdu prisijungti prie mašinos ir pakeisti balsavimo rezultatus, tam nereikėjo gilių techninių žinių“. Kreiptis į mašinas gaminusią bendrovę taip pat buvo neįmanoma: ji prieš kurį laiką bankrutavo.

Virdžinija – labiausiai ekstremalus pavyzdys, tačiau ekspertai nuogąstauja, kad ir kitos mašinos gali būti pažeidžiamos: Virdžinija tiesiog yra vienintelis atvejis, kur buvo atlikti bandymai ir aiškiai įrodyta, kokia bloga yra situacija.

Tiesa, elektroninės balsavimo mašinos vis dar nėra taip jau plačiai paplitusios. Trys ketvirtadaliai JAV rinkėjų balsuos užpildydami popierinį biuletenį. Tik penkiose JAV valstijose balsavimui naudojamos vien tik elektroninės mašinos be galimybės esant reikalui rankiniu būdu patikrinti balsavimo rezultatus.

Be to, daugiau negu pusė valstijų po rinkimų atlieka auditą: sutikrina, kad mašinų užfiksuotų balsų skaičius ir popieriuje atspausdintų balsų skaičius sutaptų. Ekspertai sutaria, kad toks auditas leidžia užtikrinti pasitikėjimą rinkimų rezultatais.

Tačiau taip elgiasi ne visos valstijos. Tos valstijos, kuriose balsuojama tik elektroniniu būdu ir balsai nėra saugomi ant popieriaus, audito po rinkimų esant abejonėms atlikti tiesiog techniškai negalės.

Kodėl visos valstijos nepereina prie patikimesnių sistemų?

Ekspertai pažymi, kad tam kliudo du dalykai – pinigų ir politinės valios stygius. Jau yra sukurtos daug patikimesnės elektroninės mašinos su geresne apsauga, bet tik kelios valstijos investavo į jų įsigijimą. Laikomasi principo: kol senos mašinos veikia ir rimtų sistemos sutrikimų nepasitaikė, nėra kur skubėti jų keisti.

„Trūksta pinigų. Mūsų apklausti rinkimus organizuojantys pareigūnai sako, kad valstijų valdžia nenori remti naujų mašinų įsigijimo, nes nemato tam poreikio. Valdžia sako: kreipkitės, jei iškils kokių nors problemų“, – sako L.Nordenas.

„Wired“ pažymi: kuo ilgiau bus delsiama, tuo didesnė tikimybė, kad problemos iškils. Viena šiek tiek guodžianti aplinkybė – elektroninės balsavimo mašinos tiek pat nepatikimos, kiek ir dabar, buvo ir per praėjusius rinkimus, tačiau nesama jokių įrodymų, kad kas nors būtų bandęs tuo pasinaudoti.

Ar Rusija gali bandyti klastoti JAV rinkimų rezultatus?

Rusija yra kaltinama prisidėjusi prie įsibrovimo į Demokratų nacionalinio komiteto pašto serverius. Jei V.Putinas išties žengė taip toli, kad paviešintų privačius JAV demokratų partijos lyderių elektroninius laiškus, ar jis gali bandyti ir klastoti rinkimų rezultatus? Ekspertai mano, kad tai labai mažai tikėtina.

„V.Putinas nėra draugiškas, bet jis nėra ir kvailas. Jei jie tikrai ketino kaip nors paveikti balsavimo mašinas ir balsus skaičiuojančią programinę įrangą, jie nebūtų išplatinę demokratų elektroninių laiškų“, – sako Ryanas Manessas, JAV Šiaurės rytų universiteto ekspertas, besispecializuojantis tarptautiniuose kiberkonfliktuose ir Rusijos užsienio politikoje.

R.Manesso teigimu, paviešinti elektroniniai laiškai atkreipė pasaulio dėmesį į Rusiją. Jei ši valstybė išties bandytų tiesiogiai kištis į JAV rinkimus, ji sulauktų atpildo. Be to, sako R.Manessas, V.Putino pagrindinis tikslas greičiausiai buvo tiesiog „sutepti“ H.Clinton reputaciją, o ne iškelti D.Trumpą. Ir tai padaryti jam pavyko.

Ar masinis rezultatų klastojimas gali pavykti?

Tai vėlgi labai mažai tikėtina. CNN pabrėžia, kad nors atskirai imant mašinos ir gali turėti saugumo spragų, nei viena balsus skaičiuojanti mašina nėra prijungta prie interneto, jos nėra ir sujungtos viena su kita.

Tai reiškia, kad net ir radus būdą išnaudoti elektroninių balsavimo mašinų saugumo skyles, tai dar ir turi būti padaryta labai dideliu mastu, paveikiant ne kelias, o šimtus ar tūkstančius mašinų.

„Tiesiog „nulaužiant“ rinkimų mašinas visų rinkimų rezultatų suklastoti neįmanoma. Sistema yra per daug decentralizuota, kad vienas veikėjas ar grupė galėtų įnešti reikšmingą pokytį“, – sako Nicholas Weaveris, Berklio universiteto mokslininkas ir kibersaugumo ekspertas.

Ekspertai taip pat pažymi, kad daugelis apygardų, besiruošiančių organizuoti rinkimus, pasiruošia ir galimoms problemoms bei numato problemų sprendimo planus. Apie tai nėra daug kalbama viešai, bet keleto apygardų rinkimų komisijų nariai atskleidė, kad yra pasiruošę planui B – jei elektroninės balsavimo mašinos imtų gesti.

Be to, rinkimų rezultatus greičiausiai nulems trijų vadinamųjų „svyruojančių valstijų“ – Floridos, Ohajo ir Pensilvanijos – rinkėjų pasirinkimas. Visose jose naudojamos elektroninės balsavimo mašinos yra laikomos patikimomis. Floridoje ir Ohajuje po rinkimų vykdomas mašinų auditas, o Ohajo įstatymai netgi numato, kad jei kandidatus skiria mažas balsų skirtumas, balsai privalo būti perskaičiuojami rankiniu būdu.

Tai kodėl tada amerikiečiai nerimauja?

CNN ir „Wired“ kalbinti ekspertai pažymi, kad nerimą jie vis dėlto jaučia. Tačiau ne dėl to, kad rinkimų rezultatai gali būti suklastoti. Juos gąsdina nuolatinis šios temos eskalavimas visuomenėje, skatinantis nepasitikėjimą balsavimo sistema. Pasak jų, nepasitikėjimo atmosferos visuomenėje kūrimas ir yra tikrasis skleidžiančių kalbas apie JAV balsavimo sistemos nepatikimumą tikslas.

D.Trumpas jau ne kartą kartojo, kad rinkimų rezultatai gali būti klastojami, jis yra sakęs, kad tikrai pripažins rinkimų rezultatus, tik jeigu laimės. Jei rinkimuose triumfuos H.Clinton, D.Trumpas gali pasirinkti būtent balsavimo mašinas kaip lengvą taikinį.

Be to, ekspertai pažymi, kad rinkimų procesui pakenkti galima ne tik klastojant rinkimų rezultatus. Hipotetiškai svarstant, keleto mašinų sugadinimas rinkimų rezultatų nepakeistų, bet sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą sistema.

„Kai kalbama apie bandymą daryti įtaką rinkimų rezultatams per balsavimo mašinas, daugelis įsivaizduoja, kad kažkas tiesiog klastotų rezultatus. Tačiau žalos galima padaryti ir paprastesniais būdais. Galima tiesiog priversti mašinas neveikti arba veikti labai lėtai. Tai taip pat sukeltų daug problemų: daug žmonių tiesiog negalėtų balsuoti“, – sako L.Nordenas.

Be to, net jei ir viskas veiks kaip turėtų veikti, negalėjimo perskaičiuoti rinkėjų balsus rankiniu būdu kai kuriose valstijose problema išlieka. Tai reiškia, kad abejonių rinkimų rezultatais, net jei jos bus niekuo nepagrįstos, patikimai paneigti nebus galima. Tai gali paskatinti tolesnį nepasitikėjimo valdžia augimą tarp amerikiečių.

Vėliau, 2008 metais, A. Šiukštos įmonė laimėjo net tris didelius jo sesers V. Petiukonienės valdomų Pavilnių ir Verkių regioninių parkų skelbtus viešųjų pirkimų konkursus. Jie buvo skelbiami parkuose įrengtų statinių remonto darbams ir teritorijų priežiūros paslaugoms bei Naujosios Vilnios pilkapynų, Pūčkorių piliakalnio ir Rokantiškių piliavietės tvarkybos darbams. Trijų konkursų vertė – 1 milijonas 362 tūkstančiai eurų. Ant viešųjų pirkimų procedūrų visur yra tuometinės V. Petiukonienės pavaduotojos, dabar jau Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės, Zentos Ražanauskienės parašai.

Vėliau konkursuose sekėsi visur

2008 metų konkursais pelningi pirkimai Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose pasibaigė, bet įmonės sėkmė viešuosiuose pirkimuose saugomų teritorijų sistemoje – ne. Duomenų portalo Freedata.lt duomenimis, įmonė pradėjo dažnai laimėti VSTT bei kitų Lietuvos parkų skelbiamus viešųjų pirkimų konkursus.

V. Petiukonienė ir tuometinė VSTT direktorė Rūta Baškytė kadaise, dar senesniais laikais, yra kartu dirbusios tuose pačiuose Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, taigi tikrai yra pažįstamos. Neaišku, kokios priežastys padėjo įmonei sėkmingai pasirodyti viešųjų pirkimų konkursuose, tačiau įmonei „Rekreacinė statyba“ tikrai pradėjo sektis.

2009 metais V. Petiukonienės brolio įmonė laimėjo du konkursus skirtinguose parkuose. Nemuno kilpų regioniniame parke laimėjo konkursą infrastruktūrai įrengti, kurio vertė – šiek tiek daugiau nei 300 tūkstančių eurų. Šiame konkurse visi keturi pigesnę kainą siūlę dalyviai buvo atmesti. Taip pat tais pačiais metais įmonė laimėjo Žemaitijos nacionalinio parko skelbtą konkursą automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Sutarties vertė – 1735 eurai. Įmonė pasiūlė mažiausią kainą.

2010 metais dalyvaujant grupėje su dar dviem įmonėm laimėtas labai solidus konkursas, skelbtas Anykščių regioninio parko infrastruktūros kūrimui, kurio vertė – 875 tūkstančiai eurų. Taip pat individualiai infrastruktūra kurta ir Ventos regioniniame parke, sutarties vertė – daugiau nei 145 tūkstančiai eurų. Šiame konkurse buvo atmesti keturi kiti tiekėjai, visi siūlė mažesnę kainą, tačiau nepagrindė per daug mažos kainos. Įmonė tais metais laimėjo ir dar vieną Kauno marių regioninio parko skelbtą konkursą kadagyno tvarkymui, jo vertė – 104 tūkstančiai eurų.

Taip pat 2010 metais A. Šiukštos įmonė laimėjo dar du VSTT skelbtus konkursus, kurių bendra vertė – daugiau nei 86 tūkstančiai eurų. Viename iš konkursų buvo atmesti kiti 3 tiekėjai, nes jie neatitiko konkurso reikalavimų ir įmonės pasiūlymas liko vienintelis.

2011 metais įmonė laimėjo net aštuonis VSTT skelbtus konkursus įvairiems darbams, kurių vertė – daugiau nei 400 tūkstančių eurų. Nemažoje dalyje konkursų buvo rinktasi iš vienintelio pasiūlymo.

2012-ieji metai taip pat A. Šiukštos įmonei buvo labai sėkmingi. Įmonė laimėjo konkursą Salantų regioninio parko dvaro tvarkymo darbams, kurio vertė daugiau nei milijonas eurų, taip pat laimėjo Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos skelbtą konkursą, kurio vertė taip pat perkopė milijoną eurų. Dar šiais metais įmonė laimėjo keturis VSTT konkursus įvairiems darbams, kurių bendra suma siekia 921 tūkstantį eurų. Taip pat buvo laimėtas ir Anykščių regioninio parko konkursas medžių lajų tako komplekso sukūrimui, vertė – beveik 145 tūkstančiai eurų. Šiame konkurse iš viso buvo vos du dalyviai, vienas buvo atmestas, nes neatitiko kvalifikacijos. Taip pat įmonė laimėjo beveik 35 tūkstančių eurų vertės konkursą, kurį skelbė Žemaitijos nacionalinis parkas.

Nuo 2013 metų įmonės laimėtų konkursų saugomų teritorijų sistemoje mažėja. 2013 metais laimėtas vienas VSTT konkursas apžvalgos bokštų įrengimui, suma – kiek daugiau nei 20 tūkstančių eurų. 2014 metais įmonė laimėjo paskutinį didelės vertės konkursą Salantų regioninio parko lankytojų centro įrengimui, kurio vertė – beveik 702 tūkstančiai eurų. 2015 metais laimėtas vienas gana mažos vertės VSTT konkursas dėl papildomų Salantų parko lankytojų centro įrengimo darbų. Rinktasi iš vieno tiekėjo, suma – 7 tūkstančiai eurų.

Po 2014-ųjų V. Petiukonienės brolio įmonė nustojo laiminėti konkursus, tais pačiais metais ir R. Baškytė pasitraukė iš VSTT direktorės pareigų, tačiau valdininkai situaciją aiškina kiek kitaip, kad tiesiog pasibaigė Europos sąjungos finansavimas, nes didžioji dalis šių pinigų yra europiniai.

Bendra laimėtų pirkimų vertė – 7 milijonai eurų

V. Petiukonienės brolio A. Šiukštos įmonės „Rekreacinė statyba“ bendra laimėtų sutarčių saugomose teritorijose vertė yra apie 7 milijonai eurų.

Ši įmonė patenka į didžiausių visų laikų VSTT tiekėjų dešimtuką, vien iš šios tarnybos laimėtų sutarčių vertė siekia beveik du milijonus eurų. Iš Pavilnių ir Verkių regioninių parkų, kuriuos valdė sesuo, A. Šiukštos įmonė laimėjo pirkimų už 1 milijoną 361 tūkstantį eurų. Ši įmonė yra didžiausias visų laikų Pavilnių ir Verkių regioninių parkų tiekėjas.

Iš Valstybinio Kernavės kultūrinio parko įmonė laimėjo pirkimų už daugiau nei milijoną eurų, iš Salantų regioninio parko – už 1 milijoną 787 tūkstančius eurų.

Iš Nemuno kilpų regioninių parkų laimėta konkursų suma siekia daugiau nei 300 tūkstančių eurų. Anykščių regioninio parko tai taip pat didžiausias tiekėjas, laimėjęs pirkimą grupėje už 875 tūkstančius eurų bei individualiai už beveik 145 tūkstančius eurų. Ventos regioninių parkų konkursų suma siekė 145 tūkstančius eurų. Kauno marių regioninio parko konkursų įmonė laimėjo už 104 tūkstančius eurų.

UAB „Rekreacinė statyba” paslaugų užsakovai

Įmonės „Rekreacinė statyba“ direktorius bei buvusios Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės V. Petiukonienės brolis sunkiai prisiminė pelningus pirkimus. „Žinokite man atrodo, kad čia ne mes įrenginėjome Pavilnių ir Verkių parkuose viską, o kita įmonė“, – iš pradžių kalbėjo A. Šiukšta. Patikslinus, jog pagal viešųjų pirkimų duomenis yra laimėti trys konkursai, direktorius pradėjo prisiminti: „Gal kažkokią smulkmenikę ir esame darę. Takus atrodo esame įrenginėję. Teisingai, esame įrenginėję Pučkorių piliakalnį.“ Paaiškinus, kad sudarytų sutarčių suma su Pavilnių ir Verkių regioniniais parkais siekia daugiau nei milijoną eurų, o tuo metu parkų direktore buvo jo sesuo ir paklausus, ar čia nėra ryšio, A. Šiukšta teigė: „Sunku pasakyti, ar nėra ryšio. Konkursus jeigu laimėjome. Bet man reikėtų pasižiūrėti.“

R. Baškytė teigė žinojusi, kad įmonė priklauso V. Petiukonienės broliui

R. Baškytė teigė, kad jai yra žinoma įmonė „Rekreacinė statyba“, ji taip pat pripažino žinanti, kad įmonės vadovas yra V. Petiukonienės brolis.

„Dalyvavo viešuosiuose pirkimuose ir laimėjo. Nelabai daug kas dirbo toje srityje, ne visus konkursus jie laimėjo. Jie daugiausiai vykdo lauko informacinės sistemos įrengimo darbus, paveldo objektų įrengimą kaip laiptai, takai ir t.t.“, – kalbėjo R. Baškytė. Pasak jos, pastaruosius metus įmonė konkursų nelaimėjo, nes baigėsi Europos Sąjungos finansavimas: „Baigėsi Europos sąjungos lėšų naudojimas, dabar pradėsime naujus, manau, kad jie vėl dalyvaus. Pasibaigė vienas Europos Sąjungos finansavimo etapas ir dabar mes neturime lėšų ir tokios apimties konkursų neskelbiame. Dabar teikiame paraišką ir kai ji bus palaiminta, tada vėl prasidės.“ Su Pavilnių ir Verkių laikinąja direktore Z. Ražanauskiene susisiekti nepavyko.

A. Stanislovaitis: faktai įdomūs, bet nieko neįrodo

VSTT naujasis vadovas Albertas Stanislovaitis DELFI teigė, kad ši įmonė ateityje neturės jokių privilegijų skelbiant konkursus. Jis aiškino, kad pateikti faktai yra įdomūs, tačiau nieko neįrodo.

„Kad UAB „Rekreacinė statyba“ buvo tarp stambiausių VSTT tiekėjų, aš žinau. Komentuoti, kodėl taip įvyko, yra sudėtinga. Tikiuosi, kad viskas buvo atlikta viešųjų pirkimų įstatymo rėmuose. Galiu tik patvirtinti, kad vykdomuose ar vysiančiuose ateityje pirkimuose ši bendrovė jokių privilegijų neturi ir neturės“, – laiške rašė A. Stanislovaitis.

Pasak jo, faktai apie V. Petiukonienės brolio įmonę yra įdomūs, bet nieko neįrodo: „Aš linkęs remtis faktais, bet ne spėjimais. Jūsų pateikti faktai yra įdomūs, bet neįrodo, kad tikrai buvo neteisėta veikla.“

Nieko keisto, kad EM Drive jau ne vienus metus žybsi naujienų pranešimuose, nes jis siūlo galimybę kuro nenaudojančia sistema iki Marso nusigauti vos per 70 dienų. Bet yra nemenka problema: remiantis dabartiniais fizikos dėsniais, jis veikti neturėtų.

Problemos esmė – EM Drive paneigia III Niutono dėsnį, tvirtinantį, kad bet kokiam veiksmui yra tokio paties dydžio ir priešingos krypties atoveiksmis. Tad, remiantis Niutonu ir dabartiniu supratimu apie pasaulį, kad sistema kurtų stūmą, ji turi kažką stumti priešinga kryptimi (kosmose tai paprastai būna raketinio kuro degimo produktai).

Tačiau EM Drive veikia be jokio kuro. Jos veikimas paremtas paprasčiausiu mikrobangų fotonų atspindėjimu pirmyn ir atgal metalinėje kūgio formos uždaroje ertmėje. Tas judesys „smailiajame“ EM Drive gale kuria stūmą, ir įrenginys stumiamas priešinga kryptimi.

Nepaisant bandymų ir debatų, kontroversija išlieka. Trumpai tariant, remiantis žinomais fizikos dėsniais, „ant popieriaus“, jis neturėtų veikti. Tačiau bandymai rodo, kad EM Drive veikia.

Pernai NASA Eagleworks Laboratory užsibrėžė nepriklausomai patvirtinti arba atmesti EM Drive kartą ir visiems laikams. Ir buvo nutekinti 2015 metų pabaigoje atliktų bandymų rezultatai, rodantys, kad EM Drive ne tik veikia – jo kuriama stūma gan įspūdinga.

Nepaisant gandų, kad NASA bandymų ataskaita buvo recenzuota, nutekėjusi versija dar nepublikuota jokiame akademiniame žurnale. Tad, kol kas, tai tik vienos tyrėjų grupės pranešimas apie jos rezultatus, be jokių išorinių patikrinimų.

Bet straipsnyje teigiama, kad netgi atmetus paklaidas, EM Drive vakuume kuria 1,2 mN/kW jėgą.

Tai nėra nežymi jėga, palyginimui, supergalingas Hall variklis kuria 60 mN/kW galią, viena skaičiaus dydžio eile didesnę už EM Drive.

Bet Hall variklis naudoja kurą ir jam reikia erdvėlaivio jo gabenimui, ir tas papildomas svoris gali apriboti didesnę stūmą, apibendrinama NASA Eagleworks komandos straipsnyje.

Antra vertus, šviesos burės, kurios dabar yra populiariausia darbino kūno nenaudojančio variklio forma, naudoja saulės šviesą. Ir jų kuriama jėga tėra 6,67 µN/kW – dviem dydžio eilėmis mažesnė už NASA’os EM Drive, rašoma ataskaitoje.

NASA Eagleworks komanda EM Drive kuriamą jėgą matavo mažos jėgos švytuokle Johnson kosmoso centre, ir bandymai buvo atlikti, naudojant 40, 60, ir 80 vatų galią.

Jie ieškojo kokių nors ženklų, kad stūma galėtų būti kokios nors kitos sistemos anomalijos rezultatas, tačiau kol kas nieko panašaus neaptiko.

„Šiuose bandymuose buvo vykdomi ir nulinės stūmos patikrinimai, stengiantis aptikti kokius nors įprastus stūmos šaltinius, tačiau nieko panašaus neaptikta,“ straipsnyje savo darbą apibendrino komanda, vadovaujama Haroldo White’o.

„Stūmos į priekį, atgal ir nulinės stūmos rezultatai rodo, kad sistema veikia, sukurdama 1,2 ± 0,1 miliniutonų iš kilovato stūmą.“

„Stūmos į priekį, atgal ir nulinės stūmos rezultatai rodo, kad sistema veikia, sukurdama 1,2 ± 0,1 mN/kW stūmą.“

Bet komanda pripažįsta, kad reikia atlikti daugiau tyrimų, siekiant eliminuoti galimybę, kad šiluminis plėtimasis galėjo kaip nors iškreipti rezultatus.

Jie taip pat aiškiai pareiškė, kad šio tyrimo tikslas nebuvo optimizuoti EM Drive stūmą, bet tiesiog patikrinti, ar jis veikia, tad patobulinus įrenginį, galima tikėtis jį patobulinti, kad jis būtų efektyvesnis ir galingesnis.

Ką tai visa tai reiškia EM Drive likimui? Vėlgi, rezultatai dar nepublikuoti – nors sklando gandai, kad laukti liko jau visai nedaug – tad šiuo nutekintus rezultatus reikėtų vertinti su sveika skepsio doze.

Bet jie pateikia dar vieną įrodymą, kad EM Drive kuriama stūma nėra pramanas. Tad, gal jau metas pradėti aiškintis, kaip ši sistema gali veikti – ir, dar svarbiau, pradėti variklio bandymus kosmose.

Laimei, tai jau numatyta po kelių mėnesių, o pirmasis EM Drive paleidimas į kosmosą buvo numatytas rugsėjį.

O šį birželį, tyrėjų komanda iš Suomijos pasiūlė būdą, kaip EM Drive galėtų veikti, nepaneigdamas Niutono III dėsnio, stumdamas fotonus kaip savotiškus produktus – tačiau šią hipotezę dar reikia patikrinti.

Dar toli gražu nesuprantame, kaip sistema veikia – ir ar veikia iš viso – bet daug puikiausių protų dabar rimtai svarsto kosminių skrydžių be kuro galimybę. Nekantraujame išvysti, kas iš viso to išeis.

[dflip id=”4535″] ]]> https://ctl.lt/nutekinti-nasa-dokumentai-rodo-kad-neimanomasis-em-drive-tikrai-veikia/feed/ 0 https://ctl.lt/v-adamkus-dabartiniai-ir-k-griniaus-liberalai-kaip-dangus-ir-zeme/ https://ctl.lt/v-adamkus-dabartiniai-ir-k-griniaus-liberalai-kaip-dangus-ir-zeme/#respond Mon, 07 Nov 2016 16:48:45 +0000 https://www.ctl.lt/?p=4525 „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su Kaziu Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė. Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai“, – taip filmo apie prezidentą K. Grinių „Kredo: demokratas“ pristatymo renginyje kalbėjo kadenciją baigęs ir neseniai devyniasdešimtmetį atšventęs prezidentas Valdas Adamkus.

Lapkričio 7 dieną atsinaujinusioje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), vieną pirmųjų Lietuvos demokratų, knygnešį, gydytoją, publicistą ir vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos figūrų – K. Grinių  premjera. Filmas skiriamas 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, kurias minėsime gruodžio 17 d.

Prieš pristatant filmą jo autorė ir režisierė papasakojo, kuo sudėtingas buvo filmo kūrimas ir kokiomis asmeninėmis savybėmis ją sužavėjo vos pusmetį šalį valdęs ir ne kartą kalintas Lietuvos prezidentas.

„Iki šio projekto K. Griniaus asmenybė man buvo mažai pažįstama, nors esu kilusi iš to paties krašto. Man tas žmogus padarė įspūdį – jo ramybė, inteligencija, išlaikytas tonas ir labai stabilios pažiūros. Jis daug kartų buvo areštuotas ir kalintas, ir kiekvieną kartą vis dėlto drįsdavo pasakyti tai, ką nori. Jis buvo pralenkęs laiką ir gimęs su Vakarietiškomis vertybėmis Rytuose, ir dar labai pavojingomis aplinkybėmis.

Jis buvo labai nuoseklus ir visą laiką turėjo savo nuomonę. K. Grinius pirmą kartą atsisėdo į kalėjimą Maskvoje dar studijuodamas, ir nuo to laiko jis visuomet protestavo, visada turėjo savo nuomonę. Aš nemanau, kad 1942-ais ir 1943-ais metais pasirašinėti memorandumus ar žydus slėpti buvo nedrąsus žingsnis. Jis buvo ne tik nuoseklus, bet ir labai drąsus žmogus. Jis nedarė isteriškų pareiškimų, buvo orus“, – susižavėjimo istorine asmenybe neslėpė E. Mildažytė.

LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja tikino, kad kurti filmą jai buvo labai sudėtinga – apie prezidentą išliko labai nedaug archyvinės medžiagos, daugiausiai – iš prezidentavimo laikotarpio, kuri nebuvo labai tinkama filmui, taip pat vos kelios sekundės filmuotos prastos kokybės medžiagos. Bet, E. Mildažytės teigimu, kuriant filmą labai gelbėjo privatūs kolekcininkai.

„Jie iš savo kolekcijų ištraukė senus Virbalio, Pilviškių ir t.t. vaizdus, atrado atvirukų, net atvirukų su himnu ir t.t. Paradoksalu yra tai, kad daugiausia nuotraukų išliko iš to periodo, kai K. Grinius prezidentavo, bet tai tetruko pusmetį. Tai yra labai trumpas periodas, be to, man visai netiko to laikotarpio medžiaga. Kai jis buvo premjeru ar kitais etapais, išlikusios vaizdinės medžiagos beveik nėra. Kai kuriuos epizodus dengėme dokumentų, paimtų iš privačių kolekcijų, vaizdais“, – kalbėjo filmo autorė.

Prezidentą kai kuriuose filmo epizoduose įkūnijo žmogus, fiziškai labai panašus į K. Grinių. Paklausta, kaip jį atrado, E. Mildažytė pradėjo juoktis: „Tai yra mano draugės vyras Remigijus. Atėjau į priėmimą Gruzijos nepriklausomybės 25-mečio proga. Žiūriu aš į tą savo bičiulės vyrą, ir galvoju: iš akies luptas Grinius! Paklausiau, ar jis įkūnytų prezidentą filme, ir jis sutiko“, – kalbėjo ji.

Dokumentiniame filme apie trečiąjį Lietuvos Respublikos prezidentą kalba žinomi Lietuvos istorikai ir asmeniškai K. Grinių pažinęs prezidentas Valdas Adamkus. Kadenciją baigęs prezidentas kartu su žmona Alma Adamkiene dalyvavo filmo pristatyme.

„Man tai yra labai jaudinantis momentas, kadangi daug metų praleidau su K. Griniaus šeima, su jo sūnumi Liūtu kartu mokėmės, vėliau kartu buvome išeivijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis dirbo kepykloje, aš – „Ford“ fabrike, bet visuomet susitikdavome.

Su K. Griniumi taip pat praleisdavau labai daug laiko, jis pasakodavo apie savo prisiminimus nuo pat darbo su V. Kudirka pradžios. Man dažnai kildavo mintis, kodėl jį nušalino nuo prezidento pareigų – jis buvo ramus, niekuomet balso nepakeliantis, atjaučiantis žmogus. Į 1926 m. įvykius, neramumus jis reagavo ramiai ir konstitucijos ribose bandė palaikyti tvarką, bet bolševikinis elementas kėlė didelį nerimą lietuvių visuomenei“, – svarstymais dalijosi V. Adamkus.

Kadenciją baigęs prezidentas neslėpė, kad ši istorinė asmenybė paliko didelį pėdsaką jo paties gyvenime. „Gimiau tais metais, kai jį pašalino iš pareigų. Tačiau per ilgus pasikalbėjimus su juo aš supratau, kad jis turėjo pagarbą žmogui. Jo pažiūra į žmogų turėjo atsispindėti visuomenėje, deja, taip nebuvo.

Jis savo principų neatsisakė iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Man atrodo, kad tokio žmogaus kaip jis, daugiau savo gyvenime nesutikau. Daug iš jo išmokau – pagarbos žmogui, plataus žvilgsnio, o ypatingai mane žavėjo jo nenutraukiama meilė ir darbas Lietuvai“, – kalbėjo V. Adamkus.

Buvusio šalies vadovo teigimu, K. Grinius net ir būdamas sunkus ligonis nepaliovė dirbti Lietuvai. Net ir paskutinėmis savaitėmis sėdėdavo sulinkęs, užsikniaubęs ant stalo, ir visą laiką rašė. „Tai buvo tvirtos valios, silpnos sveikatos, tačiau nepalaužiamas lietuvybės saugotojas, šventai tikėjęs Lietuvos ateitimi. Man atrodo, kad jo įsitikinimai yra pavyzdys ne tik man, bet ir šiandieniniame mūsų gyvenime“, – dėstė kadenciją baigęs prezidentas.

V. Adamkus istorinę asmenybę palygino ir su dabartiniais politikais: „Tie, kurie Lietuvoje save vadina liberalais, deja, palyginti su K. Griniumi, skiriasi kaip dangus ir žemė.

Liberalizmas Lietuvoje ir tai, kuo tikėjo K. Grinius, yra du nesutaikomi dalykai. Tegul K. Grinius lieka šviečiančia žvaigžde ateičiai, stiprina mus ir veda į demokratišką pasaulio bendruomenę“, – savo kalbą baigė šią savaitę devyniasdešimtmetį atšventęs kadenciją baigęs prezidentas.

Iš esmės šis susitarimas numato mokestį, kurį „YouTube“ turės sumokėti už kiekvieną vaizdo įrašo peržiūrą per šį portalą. Šio tarifo suma nebuvo paviešinta. Portalas ir organizacija susitarė, kad menininkams, kurie yra GEMA nariai, bus mokama už kiekvieną jų sukurto vaizdo įrašo peržiūrą.

„Autoriams, kompozitoriams ir muzikos leidėjams bus sąžiningai mokama, o mūsų „YouTube“ vartotojai galės džiaugtis savo mėgstamomis dainomis“, – sakė bendrovės vykdomojo direktoriaus Christophe’o Mullerio pranešime. Ši sutartis yra „aiškus ženklas visoms interneto platformoms … (kad) autoriams turi būti tinkamai atlyginama už jų muzikos kūrinių naudojimą“, – nurodoma GEMA transliacijų ir interneto reikalų vadovo Thomas Theune pranešime. „YouTube“ vartotojai Vokietijoje jau daug metų pamatydavo raudoną užsklandą, pranešančią apie klaidą, kai mėgindavo peržiūrėti įvairius vaizdo įrašus – pradedant muzikiniais klipais, baigiant filmais, jeigu juose skamba muzika, kurios autorines teises kontroliuoja GEMA. „YouTube“, kuris yra interneto milžinės „Google“ antrinė įmonė, ir muzikos autorinių teisių organizacija ilgai ginčijosi, o kai kada bylinėdavosi dėl klausimo, kaip turėtų būti atlyginama muzikos kūrėjams už internetu transliuojamus jų kūrinius. Ankstesnė licencijavimo sutartis liovėsi galioti 2009 metais. Vėliau abi šalys įsitraukė į teisines kovas, kol GEMA šių metų sausį pralaimėjo Miunchene vieną bylą prieš „YouTube“. Tąsyk organizacija reikalavo, kad už kiekvieną jos narių vaizdo klipo peržiūrą būtų mokama po 0,375 euro cento. GEMA nurodė, kad antradienį sudarytas susitarimas apima tiek būsimą, tiek ankstesnį šios asociacijos narių muzikos naudojimą, bet pažymėjo, kad abi šalys dar nesusitarė, ar už licencijavimo klausimus bus atsakingas „YouTube“, ar kiekvienas vartotojas, įkeliantis įrašų į portalą. Nei viena šalis neatskleidė naujosios sutarties numatomų tarifų dydžio. Savo pranešime „YouTube“ nurodė, kad sutartis taip pat bus taikoma vartotojams, prenumeruojantiems paslaugą „YouTube Red“. Šios paslaugos abonentai gali žiūrėti vaizdo įrašus be reklamų ir prieiti prie papildomo turinio už mėnesinį mokestį.

Pirmiausia paskelbta, jog „Core i5-7600K“ procesorius pasiekia 5.1 GHz dažnį. Dabar galime pasakyti, kad panaudojus skystą azotą „Core i7-7700K“ sugebėjo veikti net 6.7 GHz dažniu.

HKEPC spartintojų pasiektas rezultatas rodo, kad bent aušinamas su skystu azotu „Kaby Lake pasiekia“ itin didelį dažnį, bet kaip bus realiose situacijose pamatysime tik procesoriams pasirodžius parduotuvėse. Tiesa, atvirai nepaskelbta, kad tai i7-7700k procesorius psiekė 6.7 GHz dažnį, bet tai galima sakyti, vieša paslaptis.

„Kaby Lake“ procesoriai turėtų debiutuoti šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje, kartu su 200-osios serijos mikroschemų rinkinius turinčiomis pagrindinėmis plokštėmis.

Be to, jau galime pranešti, kiek kainuos „Kaby Lake“ serijos flagmanas „Core i7-7700K“, žinoma ir kiek pigesnio „Core i5-7600K“ kaina, kuris irgi spartintojų labai vertinamas.

Taigi, „Core i7-7700K“ kaina nebus labai stebinanti, žinant paskutinių metų tendencijas, nes procesorių galėsime įsigyti už 349 USD, silpnesnio i5-7600K kaina bus daug patrauklesnė – 239 USD.

Dar galime pasakyti, kad i7-7700 turėtų kainuoti 309 $, i5-7600 – 219 $, i5-7500 – 199 $, o i5-7400 – 189 $.

Kitų procesorių kainos kol kas neaiškios. Iš tos informacijos kurią gavome, galime padaryti išvadą, kad už tuos pačius pinigus gausime keliais šimtais MHz daugiau nei su dabartiniais „Skylake“ procesoriais.

Šios kainos dar nėra oficialios, bet vargu ar „Intel“ pakeis kainodarą.

„Iki tol buvo bandymų šnekėtis iš tikrųjų, tokių gana abstrakčių prieš metus ir daugiau. Truputėlį buvo pradėta. Kaip sakau, visą laiką politikai su politikais šnekasi. Tikrai prieš porą mėnesių būtume negalėję atmesti tokios galimybės dirbti kartu, bet buvo visai kita situacija“, – DELFI konferencijoje sakė R. Šimašius.

Visiška priešprieša su valstiečiais žaliaisiais

Prieš rinkimus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis ne kartą kartojo matantis trijų partijų koaliciją: konservatorių, liberalų ir valstiečių žaliųjų. Liberalai viešai dėl to neprieštaravo, bet po rinkimų nesutiko sudaryti bendro bloko su konservatoriais.

Po antrojo turo, kuris buvo sėkmingas valstiečiams, bet nesėkmingas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, konservatoriai kalbėjosi dėl koalicijos su valstiečiais žaliaisiais ir pareikalavo, kad į derybas būtų įtrauktas Liberalų sąjūdis.

Tačiau Liberalų sąjūdis griežtai paneigė turintys ką nors bendro su tokiu reikalavimu. Pasak R. Šimašiaus, tokia konservatorių pozicija nebuvo derinta su liberalais.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga taip pat nepageidavo dirbti su liberalais. Šiuo metu valstiečiai žalieji dėl koalicijos derasi su Lietuvos socialdemokratų partija.

„Kodėl šiandien nematome galimybės dirbti kartu su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri laimėjo daugiausia vietų. Ji, beje, irgi nenori mūsų ir aš suprantu kodėl. Mūsų programinės nuostatos daugeliu klausimų skiriasi. Jei mes žmogaus teisių srityje esame už pasirinkimą, tai ten matome norą reguliuoti, kas yra šeima, moters teisę į abortą ar kitus dalykis. Visur matome lindimą į asmeninį gyvenimą. Mes tuo tarpu priešingai. Kalbant apie ekonomines laisves viskas tas pats. Mes akcentuojame konkurenciją, mažesnius mokesčius, mažesnį reguliavimą, iš daugiausia balsų laimėjusios partijos matome daugiau reguliavimo, daugiau monopolijų. Natūralu, kad susišnekėti galimybių yra labai mažai“, – teigia R. Šimašius.

Kodėl liberalai anksčiau nematė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinių nuostatų ir po rinkimų praregėjo? Pasak R. Šimašiaus, programoje nebuvo tokių aiškių ir griežtų nuostatų, apie kurias viešai kalba Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis. Pavyzdžiui, R. Šimašiui valstybinių vaistinių atsiradimas atrodo kaip nesusipratimas: jo nuomone, tai neefektyvu ir nepadės sumažinti vaistų kainų.

„Mūsų politika yra tokia, kad valdžia kišasi visur, kur įmanoma. Ir į lovą lenda pas žmones, ir į ekonominius santykius – visur lenda. Norint, kad valdžia užimtų deramą vaidmenį ir tvarkytų tai, kas jai priklauso. Nacionaliniu mastu: kad užtikrintų šalies saugumą, asmeninį saugumą, socialinę apsaugą ir sveikatos sistemą sutvarkytų, bet nelįstų nurodinėti, kas yra šeima ir nepultų kurti valdiškų monopolijų“, – apie liberalų skirtumus nuo konservatorių ir valstiečių žaliųjų kalbėjo R. Šimašius.

Kodėl nepavyko susikalbėti su S. Skverneliu

Liberalų sąjūdis prieš 2016 m. Seimo rinkimus laimę bandė įvairiai. Ne paslaptis, kad dabartinis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į premjerus S. Skvernelis, tebebūdamas vidaus reikalų ministru, apie bendradarbiavimą kalbėjosi ir su Liberalų sąjūdžiu bei socialdemokratais.

Kodėl tuomet nesusiklostė liberalų ir S. Skvernelio santykiai? „Tiesą sakant, nelabai galiu to pakomentuoti, nes nebuvau tuo metu pirmininkas, jeigu vyko tokios kalbos“, – teigia R. Šimašius.

Liberalų sąjūdžio gretose taip pat vos neatsidūrė žurnalistas Kristupas Krivickas, kuris vėliau su Nagliu Puteikiu suformavo vadinamąją antikorupcinę koaliciją. „Sakykime taip: K. Krivickas suprato kai kuriuos dalykus kaip pateiktą siūlymą“, – aiškina R. Šimašius.

„Gal K. Krivickas yra geras žmogus, bet tikrai žinau, kad jis nėra liberalas“, – priduria Liberalų sąjūdžio lyderis, nepanoręs partijos gretose matyti šio žurnalisto.

Kodėl pas liberalus atsidūrė Virgilijus Alekna, kuris vos netapo socialdemokratų kandidatu vienoje Vilniaus vienmandačių apygardų?

„Būkim atviri: liberalai turi daug ką bendro su kitomis partijomis, daug kas skiria nuo kitų partijų. Yra žmonių, kurie laiko save artimais kairesnei politinio spektro pusei, bet jie yra artimi ir liberalams, nes jiems pagrindinis aspektas yra žmogaus teisės“, – sako R. Šimašius.

Pasak R. Šimašiaus, V. Aleknos vertybės pagal manobalsas.lt atsakymus yra aiškiai liberalios.

Santykiai su konservatoriais ir A. Guogą

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis laikomi natūraliais partneriais, bet ekspertai pabrėžia, kad ateityje šios partijos gali tapti ir konkurentėmis, ypač jei konservatoriai pasuks liberalumo, o ne krikščioniškosios demokratijos keliu.

Kalbėdamas apie santykius su konservatoriais R. Šimašius ne kartą pabrėžė, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nuostatos jam dažnai būna neaiškios. Tokią pat kritiką jis išsako ir kitoms partijoms.

„Aš Tėvynės sąjungai iš tikrųjų palinkėčiau, kaip ir kiekvienai partijai, išsigryninti, už ką šita partija, prieš ką šita partija, kad rinkėjai niekada nepirktų katės maiše, kai ateina rinkimų diena. Šiandien aš matau tą problemą. Kur problemos nėra, tai pas liberalus nes žinai ką gauni: kažkas gali patikti, kažkas nepatikti, vieniems patinka laisvė asmeniniuose santykiuose, nenurodinėjimas kas yra šeima, kitiems gal nepatinka, vieniems patinka, kad Darbo kodeksas yra liberalesnis, kitiems nepatinka, bet iš principo viskas yra aišku. Tuo tarpu daugelyje kitų partijų, Tėvynės sąjungoje taip pat, siunčiami dvigubi signalai“, – sako R. Šimašius.

Pasak politiko, dažnai tai lemia, kad rinkėjai atsibunda po rinkimų ir pamato valdžioje turintys ne tokią pačią partiją, už kurią balsavo. R. Šimašius sako, kad tai nesąžininga rinkėjų atžvilgiu.

„Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga bandė parodyti, jog ji atstovauja ir liberaliajam sparnui. Ar jiems tai pavyko? Čia turbūt rinkėjai nusprendė. Man atrodo, kad nelabai pavyko. Bet, akivaizdu, kad yra tokių žmonių, kurie yra mąstantys liberaliau nei kiti“, – sako Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

Beje, į Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakciją Europos Parlamente perėjo ir buvęs liberalas Antanas Guoga. Šioje frakcijoje dirba ir Lietuvos atstovai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Kaip tai vertina R. Šimašius?

„Aš atsimenu, kaip A. Guoga kažkada buvo tapęs liberalu ir į eterį paleido tokią frazę „Jeigu būčiau tobulas, būčiau konservatorius“. Tai taip ir vertinu – turbūt tapo tobulas ir tapo konservatoriumi“, – teigia R. Šimašius.

Keturios pastarosios bendrovės (ir tai tikrai ne pilnas sąrašas, o tik pirmieji į galvą šovę pavadinimai), nors ir gimė Kinijoje, bet savo produktais dabar bando užkariauti visas pasaulio rinkas. O kad įtiktum išpuikusiam vakariečiui – ir dar taip, kad jis geruoju tą produktą minėtų – reikia jau visai nebe tų atgrubnagiškų, nepatikimų gamybos metodų, kaip prieš dešimtmetį ar du, o tikrai pasaulinio lygio surinkimo ir kokybės kontrolės linijų.

Ir, žinoma, pagrindinio kiniško privalumo – geros kainos.

Prisiklausęs internetuose sklandančių liaupsių nusprendžiau surizikuoti ir įsigyti naujausią „OnePlus“ telefoną – trečią modelį. Žvalgiausi į jį jau kurį laiką, bet didesniąją vasaros dalį jie nebuvo gabenami į Europą – gamintojai savo svetainėje aiškina, kad paklausa buvo tokia didelė, jog tiesiog nespėjo gaminti telefonų reikiamais kiekiais. Todėl prekybą Europoje pristabdė iki rugsėjo 12 dienos.

Užsakiau telefoną rugsėjo 17, o jau prie mano durų DHL kurjeris stovėjo rugsėjo 27 dieną. Pristatymas nemokamas, muito mokesčio primokėti nereikėjo. Kartu su telefonu buvo įsigytas dėkliukas ir „Simplesurance“ draudimas nuo visų gedimų – nesvarbu, vartotojo kaltė ar ne vartotojo, draudikas žada, kad įrenginį sutaisys ir pakeis (draudimo įmonė padalinio Lietuvoje, panašu, neturi, tad kol telefono nesudaužiau, tol nežinau, ar patikimas tas draudimas).

Paties telefono kaina – 399 eurai. Dėkliukas – 20 eurų. Draudimas – dar 79 eurai (tiesa, paskutiniu metu pristatymas vėl šlubuoja – naujausiais duomenimis pristatymo data pailginta iki 3 savaičių nuo apmokėjimo, tad gali būti, kad pardavimus Europai vėl netrukus kuriam laikui pristabdys).

Norint, telefoną galima įsigyti ir tiesiai iš Kinijos – su nemokamu pristatymu ir be jokių kitų papildomų mokesčių, perkant iš gearbest.com šiuo metu kainuoja 423€.

Dėžutės turinys – ganėtinai asketiškas: telefonas, kroviklis ir adata SIM kortelei išimti. Jeigu reikia ausinių – prašome. Už papildomą kainą. Pati dėžutė atrodo paprastai, bet visai neprastai – matosi, kad gavo produktų dizainerio dėmesio.

Telefono dizainas taip pat ganėtinai paprastas, bet keletas išskirtinių detalių yra. Visų pirma, ausinių kištukas yra ne labiau įprastoje vietoje ant viršutinės briaunos, o apačioje, šalia kroviklio prijungimo lizdo.

Antra (nors šiais laikais jau visai nenuostabu) – kroviklis yra ne įprasto „microUSB“, o „Type C USB“ formato. O tai turi ir privalumų ir trūkumų.

Trečias skirtumas – papildomas šiurkštus mygtukas, skirtas greitam telefono režimo perjungimui iš įprastinio („dieninio“) į tylų („naktinį“) režimą, su tarpiniu variantu.

Visas korpusas – anoduoto aliuminio, o ne kokia nors kiniška plastmasinė piguva. Spalvą galima rinktis tarp pilkos ir auksinės, tačiau auksinės spalvos korpusą interneto parduotuvėje užsakyti sunkiau – dažniausiai prie jo būna pažymėta „Out of stock“ (t.y., „Šiuo metu neturime“).

5,5 colių įstrižainės „Optic AMOLED“ (modifikuotos „super AMOLED“) technologijos ekranas padengtas apsaugine plėvele, užklijuota ne ant kokio nors pigaus neaiškaus gamintojo stiklo, o ant „Gorilla Glass 4“. Ekrano raiška – „Full HD“ (1080 x 1920 taškų), tad taškų tankis – apie 401 ppi. Kitaip tariant, aukščiau bambos nešoka, bet būtų labai begėdiška sakyti, kad ekranas prastas. Juolab, kad ir šviečia jis puikiai, ir spalvas atvaizduoja gražiai (gal kiek per ryškiai), nors programiškai šiokių tokių problemų yra.

Nustačius automatinį ekrano ryškumo parinkimą naudojimo pradžioje kartkartėmis tekdavo susidurti su pernelyg tamsiu ekranu – gali būti, kad laikydavau pirštą ties aplinkos šviesos jutikliu. Atnaujinus programinę įrangą ši problema dingo, tačiau atsirado kita: kartais trumpam nepageidaujamai pasikeičia ekrano spalvų šiltumas – jis kelioms akimirkoms tai pamėlsta, tai pagelsta, o po to vėl gerai pradeda rodyti. Tikiuosi, kad kuriame nors iš ateities atnaujinimų ir šita „funkcija“ bus panaikinta.

Pagrindinis namų mygtukas atlieka ir piršto atspaudo skaitytuvo funkciją. Veikia fantastiškai greitai ir tiksliai, naujo piršto atspaudo registravimas taip pat ilgai netrunka. Kiti telefono valdymo mygtukai yra pritaikomi vartotojo poreikiams. Kas reiškia, kad juostelėje po ekranu esantys mygtukai gali būti iškelti į patį ekraną, jų funkcijos gali būti sukeistos vietomis (todėl juostelės mygtukai žymimi ne „namus“ ir „grįžimą atgal“ žyminčiomis piktogramomis, o paprastais taškais), priklausomai nuo paspaudimo būdo šiems mygtukams gali būti priskirtos papildomos funkcijos.

Apskritai „OnePlus“ natūralią „Android“ aplinką modifikavo labai saikingai ir neįdiegė praktiškai jokios savo programinės įrangos, bet tam tikras pėdsakas jaučiamas. Pavyzdžiui, sukurtas kairiausias darbalaukio langas, vadinamas „lentyna“, kuriame matomos labiausiai naudojamos programėlės ir, priklausomai nuo modifikacijų, arba dienotvarkės punktai, arba pasirinkti įskiepiai.

Meniu galima rasti ir „naktinį“ režimą (kalbant paprastai – atliekama pagrindinio meniu ir kai kurių langų spalvų inversija). Turinio perkėlimas iš seno įrenginio į naują vyksta pakankamai greitai – suliečiate abu telefonus nugarėlėmis (senasis įrenginys turi palaikyti NFC ryšio technologiją), paspaudžiate kelis mygtukus – ir į naują telefoną jau keliauja jūsų programėlių rinkinys ir „Google“ paskyros nustatymai.

Tad su nauju telefonu tikrai nereikės po vieną ieškotis visko, kas jums įprasta. Akumuliatoriaus krovimas vyksta neįtikėtinai greitai – „Type C USB“ yra puikus dalykas. Bet tik tol, kol nepamirštate kroviklio namie porai dienų, nes šio formato laido taip lengvai iš draugų ir kolegų nepasiskolinsite, jų kol kas dar nėra daug. Su didesnį įkrovimo greitį užtikrinančiu „Dash“ krovikliu per 30 minučių akumuliatorių galima įkrauti nuo 0 iki 63 procentų.

Gamintojas tikina, kad to užteks visai dienai, bet aš nebūčiau toks optimistiškas. Per valandą akumuliatorius įkraunamas pilnai. Tiesa, reikia įspėti, kad kroviklis gali zyzti. Dieną negirdėsite, bet prabudę vidury tylios nakties prie ausies galite išgirsti nestiprų burzgimą USB/220V adapteryje. Tad teko įprasti akumuliatorių įkrovinėti ne naktį, o iš ryto.

Nepaisant zyzimo, telefonas ir kroviklis nekaista, tad ir sprogimo tikimybės nėra („Oneplus“:„Samsung“ 1:0). Šiaip 3000 mAh talpos akumuliatorius tikrai nėra išskirtinai talpus, bet ir įrenginio energijos vartojimas yra pakankamai taupus, kad esant vidutinio intensyvumo naudojimui su atsarga pakaktų vienai parai, bet ne antrai.

Telefono viduje – tikrų tikriausia, aukščiausio lygio pasaka. „Snapdragon 820“ lustų rinkinys su 4 procesoriais (2 spartieji 2,15 GHz ir 2 taupieji po 1,6 GHz). Kitaip tariant, lygiai tas pats, kaip ir tose „Samsung Galaxy S7“ versijose, kuriose procesoriai yra ne „Exynos“.

Grafikos procesorius taip pat tas pats – „Adreno 530“. Vidinės atminties kiekio variantas – tik vienas: 64 GB. Ir, deja, be galimybės išplėsti atmintį papildoma atminties kortele, ką galima vadinti pagrindiniu trūkumu. Kita vertus, telefone užkišti tokį atminties kiekį tikrai nėra lengva.

O štai vienas skaičius, kuris galėtų sužavėti visus, kurie perka telefonus pagal technines charakteristikas, yra 6 GB darbinės atminties (RAM). Bet žavėtis neskubėkite – įdėti juos „OnePlus“ tai įdėjo, bet vėliau pripažino, kad ne visus įjungė, nes su pilnu atminties kiekiu per greitai akumuliatorius išsenka. Kita vertus, jei greitai skraidantis telefonas jums svarbiau nei ilgai skraidantis telefonas, „OnePlus“ vadovas pats informavo, kad galite diegtis trečiųjų šalių „Android“ modifikacijas (ROM), kurios „atrakins“ pilną telefono našumo potencialą.

Skųstis našumu net ir su nepilnai atrakintu potencialu (4 GB RAM) taip pat būtų labai jau nekorektiška – „GeekBench 4.0.1“ testas parodė 1702 našumo rezultatą vienam branduoliui ir 4165 taškus keliems branduoliams. Pagal to paties „GeekBench“ lenteles, našumu jis atsilieka tik nuo „Samsung Galaxy S7“, „Samsung Galaxy S7 Edge“ ir „Samsung Galaxy Note 7“ (na bet pastarojo jau nebeliko). „AnTuTu“ testas šį aparatą taip pat vertina dosniai: našumo testo versijoje 6.2.1 šis aparatas pelnė arti 140 tūkst. taškų – aukščiau yra tik „iPhone 7“ ir kiniški „Xiaomi Mi 5s“ bei „LeEco LEX720“.

Tolesniame siužete galite palyginti „iPhone 7“ ir „OnePlus 3“ spartos testą:

Žinoma, prie sintetinių testų rezultatų galima kabinėtis ir kaltinti įrenginio gamintojus nesąžiningumu – jau prieš kelis metus pirmąkart pastebėta tendencija „užturbinti“ telefono charakteristikas užfiksavus testo įjungimą ir vėl grąžinti normalų, energijos požiūriu taupesnį režimą po testo tapo visiškai standartiniu gamintojų elgesiu – bet kai vienodai sukčiauja visi gamintojai, kinai tikrai negalėtų sau leisti atsilikti.

Kameros objektyvas išlenda maždaug milimetrą iš nugarėlės, tad tenka pripažinti, kad bendrą „pliko“ aparato vaizdą jis šiek tiek bjauroja, bet už tai dėkliuke atrodo visai gražiai (o metus panešiojus telefoną be jokių apsauginių priemonių supratau, kad dėkliukas yra tiesiog privalomas aksesuaras).

Apskritai kameros veikimą galima pavadinti solidžiu – „OnePlus“ nuotraukų kokybe gali pasipešioti su tais pačiais jau minėtais 7 serijos „Samsung Galaxy S“ serijos telefonais ir vaizdo aštrumu, ir fotoaparato funkcijomis – „OnePlus“ siūlo HDR fotografavimą ir optinį vaizdo stabilizavimą.

Tiesa, nors HDR fotografijų spalvos gražesnės (šviesiausios vaizdo vietos patamsinamos, o tamsiausios – pašviesinamos), maksimaliai išdidinus vaizdą matomas šioks toks suliejimas, panašus į piešinius akvareliniais dažais.

Bet neišdidinta nuotrauka ekrane atrodo tikrai solidžiai. Kompiuterio ekrane – taip pat. Na bet jeigu reikia maksimalaus vaizdo detalumo, kai fotografavimo sąlygos geros, HDR geriau išjungti. Įsijungus fotoaparatą ekrano praktiškai neteršia perteklinės pasirinkimų kaitaliojimo galimybės – visos jos kiek galima išslapstytos po vienu ar kitu meniu ženkleliu, tačiau pasirinkimų spektras tikrai platus – galite filmuoti paprastai, filmuoti sulėtintai, fotografuoti paprastai ar fotografuoti 30 kadrų ir iš jų pasirinkti labiausiai patikusį, fotografuoti panoramas, fotografuoti rankiniu režimu.

Rankinio režimo parinkčių reguliavimas taip pat gerai apgalvotas – pagrindiniai nustatymai keičiami apatinėje ekrano dalyje atsirandančiu lanko formos slankikliu. Viską apibendrinus išvada paprasta: „OnePlus 3“ yra neabejotinas flagmanų žudikas, prieš kurį blanksta ir žinomiausių gamintojų aparatų blizgesys.

Kai banditai ėmė mosikuoti netikru ginklu 38 metų siuntų tarnybos kurjeriui prieš nosį ir pabandė pavogti prabangų laikrodį, jie gavo daugiau nei tikėjosi.

Drąsusis kurjeris, kurio tikroji tapatybė, pagal geriausias „superdidvyrių“ tradicijas, lieka nežinoma, pagriebė netikrą ginklą ir jėga atsiėmė paketą, pranešė Tokijo policija.

Įtariamieji – 32 metų Yusuke Kodama ir 35 metų Hidekazu Oba, priklausantys nusikaltėlių sindikatui „Matsuba-kai“ – buvo areštuoti dėl bandymo apiplėšti, nurodė sostinės policijos departamentas.

H.Oba užsakė 8 tūkst. dolerių (7,3 tūkst. eurų) vertės laikrodį „Rolex“, bet kai stipruolis kurjeris atvyko ir jį įteikė, abu gangsteriai atsisakė sumokėti ir pasakė jam: „Geriau nešdinkis iš čia.“

Tačiau kurjeris neišsigando ir nepuolė bėgti – jis sutramdė banditus ir iškvietė policiją.

Policijos atstovas patvirtino, kad H.Oba prisipažino dėl nusikaltimo ir pasakė pareigūnams: „Tas kurjeris buvo per daug „kietas“, mes jam neprilygome.“

Japonijos jakudzos, kurie garsėja griežtu elgesio kodeksu, susiduria su vis didesniu ne tik policijos, bet ir paprastų piliečių pasipriešinimu.

Visuomenė yra spaudžiama vengti reikalų su gaujomis. Pastaraisiais metais buvo priimti įstatymai prieš firmas, kurios palaiko ryšius su jakudzomis.

Griežtesni įstatymai prieš gaujas ir ne vienus metus trunkanti ekonominė stagnacija aktyvių gangsterių skaičių sumažino iki 53 tūkst. – nuo 80 tūkst. 2009 metais, nurodo policija.

Jakudzos, kurie nėra uždrausti, bet yra reguliuojami ir stebimi, labiausiai priklauso nuo narkotikų kontrabandos, palūkininkavimo ir turto prievartavimo, bet turi ir teisėtų įmonių.