Praėjo geri penki Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesiai. Amerikos priešai ir draugai pratinasi prie naujos eros, kurioje Vašingtonas žengia pirmuosius žingsnius stipriai savotišku ir sunkiai nuspėjamu keliu – „Amerika – pirmiausia“.

Europos, Azijos ir Artimųjų Rytų valstybių vyriausybės tiriamuoju žvilgsniu stebi kintančius Amerikos prioritetus ir žvalgosi alternatyvių lyderystės ir partnerystės šaltinių, beveik neabejodamos, kad Amerika nusprendė kiek atsitraukti, naujienų portale cnn.com rašo politikos apžvalgininkas Stephenas Collinsonas.

D. Trumpo nepopuliarumas užsienyje verčia pasaulio lyderius atidžiau įvertinti savo pačių užimamas politines pozicijas, prieš pažadant Amerikos prezidentui savo artimą draugystę – net jei iš principo jie pageidautų, kad Vašingtonas išsaugotų savo vis dar pasaulinės reikšmės įtaką ir išliktų liberalios rinkos ekonomikos ir demokratijos garantu.

D. Trumpo administracijos neapdairumas?

Visos vyraujančios nuotaikos netrukus atsiskleis – šią savaitę D. Trumpas vėl svečiuojasi Europoje. Straipsnio autorius primena, kad vos prieš kelias savaites įvykęs pirmasis jo vizitas šiame žemyne Vašingtono ir kai kurių ilgamečių jo sąjungininkų santykiuose paliko nemalonių įtrūkimų.

Vizitą D. Trumpas pradeda Lenkijoje, kuri iš jo tikisi kuo aiškiausio NATO saugumo garantijų patvirtinimo. Paskui D. Trumpas vyks į Vokietijoje rengiamą G-20 viršūnių susitikimą, kur jo sutikimas gali būti ne itin šiltas ir draugiškas dėl sprendimo pasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo.

D. Trumpo administracija atmeta teiginius, esą tai ji kalta dėl sumenkusio Amerikos kaip lyderės vaidmens, argumentuodama tuo, kad prezidento vizitai į užsienį, nesibaigiantys susitikimai ir dažni skambučiai užsienio šalių prezidentams ir ministrams pirmininkams rodo aktyvų Amerikos įsitraukimą į tarptautinius reikalus.

Tačiau po to, kai D. Trumpas pademonstravo abejingumą daugiašaliams prekybos santykiams ir parodė nepagarbą daugiašalėms institucijoms ir susitarimams, įtakingiausi įvairių šalių – nuo Vokietijos iki Irako ir nuo Kanados iki Azijos valstybių – politikai savo vizijose vis dažniau ima regėti daugelio anksčiau savaime suprantama laikytos JAV lyderystės susilpnėjimą sprendžiant visuotinės svarbos reikalus.

„Tas, kuris mano, kad šio pasaulio problemas galima išspręsti izoliacionizmu ir protekcionizmu, labai smarkiai klysta“, – praėjusią savaitę parlamentui sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, turėdama galvoje D. Trumpo nusiteikimą.

Padėtis gerai matoma ir iš arti, ir iš toli

Padėtį seka ir geografiškai artimiausia Amerikos sąjungininkė Kanada. Praėjusį mėnesį parlamente sakydama kalbą, šios šalies užsienio reikalų ministrė Chrystia Freeland nuoširdžiai padėkojo Amerikai už tai, kad ji „tikrai – nepamainoma šalis“, užtikrinusi 70 metų trukusią taiką ir klestėjimą. Tačiau ji pripažino, kad katino dienos artėja prie pabaigos.

„Tai, kad mūsų draugė ir sąjungininkė ima kvestionuoti savo, kaip pasaulinės lyderės, mantijos vertę, labai aiškiai rodo, kad atėjo laikas apsibrėžti savą – aiškią ir nepriklausomą – kryptį, – sakė Ch. Freeland. – Kanadai ši kryptis turi reikšti po karo susiklosčiusios daugiašalės tvarkos atnaujinimą, vadinasi, ir sutvirtinimą.“

Kad Amerika traukiasi šalin nuo pasaulinių reikalų, jaučia ne tik ilgamečiai jos sąjungininkai. Karinei lyderystei labiau prijaučianti D. Trumpo administracija nuvertino ne tik visos diplomatijos, bet Valstybės departamento reikšmę, ir tai nėra nepastebima.

Praėjusią savaitę CNN žurnalistei Christiane Amanpour Irako viceprezidentas Ayadas Allawis sakė, kad, jo nuomone, Jungtinės Valstijos „nedalyvauja“ pastangose išlaikyti visuotinį saugumą ir kad yra „susidaręs pasaulinės lyderystės vakuumas“.

„Amerika turi […] grįžti prie savo, kaip tarptautinės veikėjos, svarbios tarptautinės veikėjos, vaidmens“, – sakė jis.

O štai Amerikos varžovai šioje vietoje įžvelgia nišą. Likus kelioms dienoms iki prezidento D. Trumpo inauguracijos, Davoso pasaulio ekonomikos forume Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pateikė gana netikėtą pasaulio viziją, pareikšdamas, kad jo vadovaujama šalis galėtų imtis laisvosios prekybos, globalizacijos ir kovos su klimato kaita – sričių, kuriose lyderės pozicija iki šiol priklausė Jungtinėms Amerikos Valstijoms, – prižiūrėtojo vaidmens.

„Patinka tai ar ne, visuotinė ekonomika yra didelis vandenynas, iš kurio neišbrisi“, – Šveicarijos kalnų kurorte susirinkusiems delegatams kalbėjo Xi Jinpingas.

„Amerika – pirmiausia“ ar „Amerika – viena“?

Pastarosiomis dienomis, artėjant Kataro atskirtį nulėmusio konflikto dėl teroristų finansavimo atomazgai, D. Trumpas kalbėjosi su JAV sąjungininkų lyderiais Persijos įlankoje, taip pat aptarinėjo reikalus su partneriais Vokietijoje ir Italijoje.

„Amerika – pirmiausia“ […] nereiškia „Amerika – viena“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Herbertas Raymondas McMasteris. – Prezidentas D. Trumpas patvirtino įsipareigojimą Amerikos aljansams, nes tvirti aljansai padeda stiprinti Amerikos saugumą ir apsaugoti Amerikos interesus.“

Nors būsima Amerikos užsienio politikos kryptis užsieniui nėra visiškai aiški, Vašingtonas vis dėlto atliko ir keletą aiškių manevrų. Pirma, gerokai sustiprėjo Amerikos pasipriešinimas Iranui Artimuosiuose Rytuose – šis persiorientavimas, kaip pastebi straipsnio autorius S. Collinsonas, neabejotinai susijęs su D. Trumpo apsilankymais Saudo Arabijoje ir Izraelyje.

Tačiau tuo pačiu metu galima teigti, rašo jis, kad, pavyzdžiui, Sirijos atžvilgiu nesimato jokios konkrečios D. Trumpo administracijos strategijos, nepaisant, kad pavyko išnaikinti pagrindinius vadinamosios „Islamo valstybės“ židinius. Iranas, jausdamas Rusijos užnugarį, jau regi šiitų įtakos pusmėnulį, kuris drieksis nuo Teherano per Iraką ir Siriją iki Libano ir pakeis galios pusiausvyrą regione. Kaip aktyviai D. Trumpo administracija planuoja priešintis tokiam scenarijui – kartu su Saudo Arabija, Persijos įlankos valstybėmis, Egiptu ir Jordanija, lieka neaišku.

Kalbant apie reikalus Azijoje, branduolinės ir raketų krizės akivaizdoje D. Trumpas užmiršo savo atšiaurumą Kinijai, kad tik įtikintų Pekiną labiau pasistengti sutramdyti pastovumu nepasižyminčią savo bičiulę Šiaurės Korėją. Vis dėlto D. Trumpas, ko gero, nusprendė, kad pastangos bergždžios, ir ne tik įvedė sankcijas Kinijos bankui, bet ir patvirtino 1,4 mlrd. JAV dolerių (apie 1,2 mlrd. Eurų) vertės ginkluotės pardavimo Taivanui projektą, taip dar labiau padidindamas įtampą su Pekinu.

Dėl didelio D. Trumpo nepopuliarumo pasaulio lyderiams darosi politiškai sudėtinga jį remti. Neseniai „Pew Global Attitudes“ surengta apklausa parodė, kad D. Trumpą visame pasaulyje palaiko itin nedaug žmonių. Tik Rusijoje ir Izraelyje juo pasitikima labiau nei ankstesniu prezidentu Baracku Obama.

Tačiau, kaip ir daugelis su branduoline ginkluote susijusių dalykų, tokios strategijos eskalavimas turi ir tamsiąją pusę: Jungtinėms Valstijoms tokio pobūdžio išpuoliai taip pat nepatiktų.

Įsivaizduokite, kokia būtų kilusi panika, rašo B. G. Blairas, jei vykstant Šaltajam karui amerikiečiai staiga būtų sužinoję, kad dėl tam tikrų techninių trikdžių Amerikos branduolinio atgrasymo priemonės paprasčiausiai ėmė ir nustojo veikti.

Išpuolių prieš branduolines raketas valdančius tinklus jau būta

Visai neseniai amerikiečiams teko patirti, ką reiškia turėti Achilo kulną. Paaiškėjo, kad balistinės raketos „Minuteman“ nėra apsaugotos nuo kibernetinių išpuolių, tačiau daugelį metų niekas to nežinojo. Jei ne prezidento Baracko Obamos smalsumas ir atkaklumas, galbūt niekada nebūtų pavykę to išsiaiškinti ir ištaisyti.

2010 m. penkiasdešimt branduolinėmis galvutėmis aprūpintų „Minuteman“ raketų, dislokuotų Vajominge (JAV) įrengtoje raketų šachtoje, beveik valandai mįslingai dingo iš paleidimo punkto pareigūnų monitorių. Tuo metu buvo visiškai neaišku, ar tai ne priešiškų jėgų mėginimas paleisti raketas. Svarstyta, ar tai įvyko dėl techninių nesklandumų, ar dėl kažkieno piktos valios. Gal programišiai atrado sistemos užpakalines duris ir nutraukė ryšį? Aišku buvo viena – kažkas visas 50 raketų parengė paleidimui. Paleidimo mechanizmas buvo užmanytas taip, kad raketos būtų iššovusios akimirksniu, vos gavusios signalą apie suvestą nesudėtingą kompiuterinį kodą. Joms būtų nebuvę svarbu, iš kokio šaltinio tas kodas ateina.

Įvykis buvo sukrečiantis, ir bloga nuojauta netruko pasiekti Baltųjų rūmų. Pasak B. G. Blairo, programišiai nuolat atakuodavo Amerikos branduolinius tinklus, tad nuogąstavimai dėl kibernetinės saugos sistemos pažeidimo buvo visiškai pagrįsti. Vis dėlto JAV karinės oro pajėgos labai greitai nustatė, kad dėl informacijos užsiblokavimo kalta netinkamai į kompiuterį įdėta montažo plokštė, taigi problema buvo nedelsiant išspręsta.

Tačiau prezidento B. Obamos tai netenkino, ir jis nurodė tyrėjams toliau ieškoti panašių galimai pažeidžiamų vietų. Kaip pranešė tyrime dalyvavę pareigūnai, trūkumų buvo nustatyta ir daugiau.

Kaip paaiškėjo, raketų „Minuteman“ paleidimo sistemoje naudotos tokios interneto jungtys, kad programišiai būtų nesunkiai pajėgę priversti raketų orientavimo sistemas išsijungti, o tai savo ruožtu būtų nulėmę ilgalaikį – kelių dienų ar savaičių trukmės ­– visos sistemos sutrikimą.

Tai nebuvo pirmas susidūrimo su kibernetiniais išpuoliais atvejis. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Pentagonas nustatė didelę nuostabą sukėlusį saugos sistemos pažeidimą. Programišiai turėjo galimybę praktiškai kontroliuoti pagrindinį Meino valstijoje (JAV) esančio karinio jūrų laivyno radijo siųstuvą, kuriuo paleidimo signalai perduodami į Atlanto vandenyne patruliuojančius povandeninius laivus, iš kurių paleidžiamos branduolinės raketos. Dėl šios situacijos kilo toks sumišimas, kad JAV karinės jūrų pajėgos suskubo iš esmės keisti procedūras. Povandeninio starto raketų paleidimo tvarka buvo sugriežtinta taip, kad joks įgulos narys daugiau nebegali priimti staiga atėjusio nurodymo paleisti raketą, kol to nurodymo nepatvirtina antrinis šaltinis.

Būtina griežtinti kontrolę ir procedūras

Nerimo dėl kibernetinių išpuolių – išties nemažai, tvirtina branduolinio saugumo ekspertas B. G. Blairas. Pasak jo, nėra žinoma, ar užsienio agentas galėtų kurios nors šalies raketas paleisti į trečiąją šalį. O ar galėtų raketa būti paleista, programišiams iškraipius ankstyvojo perspėjimo duomenis? Šis klausimas, specialisto teigimu, yra itin opus, nes apsispręsti dėl to, kaip reaguoti į tariamą branduolinį išpuolį, JAV prezidentui skiriamos 3–6 minutės.

Tai tarsi ištrauka iš košmaro, tačiau tam tikrų abejonių dėl saugumo bus visada. Straipsnio autorius įsitikinęs, kad JAV vykdoma branduolinių komponentų tiekimo grandinės kontrolė – nuo dizaino iki gamybos ir priežiūros – nepakankama. Pasak jo, didžiąją dalį aparatinės ir programinės įrangos amerikiečiai iš įvairių komercinių šaltinių gauna jau gatavą, kad nevalia atmesti tikimybės, jog kenkimo programos joje gali būti įdiegtos iš anksto. Tačiau net ir svarbiausiuose tinkluose ši įranga vis tiek nuolat naudojama.

Tokios saugumo spragos gali paskatinti piktavalius imtis išpuolių, kurių padariniai būtų katastrofiški. Rizika dar labiau išaugtų, jei informacija imtų sklisti atsakingų tarnybų viduje – jei slaptažodžiai nebūtų laikomi paslaptyje, jei būtų naudojamasi užkrėstomis laikmenomis ar būtų kitaip palengvinama neteisėta prieiga prie pagrindinių kompiuterių.

Viena iš galimų laikinų priemonių išvengti incidentų – užtikrinti, kad būtų apsunkinta Jungtinių Valstijų ir Rusijos strateginių branduolinių raketų paleidimo tvarka, teigia B. G. Blairas. Atsižvelgiant į esamas grėsmes, toliau laikyti raketas tokioje padėtyje yra gana pavojinga, kaip ir pavojinga jų paleidimą sieti su ankstyvojo perspėjimo apie išpuolį signalais. Daugybė klausimų kyla dėl to, ar nuo kibernetinių išpuolių apsaugoti dešimtys tūkstančių kilometrų požeminių kabelių ir raketų „Minuteman“ paleidimui pritaikytos atsarginės radijo antenos. Specialisto įsitikinimu, ir amerikiečiai, ir rusai šioms sistemoms neturėtų taikyti karinės parengties režimo. Būtų dar geriau, jei abi pusės taip pat atsisakytų povandeninio starto raketų ir greito paleidimo procedūrų.

Tačiau, pasak B. G. Blairo, tai tik pradžia. Būtina visapusiškai išanalizuoti grėsmę ir parengti taisomąjį planą. Būtina geriau suprasti, kokios gali būti nenumatytos kibernetinių išpuolių pasekmės. Būtina stiprinti branduolinių komponentų tiekimo grandinės kontrolę. Ir pagaliau – laikas siekti susitarimo su varžovais palei raudonas linijas. Laužtis į tinklus, kuriais valdoma branduolinė ginkluotė, turėtų būti tabu. Nors ir sunkiai apčiuopiamas, kibernetinis karas gali užkurti branduolinį pragarą.