2001 m. rugsėjo 11 d. 9.37 val. „Al Qaeda“ teroristai sudaužė „American Airlines“ lėktuvą į Pentagoną. Žuvo 189 žmonės.

Ne mes visatoje ne vieni nuo vakar vakaro jaučiu savo širdimi, kad kažkur toli yra panašūs į mus turintys rankas ir kojas žmonės. Gal jie ne tiek pažengę nei mes – o gal jie labiau pažengę nei mes, to dar niekas negali atsakyti, bet jau greitai, jau tikrai greitai galėsime tai sužinoti.

Vakar pranešė visuomenei jog „NASA” atrado naują saulės sistemą, kurioje 3 planetos skrieja aplink savo saulę – gyvybei palankiomis sąlygomis,  atstumu nuo saulės.

Trappist – taip pavadinta saulės sistema, kuri nuo mūsų nutolusi apie 14 šviesmečių.

Paskaičiuota, jog keliaujant mašina apie 100 km/h greičiu, kelionė truktų 441 milijoną metų, keliaujant reaktyviniu lėktuvu – apie 44 milijonus metų,  o keliaujant šviesos greičiu užtruktume 39 metus.

Visos sąlygos užsimegzti gyvybės formai yra Trappist – 1e planetoje. Ji nutolusi labai panašiu atstumu nuo saulės, kaip ir žemė.

Trappist – 1f ir Trappist – 1g jos taip pat yra gyvybės rate ir turi daug vandens.

Daugiau apie šias planetas paaiškinta vaizdo įraše.

Kol kas dar daug nežinoma apie šia saulės sistemą, bet jos atradimas leidžia daryti prielaidą, jog mes visatoje ne vieni.

Kvantinių technologijų pritaikymas labai masina ir jau demonstruoja reikšmingą įtaką – ypatingai jutiklių ir metrologijos srityse. O galimybė kurti kvantiniais bitais kitaip – kubitais – paremtus ypatingai galingus kvantinius kompiuterius, sulaukia investicijų iš didžiausių pasaulio kompanijų.

Tačiau patikimų kvantinių technologijų kūrimui kelią vis užkerta aplinkos trikdžių sukeliamas kvantinių sistemų nestabilumas, dekoherencija, kuri praktiškai sunaikina naudingas kvantines savybes.

Stengdamiesi išspręsti šią kebeknę, fizikai, panaudodami „didžiųjų duomenų“ techniką, prognozavo, kaip kvantinės sistemos kis ir užkirto kelią sistemos suirimui.

Tyrimas publikuotas Nature Communications.

„Panašiai kaip mobiliojo telefono komponentai anksčiau ar vėliau sugenda, tas pats nutinka ir kvantinėms sistemoms,“ sakė straipsnio vyr. autorius, profesorius Michael J. Biercuk.

„Bet kvantinių technologijų sistemų gyvavimo laikas paprastai matuojamas sekundžių dalimis, o ne metais.“

Profesorius Biercukas iš Sidnio universiteto Fizikos mokyklos ir Australijos mokslo tarybos Dirbtinių kvantinių sistemų centro vyr. tyrėjas, sakė, kad jo grupė pademonstravo, kad dekoherencijos įmanoma išvengti iš anksto. Svarbiausia buvo sukurti sistemos dezintegracijos numatymo techniką.

Profesorius Biercukas išdėstė kvantų pasaulio įvykių prognozavimo sunkumus: „Žmonės nuolat naudoja prevencinę techniką kasdieniame gyvenime; pavyzdžiui, žaisdami tenisą, numatome, kur kamuoliukas nukris, remdamiesi skriejančio kamuoliuko stebėjimu,“ sakė jis.

„Galime tai atlikti, kadangi kamuoliuko judėjimą valdančios taisyklės, tarkime, gravitacija, yra pastovios ir žinomos. O jeigu kamuoliukui lekiant, taisyklės kinta atsitiktine tvarka? Tada praktiškai neįmanoma nuspėti kamuoliuko būsimo elgesio.

„Tačiau būtent su tokia situacija ir tenka tvarkytis, nes kvantinių sistemų dezintegracija yra atsitiktinė. Negana to, kvantų pasaulyje stebėjimas kvantiškumą panaikina, tad mūsų komandai reikėjo nuspėti, kaip ir kada sistema suirs.

„Vaizdžiai šnekant, turėjome atmušti nuolat atsitiktine tvarka skriejimą keičiantį kamuoliuką užrištomis akimis.“

Siekdama išlaikyti kvantines sistemas – iš laikomų atomų sukurtų kubitų – komanda žvilgsnį nukreipė mašininį mokymąsi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodančiame atsitiktiniame elgesyje pakako informacijos, kad kompiuterio programa galėtų nuspėti, kaip sistema pasikeis ateityje. Taip ji galėjo numatyti ateitį be tiesioginio stebėjimo, kuris sunaikintų sistemos naudingas savybes.

Prognozės buvo stulbinančiai tikslios, tad komanda numatomus pokyčius galėjo kompensuoti.

Atlikdama tai „tiesioginiame eteryje“, komanda galėjo užbėgti sistemos suirimui už akių ir tokiu būdu pratęsti naudingą kubitų gyvavimo laiką.

„Žinome, kad tikrų kvantinių technologijų kūrimui dar reikės gerokai patobulinti kubitų kontroliavimą ir stabilizavimą – kad jie galėtų būti naudingi,“ sakė profesorius Biercukas.

Mūsų technika tinka bet kokiam kubitui, sukurtam bet kokia technologija, įskaitant ir specialius superlaidžius grandynus, kuriuos naudoja didžiosios korporacijos.

„Džiaugiamės vystydami naujas gebėjimus, kvantines sistemas iš naujų žaisliukų verčiančių naudinga technologija. Kvantinė ateitis atrodo vis geriau,“ sakė prof. Biercukas.

phys.org

Visą straipsnį skaitykite čia

Tai tylusis Žemės gynėjas. Be jo, nuolatinė elektringų dalelių kruša bombarduotų mūsų planetos atmosferą, keisdama jos chemiją ir trikdydama mūsų elektronikos infrastruktūrą – jei iš viso būtų ką trikdyti. Žemės kūdikystėje mūsų sargybinis galėjo apsaugoti planetą gaubiantį dujų burbulą, kad Saulės vėjas jo nenupūstų į kosmosą, ir taip sudarė sąlygas atsirasti gyvybei, o galiausiai ir protingai gyvybei.

Šis tylusis Žemės sargybinis yra magnetinis laukas, jėgos laukas, kylantis iš planetos branduolį sudarančių skystos geležies srovių. Šiuo skysčiu tekantys elektronai kuria elektros srovę, kuri savo ruožtu kuria magnetinį lauką. Branduolys yra milžiniškas, save palaikantis elektromagnetas: dinama.

Taip bendrais bruožais buvo įsivaizduojama ne vieną dešimtmetį. Tačiau per kelis pastaruosius metus toks paaiškinimas susidūrė su problema. Daugėja įrodymų, kad dinama galėjo atsirasti tik santykiniai neseniai. Tuo pačiu metu geologiniai duomenys rodo, kad magnetinis laukas egzistavo didžiąją 4,5 mlrd metų Žemės istorijos dalį. Šis nesutapimas – senovinis magnetinis laukas be ko nors, kas galėjo jį kurti – verčia permąstyti mūsų planetos vidinį gyvenimą.

Atsiprašome Žiulio Verno, tačiau į Žemės centrą tikriausiai niekada nenukeliausime. Mūsų planetos branduolys – velnioniškai karštas, kaip Saulės paviršius, o slėgis ten kelis milijonus kartų viršija esantį jūros lygyje. Tačiau tokios kliūtys nenumaldė mūsų smalsumo ir atvėrėme langelį į jį. Seisminės bangos, kompiuterinis modeliavimas ir laboratoriniai eksperimentai, atkartojantys ekstremalias branduolio sąlygas, suteikia ganėtinai aiškų giliausių Žemės gelmių paveikslą.

Šis paveikslas rodo, kad iš pradžių mūsų planeta buvo karštas konglomeratas mažesnių uolų ir nuolaužų, sugaudytų iš ankstyvosios Saulės sistemos. Geležis, tankiausias naujagimės planetos elementas, pamažu grimzdo į centrą, kur aukšta temperatūra jį išlydė. Paskui įsijungė terminė konvekcija – tas pats procesas vyksta verdančiame puode. Vėsesnė, tankesnė geležis išoriniame branduolio sluoksnyje grimzdo, lengvesnės medžiagos kilo, ir taip sukurtas dinamos efektas.

Tada prasidėjo smulkūs nemalonumai. Kažkuriuo metu Žemė atvėso pakankamai, kad dalis išsilydžiusios branduolio geležies sukietėtų. Dėl didžiulio slėgio, branduolys pradėjo kietėti iš vidaus. Dauguma skaičiavimų nurodo, kad šis procesas prasidėjo maždaug prieš milijardą metų. Šiais laikais vidinis branduolys yra kietas, maždaug 1200 kilometrų spindulio geležies rutulys, kuris, Žemei vėstant, vis didėja. Jį supa 2000 kilometrų storio skystos geležies, susimaišiusios su šiek tiek nikelio ir įvairiais lengvesniais elementais, tokiais kaip siera ir deguonis, sluoksnis.

Laimei, šis stingimas sukėlė kitą efektą, palaikantį magnetinės dinamos veikimą. Augantis vidinis branduolys išskiria lengvesnius elementus. Tas pats vyksta, užšąlant sūriam vandeniui. Druska netelpa į ledo kristalo struktūrą ir išstumiama – lieka gėlo vandens ledas ir itin sūrus vanduo. Panašiai ir Žemės viduje, kietą vidinį branduolį sudaro praktiškai gryna geležis, apsupta išsilydžiusios geležies, kurioje priemaišų koncentracija didesnė. Priemaišos sumažina skystos geležies tankį, tad šis, arčiausiai vidinio branduolio esantis, lengvesnis lydalas kyla, o tankesnė, daugiau geležies turinti medžiaga leidžiasi. Taip dėl vadinamosios kompozicinės konvekcijos išoriniame branduolyje vyksta judėjimas.

SUPURTYTI, NEPLAKTI

Taigi, vienaip ar kitaip, dinama sukosi didžiąją Žemės istorijos dalį. Bet čia magnetinis pasakojimas daro staigų posūkį. Pastaruosius keletą metų tyrėjams kilo abejonių, ar pirmoji istorijos dalis, terminė konvekcija, iš viso galėjo vykti – ir, jeigu vyko, ar jos būtų pakakę magnetinio lauko formavimui. „Jei norime remtis vien termine konvekcija, tada kyla bėdos,“ sako Davidas Stevensonas iš Kalifornijos technologijos universiteto.

„Prieš penketą metų visi manė žinantys atsakymą.“

Bėdų kelia karščio sklidimas. Kad vyktų konvekcija, reikia skirtingos temperatūros sluoksnių: verdančio vandens puode dugnas karštesnis už viršų. Tai gali būti tik todėl, kad vanduo nelabai geras šilumos laidininkas. Laidumas greitai sulygina medžiagos temperatūrą ir konvekcija vykti negali. O Žemės branduolio medžiaga šiuo klausimu vilčių nepateisina. „Daugėja įrodymų, kad branduolio šiluminis laidumas didesnis, nei manėme,“ sako Peteris Olsonas iš Johns Hopkins universiteto Baltimorėje, Marylando valstijoje. Šis rezultatas atnaujino kontroversiją, pažymi Francis Nimmo iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze. „Prieš penketą metų visi manė žinantys atsakymą.“

Debatai atsinaujino 2012 metais, kai dvi nepriklausomos grupės kompiuteriniais modeliais parodė, kad skystos geležies branduolys dvigubai laidesnis šilumai, nei manyta anksčiau. Pernai metų pradžioje Kei Hirose’o grupės iš Tokijo technologijos instituto Japonijoje tyrėjai išmatavo šiluminį laidumą geležies, veikiamos panašiu slėgiu į esantį branduolyje. Jų rezultatai sutapo su kompiuterinių modelių prognozėmis, o tai rodo, kad Žemės magnetinis laukas galėjo rastis tik sukietėjus branduoliui, kas įvyko mažiau nei prieš milijardą metų.

Rastos uolienos rodo, kad magnetinis laukas Žemėje galėjo būti prieš 4,2 mlrd metų

Tačiau taip negali būti. „Žinome, kad Žemės magnetinis laukas egzistavo gerokai anksčiau,“ sako Nimmo. Praeityje išsilydžiusių uolienų magnetiniai mineralai, paklusdami šiam laukui, išsirikiavo. Uolienoms sustingus, jose liko tada egzistavusio magnetinio lauko žymė. 2015 metais Nimmo buvo narys komandos, aptikusios tokius priešistorinius kompasus seniausiose planetos uolienose. Šie radiniai rodo, kad magnetinis laukas egzistavo prieš 4,2 mlrd metų. Tai seniau, nei pirmieji gyvybės Žemėje ženklai, kas patvirtina idėją, kad magnetinis laukas – būtina ne tik gyvybės pradžios, bet ir gyvybei tinkamos planetos atsiradimui. Dėl rezultatų vis dar ginčijamasi, bet daugėja įrodymų, kad magnetinis laukas yra bent jau 3,45 mlrd metų amžiaus. Taip atsiranda periodas, kai jokia konvekcija negalėjo palaikyti dinamos veikimo.
Tai kas tada palaikė? Stevensonas ir kiti mano atradę priežastį. Tai – kompozicinę konvekciją primenantis procesas, bet nesusijęs su vidinio branduolio kietėjimu. išoriniams skystojo branduolio sluoksniams atvėsus, geležyje ištirpę lengvesni elementai išsiskyrė. Pakilusius iš skysto branduolio, juos absorbavo mantija, iš esmės kieta Žemės dalis, sudaranti didžiąją jos dalį, o tankesnė skysta geležis pasilikdavo. Grimzdama ji sukėlė konvekciją.

Stevensonas ir Joseph O’Rourke, irgi iš CTI, teigia, kad svarbiausias lengvasis elementas šiame procese buvo magnis. Jo yra daug ir jis prastai tirpsta geležyje. Kadangi magnis toks netirpus, išoriniam branduoliui pradėjus vėsti, iš geležies jis išsiskirtų pirmasis ir prie mantijos ribos suformuotų nelyginant šerkšnas, švelniai sningantis aukštyn iš išorinio branduolio gelmių.

Bet magnio netirpumas geležyje sukelia kitą problemą: kaip jis branduolyje atsidūrė? Tam reikia karščio, sako Stevensonas. Daug karščio. Tokį karštį galėjo sukurti susidūrimas su kita kosmine uola. Saulės sistemos pradžioje tokie susidūrimai nebuvo reti – toks susidūrimas su ypatingai masyviu kūnu, manoma, išplėšė nemenką Žemės gabalą, iš kurio susiformavo Mėnulis.

Hirose siūlo kitą idėją. Vietoje magnio jis siūlo silicį. Tai dar gausesnis elementas, sako jis, tad, tikėtina, dominuotų planetos gelmėse. Jo eksperimentai taip pat rodo, kad silicio dioksidas branduolyje lengvai kristalizuojasi, ir nereikia jokių išorinių procesų. „Kol kas, silicio dioksido versija labiau tikėtina,“ sako jis. Hirose laboratorija į savo eksperimentus dar įtraukia ir magnį, siekdama geriau nustatyti jo vaidmenį.

Kai kurie tyrėjai netgi iškėlė mintį, kad dinamą suko visai ne konvekcija. Vietoje jos, skystą geležį galėjo teliuskuoti svirduliuojantis Žemės sukimasis. Arba Mėnulio gravitacija galėjo tempti branduolį panašiai, kaip dabar kelia vandenynų potvynius. „Yra grupė žmonių, šios idėjos atžvilgiu nusiteikusių entuziastingai, bet drįsčiau sakyti, kad tai veikiausiai nėra vyraujanti nuomonė,“ sako Bruce Buffet iš Kalifornijos universiteto, Berkeley.

„Magnis galėjo snigti aukštyn į mantiją iš Žemės branduolio vidaus”

Kol kas klausimas dar pakibęs ore. Net šiluminio laidumo skaičiavimai gali būti klaidingi. Tiesą sakant, tame pačiame mokslo žurnale pasirodė tyrimas, prieštaraujantis Hirose matavimams. „Tai greitai judanti sritis,“ pastebi Nimmo. „Nemanau, kad turime visiškai patenkinantį atsakymą.“

Kad ir koks procesas pasirodys tinkamas atsakymas į šiuos klausimus, jis galės būti taikomas ir kitiems pasauliams. Jau tūkstančiai planetų atrasta už mūsų sistemos ribų, daug jų yra Žemės dydžio, ir, spėjama, panašios cheminės sudėties. O galingi temperatūrą keliantys susidūrimai irgi gali vaidinti savo vaidmenį, nes jaunose planetų sistemose susidūrimų netrūksta. Jei konvekcijos mechanizmai kuria magnetinius lauks ir kitose planetose, tada jose gali rastis ir gyvybė. „Žinoma, viskas priklauso nuo detalių“ – apsidraudžia Buffetas.

Kažkoks svetimas laukas

Nors magnetinis laukas Žemėje, panašu, radosi anksčiau už gyvybę, teiginys, kad planeta privalo turėti magnetinį lauką, kad galėtų būti gyvenama, toli gražu nėra vienareikšmis.

Ilgai manėme, kad magnetinis laukas blokuoja Saulės vėją, kuriame pilna elektringų dalelių, galinčių nuplėšti Žemės atmosferą. Bet kai kurie tyrėjai pasiūlė kone priešingą mintį. Magnetinis laukas galėjo veikti kaip didžiulė burė, sugaunanti ir sugerianti šias elektringas daleles, kurios paskui kenkia atmosferai.

Ir net jei magnetinis laukas buvo būtinas gyvybei Žemėje, ką tai reiškia? Daug mokslininkų planetą apibūdina kaip galinčią palaikyti gyvybę tik todėl, kad ji Žemės dydžio ir skrieja tinkamu atstumu nuo savo žvaigždės, kad joje galėtų egzistuoti skystas vanduo. Maga į šį reikalavimų sąrašą įtraukti ir magnetinį lauką. Bet tai perdėtas supaprastinimas.

„Planetos yra itin skirtingos,“ sako Davidas Stevensonas iš Kalifornijos technologijos instituto. „Galimybės yra neįtikėtinai įvairios.“ Tai gali suteikti naujų nežemiškos gyvybės paieškų perspektyvų, bet apsunkina supratimo apie planetas redukavimą iki vos kelių parametrų. „Magnetinis laukas yra tik viena derinimo rankenėlė visoje įvairovėje,“ sako jis.“

Visą straipsnį skaitykite čia

„Niekada nebuvau abejingas šiam kraštui“

Seimo narys Algirdas Butkevičius Vilkaviškio rinkiminėje apygardoje buvo renkamas nuo 1996 m. ir visada rinkimus laimėdavo. Šiais metais buvusiam premjerui „korta nepaėjo“ ir Vilkaviškio apygardoje laimėjo vienmandatininkas „valstietis“ Kęstutis Smirnovas.  A. Butkevičius į LR Seimą pateko pagal socialdemokratų partijos sąrašus.
Tapęs eiliniu Seimo nariu, A. Butkevičius nuo kadencijos pradžios pradėjo dirbti dvigubai aktyviau: ne tik kad neuždarė savo atstovybės Vilkaviškyje, bet atidarė ir Radviliškyje.
Susiklostė įdomi  situacija: Seimo narys, kraštietis Vytautas Juozapaitis, supykęs, kad rajono gyventojai jo neišrinko vienmandatėje rinkimų apygardoje, paskelbė uždarantis savo atstovybę Radviliškyje, o kitas kraštietis A. Butkevičius – atidarė. „Aš pažįstu Vytautą Juozapaitį, kartais pasikalbame. Negalima pykti ant rinkėjų, kad neišrinko, reikia stebėti problemą, kodėl taip įvyko, neišrinko“,- sakė A. Butkevičius.
Daugelis gyventojų mano, kad A. Butkevičius atidarė savo atstovybę Radviliškyje tikėdamasis, kad per 2020 m. Seimo rinkimus bus išrinktas kaip radviliškiečių atstovas Seime. Buvęs Premjeras suskubo paneigti šią mintį: „Aš dar neapsisprendžiau, ar 2020 m. kandidatuosiu rinkimuose į Seimą. Aš niekada nebuvau abejingas Radviliškio kraštui, rūpinausi Šeduvos mokyklos, aikštės projektais. Šiame krašte aš gimiau, mokiausi, lankiau sporto mokyklą. Net Šeduvos zakristijonas man pasakė: „Gal pagaliau sugrįši į savo kraštą, pabendrausi su žmonėmis?“
Tad žinokite, radviliškiečiai, – Seimo narys Algirdas Butkevičius savo atstovybę Radviliškyje įkūrė ne siekdamas Seimo nario mandato kaip radviliškiečių atstovas, o norėdamas atiduoti duoklę savo kraštui, pagloboti jį. „Dažniau lankydamasis rajone daugiau žinosiu, kas vyksta, tai vis yra globa“,- sakė A. Butkevičius.

Apie pradėtus ir nebaigtus projektus

„Radviliškio kraštas“ pasidomėjo A. Butkevičiaus, kokia jo nuomone apie pradėtus ir nebaigtus statybų bei renovacijos  projektus rajone: vieniems projektams baigti trūksta pinigų, kiti laukia Viešųjų pirkimo tarnybos verdikto. A. Butkevičius šiuo atžvilgiu buvo nusiteikęs optimistiškai:
„Radviliškio rajone vykdoma labai daug projektų. Labai greitai statomas plaukimo baseinas – jo atidarymas turėtų įvykti 2018 m., tačiau jis duris atvers 2017 m. vasarą. Beje, šiuo metu Lietuvoje statomi 8 nauji baseinai – tikras baseinų statybų bumas.
Dėl Radviliškio centrinės aikštės rekonstrukcijos kalbėjomės su Susisiekimo ministerija, bandysime šalia esančių gatvių remontui gauti lėšų iš Kelių priežiūros plėtros programos, o pačios aikštės rekonstrukcijai kitais metais numatoma skirti lėšų iš Valstybės investicinių programų, nes 2018 m. Radviliškyje vyks Europos žmonių festivalis – leidimas rengti šį festivalį jau gautas.
Baisogalos gimnazijos renovacija gali prasidėti jau šiais metais. Kalbėjau su Švietimo ir mokslo ministerijos kancleriu, lėšų gimnazijos renovacijai manoma skirti iš Mokyklų renovavimo programos, kuriai skirta 12 mln. eurų“.
Kad trūksta lėšų baigti Baisogalos kultūros namų renovacijai, A. Butkevičius nežinojo, bet pažadėjo šiuo klausimu pasidomėti.

Apie Socialdemokratų partijos prestižą

Kadangi A. Butkevičius – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, pasidomėjome, ką jis mano apie smukusį partijos prestižą bei skandalų krečiamą šios partijos Radviliškio skyrių. „Socialdemokratų partija buvo pratusi nuolat laimėti rinkimus, tačiau pastaruoju metu apie šią partiją formuojamas neigiamas emocinis laukas. Dabar socialdemokratai kalti, kad 2011 m. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pirko kranus, o juk tuomet valdė konservatoriai ir liberalai, dabartinis skandalas su mokesčių inspekcijos viršininku D. Bradausku taip pat nieko bendro neturi su partija, skleidžiama melaginga informacija.
Šiandien į Radviliškį atvyko ir A. Salamakinas, tad kalbėsimės apie Radviliškio skyriuje kilusį konfliktą (iš Socialdemokratų partijos Radviliškio skyriaus norima pašalinti aktyvius narius E. Martynkiną ir V. Budvytienę). Aiškinsimės, kaip sumažinti įtampą partijos skyriaus viduje, nesišvaistant partijos bičiuliais. Kodėl šis konfliktas išėjo į viešumą, nejaugi jo nebuvo galima išspręsti skyriaus viduje? Iškilusią konfliktinę  situaciją Socialdemokratų partijos Radviliškio skyriuje reikia suvaldyti, nes be tvarkos ir stiprios komandos apie partijos prestižą kalbėti neįmanoma“,- sakė A. Butkevičius.
Belieka palinkėti socdemams sėkmės susitarti ir nebesišvaistyti partijos bičiuliais, nes Radviliškio skyrius tikrai negali pasigirti jaunimo gausa.

Buvęs Premjeras nepretenduos į rajono merus

Kadangi buvęs Premjeras A. Butkevičius nusprendė rūpintis rajonu ir jį globoti, kilo klausimas, gal jis dalyvaus po dvejų metų vyksiančiuose rajono mero rinkimuose?
„Tikrai neplanuoju dalyvauti Radviliškio rajono mero rinkimuose – tada reikėtų prisiregistruoti pas mamą ir baigti politinę karjerą“,- sakė A. Butkevičius.
Kito šio Seimo nario vizito radviliškiečiai sulauks sausio 30 d., nes jis dar yra Europos tarybos parlamentinės asamblėjos narys ir vyks posėdžiauti į Strasbūrą.
Tai jeigu nedalyvaus rajono mero rinkimuose, galbūt A. Butkevičius planuoja dalyvauti rinkimuose į Europos parlamentą? Pagyvensime – sužinosime, o kol kas kraštietis, buvęs Premjeras ir dabartinis Seimo narys A. Butkevičius globoja Radviliškio rajoną.

Radviliškio rajone – Seimo narių gausa

Turbūt nei vienas Lietuvos rajonas neturi tiek jį globojančių ir iš šio krašto kilusių Seimo narių, kaip Radviliškio rajonas. Kiti rajonai tikrai turėtų pavydėti.
Pasitaikius progai Seimo narys konservatorius Vytautas Juozapaitis pabrėžia, kad jis – Radviliškio miesto garbės pilietis ir kad rajono meras (taip pat konservatorius)  Antanas Čepononis – jo geras draugas.
Dažnas svečias Radviliškyje Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas – jį radviliškiečiai ne vieną kartą rinko savo rajono atstovu Seime.
2016 m. Seimo rinkimuose Radviliškio rajono gyventojai išreiškė pasitikėjimą ir Seimo nario mandatą įteikė „valstiečiui“ Aurimui Gaidžiūnui – iš jo tikimasi gerų darbų rajono žmonėms.
Ir štai mūsų rajoną dar globos socialdemokratas Seimo narys Algirdas Butkevičius.
Turime rajonui palankius keturis Seimo narius, tad šį kartą korta turėtų „paeiti“ ir rajono žmonių gyvenimas turėtų keistis į gerąją pusę (prisiminkime, kad ir kortų kaladėje yra 4 tūzai, kurie lemia žaidimo pergalę). Bet ir vėl, kaip sakoma, pagyvensime – pamatysime.

Visą straipsnį skaitykite čia

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

„Ko gero, geriausia išrinktajam prezidentui būtų suprasti pagrindinius Vladimiro Putino užsienio politikos veiksnius ir priimti juos kaip sunkią tikrovę, o ne norėti, kad jie pasikeistų, ar apsimesti, jog V. Putinas gali būti tiek sugėdintas, kad jų atsisakytų.

D. Trumpo kadencijos metu, kaip ir per antrąją Baracko Obamos kadenciją, dvišalių Rusijos ir JAV santykių strategiją lems keturi faktoriai – V. Putino atsidavimo savo ideologiniams įsitikinimams ir įsipareigojimo atlikti istorinę misiją mastas; supratimas, kaip vykdyti vidaus politiką, kad pavyktų išlaikyti režimą; jo užsienio politikos populiarumo mastas; JAV reakcijos į Rusijos išorės elgesį“, – tekste teigia L. Aronas.

Priešingai tradicinei išminčiai, kurią pats V. Putinas skatina, Rusijos užsienio politika – ypač santykiai su JAV – nėra paremta ad hoc įniršiu, nuoskauda ar nekantrumu. Nors taktinės staigmenos yra aiškiai V. Putino užsienio politikos prioritetinis metodas, ideologiniai jo strategijos pamatai buvo akivaizdūs ir pastovūs beveik nuo pat pirmos jo prezidentavimo dienos, pažymi politologas.

Kaip pastebi autorius, nors jis uoliai save pateikia kaip Rusijos patriotą (ir iš tiesų gali toks būti), šis jo bruožas išryškėjo palyginti neseniai. Svarbiausia, ko reikia, siekiant suprasti V. Putiną, yra prisiminti, kad jis, pirmiausia ir svarbiausia, yra aistringas sovietinis patriotas. Turint mintyje jo šeimos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

V. Putino senelis, virtuvės šefas, gamino Leninui ir jo žmonai Nadeždai Krupskajai bei Maskvos Komunistų partijos Centro komitetui. Jo tėvas, kuris kovėsi prieš nacius negailestingoje SMERŠ (karinė TSRS specialioji tarnyba – LRT.lt) sabotažo ir žudymo organizacijoje, buvo smarkiai sužalotas ginant Leningradą ir vėliau tapo Komunistų partijos organizatoriumi Leningrado gamykloje. Jaunasis Vladimiras augo apsuptas nuolatinių Sovietų Sąjungos pergalių srauto: „Sputnikas“, J. Gagarino skrydis, branduolinis paritetas su JAV. Jis savanoriavo KGB dar būdamas mokinys, o į partiją pateko dar studijų laikais, nors 1970-aisiais patekti į partiją nebuvo lengva.

„Taigi, kai V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus tragedija“, mintyje jis turėjo didžiausią per visą jo gyvenimą asmeninę tragediją. Valdant M. Gorbačiovui, majoras V. Putinas veikė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ryškiausias V. Putino prisiminimas iš tų laikų yra įniršusi minia, apsupusi KGB rezidenciją Dresdene  1989-ųjų lapkritį po Berlyno sienos griūties. Pastato viduje V. Putinas ir jo kolegos degino dokumentus, bet kurią akimirką galėdami tikėtis pastato šturmo.

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

D. Trumpo kadencijos metu, kaip ir per antrąją Baracko Obamos kadenciją, dvišalių Rusijos ir JAV santykių strategiją lems keturi faktoriai – V. Putino atsidavimo savo ideologiniams įsitikinimams ir įsipareigojimo atlikti istorinę misiją mastas; supratimas, kaip vykdyti vidaus politiką, kad pavyktų išlaikyti režimą; jo užsienio politikos populiarumo mastas; JAV reakcijos į Rusijos išorės elgesį“, – tekste teigia L. Aronas.

Priešingai tradicinei išminčiai, kurią pats V. Putinas skatina, Rusijos užsienio politika – ypač santykiai su JAV – nėra paremta ad hoc įniršiu, nuoskauda ar nekantrumu. Nors taktinės staigmenos yra aiškiai V. Putino užsienio politikos prioritetinis metodas, ideologiniai jo strategijos pamatai buvo akivaizdūs ir pastovūs beveik nuo pat pirmos jo prezidentavimo dienos, pažymi politologas.

Kaip pastebi autorius, nors jis uoliai save pateikia kaip Rusijos patriotą (ir iš tiesų gali toks būti), šis jo bruožas išryškėjo palyginti neseniai. Svarbiausia, ko reikia, siekiant suprasti V. Putiną, yra prisiminti, kad jis, pirmiausia ir svarbiausia, yra aistringas sovietinis patriotas. Turint mintyje jo šeimos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

V. Putino senelis, virtuvės šefas, gamino Leninui ir jo žmonai Nadeždai Krupskajai bei Maskvos Komunistų partijos Centro komitetui. Jo tėvas, kuris kovėsi prieš nacius negailestingoje SMERŠ (karinė TSRS specialioji tarnyba – LRT.lt) sabotažo ir žudymo organizacijoje, buvo smarkiai sužalotas ginant Leningradą ir vėliau tapo Komunistų partijos organizatoriumi Leningrado gamykloje. Jaunasis Vladimiras augo apsuptas nuolatinių Sovietų Sąjungos pergalių srauto: „Sputnikas“, J. Gagarino skrydis, branduolinis paritetas su JAV. Jis savanoriavo KGB dar būdamas mokinys, o į partiją pateko dar studijų laikais, nors 1970-aisiais patekti į partiją nebuvo lengva.

„Taigi, kai V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus tragedija“, mintyje jis turėjo didžiausią per visą jo gyvenimą asmeninę tragediją. Valdant M. Gorbačiovui, majoras V. Putinas veikė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ryškiausias V. Putino prisiminimas iš tų laikų yra įniršusi minia, apsupusi KGB rezidenciją Dresdene  1989-ųjų lapkritį po Berlyno sienos griūties. Pastato viduje V. Putinas ir jo kolegos degino dokumentus, bet kurią akimirką galėdami tikėtis pastato šturmo.

^{AFP/Scanpix nuotr.}

V. Putinas niekada nepatikėjo Vakarų ir Rusijos liberalų retorika, esą Šaltasis karas neturėjo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. V. Putinui Šaltojo karo baigtis buvo žeminantis šlovingos valstybės pralaimėjimas, tolygus tam, kokį pažeminimą ir kančias patyrė Vokietija po 1919-ųjų Versalio taikos sutarties. Taigi, svarbiausias strateginis V. Putino tikslas yra atkurti prarastus politinius, ekonominius ir geostrateginius Sovietų Sąjungos praradimus“, – įsitikinęs autorius.

Pasak L. Arono, „Putino doktrina“ yra tai, ką Rusijos prezidentas pradėjo įgyvendinti nuo pat savo prezidentavimo pradžios 2000-aisiais. Per pirmąsias dvi kadencijas (2000–2008) V. Putinas įdiegė su vidaus politika susijusią savo doktrinos darbotvarkės dalį: nacionalinė politika, teismai, žiniasklaida ir svarbiausi ekonominiai elementai vėl buvo kontroliuojami valstybės.

Kaip pastebi politologas, 2012-aisiais grįžęs į Kremlių, V. Putinas perkėlė savo dėmesį į geopolitinės galios elementų, prarastų žlugus Sovietų Sąjungai, susigrąžinimą. Yra keletas šio persiorientavimo priežasčių, kurie ir šiandieną lemia tokią V. Putino politiką. Pirmiausia, V. Putinas suvokia Vakarus kaip kamuojamus ekonominių ir politinių problemų, išblaškytus vidaus ideologinių darbotvarkių, stipriai izoliacionistinius, pakirstus postmodernistinio moralės tiesų žlugimo. Antra, nors daug buvo iššvaistyta ir išvogta, Rusijos 700 mlrd. vertės gynybos modernizacija pagaliau ėmė duoti vaisių, kalbant tiek apie tradicinę, tiek, dar svarbiau, strateginę branduolinę ginkluotę.

„Bet svarbiausia aktyvios užsienio politikos priežastis buvo ta, kad persidengus „Putino doktrinos“ ideologiniams akstinams, tai tapo politiniu režimo išlikimo imperatyvu. Iki tol režimo teisėtumas (ir V. Putino populiarumas) priklausė nuo ekonominės pažangos bei asmeninių pajamų augimo. Bet 2012-aisiais, nepaisant rekordiškai aukštų naftos kainų, toksiškas vidaus investicijų klimatas lėtino Rusijos ekonomiką. Po pakilimo iš recesijos institucinės reformos, būtinos siekiant atgaivinti investicijas, buvo pamirštos.

Vietoje jų V. Putinas padarė daugiausia pasekmių turėjusį pasirinkimą jo politiniame gyvenime: jis ėmė keisti savo režimo teisėtumo pagrindą – nuo ekonominės ekspansijos perėjo prie patriotinės mobilizacijos ar, rusų politikos sociologo Igorio Kliamkino žodžiais tariant, „sukarinto patriotiškumo“, – rašo L. Aronas.

Keletas propagandinių naratyvų, anot politologo, buvo pasitelkta tam, kad padėtų pagrįsti V. Putino projektą. Pirmiausia – kadangi „šalis atsistojo po to, kai buvo parklupusi ant kelių“ ir tapo pirmaujančiu tarptautiniu žaidėju, Vakarai paskelbė karą Rusijai. Tėvynė yra pavojuje , bet V. Putinas ves tautą per „sudrumstą vandenį“, o Vakarai, ypač JAV, bijos ir vėl gerbs Rusiją. Kaip pasakė Rusijos ekonomikos ir politikos sociologas Jevgenijus Gontmakheris, „matome režimo politikos technologų atvirą bandymą žaisti prietarais, mitais ir kitomis žmogiškųjų vertybių tamsiosiomis pusėmis. Matome sąmoningas pastangas kovoti nacionalizmu, ksenofobija, imperine mąstysena.“

To pasekmės, pasak autoriaus, – Krymo aneksija, karas prieš Ukrainą, intervencija Sirijoje. Pastarasis žingsnis ypač parodo V. Putino įsitikinimą, kad pasididžiavimas Rusijos „supergalios“ atkūrimu, kai laimimi geopolitiniai žaidimai bet kur pasaulyje, yra svarbus jo režimo legitimumui.

Rusijos televizijoje, per kurią daugiau kaip 90 proc. rusų seka naujienas, V. Putino užsienio politika pateikiama kaip nenutraukiama laimėjimų seka. Tačiau politikos patrauklumo priežastis lemia kur kas daugiau nei tik sumani propaganda, įsitikinęs autorius. Sovietinis patriotas iki kaulų smegenų V. Putinas sukūrė „sukarintą patriotizmą“ iš giliai įsišaknijusios visuomenės traumos, patirtos praradus išskirtinį šalies statusą ir misiją, kuria milijonai rusų buvo įtikėję. Ta misija – būti atsvara JAV moraline ir karine prasme tam, kad pasaulis būtų išgelbėtas nuo tironijos ir jame vyrautų taika.

Priešas, neapykanta, pavojus ir pasididžiavimas – tokį mentalitetą V. Putinas naudoja kaip ginklą prieš ekonomines sankcijas ir diplomatinį spaudimą. Jei istorija yra orientyras, tai niekas negali priversti jo persvarstyti savo prioritetų trumpuoju ar net vidutiniuoju laikotarpiu ir niekas negali pakeisti strategijos režimo, kuris kliaujasi patriotine karštine ir karo isterija kaip pagrindiniais valdžios legitimumo principais.

„Taip pat neturėtume turėti pernelyg daug vilčių dėl NATO padalinių dislokavimo Aljanso rytiniame krašte. Nors tos mažos karinės pajėgos, tarnaujančios kaip pirma gynybos linija, lenkams, lietuviams, latviams ir estams užtikrintų tam tikrą ramybę, iš tiesų jos būtų naudingos tiek, kiek agresorius suvoktų jų kliudymo pasekmes.

Galbūt V. Putinas tiki, kad JAV ir NATO gali eiti į karą su Rusija dėl Krymo tipo okupacijos, pavyzdžiui, Estijoje, Narvos mieste, kur dauguma gyventojų yra etniniai rusai. Įmanoma, bet nėra tikėtina. Tiesą sakant, NATO padalinių dislokavimas Europos rytuose gali sugundyti V. Putiną mesti žaidimo kauliuką ir galbūt atskleisti tai, kas jam būtų didžiausia politinė pergalė „vidaus rinkai“, – parodyti, kad NATO yra popierinis tigras“, – rašo L. Aronas.

Autorius klausia, ar yra būdas priversti V. Putiną pakeisti šią strategiją, o ne tik sušvelninti taktiką? Ir atsako, kad toks būdas yra – palaipsniui apgręžti režimą palaikančią politinę dinamiką, paverčiant užsienio politiką, kuri šiuo metu yra bene didžiausias Kremliaus sėkmės, legitimumo ir populiarumo šaltinis, į abejonės, gėdos ir, galiausiai, pažeminimo ir gailėjimosi šaltinį.

Paskutiniai pusantro šimto Rusijos istorijos metų yra ganėtinai vienareikšmiški viena prasme: kuo aukščiau patriotinis pikas, tuo didesnė nusivylimo rizika. Keletas aštriausių režimo pokyčių Rusijos istorijoje vyko po užsienio politikos ir karinių nesėkmių. Liberali revoliucija „iš viršaus“ buvo vykdoma Aleksandro II po pralaimėjimo Krymo kare (1853–1856). 1905 metų revoliucija buvo pražūtingo Rusijos ir Japonijos karo pasekmė. Pirmojo pasaulinio karo katastrofa nemenkai prisidėjo prie bolševikų revoliucijos 1917-aisiais. Nikita Chruščiovas buvo priverstas trauktis po Kubos raketų krizės. M. Gorbačiovo „perestroiką“ paskatino karo Afganistane (1979–1988) liūnas, vardija L. Aronas.

^{Reuters/Scanpix nuotr.}

„V. Putinas žino savo istoriją. Kol kas jis nėra pamišęs autokratas, įsitikinęs savo nenugalimumu, ir ten, kur jis jaučia pralaimėjimo galimybę ar Pyro pergalę su daugiau aukų, nei gali toleruoti rusai, jis gali (nors niekas negali būti tikras) bandyti koreguoti savo politiką, kad prisitaikytų prie aplinkybių. Netgi jo lemtingo ir patriotiško valdymo autoritetas Josifas Stalinas, apsvaigęs nuo savo triumfo Antrajame pasauliniame kare, atsisakė mėginimo kurti sovietines valstybes Graikijoje ir Šiaurės Irane po to, kai buvo pasirašyta Trumeno doktrina.

Kai tik bus sugalvota strategija, kaip padidinti V. Putino užsienio politikos „kainą“ šalies viduje, taktiką nebus sunku sugalvoti“, – tikina L. Aronas.

Politologas pažymi, kad šiuo metu yra du karo laukai, kurie yra labai svarbūs režimo palaikymui šalies viduje – Sirija ir Ukraina. Ukrainoje, kaip ir Sirijoje, Kremlius karo nestabdys, nesvarbu, kiek „Minsko susitarimų“ versijų bus pasirašyta, nebent vidaus politikos kaina dėl to išaugs. Norint padidinti tą V. Putino politikos kainą, reikėtų arba konfrontuoti su juo dabar, arba laukti iki to momento, kada jis ryšis destabilizuoti arba net tiesiogiai įsiveržti į kurią NATO šalį Europos rytuose.

„Nesvarbu, kokiems taktiniams posūkiams dvišaliuose santykiuose rengiasi D. Trumpas, prieš susitikimą su V. Putinu jis turėtų suvokti sudėtingas JAV ir Rusijos santykių realijas. Reikėtų priminti, kad Rusijos politika yra giliai paremta V. Putino ideologiniais įsitikinimais ir jo režimo legitimumui reikalingais vidaus politikos imperatyvais. Tai nepalieka V. Putinui daug erdvės manevruoti.

Vienintelis būdas priversti V. Putiną pergalvoti jo užsienio politikos kryptį – sumažinti paramą jam šalies viduje, padidinant jo politikos „kainą“. Kaip, kur ir kada pasipriešinti, sulaikyti ir pakeisti Rusijos užsienio politiką yra svarbu mažiau, nei poreikis suprasti, kad pagrindinis strateginis tikslas yra priversti V. Putiną perkelti jo režimo legitimumo pagrindą iš išorės į vidų – nuo vis rizikingesnės užsienio politikos prie poreikio skatinti Rusijos ekonomikos augimą per institucines reformas, kurios pagerintų investicinį klimatą ir mažintų įtampą su JAV“, – tikina L. Aronas.

Remiantis tuo, ką partijos ir pavieniai politikai kalbėjo per rinkimų į Seimą debatus, parlamentarų skaičius turėtų sumažėti. Tokią idėją ypač propagavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o su ja debatuose dalyvavę konkurentai tokiems siūlymams visiškai neprieštaravo. Mat akivaizdu – prieštaravimas būtų reiškęs populiarumo sumenkėjimą. Tačiau praėjusią savaitę per vykusį pratęstos Seimo sesijos plenarinį posėdį parlamentarai balsavo nevieningai. Idėją parlamentarų skaičių sumažinti iki 101 palaikė tik 67 politikai, 22 buvo prieš, 34 susilaikė. Pataisoms nepritarė nė vienas socialdemokratas, pritarė tik vienas konservatorius.

Konservatorių frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma tikino, esą jo frakcijos nariai blokavo pataisas labiausiai dėl to, kad du projektai buvo suplakti į vieną.

„Tuo pačiu balsavome ir dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, ir dėl to, kad Seimo rinkimai vyktų pusmečiu anksčiau. Kaip balsuoti, jei vieną idėją palaikai, o kitos – ne? Todėl aš visai nebalsavau, o kitiems leidau balsuoti taip, kaip jie nori“, – atviravo J.Razma.

„Vakaro žinioms“ priminus, kad konservatoriai prieš rinkimus aktyviai palaikė siekį mažinti parlamentarų skaičių, J.Razma to neneigė.

„Lyginant su kitomis šalimis, mūsų parlamentarų skaičius, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra visiškai normalus. Tačiau žinant, kad visuomenė labai stipriai įsitikinusi, jog Seimo narių turi būti mažiau, paisant žmonių nuomonės galima daryti sprendimus ta kryptimi. Tačiau sprendimą dėl Seimo narių norėčiau matyti kaip sisteminio sprendimo sudėtinę dalį. Tada būtų efektas. O jei tik Seimo narių skaičių sumažinsime, tas efektas būtų labai minimalus. Be to, man nepatinka, kaip tai yra pateikta – nepasitarus su specialistais, su frakcijomis“, – teisinosi J.Razma.

Pagrindinis Seimo narių skaičiaus sumažinimo šalininkų argumentas buvo tas, kad, mažėjant gyventojų skaičiui (o jų nuo Nepriklausomybės atkūrimo sumažėjo beveik milijonu), turi mažėti ir parlamentarų skaičius. Oponentai nesako, kad tam nepritaria dėl to, jog tokiu atveju sumažėtų šansų būti perrinktiems. Jie atkerta, esą gyventojų skaičius tai sumažėjo, tačiau rinkėjų – ne, tik jie persikėlė į užsienį.

Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Petras Gražulis surinko keliasdešimties kolegų parašus ir registravo kitą pataisą – kad parlamentarų skaičius būtų sumažintas iki 71.

„Nežinau, kodėl čia tiek daug karštų diskusijų šiuo klausimu, ypač jautriai reaguoja konservatoriai. Žmonės sako, kad geriausia, jog Seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose. Tada Seimas būtų atsakingesnis, įsiklausytų į žmonių iniciatyvas. Todėl registravau projektą, kad liktų tik 71 Seimo narys – vien vienmandatininkai“, – paaiškino P.Gražulis.

Kai kurie parlamentarai pasirašė ir po vienu projektu, ir po kitu. Viena tokių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narė Vanda Kravčionok. Todėl taip ir neaišku, ar ji nori, kad liktų 101 ar 71 parlamentaras.

„Mūsų rinkimų programoje numatyta, kad Seimo narių skaičių reikia mažinti iki 101. Tačiau, jei tam būtų nepritarta, aš dėl visa ko pasirašiau ir po kitu projektu – kad būtų galimybė ir jį pateikti. Seimo narių skaičių reikia mažinti, nes mažėja gyventojų skaičius. Kuo mažiau Seimo narių, tuo mažiau kvailų iniciatyvų būtų. Nesutinku su tuo, kad parlamentarų nereikia mažinti, nes rinkėjų nemažėja, tik jie emigruoja. Jie turi vieną apygardą, kurioje renka savo Seimo narį. Jei išvažiavo, tai nemanau, kad turėtų turėti teisę ir kitus Seimo narius rinkti už mus. Na, griežtai labai nepasakysiu, kad visai neturi teisės. Bet vieną parlamentarą jie renka“, – sakė V.Kravčionok.

Vytautas ČEPAS, buvęs Seimo narys, psichologas, rašytojas:

– Vėl laužomos ietys diskutuojant, kiek Seimo narių turi būti. Tačiau gal ne skaičius esmė? Gal verčiau pagalvoti, kaip didinti Seimo darbo kokybę? Juk, jei ji būtų normali, niekas ir dėl tokio skaičiaus nesipiktintų.

– Darbo kokybė ne nuo skaičiaus priklauso. Aš esu prieš parlamentarų skaičiaus mažinimą vien dėl mažinimo. Juk tai nieko neduos. Visos partijos, eidamos į Seimą, žadėdavo mažinti Seimo narių skaičių, nes aktyvūs tinklaraštininkai, profesionalūs patyčių meistrai, to reikalaudavo. Tačiau akivaizdu, kad nieko nebus, nes reikės, kad už tai balsuotų du trečdaliai Seimo narių. Tačiau naudojantis šia idėja, kurią galima būtų ir populistine laikyti, kažkodėl menkinamos kitos tų pačių žmonių idėjos. Niekaip nesuprantu, kodėl visiems kliūva idėja dėl tautinių drabužių arba tai, kad trispalvės būtų išdalinamos tiems, kurie neišgali jų nusipirkti. Kaip tai trukdo fundamentalių, programinių dalykų sprendimui? Niekaip.

Du trečdaliai žmonių nelabai suvokia, kas yra parlamentas. Šis žodis kilęs iš prancūziško žodžio „šnekėti“. Tam surinkti Tautos šnekoriai, kad iš šnekų srautų išsirutuliotų racionalus grūdas. Gal kas kalba nesąmones, bet tik bediskutuojant gimsta geri įstatymai. Tačiau pas mus to trūksta.

– Kodėl?

– Ne todėl, kad per daug Seimo narių, o todėl, kad daugelio jų kvalifikacija, lygis per žemas (tai taikau visų kadencijų seimams). Ateina žmonės, neskaitę net pasaulinės literatūros, teisinės literatūros, Tautos istorijos. Kai nieko to nežinai, tai net ir pasiginčyti negali.

– Naujiems Seimo nariams vyksta techniniai mokymai. Tačiau statuto, teisinės literatūros juk į visų galvas nesukiši, jei išrinktieji patys nesistengs?

– Statutą dauguma žino tiek, kiek reikia – kaip balsuoti, kiek reikia lankyti, kad nenukentėtų finansiškai. Svarbiausia yra išmokti įstatymų pateikimo procedūras, kad paskui nebūtų nesąmonių, o tam būtina pasirinkti protingus patarėjus – rinktis pagal patirtį ir žinias, o ne nepotizmo pagrindais, ne pagal giminystės ryšius. Geriausia būtų įdarbinti teisės studentus, tačiau pas mus tai neleidžiama. Aš savu laiku turėjau labai gerą patarėją – Tomą Vaitkevičių. Jis po to teisingumo viceministru tapo. Man užtekdavo tik idėją pasakyti, o jis vakare jau su parengta pataisa ateidavo. O kai renkamasi patarėjus pagal pažintis, tai visi ir kenčiame. Ir niekas nepasikeis vien dėl to, kad Seimo narių skaičių sumažinsime iki 101 ar net 71. Maksimaliai galima būtų skaičių mažinti iki 111 – kad nuramintume tuos, kurie pyksta, jog Seime daug kvailių sėdi. Bet jokiu būdu ne mažiau, nes darbo ten tikrai yra.

– Gal pas mus „kreivi“ projektai teikiami, nes seimūnai dažnai sėdi ne savose rogėse: medikai – Ekonomikos ar Biudžeto ir finansų komitete, ekonomistai – Sveikatos reikalų komitete ir t.t.?

– Tai yra vienas ydingiausių Seimo dalykų. Tiesa, tai ne vien Seimo, bet ir Vyriausybės bėda, kai, pavyzdžiui, pediatrai dirba krašto apsaugos ministrais. Visi, kas dirba Seime, privalo turėti bent minimalų teisinį išsilavinimą. Juk jei tave išrenka, o tu tokio neturi, visada gali įstoti į kokią kolegiją ar bent baigti kursus, kad turėtum nors kokį teisinį supratimą. Arba bent nepatingėti savarankiškai paskaityti teisinės literatūros. Juk įstatymų leidyba nėra mezgimas ar javapjūtė. Kažkodėl teisininkai juk neina kirpti plaukų ar austi. Jei jau patekai į Seimą, pasistenk, kad įgytum kvalifikaciją.

Formulė

Daugelyje valstybių parlamentarų skaičius nustatomas pagal paprastą formulę – imamas gyventojų skaičius ir iš jo traukiama kubinė šaknis. Pagal šią formulę Lietuvos Seimo narių skaičius netgi galėtų būti 142.

Visą straipsnį skaitykite čia

   Mes reklamos užsakymų negauname, nekviečiami dalyvauti skydinės tv laidose, ar Užkalnio- pavalgiau, gerai paperdžiau ofise. Žinoma perspektyvoje yra įkurti VŠĮ, deklaruoti savo idėjas, pažiūras, viziją.
Kas tie mes? Puikus programuotojas Mindaugas Bartusevičius ir sporto apžvalgininkas, treneris, darbavęsis ne 1leidinyje tūlas Ruslanas Baranauskas.
Visada žinojau, kad bus užsirovimas iš konservatorių, liberalų, kad gausim čaižių atsiliepimų.Toks pseudo animatorių režisierius, Selo būk tai įgarsintojas davė suprasti, kad laimėjo rinkimus kas reikia, bus prisikasta prie jūsų „belebarda”.Ir pimpt grąsinimai iš 15min.lt estų ofšoro, ar portalo, kas ten juos sugaudys? Faktas, kad nervukai nelaiko didiesiems žiniasklaidos prelegentams, nes neturi suvokimo apie toleranciją, komunikavimą dabar kai juos tvatina Šarūnas Keserauskas, gal tuština vaistines šluodami raminamuosius?
2017 būtinas videoreporteris, interviu, dokumentų viešinimas, anekdotai, išpopuliarinti portalą. Ne iki delfi.lt lygio, bet ir nebūti kokiu seno diedo pirdalu…
   Paraginau kooperuotis žurnalistus, tačiau privatus gyvenimas ir didžioji landsberginė laisvė sukūrė abejingumo ir greito pinigo pasidarymo visuomenę, tad kalbėti apie bendrus projektus, performansus – tuščias oro virpinimas. Pradingo tokie spaudos rykliai kaip Banevičius, Gončaras, kaip tik teistumas turėjo jiems suteikti stimulo neatsisakyti savo pozicijų ir nesitraukti iš barikadų? Sveikatos neliko, pinigų, juk savo metu Banevičius turėjo leidyklą ir ne 1dešimtį gana pelningų leidinių. Nejau „Europa” NAUJOMIS SPALVOMIS- NEGALI ATGIMTI?

37 žmonės, tarp jų keli vaikai, žuvo. Katastrofos priežastis tirštas rūkas.

Premjeras Sooronbajus Žejenbekovas išvyko į nelaimės vietą.

Vykdomi didelio masto darbai. – Gyvenvietės infrastruktūrai padaryta milžiniška žala.

Per lėktuvo katastrofą buvo sugriauti apie 43 namai.

Liko 904 metrai iki nusileidimo tako.

https://www.youtube.com/watch?v=RHI1vmPTgMU

https://www.youtube.com/watch?time_continue=9&v=2GvpK8AAKz8

Manekenų iššūkis

Savotiškas žaidimas, kurį galima būtų pavadinti „Pavirsk manekenu“ (angl. mannequin challenge) sulaukė ne tik interneto vartotojų, bet ir kino, muzikos, sporto žvaigždžių dėmesio. Veiksmo dalyviai turi kelioms akimirkoms sustingti kokia nors poza kaip manekenai, o vienas žmogus juos filmuoja. Fone paprastai groja Ray Sremmudo atliekama daina „Black Beatles“.

Šis pokštas, pradėtas poros moksleivių iš Džeksonvilio miesto Floridos valstijoje, tapo globaliu reiškiniu. Vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose „Twitter“, „Instagram“ ir „YouTube“ paskelbė daug kas: nuo paprastų moksleivių, nusifilmavusių tiesiog savo klasėse, iki futbolo komandų ar televizijos serialų aktorių.

Kai kurie muzikos atlikėjai į veiksmą įtraukė ir savo gerbėjus – pavyzdžiui, Britney Spears surengė tokį manekenų filmavimą savo pasirodymo Las Vegase metu. Internetinei sensacijai abejingi neliko ir politikai – manekenais kelioms akimirkoms lėktuve savo rinkimų kampanijos metu buvo pavirtusi Hillary Clinton, o Michele Obama Baltuosiuose rūmuose nusiflimavo su NBA čempionais – Klivlando „Cavaliers“ komanda.

Tokie vaizdo įrašai internete sulaukė milžiniško populiarumo ir surinko nuo 1 iki 10 mln. peržiūrų.

Mašinos karaokė

Dar viena muzikinė interneto sensacija – šiais metais išpopuliarėjęs „carpool caraoke“ – karaokė mašinoje. Žmonės filmuoja, kaip mašinos salone klausosi radijo ir kartu dainuoja tuo metu grojamą dainą. Panašūs vaizdo įrašai pradėjo plisti po to, kai per amerikiečių televizijos kanalą CBS rodomos vakarinės laidos „The Late Late Show“ vedėjas Jamesas Cordenas pradėjo dainuoti karaokę savo automobilyje. Jo laidos žiūrovai mato, kaip jis kartu su kokiu nors atlikėju važiuoja mašina ir dainuoja tų dainininkų dainas.

J. Cordeno laidoje dalyvavo tokios garsenybės, kaip Lady Gaga, Eltonas Johnas, Madonna, Rodas Stewartas, grupė „Red Hot Chili Peppers“. Populiariausias vakaro šou vedėjo muzikinis pasivažinėjimas – su dainininke Adele – „YouTube“ buvo peržiūrėtas 140 mln. kartų.

Mašinoje karaokę dainavo ir pirmoji JAV ledi M. Obama bei Jungtinių Valstijų olimpinė plaukimo komanda. Mašinos salone dainų vakarėlius kuria ne tik garsenybės, bet ir videotinklaraštininkai, paprasti žmonės filmuoja kartu su atlikėjais dainas traukiančius savo vaikus.

Šimto sluoksnių iššūkis

Kita šiemet interneto bendruomenėje paplitusi įdomybė – šimto sluoksnių iššūkis (angl. – hundread coats challenge). Socialiniame tinkle „YouTube“ šiuo metu išpopuliarėjusios mados ir grožio tinklaraštininkės filmavo, kaip užsitepa šimtą sluoksnių makiažo pagrindo, lūpų dažų, blakstienų tušo, plaukų lako arba net visų makiažo priemonių iš karto.

Idėją pasigavo ir išdaigas filmuojantys interneto veikėjai – jie tepėsi ant veido šimtą sluoksnių klijų arba nagų lako. Kai kuriuos įrašus interneto vartotojai peržiūrėjo daugiau nei 14 mln. kartų.

Buteliuko mėtymo iššūkis

Pamėtėti geriamo vandens buteliuką į orą taip, kad jis nusileistų ant dugno, – štai tokį užsiėmimą pradėjo amerikietis paauglys Mike`as Senatore`as. Šį savo įgūdį jis parodė per mokyklos talentų konkursą – vaikinas pademonstravo, kaip per petį meta puspilnį vandens buteliuką ir šis nusileidžia tiesiai ant dugno.

Vaizdo įrašui išplitus socialiniuose tinkluose, visi internautai nusprendė pabandyti mesti vandens buteliuką patys. Veiksmą bandantys pakartoti žmonės atrado neįprastų būdų tai padaryti – vandens buteliuką metė užlipę ant kopėčių arba pro važiuojančios mašinos langą. „YouTube“ yra šimtai vaizdo įrašų, kur žmonės bando pakartoti Mike`o judesį ir filmuoja savo reakcijas – vienas jų, paskelbtas kanale „Dude Perfect“, turi net 44 mln. peržiūrų.

Bėgančio žmogaus šokis

Bėgančio žmogaus (angl. – running man) šokis panašus į prieš metus išpopuliarėjusį šokį „Harlem Shake“. Šokį sukūrė du Jungtinėse Valstijose esančio Merilando universiteto krepšinio komandos žaidėjai.

Šokio esmė – atlikti bėgančio žmogaus judesio variaciją pagal populiarią 1990 m. dainą „My Boo“, atliekamą Ghost Town DJ`s, ir savo šokį nufilmuoti.

Dviejų studentų paskleistas virusas užkrėtė ir aukščiausias amerikiečių futbolo ir krepšinio lygų komandas. Kevino Vincento ir Jeremiah Hallpo sukurtas vaizdo įrašas paprastus vaikinus išpopuliarino ne tik internete, bet ir perkėlė į televizijos ekranus – juos savo laidoje kalbino garsioji vedėja Ellen DeGeneres.