Iki šiol nematyta Seimo valdančiųjų ir prezidentės priešprieša. Kaip vertinti prezidentės ir buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio laiškų paviešinimą ir jų turinį. Šiuose laiškuose E. Masiulio prašoma tarpininkauti švelninant koncernui „MG Baltic“ priklausančios žiniasklaidos poziciją dėl kandidatų į generalinius prokurorus.

Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su politikos apžvalgininku, visuomenininku Andriumi Tapinu ir Mykolo Romerio universiteto politologe Rima Urbonaite.

– Andriau, prezidentė patvirtino, kad susirašinėjimas vyko, nors laiškai esą neišliko laikmenose. Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia šiuose laiškuose?

A. Tapinas: Turbūt reiktų atskirti du dalykus: forma ir turinys. Turinys yra labai sudėtingas, kalbama apie spaudimą žiniasklaidai, po to buvo bandoma „išsivartyti“, kad tas žurnalistas jau tarsi nėra tikras žurnalistas, nes jis dirba koncernui. Vėlgi tai reikėtų įrodyti. Bet forma taip pat yra keista. Tai, manau, yra didžiausias mūsų valstybės vadovės fiasko. Taip, prezidentas turi teisę ir pareigą susirašinėti ir komunikuoti su pozicija ir opozicija, bet forma, kuri buvo pasirinkta, tonas pasirinktas… Tulpė – rimtai? tulpė@lrpk.lt – tai jeigu jau susikuri konspiracinį elektroninį paštą, nepasirašinėk Dalia Grybauskaitė. Nes tai labai keistai atrodo. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad mūsų prezidentė galėtų elgtis taip kvailai, bet panašu, kad taip yra iš tikrųjų.

– Forma yra forma, bet turinys taip pat yra labai svarbu. Prašyti tarpininkauti – ar tai yra normalu, jūsų nuomone?

A. Tapinas: Prezidentė neigia, kad ji bandė daryti įtaką koncernui. Bet iš to, ką mes matome – virvelės buvo traukiamos. Žinoma, E. Masiulio vaidmuo čia yra ne paskutinis. Jeigu pasižiūrėtume 2015 m. gruodį, kuomet buvo tie susirašinėjimai, ir vėlesni laiškai, kur S. Skvernelis išvadintas populistu, tai tikrai valstybės vadovei, mano galva, toks elgesys garbės nedaro. Manau, kad tai didelė klaida iš jos pusės. Dar įdomiau yra žiūrėti į viską, kas vyksta aplink šį formatą. Yra konservatorių elgesys, kurie mūru stoja už D. Grybauskaitę. Jie nekvestionuoja nieko, jiems viskas yra gerai. Manau, kad jie Prezidentei kenkia labiau. O Ramūno šokinėjimas iš to džiaugsmo ir kalbėjimas apie apkaltas, manau, yra visiški kliedesiai.

– Ponia Urbonaite, mes turbūt nežinome, kokia apimtimi yra tie laiškai paskelbti. Mes žinome tik tai, ką žinome ir šiuo atveju gali būti tam tikros manipuliacijos viešąja nuomone, kaip manote?

R. Urbonaitė: Be jokios abejonės. Visų emocijos verda, nes mes seniai turbūt nieko panašaus neturėjom, kad staiga pamatytume tokio asmens laiškus. Tai savaime yra didelis įvykis, ir mūsų dėmesys yra garantuotas. Kas dabar yra daroma? Mus tarsi verčia daryti interpretacijas ir vertinti paveikslą, kurio mums yra pateiktos tik tam tikros dalys. Mes nematome visos dėlionės – tik mums galimai sąmoningai ir tendencingai pateiktas jos konkrečias dalis. Mes matome, kad prezidentė dalyvauja politiniuose procesuose, turi labai aiškią nuomonę tiek apie tam tikras interesų grupes, žiniasklaidą, žurnalistus, tiek apie politikus. Kitas dalykas – kokie klausimai mums iš to kyla.

– Kokie jums kyla klausimai?

R. Urbonaitė: O kyla labai fundamentalūs klausimai apie tai, kokį mes prezidento vaidmenį matome visoje politinėje sistemoje. Kitaip tariant, kiek prezidentas turi įsitraukti į tuos procesus ir klausimas apie žiniasklaidos bei politikų santykius.

– Tai buvo akivaizdus prezidentės bandymas paveikti žurnalistą, ar ne?

A. Tapinas: Manau, kad taip. Dabar bandoma paaiškinti, kad tai nėra žurnalistas. Reiktų dar įrodyti, kada jau netampi žurnalistu, o kada vis dar esi juo. Tomas Dapkus – taip, dirba koncernui priklausančioje žiniasklaidos priemonėje, bet tai ničnieko nesako. Daugybė žurnalistų dirba kam nors priklausančiose priemonėse. Kitas dalykas, kaip kolega R. Valatka klausia ir kolegė R. Urbonaitė sako, mes matome tik dėlionės gabaliuką. Gal buvo klausimai ir kitoms žiniasklaidos priemonėms dėl jų žurnalistų. Lygiai taip pat matome tik anos pusės išviešintus kelis laiškus, kurie žaidžia pagal savo taisykles ir akivaizdžiai koridoriaus gale yra kažkoks dėdė – gal tai koncernas, gal dar kažkas, kuriam tai yra dabar naudinga.

– Kalbant apie prasmę ar tikslą laiškų viešinimo, akivaizdu, kad tai buvo daroma siekiant parodyti, jog korupcijos byla yra politinė. Iš esmės tai – bandymas politizuoti kriminalinę bylą.

R. Urbonaitė: Čia ir yra ta didžioji bylos problema – mes turime nepamiršti pagrindinių bylos faktų. E. Masiulis kalba apie tai, kad šie susirašinėjimai nėra įtraukti į bylą, tačiau jis nepasako, kodėl laiškai turėtų būti įtraukti į bylą? Kodėl jie yra tokie svarbūs? Tokių argumentų aš negirdėjau. Tie, kas kalba apie apkaltą, taip pat turėtų labai aiškiai pasakyti, kodėl ji turėtų būti.

– Jei jau pradėjome kalbėti apie galimą valdančiųjų reakciją, ar jūs tikite, ponia Urbonaite, kad valdantieji ryšis sudaryti specialią komisiją šiam susirašinėjimui ir jo turiniui tirti?

R. Urbonaitė: Kad bus tokių iniciatyvų, manau, tikimybė yra didelė. Ar galiausiai pavyks suformuoti tą komisiją – kitas klausimas. Man ir įdomiausia, kai formuojama komisija, turi būti keliami aiškūs klausimai, ką planuojama ištirti. Ar tai autentiški laiškai – prezidentūra praktiškai pati tai patvirtino. Ką toliau tirsime? Ar prezidentės ryšius kažkokius ir bandymus veikti žiniasklaidą? Tuomet tirkime ir kitus politikus, kurie galbūt veikia žiniasklaidą.

– Tai ko gero neišvirs į lietuvišką Votergeito istoriją, bet tokie dalykai kaip laiškų saugojimas. Andriau, gal tokie dalykai, kaip prezidentės laiškai, turėtų būti saugojami? Juk po Votergeito skandalo visi prezidentų laiškai, telefoniniai pokalbiai yra įrašinėjami ir niekam nekyla klausimų.

A. Tapinas: Aš manau, kad čia didelė dalis kaltės turėtų kristi ir patarėjų korpusui. Nežinau, kur jie visi buvo, ką jie visi darė, kad jie nepasakė prezidentei, jog nėra gera mintis susirašinėti tokiu elektroniniu paštu, koks buvo. Arba reikėjo tada jau viską iš karto ir viešinti, jeigu jau kalbame apie tą skaidrumo standartą, kurį prezidentė kelia. Aš čia matau didžiausią problemą. Mano nuomone, dabar didžiausia grėsmė yra ne prezidentės elgesys, o kriminalinės bylos politizavimas. Manau, koncerno ir jo komandos pagrindinis noras yra patraukti pagrindinį byloje veikiantį asmenį – prokurorą, kuris yra agresyvus, kuris yra kibus ir kuris tikrai gali šią bylą paversti labai rimta. Dabar, mano nuomone, yra bandoma jį sukompromituoti pasitelkiant šiuos prezidentės laiškus. E. Masiulis tai, manau, taupė ilgai. Jis tokiu savo elgesiu, manau, pretenduoja tapti antipolitiko simboliu ir vienu šlykščiausių politikų nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Turint omeny, kokius politikus mes jau esame turėję, tai būtų labai rimtas vardas ir rimta kova, bet jis turi visas galimybes tapti šlykščiausiu politiku Lietuvoje.

– Viešinant asmeninius susirašinėjimus, įtraukiant kitus?

A. Tapinas: Ir tokiu būdu skandinti visus kitus, kad pats negautum ne tiek, kiek tau šviečiasi, o galbūt šiek tiek mažiau.

– Du ministrai yra nepaskirti, konfliktas tarp S. Skvernelio, visų valdančiųjų Seime ir prezidentės – tik didėja. Kur link judama, kaip manote?

R. Urbonaitė: Tektoninės plokštės juda po truputį ir visomis prasmėmis: ir su partijomis yra didžiulės problemos, apskritai visa partinė sistema probleminė, dabar – šis konfliktas. Nors iš esmės, norint stabilaus veikimo, kaip tik reikia konsoliduoto darbo tarp prezidentūros ir tos pačios vyriausybės.

– Ar judama link nepasitikėjimo vyriausybe, bandymo atstatydinti premjerą ir tokio konflikto, kad skraidytų kėdės?

R. Urbonaitė: Manau, kad prezidentė gali atmesti vieną kitą kandidatūrą, bet vyriausybė priklauso nuo Seimo daugumos pasitikėjimo. O jo nemanau, kad artimiausiu metu praras. Mes galime toliau matyti pasistumdymus. Prezidentė irgi gali tarti žodį būtent per visokius paskyrimus ir tas konfliktas gali užsitęsti.

– Andriau, kaip jūs manote? Prezidentė tikrai nėra iš tų, kuri pamirštų tokio dydžio nuoskaudas iš valdančiųjų pusės, kadencijos ji dar turi daug – visus metus. Kuo tai gali baigtis?

A. Tapinas: Turbūt labai liūdna sakyti, bet tai gali baigtis šaltuoju karu, kur pralaimėsime mes visi, o labiausiai – valstybė. Mes dabar strigsime rimtai tokiame liūne. Prezidentė nesieks atstatydinti S. Skvernelio, nes tai reikštų, kad jam atidaromos durys į Daukanto aikštę. Juk nieko nėra geriau, kaip atstatydintas premjeras – turime pavyzdžių. Manau, kad bus šaltasis karas – stabdomos iniciatyvos iš visų pusių, opozicija apskritai nebesupranta, ką ji daro ir kokia jos funkcija, valdantiesiems tikrai pasisekė, bet ar jie sugebės iš to išpešti naudos – pamatysime.

2019-ųjų pavasarį Lietuva rinks naują prezidentą. Jis pakeis 10 metų šiame poste dirbusią dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę. Daugelis politologų ir apžvalgininkų pažymi, kad tai bus vieni įdomiausių prezidento rinkimų per visą nepriklausomybės laikotarpį, mat iki šiol nėra vieno ryškaus kandidato.

2014-ųjų gegužę D. Grybauskaitė buvo išrinkta antrai kadencijai, antrajame ture įveikusi Socialdemokratų partijos atstovą Zigmantą Balčytį. Tiek pirmajame, tiek antrajame ture D. Grybauskaitę parėmė centro dešinės jėgos. Ar po poros metų vyksiančiuose rinkimuose didžiosios šalies politinės jėgos ras kandidatų į šalies vadovo postą savo gretose?

A. Krupavičius: tai garbės ir orumo reikalas

T. Dapkus, kalbėdamas LRT.lt, tvirtino, jog partijoms reikia rasti savo kandidatų. „Manau, kad partijoms būtų svarbu turėti savo kandidatus. Tai parodytų ir partijų stiprumą, ir tam tikrą pasitikėjimą jomis. Partijos turi turėti savo stiprius politikus, o ne tik remti kažkokius legionierius“, – įsitikinęs T. Dapkus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius ir politologas Algis Krupavičius teigia, kad, jei partija išties įtakinga ir stipri, jos tikslas turėtų būti turėti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Politologo manymu, bet kuriai įtakingai partijai turėti savo kandidatą yra garbės ir orumo reikalas.

„Kartais nepavyksta surasti tokių kandidatų, kurie būtų populiarūs visuomenėje, turėtų asmeninio žavesio ir galėtų patraukti visuomenę. Tokiu atveju renkamasi B scenarijų  – paremti kitą, stipresnį nepartinį kandidatą. Bet apskritai Lietuvoje nepartinių kandidatų ne itin daug, vienaip ar kitaip net ir nepartiniai kandidatai paprastai yra susiję su tam tikromis politinėmis partijomis.

Pavyzdžiui, jokia paslaptis, kad Centro sąjunga buvo ta katapulta, kuri dalyvauti rinkimuose padėjo Valdui Adamkui. D. Grybauskaitė irgi buvo paslaptinga kandidatė, bet paaiškėjo, kad ji turi aiškias politines pažiūras ir jos politinės preferencijos yra centro dešinė, ir centro dešinės partijos tiesiogiai ar mažiau tiesiogiai rėmė jos rinkimų kampanijas, ypač per antrą kadenciją, kai Liberalų sąjūdis aiškiai atsistojo į prezidentės pusę“, – LRT.lt dėstė A. Krupavičius.

Kaip teigia T. Dapkus, partijų stovėjimas už kandidato nugaros yra svarbus dalykas, nes jos turi struktūras, resursus, agitatorius ir t.t.: „Prisiminkime V. Adamkaus kaip nepartinio kandidato kovą su Rolandu Paksu. V. Adamkus buvo labai populiarus, bet R. Pakso kampanija buvo agresyvi, jis turėjo struktūras, o V. Adamkui nepadėjo silpna liberalų ir konservatorių parama. Reikalingos stiprios struktūros vietose, lyderių parama. Partijų parama yra svarbi.“

Tačiau, anot VDU profesoriaus, Lietuvoje nėra gera situacija su partinių kandidatų pasirinkimu, nes dauguma partijų yra mažos, o tai esą reiškia, kad jų viduje nėra konkurencijos.

„Sunku rasti patrauklių kandidatų. Daug ką lemti galėtų charizma, bet charizmatiškų politikų Lietuvoje nėra daug. Ko gero, politikas, kuris galėjo pretenduoti į charizmatiškumą, buvo Algirdas Brazauskas XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pirmoje pusėje, o daugiau tokių politikų mes neturime“, – apibendrino A. Krupavičius.

Politologo teigimu, politikui reikia aiškios politinės programos, todėl partija tam esą galėtų suformuoti tam tikrą ideologinę tapatybę. „Naujajam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui taip pat reikėjo apsibrėžti politines nuostatas, todėl kūrė savo partiją, kuri turėtų gana aiškią ideologinę kryptį, kad politiniame lauke [jis] nebūtų bevardis. Bevardžiams varžytis su partiniais kandidatais yra gana sunku“, – tvirtino A. Krupavičius.

Kaip pasielgs D. Grybauskaitė?

Nors prezidento rinkimai įvyks 2019-ųjų gegužę, kandidatų rikiuotė turėtų pradėti dėliotis jau kitąmet, sako apžvalgininkai. Politologo A. Krupavičiaus skaičiavimu, kandidatai, priklausomai nuo jų žinomumo, skirtingu laiku paskelbs apie savo kandidatavimą rinkimuose.

„Mažiau žinomiems ar stiprios organizacinės atramos neturintiems kandidatams reikės gerokai ilgesnių rinkimų kampanijų, kad visuomenei įrodytų, jog jie apskritai gali būti tinkami kandidatai. Jie arenoje turėtų pasirodyti tikrai ne paskutinę minutę, o likus metams ar 9 mėnesiams iki rinkimų. Nuo 2008-ųjų vidurio buvo kalbama apie D. Grybauskaitę, o ji apsisprendė 2009-ųjų žiemos pabaigoje. Bet iš esmės visuomenėje kaip potenciali kandidatė ji buvo vertinama nuo 2008-ųjų“, – prisiminė politologas.

Pasak jo, per ankstyva rinkimų kampanija gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai visuomenė per anksti pradeda kalbėti apie asmens kandidatavimą, nors jis eina aukštas ir reikšmingas pareigas. „Bet, kadangi šiuose rinkimuose nebus perrinkimo, kandidatai į rinkimus kampanijas turėtų pradėti anksčiau, nei praėjusiuose rinkimuose. Dabar turėsime santykinai lygių kandidatų varžybas. Nors sąrašas nėra aiškus, būtent jo neaiškumas kuria prielaidą, kad visi kandidatai turės gana neblogas starto galimybes“, – pridūrė A. Krupavičius.

Pasak T. Dapkaus, neaišku, kaip per prezidento rinkimus elgsis D. Grybauskaitė.

„Ar ji parems vieną kandidatą, ar kelis kandidatus, o kitus pasmerks arba pareikš prieš juos neigiamą nuostatą? O gal ji bus neutrali, kas būtų abejotina, žinant jos aktyvumą? Ji yra populiari politikė, ir daliai visuomenei jos nuomonė yra svarbi. Kita vertus, mūsų visuomenė yra linkusi į pokyčius ir netgi tuos politikus, kuriuos vertina teigiamai, labai dažnai pakeičia į kitus, nes nori pokyčių. Jei kažkas pradės akcentuoti, kad D. Grybauskaitės parama vienam iš kandidatų yra trečia D. Grybauskaitės kadencija, klausimas, kaip į tai reaguos visuomenė. Nueinančio prezidento dalyvavimas rinkimuose visada gana prieštaringas. Matėme Baracko Obamos paramą Hillary Clinton – tai nepadėjo“, – lygino T. Dapkus.

Vardija galimus kandidatus

Lietuvos centro partijos pirmininkas parlamentaras Naglis Puteikis tapo pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose prezidento rinkimuose. N. Puteikis šiuose rinkimuose jėgas išbandys jau antrą kartą.

Apžvalgininko T. Dapkaus manymu, galimos kandidatūros priklausys nuo to, kaip keisis politikų reitingai. Šiandien matome vienus reitingus ir potencialius kandidatus, o po kurio laiko visa tai esą gali stipriai pasikeisti.

„Žinome, kad konservatorių partija darys atvirus rinkimus. Manau, kad Ingrida Šimonytė turi didelius šansus būti iškelta kandidate. Vygaudas Ušackas yra partijos narys, ar jis varžysis? Konservatorių partijoje kandidatu gali būti ir Žygimantas Pavilionis. Pas socdemus turbūt yra Lino Linkevičiaus noras kandidatuoti, bet vėlgi – kokios jo galimybės? Populiarumą išlaiko ir Vilija Blinkevičiūtė, bet ar ji išdrįs kandidatuoti? Gali būti ir netikėtų kandidatų. Kalbama apie „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininką ir generalinį direktorių Dalių Misiūną kaip nepriklausomą ar naujo judėjimo kandidatą. Tai iš tiesų yra skirtingi politikai, su skirtingomis patirtimis ir galimybėmis“, – LRT.lt komentavo T. Dapkus.

Apžvalgininko manymu, rinkimų kampanija jau yra tam tikra prasme prasidėjusi, nes esą aštrėja kritika premjerui Sauliui Skverneliui. „Anksčiau opozicijos kritika buvo labiau nukreipta į Ramūną Karbauskį, o dabar akcentuojamas S. Skvernelis. Akivaizdu, kad rinkimų kampanija prieš galimus kandidatus įsibėgėja“, – tvirtino T. Dapkus.

Politikos ekspertai viešojoje erdvėje yra teigę, kad, jei rinkimai įvyktų artimiausiu metu, juos greičiausiai laimėtų premjeras S. Skvernelis, išlaikantis aukštus, nors ir vis tirpstančius, reitingus. Pats S. Skvernelis yra teigęs, kad jau apsisprendė dėl dalyvavimo Lietuvos prezidento rinkimuose 2019-ųjų gegužę, tačiau ar juose dalyvaus, neatsakė.

„Aš priėmęs sprendimą, o paskelbsiu paskutinę dieną, kada bus galima tą paskelbt“, – sakė ministras pirmininkas.

Savo ruožtu VDU profesorius A. Krupavičius teigia, kad šiandieninės reitingų tendencijos yra itin nepalankios dabartiniam premjerui.

„Įsivaizduokime, kad po trijų mėnesių vyksta prezidento rinkimai. Tikrai atsirastų kandidatų, kurie būtų įdomūs ir konkurencingi. Šiuo atveju S. Skvernelis būtų tas kandidatas, kuris praranda savo populiarumą. S. Skvernelio laukia labai sunkus laikotarpis. Premjero kėdė jau dabar yra karšta ir gali būti dar karštesnė. Viena gera žinia jam – kol kas nesimato kitų stiprių kandidatų“, – LRT.lt kalbėjo A. Krupavičius.

Dalia Grybauskaitė (g. 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje) – Lietuvos politikė, diplomatė, buvusi LR ministrė ir viceministrė, Europos Sąjungos komisarė.

Nuo 2009 m. liepos 12d. – Lietuvos Respublikos Prezidentė. Pirmoji moteris Lietuvos Respublikos prezidento poste.

2009 m. gegužės 17 d. vykusiuose Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose už D. Grybauskaitę balsavo 68,21 % rinkėjų. Ji išrinkta jau pirmajame rinkimų ture.

2009 m. liepos 12 d. įvyko prezidentės inauguracijos ceremonija.

2014 m. perrinkta antrai kadencijai.

Išsilavinimas

1974 m. – baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, 1983 m. – Leningrado A. Ždanovo universitete politinės ekonomijos studijas, 1983 m. – Maskvos visuomenės mokslų akademijoje įgijo ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. Laipsnis Lietuvoje nostrifikuotas į socialinių mokslų (ekonomikos krypties) daktarės laipsnį. 1991 m. –  Džordžtauno (Vašingtonas) universiteto Tarptautinių ekonominių santykių institute baigė specialią programą vadovams. 2013 m. –  JAV Džordžtauno universitete jai suteiktas garbės daktaro vardas (Doctor of Humane Letters, Honoris Causa).

Moka lietuvių, anglų, rusų, lenkų, prancūzų kalbas.

Su gimtadieniu, Prezidente!!!

Pagarbiai
www.ctl.lt kolektyvas

Produktai skaičiuojami tonomis

Spalio 21-22 dienomis norintieji prisidėti prie akcijos tradiciškai galės aukoti ilgai negendančių maisto produktų visose didžiosiose šalies parduotuvėse. Paaukotas maistas bus išdalytas vargingiau gyvenančioms šeimoms, pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų organizacijoms, vaikų ir senelių globos namams, labdaros valgykloms, nuo priklausomybių besigydančių asmenų centrams, nakvynės namams. Šiuo metu „Maisto banko“ parama pasiekia 270 tūkst. žmonių.

„Nuo 2009 metų akcijas organizuojame du kartus per metus. Pastarieji 5 metai parodė, kad 73-uose Lietuvos miestuose organizuojama „Maisto banko“ akcija tapo gražiu visos šalies renginiu. Per kiekvieną akciją mums padeda daugiau kaip 8000 savanorių. Džiaugiamės, kad kasmet gyventojai vis gausiau prisideda prie akcijos, nors ji trunka trumpą laiką – penktadienį ir šeštadienį“, – „Vakaro žinioms“ pasakojo „Maisto banko“ direktorės pareigas laikinai einanti Kristina Tylaitė.

Pasak jos, džiugina ir tai, kad aukoti gyventojai vis dažniau linksta ne tik pačių pigiausių maisto produktų: „Žmonių prašome paaukoti ilgo galiojimo maisto produktų, iš kurių būtų galima gaminti gausius, labiau kaloringus patiekalus. Keičiasi ir aukojamų produktų įvairovė. Anksčiau dažniausiai buvo aukojama kruopų, miltų, makaronų. O dabar matome, kad aukojantis žmogus vis dažniau pagalvoja apie tai, ką dar šalia tų makaronų reikėtų nupirkti. Vien kruopomis gyvas ilgai nebūsi. Žmonės tai supranta. Pradedame surinkti daugiau aliejaus, konservuoto maisto, o kitų greičiau gendančių produktų, tokių kaip mėsa ar daržovės, gauname bendradarbiaudami su prekybos tinklais ne tik per akcijas, bet ir ištisus metus.“

Maistu aprūpina kiekvieną dieną

„Maisto banko“ vadovei antrina ir akcijos partneriai – didžiųjų šalies prekybos tinklų atstovai. „Pirkėjų įpročiai bėgant metams išlieka gana panašūs – dažniausiai aukojama tų pačių jau minėtų produktų. Pastebėtina, kad pastaraisiais metais šiek tiek pakilo vieno aukojimo vertė – vidutiniškai aukojama maisto produktų už 2,43 euro. Anksčiau šis skaičius buvo keliolika centų mažesnis. Įdomu ir tai, kad, nors „Maisto banko“ akcijos metu savanoriai pirkėjus kviečia aukoti ilgo galiojimo maisto produktų, žmonės perka ne tik maisto, bet ir higienos prekių. Pavyzdžiui, per praėjusią akciją tokių produktų buvo paaukota už beveik 3500 eurų“, – teigia UAB „Palink“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė.

Ji pasakoja, kad ne tik per akcijas, bet ir kiekvieną dieną nuo 2009-ųjų „Maisto banko“ savanoriai atvyksta į „IKI“ tinklo parduotuves atsiimti paskutinę dieną galiojančių įvairių maisto produktų. Tą pačią dieną jie yra išdalijami sunkiau besiverčiantiems žmonėms: „Tokiam mūsų apsispendimui, žinoma, įtakos turėjo ir tokios organizacijos kaip „Maisto bankas“ atsiradimas. Be jų mes nespėtume kas rytą iš savo parduotuvių surinkti maždaug 4 tonų dar tinkamo vartoti geros kokybės maisto ir operatyviai jo išdalyti alkstantiesiems. Per visą paramos laikotarpį nepasiturintiems paaukojome apie 6,2 mln. tonų maisto, jo vertė – apie 15,7 mln. eurų, tad aukojimas maistu šiandien mums yra kasdienybė.“

„Maximos LT“ Korporacinių reikalų departamento direktorius Rosvaldas Gorbačiovas atkreipia dėmesį, kad „Maisto banko“ akcijoje pirkėjai dalyvauja noriai, o kiekvienais metais prašomų paaukoti produktų tinklas parduoda vis daugiau. Į šį sąrašą įtraukta kruopos, dribsniai, makaronai, miltai, aliejus, taukai, margarinas, sviestas, konservai, cukrus, druska, riešutai, sausainiai, žuvis, mėsa, daržovės, vaisiai, pupelės, padažai, sutirštintas pienas, arbata, kava, šokoladas, sultiniai ir kiti nebrangūs bakalėjos produktai.

„Su „Maisto banku“ bendradarbiaujame jau 13-us metus ir džiaugiamės galėdami prie akcijos prisidėti kiekvieną mėnesį ištisus metus. Todėl kas mėnesį „Maisto bankui“ skiriame kasdienio vartojimo maisto produktų už 25 tūkst. – 35 tūkst. eurų.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Apie galimą J.Oleko atsistatydinimą kalba ir partijos pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas. Pats J.Olekas teigia nematantis priežasčių trauktis iš pareigų. „Tai ne tik mano vieno nuomonė. Mes, Kaišiadorių skyrius, buvom susirinkę ir apklausėm visus narius ir visų skyriaus narių nuomonė buvo, kad ministras turi atsistatydinti“, – BNS ketvirtadienį sakė Socialdemokratų partijos (LSDP) Kaišiadorių skyriui vadovaujantis B.Bradauskas. TAIP PAT SKAITYKITE: Premjeras laukia atsakymų iš J.Oleko apie virtuvės įrankių pirkimą Juozas Olekas nesitrauks: jaučiasi pagavęs vagį, atidavęs teisėsaugai ir pats apvagintas Tokią nuomonę jis pareiškė ir trečiadienį vykusiame LSDP frakcijos Seime posėdyje. J.Oleko klausimas, anot B.Bradausko, greičiausiai bus svarstomas ir penktadienį vyksiančiame partijos tarybos posėdyje. „Pasakiau aiškiai ir tiesiai mūsų partiečių nuomonę. Ne dėl to, kad jis (J.Olekas – red.) kaltas. Jis nėa kaltas, kariuomenės vadas kur kas kaltesnis. Bet, kad nuramintų visuomenės nuomonę jis pasitraukt galėtų – mėnuo laiko liko – ir įrodinėti savo teisą pasitraukęs iš šito posto. Kaip jis nuspręs, čia jo reikalas“, – svarstė B. Bradauskas. Socialdemokrato nuomone, kur kas didesnė kaltė šioje istorijoje tenka kariuomenės vadui generolui leitenantui Jonui Vytautui Žukui, tačiau susitikimuose gyventojai kelia būtent J.Oleko atsakomybės klausimą.

„Čia, be abejo, yra suokalbis – nuo 2014 metų laikė tą reikalą nejudintą ir prieš pat rinkimus dabar išmeta. Be to, prezidentės pareiškimas melagingas, kuri dvigubai pakartojo, kad už prikimus atsakinga KAM. Ne KAM vykdė šitą pirkimą, o Lietuvos kariuomenė. Nereikia ministro kaltinti ten, kur jis nekaltas. Jis pats kreipėsi į prokuratūrą. O dabar tokia opinija sudaryta ir dabar tu pabandyk žmogui kaime susitikęs paaiškint…Mano šventa teisybė, kad nereikia skirti krašto apsaugai tiek pinigų, kad jais taškytis reikėtų“, – kalbėjo B.Bradauskas.

Beje, Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino krašto apsaugos ministrą socialdemokratą Juozą Oleką prisiimti asmeninę atsakomybę dėl ministerijos viešųjų pirkimų, kuomet brangiau nei rinkos kaina kariuomenei pirkti virtuvės įrankiai.