Jos teigimu, kosmoso projektai yra ne atskirų šalių, o visos žmonijos prioritetas: „Anksčiau ar vėliau tapsime tarpplanetine civilizacija, tai bus svarbu kiekvienai šaliai.“

– Papasakokite, kaip susidomėjote kosmosu?

– Aš, turbūt kaip ir visi vaikai, nuo penkerių metų svajojau būti kosmonaute. Po 1960-ųjų „Apollo“ nusileidimo atsirado „Žvaigždžių kelias“, „Žvaigždžių karai“. 1990-ųjų kartai tai buvo įspūdingiausias dalykas nuo pat 1970-ųjų.

Nežinau, ar dabartiniai vaikai to nori, bet prisimenu, kad tiek aš, tiek visi kiti norėjo būti kosmonautais. Kai buvau vaikas, visada gaudavau dovanų knygų apie kosmosą. Tas noras išliko. Kai augau, kiti man sakė – gal suauk, išsirink kažką rimtesnio.

Tačiau labai įtikėjau, kad galiu tai padaryti, po to pradėjau žiūrėti NASA televiziją, mačiau astronautų veiklą Tarptautinėje kosmoso stotyje. Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika ir fizika. Pasirinkau studijuoti aeronautikos inžineriją ir visada sukausi toje srityje.

– Tai – neįprastas pasirinkimas merginai. Ar susiduriate su klausimais, ką mergina veikia tokioje srityje?

– Net mokykloje, fizikos klasėse, merginų yra mažiau nei vaikinų. Kai įstojau į Bristolio universitetą Anglijoje, pirmaisiais metais tarp 120 mokinių ten buvo tik penkios merginos. Padėjo tai, kad Anglijoje mažiau nuostabos dėl to, kad mergina studijuoja aeronautikos inžineriją. Lietuvoje aeronautikos ar astronautikos inžinerija nėra populiarios, bet Vakaruose tai – žinoma specialybė.

– Lietuva kol kas neturi savo astronauto. Ar norėtumėte tapti pirmąja Lietuvos astronaute?

– Norėčiau. Tačiau, paklausus gatvėje žmonių, ar jie norėtų būti astronautais, visi sakytų, kad taip. Studijuodami šią specialybę, visi vieningai norėjome būti astronautais – visi norėtų skristi į Marsą, net jei tektų jame numirti.

Taigi taip, tokia svajonė didžiausia. Gal ir dėl to, kad tai labai didelis asmeninis iššūkis. Skristi į kosmosą, ten, kur tau nelemta būti, kur negalėtum išgyventi, kur reikia labai daug pagalbos – tai didelis iššūkis.

– Bet yra tamsioji pusė – šaliai turėti savo astronautą nelengva. Ar galite papasakoti plačiau?

– Taip, pirmiausia šalis turi būti Europos kosmoso agentūros (ESA) nare. O Lietuva nare dar nėra. Kad tai būtų pasiekta, reikia prisiimti nemažai Europos kosmoso agentūros projektų, turėti mokslininkų, kurie vykdytų tuos projektus ir prisidėtų prie agentūros mokslo.

Kad šalis turėtų astronautų, reikia investuoti į Tarptautinę kosminę stotį (TKS), o jos išlaikymas labai brangus. Todėl kone visi astronautai yra prancūzai, vokiečiai arba italai. Pavyzdžiui, anglai savo pirmąjį astronautą išsiuntė visai neseniai – 2016 m. gruodį.

Šnekėjau su pirmuoju švedų astronautų Christeriu Fuglesangu. Jis man pasakojo, kad tuo metu, kai jį siuntė, Švedija padidino savo investicijas į Europos kosmoso agentūrą. Tai sudarė vieną procentą Švedijos metinio biudžeto.

Be abejo, astronautas turi praeiti svarbias atrankas, būti stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat turėti gerą akademinį pagrindą. Tačiau viskas priklauso nuo šalių investicijų.

– Daugelis į kosmoso tyrimus žiūri skeptiškai, nes tai kainuoja milijardus eurų. Kodėl svarbu investuoti į kosmosą?

– Man pačiai pati įdomiausia tema – tarpplanetinės kelionės, nes tai žmonijos ateitis. Jei norime išlikti kaip civilizacija, mums reikia pastiprinimo. Juk, žvelgiant į mūsų planetos istoriją, jau buvo penki įvykiai, kurie išnaikino iki 90 proc. visų gyvybės formų. Dalis to įvyko dėl asteroidų.

– Šiuo metu fiksuojamas šeštasis toks įvykis.

– Labai didelė galimybė, kad šeštasis gali įvykti per kokius 50 mln. metų. Galimybė, kad tai nutiktų per ateinančius tūkstantį metų – viena iš 50 tūkst. Viską apmąsčius, atrodo, kad mūsų išnykimo galimybės ne tokios ir mažos.

Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums reikalingas tarpplanetinis keliavimas. Daugelis galvoja, kad svarbiausia – romantinė užkariavimo pusė, nauji patyrimai, bet viskas nėra taip savanaudiška.

Dauguma kosminių tyrimų daromi dėl to, kad patys geriau suvoktume, kur esame, kad suvoktume viską aplink save. Ir tam, kad galėtume naudoti išteklius, esančius kosmose, o jų labai daug.

– Lietuvoje kosmoso tyrimai dar tik pradedami. Kaip manote, ko mums trūksta?

– Sunku atsakyti. Bet, man atrodo, labiausiai mums trūksta mokslininkų, kurie imtųsi įgyvendinti projektus. Taip pat trūksta kvalifikuotų inžinierių, kurie norėtų kažką konstruoti. Labiausiai pagelbėtų, jei mokyklose turėtume šiokį tokį kursą apie kosmosą, kurio metu vaikai galėtų sukonstruoti vandens raketas ar pan. Tai dabar populiaru Danijoje.

Universitetuose nėra jokių kursų, susijusių su kosmosu. Jei būtų didesnis visuomenės susidomėjimas, universitetai pamatytų, kad yra poreikis, norėtų apie tai mokyti, kviesti specialistus iš užsienio. Tuomet ir žmonės rinktųsi specialybes, susijusias su kosmosu, kas nors gal norėtų steigti savo įmones.

– Kokias iniciatyvas Lietuvoje, susijusias su kosmosu, palaikote?

– Labai palaikau kosmoso technologijų įmonę „Nanoavionika“. Pati dirbau ten vienerius metus, buvau raketinių variklių inžinierė. Tie metai mane itin įkvėpė labiau tuo domėtis. Sutikau jaunų žmonių, kurie, atradę „Nanoavioniką“, imdavo domėtis palydovais, jų konstravimu ir pan.

Kita iniciatyva, kuria labai žavėjausi – dobilo auginimas Mėnulyje. Tokios iniciatyvos – labai svarbios pasauliniu mastu, nes padeda suprasti, kaip mums reikės auginti augalus ir maistą beatmosferėje aplinkoje, kur daug mažesnė gravitacijos jėga.

Panaši aplinka vyrauja ir Marse, taigi tai padeda suprasti, kaip egzistuoja gyvybė. Tai, kad lietuviai užsiima tuo, labai sveikintina. Būtų smagu sulaukti ir daugiau žiniasklaidos dėmesio.

– Kaip manote, ar kosmoso tyrimai kada nors taps Lietuvos valstybiniu prioritetu?

– Kada nors taps. Tačiau pasakyti, ar taps per 50, ar per 100, ar per daugiau metų, labai sunku. Nežinau kaip atsakyti į klausimą dėl prioriteto. Galvoju, kad kosmosas labai vienija žmones ir šalis. Šaliai turėti vieną savo programą, siųsti astronomus į Marsą, kad jie ten gyventų ir statytų, brangu ir sudėtinga.

Tarpplanetinės kelionės ir kosmosas apskritai yra tai, kas vienija žmoniją. Žvelgiant į Tarptautinės kosmoso stoties atsiradimą, buvo tam tikra taika tarp tuometinės Sovietų Sąjungos ir Amerikos.

Kaip sako astronautai, žvelgiant iš kosmoso, Žemė neturi jokių ribų ir linijų. Manau, kad kosmoso projektai – žmonijos projektai ir prioritetas. Anksčiau ar vėliau, tapsime tarpplanetine civilizacija, tai bus svarbu kiekvienai šaliai.

Vėliau, 2008 metais, A. Šiukštos įmonė laimėjo net tris didelius jo sesers V. Petiukonienės valdomų Pavilnių ir Verkių regioninių parkų skelbtus viešųjų pirkimų konkursus. Jie buvo skelbiami parkuose įrengtų statinių remonto darbams ir teritorijų priežiūros paslaugoms bei Naujosios Vilnios pilkapynų, Pūčkorių piliakalnio ir Rokantiškių piliavietės tvarkybos darbams. Trijų konkursų vertė – 1 milijonas 362 tūkstančiai eurų. Ant viešųjų pirkimų procedūrų visur yra tuometinės V. Petiukonienės pavaduotojos, dabar jau Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės, Zentos Ražanauskienės parašai.

Vėliau konkursuose sekėsi visur

2008 metų konkursais pelningi pirkimai Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose pasibaigė, bet įmonės sėkmė viešuosiuose pirkimuose saugomų teritorijų sistemoje – ne. Duomenų portalo Freedata.lt duomenimis, įmonė pradėjo dažnai laimėti VSTT bei kitų Lietuvos parkų skelbiamus viešųjų pirkimų konkursus.

V. Petiukonienė ir tuometinė VSTT direktorė Rūta Baškytė kadaise, dar senesniais laikais, yra kartu dirbusios tuose pačiuose Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, taigi tikrai yra pažįstamos. Neaišku, kokios priežastys padėjo įmonei sėkmingai pasirodyti viešųjų pirkimų konkursuose, tačiau įmonei „Rekreacinė statyba“ tikrai pradėjo sektis.

2009 metais V. Petiukonienės brolio įmonė laimėjo du konkursus skirtinguose parkuose. Nemuno kilpų regioniniame parke laimėjo konkursą infrastruktūrai įrengti, kurio vertė – šiek tiek daugiau nei 300 tūkstančių eurų. Šiame konkurse visi keturi pigesnę kainą siūlę dalyviai buvo atmesti. Taip pat tais pačiais metais įmonė laimėjo Žemaitijos nacionalinio parko skelbtą konkursą automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Sutarties vertė – 1735 eurai. Įmonė pasiūlė mažiausią kainą.

2010 metais dalyvaujant grupėje su dar dviem įmonėm laimėtas labai solidus konkursas, skelbtas Anykščių regioninio parko infrastruktūros kūrimui, kurio vertė – 875 tūkstančiai eurų. Taip pat individualiai infrastruktūra kurta ir Ventos regioniniame parke, sutarties vertė – daugiau nei 145 tūkstančiai eurų. Šiame konkurse buvo atmesti keturi kiti tiekėjai, visi siūlė mažesnę kainą, tačiau nepagrindė per daug mažos kainos. Įmonė tais metais laimėjo ir dar vieną Kauno marių regioninio parko skelbtą konkursą kadagyno tvarkymui, jo vertė – 104 tūkstančiai eurų.

Taip pat 2010 metais A. Šiukštos įmonė laimėjo dar du VSTT skelbtus konkursus, kurių bendra vertė – daugiau nei 86 tūkstančiai eurų. Viename iš konkursų buvo atmesti kiti 3 tiekėjai, nes jie neatitiko konkurso reikalavimų ir įmonės pasiūlymas liko vienintelis.

2011 metais įmonė laimėjo net aštuonis VSTT skelbtus konkursus įvairiems darbams, kurių vertė – daugiau nei 400 tūkstančių eurų. Nemažoje dalyje konkursų buvo rinktasi iš vienintelio pasiūlymo.

2012-ieji metai taip pat A. Šiukštos įmonei buvo labai sėkmingi. Įmonė laimėjo konkursą Salantų regioninio parko dvaro tvarkymo darbams, kurio vertė daugiau nei milijonas eurų, taip pat laimėjo Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos skelbtą konkursą, kurio vertė taip pat perkopė milijoną eurų. Dar šiais metais įmonė laimėjo keturis VSTT konkursus įvairiems darbams, kurių bendra suma siekia 921 tūkstantį eurų. Taip pat buvo laimėtas ir Anykščių regioninio parko konkursas medžių lajų tako komplekso sukūrimui, vertė – beveik 145 tūkstančiai eurų. Šiame konkurse iš viso buvo vos du dalyviai, vienas buvo atmestas, nes neatitiko kvalifikacijos. Taip pat įmonė laimėjo beveik 35 tūkstančių eurų vertės konkursą, kurį skelbė Žemaitijos nacionalinis parkas.

Nuo 2013 metų įmonės laimėtų konkursų saugomų teritorijų sistemoje mažėja. 2013 metais laimėtas vienas VSTT konkursas apžvalgos bokštų įrengimui, suma – kiek daugiau nei 20 tūkstančių eurų. 2014 metais įmonė laimėjo paskutinį didelės vertės konkursą Salantų regioninio parko lankytojų centro įrengimui, kurio vertė – beveik 702 tūkstančiai eurų. 2015 metais laimėtas vienas gana mažos vertės VSTT konkursas dėl papildomų Salantų parko lankytojų centro įrengimo darbų. Rinktasi iš vieno tiekėjo, suma – 7 tūkstančiai eurų.

Po 2014-ųjų V. Petiukonienės brolio įmonė nustojo laiminėti konkursus, tais pačiais metais ir R. Baškytė pasitraukė iš VSTT direktorės pareigų, tačiau valdininkai situaciją aiškina kiek kitaip, kad tiesiog pasibaigė Europos sąjungos finansavimas, nes didžioji dalis šių pinigų yra europiniai.

Bendra laimėtų pirkimų vertė – 7 milijonai eurų

V. Petiukonienės brolio A. Šiukštos įmonės „Rekreacinė statyba“ bendra laimėtų sutarčių saugomose teritorijose vertė yra apie 7 milijonai eurų.

Ši įmonė patenka į didžiausių visų laikų VSTT tiekėjų dešimtuką, vien iš šios tarnybos laimėtų sutarčių vertė siekia beveik du milijonus eurų. Iš Pavilnių ir Verkių regioninių parkų, kuriuos valdė sesuo, A. Šiukštos įmonė laimėjo pirkimų už 1 milijoną 361 tūkstantį eurų. Ši įmonė yra didžiausias visų laikų Pavilnių ir Verkių regioninių parkų tiekėjas.

Iš Valstybinio Kernavės kultūrinio parko įmonė laimėjo pirkimų už daugiau nei milijoną eurų, iš Salantų regioninio parko – už 1 milijoną 787 tūkstančius eurų.

Iš Nemuno kilpų regioninių parkų laimėta konkursų suma siekia daugiau nei 300 tūkstančių eurų. Anykščių regioninio parko tai taip pat didžiausias tiekėjas, laimėjęs pirkimą grupėje už 875 tūkstančius eurų bei individualiai už beveik 145 tūkstančius eurų. Ventos regioninių parkų konkursų suma siekė 145 tūkstančius eurų. Kauno marių regioninio parko konkursų įmonė laimėjo už 104 tūkstančius eurų.

UAB „Rekreacinė statyba” paslaugų užsakovai

Įmonės „Rekreacinė statyba“ direktorius bei buvusios Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės V. Petiukonienės brolis sunkiai prisiminė pelningus pirkimus. „Žinokite man atrodo, kad čia ne mes įrenginėjome Pavilnių ir Verkių parkuose viską, o kita įmonė“, – iš pradžių kalbėjo A. Šiukšta. Patikslinus, jog pagal viešųjų pirkimų duomenis yra laimėti trys konkursai, direktorius pradėjo prisiminti: „Gal kažkokią smulkmenikę ir esame darę. Takus atrodo esame įrenginėję. Teisingai, esame įrenginėję Pučkorių piliakalnį.“ Paaiškinus, kad sudarytų sutarčių suma su Pavilnių ir Verkių regioniniais parkais siekia daugiau nei milijoną eurų, o tuo metu parkų direktore buvo jo sesuo ir paklausus, ar čia nėra ryšio, A. Šiukšta teigė: „Sunku pasakyti, ar nėra ryšio. Konkursus jeigu laimėjome. Bet man reikėtų pasižiūrėti.“

R. Baškytė teigė žinojusi, kad įmonė priklauso V. Petiukonienės broliui

R. Baškytė teigė, kad jai yra žinoma įmonė „Rekreacinė statyba“, ji taip pat pripažino žinanti, kad įmonės vadovas yra V. Petiukonienės brolis.

„Dalyvavo viešuosiuose pirkimuose ir laimėjo. Nelabai daug kas dirbo toje srityje, ne visus konkursus jie laimėjo. Jie daugiausiai vykdo lauko informacinės sistemos įrengimo darbus, paveldo objektų įrengimą kaip laiptai, takai ir t.t.“, – kalbėjo R. Baškytė. Pasak jos, pastaruosius metus įmonė konkursų nelaimėjo, nes baigėsi Europos Sąjungos finansavimas: „Baigėsi Europos sąjungos lėšų naudojimas, dabar pradėsime naujus, manau, kad jie vėl dalyvaus. Pasibaigė vienas Europos Sąjungos finansavimo etapas ir dabar mes neturime lėšų ir tokios apimties konkursų neskelbiame. Dabar teikiame paraišką ir kai ji bus palaiminta, tada vėl prasidės.“ Su Pavilnių ir Verkių laikinąja direktore Z. Ražanauskiene susisiekti nepavyko.

A. Stanislovaitis: faktai įdomūs, bet nieko neįrodo

VSTT naujasis vadovas Albertas Stanislovaitis DELFI teigė, kad ši įmonė ateityje neturės jokių privilegijų skelbiant konkursus. Jis aiškino, kad pateikti faktai yra įdomūs, tačiau nieko neįrodo.

„Kad UAB „Rekreacinė statyba“ buvo tarp stambiausių VSTT tiekėjų, aš žinau. Komentuoti, kodėl taip įvyko, yra sudėtinga. Tikiuosi, kad viskas buvo atlikta viešųjų pirkimų įstatymo rėmuose. Galiu tik patvirtinti, kad vykdomuose ar vysiančiuose ateityje pirkimuose ši bendrovė jokių privilegijų neturi ir neturės“, – laiške rašė A. Stanislovaitis.

Pasak jo, faktai apie V. Petiukonienės brolio įmonę yra įdomūs, bet nieko neįrodo: „Aš linkęs remtis faktais, bet ne spėjimais. Jūsų pateikti faktai yra įdomūs, bet neįrodo, kad tikrai buvo neteisėta veikla.“

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai yra žmogaus rankų darbas, visgi tai nėra tiesa. Šiuos sniego kamuolius suformavo pati gamta. Teigiama, kad dėl visko kaltas vėjas, kuris mažus ledo lašus sugeba ritinti per šaltą žemę kol taip susiformuoja gniūžtė, kurios vėjas jau nesugeba pastumti. Šio reiškinio rezultatas tapo tikra sensacija Rusijoje ir greitai užkariavo socialinius tinklus, kuriuose vartotojai juokavo, kad neužilgo šiame Sibiro regione iš keistų sniego kamuolių išsiris dinozaurai. Panašūs gamtos reiškiniai užfiksuoti 2014 metais Suomijoje ir 2015 metais prie Mičigano ežero JAV.

¿Una „broma de los dioses”?: Cientos de bolas de hielo cubren una playa de #Siberia (FOTOS) – RT https://t.co/8K6xbbRC5apic.twitter.com/d1gUxTdJEx

— InColombia.it (@RobyInColombia) November 5, 2016