Iš vienos pusės buvo tiekimą trikdanti ideali audra: pandemija, prekybos karas, liepsnojanti gamykla ir siaubingas oras su sausromis ir sniego audromis. Iš kitos – neregėta vienų iš ieškomiausių produktų paklausa – šių metų sausį rinkos vertė pasiekė 40 milijardų JAV dolerių.

Nepaisant to, anksčiau šiais metais pasklidusios naujienos apie viską, nuo kompiuterių iki šaldytuvų, branginantį lustų trūkumą, daugelį nustebino. Per krizę šalys ir kompanijos visame pasaulyje stengėsi įsteigti daugiau lustų gamyklų. Ši krizė taip pat nušvietė pramonę, kurios produktai tokie visuotinai naudojami ir svarbūs, ir daugelis suprato, kad ją reikia iš esmės pertvarkyti. Kritikai teigia, kad rinka, kurioje yra vos kelios firmos, stabdo inovacijas ir didina pramonės pažeidžiamumą.

Kai kurie garsūs vardai ragina imtis alternatyvaus modelio – perimti programinės įrangos kūrimą pakeitusius bendradarbiavimo, atviro kodo principus, ir pritaikyti juos lustams. Šalininkų nuomone, tokio principo tapimas nauju standartu – tik laiko klausimas. Bet kai lustai bus, ar jie bus tinkami – ir ką tai reiškia mums?

Kompiuterių lustai yra visur – ne tik kompiuteriuose ir telefonuose. Jie yra daugybėje paslaptingų serverių, kuriuose veikia mūsų paštas, internetinė bankininkystė ir kitos kasdien naudojamos skaitmeninės paslaugos. Jie yra daugelyje mikrobangių, televizorių, skalbyklių ir laikrodžių. Vidutiniame automobilyje jų yra šimtai.

Įsižiūrėję matome, kad visų šių lustų pagrindas yra 60 metų senumo išradimas: metalo oksido puslaidininkinis lauko efekto tranzistorius, MOSFET. Bell Labs tyrėjų Mohamed Atalla ir Dawon Kahng sugalvotas 1959, jis veikia kaip mažytis jungiklis, kuris, tinkamai sujungtas, gali atlikti bazines logines operacijas – sudėtį, atimtį ar daugybą.

Patys pirmieji procesorių lustai buvo kuriami konkrečioms skaičiavimo užduotims. Tačiau kompiuteriams sudėtingėjant ir plintant, 1964 metais IBM pristatė įvairias programas galėjusį atlikti universalųjį kompiuterį IBM System/360. Jo procesoriuje buvo bazinių operacijų – tarkime, dviejų skaičių sudėjimo ar palyginimo, ar peršokimo į tam tikrą atminties vietą – „instrukcijų rinkinys“, iš kurio galėjo būti sukurtos sudėtingesnės operacijos.

„Priartėjome prie fundamentalių tranzistorių dydžio ribų“

Greitai atsirado šiuos lustus naudojančią programinę įrangą analizuojantys įrankiai, padedantys analizuoti, taisyti ir tikrinti kodą, kuris naudoja specifiškas lusto „architektūros“ instrukcijas (žr. „Kaip veikia lustai“). Tai išlaisvino programuotojus nuo būtinybės rūpintis, kaip lustai veikia tranzistorių lygmeniu. Bet tuo pačiu daug galios perėjo keliems lustų gamintojams, tiekusiems aiškius, stabilius instrukcijų rinkinius ir architektūras.

Ši situacija liko iki šių dienų. „Faktas, kad [lusto architektūra] išliko taip ilgai, reiškia, kad yra įdiegiama visa infrastruktūra,“ sako Siva Sivaram iš Western Digital, kompanijos, kurios kietuosiuose diskuose laikoma 40 procentų pasaulio duomenų. „Joje parašyta daug programinės įrangos, ir operacinės sistemos irgi sėdi ant jos. Visi tai žino, kas tai yra.“

Jūsų kompiuterio pagrindinis procesorius tikriausiai naudoja x86 instrukcijų rinkinį luste, kurį sukūrė Intel ar kita JAV kompanija, AMD, kuri iš pradžių atgalinės inžinerijos būdu sukūrė su Intel lustu suderinamą dizainą. Duomenų serveriuose gali būto naudojama IBM z/Architecture, kurios ištakos siekia System/360. Mobiliuosiuose telefonuose dažnai naudojama ARM architektūra, priklausanti JK įsikūrusiai kompanijai, išsivysčiusiai iš Acorn Computers. ARM patiekė daugiau nei 125 milijardus lustų, ir tapo viena iš sėkmingiausių architektūrų.

Visos šios kompanijos akylai saugo savo intelektualinę nuosavybę. Pavyzdžiui, Intel yra vienvaldžiai savo lustų savininkai ir turi lemiamą balsą lustų dizaino ir gamybos klausimais. „Jei norite Intel procesoriaus… jie viską kontroliuoja,“ sako Cecil Macgregor iš Seagate kompanijos.

Naujų lustų kūrimas ir gamyba yra, šiaip jau, sudėtingas ir specializuotas verslas. Tai dar akivaizdžiau, priartėjus prie fundamentalių tranzistoriaus dydžio (tiksliau, mažumo) ribų – dabartinis standartas yra vos 5 nanometrų skersmens – ir kiek jų galima sugrūsti į vieną lustą. Dabartiniuose centriniuose apdorojimo vienetuose, CPU, yra keli „branduoliai“, galintys veikti lygiagrečiai individualūs lustai luste. Tokiems algoritmams, kaip, tarkime kuriantiems mūsų telefonų virtualių asistentų dirbtinį intelektą, ar atliekantiems 3D fizikos skaičiavimus, užtikrinančius kompiuterinių žaidimų grafikos realumą, reikia lustų, specialiai optimizuotų kuo sparčiau atlikti atitinkamas instrukcijas.

„Lustams sudėtingėjant, saugumas tampa karšta bulve“

Konkrečiam lustui skirtos techninės įrangos gamintojams nuosavybinis modelis suteikia stabilumą ir užtikrintumą, bet gali ir slopinti inovatyvumą. „Kiek atminties galima skirti vienam branduoliui? Sprendžia Intel,“ sako Sivaramas. „Jei norite pridėti daugiau atminties, jie sako „pirkite kitą branduolį“. Tai lyg „norite naujos vonios? Pirkite naują namą“.“ Jo kompanija kasmet perka dešimtis milijonų lustų, bet vis viena negali gauti tiksliai to, ko reikia, sako jis.

ARM dirba kiek kitaip: ji kuria branduolius, bet licencijuoja įvairus bazinius jų „skonius“ galutiniams vartotojams, kad šie galėtų gaminti juos tokius, kokie tinka jiems. Seagate prie šio modelio perėjo kiek daugiau nei prieš 20 metų. Tai suteikė jiems lankstumo, bet ne tiek jau daug pritaikomumo, sako Macgregor: kompanijai vis viena teko rinktis iš kelių iš anksto sudarytų opcijų. „Jie tuo užsiima, kad uždirbtų, teisingai? Tad turi turi nuspręsti, kurių skonių pasauliui reikia,“ sako jis. „Jie nori užtikrinti, kad tai pirks daug žmonių.“ Labai didelė kompanija, tokia, kaip Apple, gali išsisukti: ji dabar pereina nuo Intel lustų prie ARM, bet sumokėjo papildomai ir panaudojo savo didžiulę įtaką sukurti nuosavą procesorių, M1.Istorinis sandoris. NVIDIA už 40$ milijardų perka ARM procesorių kūrėjąŽinia, kad grafikos apdorojimo vienetus (GPU), lustus išmaniesiems telefonams, planšetėms, automobilių navigacijai, infomedijos sistemoms ir pačias žaidimų konsoles kurianti JAV kompanija Nvidia įsigijo ARM, irgi sukėlė šiokį tokį nerimą. „Jei būtumėte Nvidia konkurentas, tektų gerokai pagalvoti, nes jie tiekia jūsų naudojami branduolius,“ sako Macgregor. Kai New Scientist susisiekė su Nvidia atstovu, buvo pasakyta, kad ARM intelektualinės nuosavybės licencijavimo sąlygos jos klientams nepasikeis. Panašu, JK vyriausybės tai neįtikino, nes pranešimai rodo, kad ji tyrė galimybes vetuoti šį perėmimą, remiantis antimonopoliniais ar nacionalinio saugumo įstatymais.

Lustams sudėtingėjant, saugumas ir patikimumas tampa vis aktualesne problema. Dabar lustai tikrinami arba atsitiktinai pasirinktame ieškant klaidų, arba bandant formaliai išbandyti visas įmanomas įvestis ir išvestis. Pirmu atveju lengva pražiopsoti problemą, o antrasis būdas greitai tampa praktiškai įmanomu tik paprasčiausiems kūriniams. 1995 metais Intel atšaukė apie milijoną Pentium P5 procesorių, kuomet buvo aptikta klaida, galėjusi paveikti tam tikrus skaičiavimus. 2011 metais Sandy Bridge lustų klaidos ištaisymas kainavo apie 1 milijardą dolerių. Nė viena iš šių klaidų nė iš tolo neprilygo dviems, aptiktoms 2018 metais, Meltdown ir Spectre, kurios paveikė visą įvairių gamintojų lustų kartą. Netgi naujasis Apple M1 lustas turi dizaino klaidą, kuri, manoma, nėra kritiškai grėsminga, tačiau leidžianti dviems programoms keistis duomenimis, kurie turėtų būti griežtai atskiri.

Pridėkite dar geopolitinę įtampą tarp dviejų didžiausių nacionalinių lustų verslo žaidėjų, JAV ir Kinijos (žr. „Tarptautiniai lustų karai“), ir ima aiškėti, kodėl kai kuriems gamintojams taip knieti dirbti kitaip.

RISC, mažesnio instrukcijų rinkinio kompiuterių (angl. Reduced Instruction Set Computer), ištakos siekia Kalifornijos universitete Berklyje devintajame dešimtmetyje pradėtą akademinį projektą. Pirminė idėja buvo ta, kad lustai galėtų būti padaryti paprastesni, naudojant instrukcijų rinkinius, kuriuose yra vos kelios instrukcijos, vietoje plačių bibliotekų, skirtų kiekvienai itin specifinei, ezoterinei užduočiai. Projekto vystymui kliudė kompanijų paslaptys, nuosavybinis dizainas, tad 2010 metais RISC tyrėjai kaip švietimo įrankį nusprendė kurti nuosavą lustą ir instrukcijų rinkinį. Pavadino jį RISC-V, nes tai buvo penktasis RISC bendraautoriaus Davido Pattersono tyrimo projektas. Kadangi studentai mokslui naudojo RISC-V lustus, šis dizainas pradėjo dygti ir plataus naudojimo programose.

2015 metais specifikacijomis pasidalinta su pelno nesiekiančia, RISC-V International, prižiūrinčia jų raidą. Didelis pliusas, kad tai atviras kodas, taikantis vis labiau programinės įrangos kūrime įsigalintį modelį. Remiantis juo, pavyzdžiui, buvo sukurta Linux atviro kodo operacinė sistema, tapusi populiariausios išmaniųjų telefonų operacinės sistemos, Google remiamo Android, pagrindu. Be to, ji naudojama daugiau nei pusėje galingiausių pasaulio superkompiuterių.

Sezono atidarymas

Naudojant atvirą kodą ištisos programuotojų bendruomenės gali nuolat optimizuoti RISC-V standartą, užtikrindamos jo veikimą be bjaurių saugumo spragų ar „slaptų durelių“. „Geriausia, ką galiu padaryti, tai atverti kodą,“ sako Sivaramas. „Leisti milijonams žmonių rasti sutrikimą mano kode.“ Visi dizaino sprendimai viešai dokumentuojami, ir vystyme gali dalyvauti bet kuris asmuo ar kompanija – ir savo produktams pakeisti jį nemokamai.

Kodėl tai patrauklu prietaisų gamintojams aišku: galima kurti pigesnius produktus, mažesniais licencijavimo kaštais, naudojant konkrečiai užduočiai skirtus lustus, kas gali reikšti geresnį veikimą ir ilgesnį baterijos veikimą. Kai kurios kompanijos jau bando tai. Viena iš jų yra Seagate, nors ir pabrėžia, kad oficialiai nepaskelbė apie jokio RISC-V lustus naudojančio produkto išleidimą. Macgregoras nepasakė, kam šis standartas naudojamas, tik kad lusto tinkinimas suteikia konkurencinį pranašumų.

Kiti ne tokie drovūs. Western Digital „visiškai pasirašo“ RISC-V, sako Sivaramas. Konkrečioms funkcijoms sukurti RISC-V lustai bus mažesni ir veiks efektyviau, nei masinės gamybos lustai, nes „jiems nereikės tempti bereikalingo bagažo“, paaiškina jis. 2016 metais Nvidia paskelbė naudosianti RISC-V savo GPU. Ruošiant medžiagą straipsniui ir susisiekus, buvo patvirtinta, kad tai dabar vyksta, nepaisant planų perimti ARM.

Sivaramo nuomone, tai tik pradžia. „Nesakau, kad tai įvyks vienu mostu, bet atviro kodo puslaidininkių branduolių visuotinis paplitimas yra tik laiko klausimas. Kai perkate Ford ar Toyota mašiną, ar žinote, kas pagamino jos variklį?“

Pattersonas jam antrina. „Žmonės dievina atvirumą. Jiems ši idėja patinka ir jie nori, kad ji būtų įgyvendinta,“ sako jis. „Manau, RISC-V yra neišvengiama ir taps lingua franca, kuri bus naudojama nuo mažiausių iki didžiausių kompiuterių.“

„Kadangi tai atviro kodo licencija, jokia viena šalis, kompanija jos nekontroliuoja. Atidavus ją bendruomenei, atsiimti jos nebegalima,“ sako Calista Redmond iš RISC-V International fondo. Šis fondas 2019 metais paskelbė perkeliantis būstinę iš JAV į Šveicariją, kad būtų nuramintas kai kurių jo narių, nors neįvardintų, bet manoma, iš Kinijos, nerimas, kad viena kuri šalis gali imtis jį kontroliuoti.

Fondo partnerių sąraše išties nemažai Kinijos kompanijų. Trumpo administracijai paskelbus sankcijas, Kinijos mažmeninės prekybos gigantas Alibaba sukūrė 16-os branduolių RISC-V lustą XT910, kuris, jos teigimu, gali būti naudojamas dirbtiniam intelektui ar savivairiams automobiliams. Indija irgi oficialiai pasirinko RISC-V architektūrą gynybos ir infrastruktūros projektams, išreikšdama troškimą žinoti, kas yra kritiškai svarbių sistemų darbą užtikrinančiuose lustuose. ES pasirinko RISC-V kaip pagrindą naujam, įvairius mokslinius ir duomenų apdorojimo užduotis turėsiančiam atlikti superkompiuteriui. Semico Research vertinimu, 2025 bus parduota daugiau nei 60 milijardų RISC-V branduolių. Tai palyginama su 6,7 milijardais ARM technologijos lustų, pagamintų 2020-ųjų metų paskutinįjį ketvirtį.

Redmond pažymi, kad tokios „seno sukirpimo“ kompanijos kaip AMD, Intel ir ARM turėtų sunerimti. „Vis greičiau einame keliu, kurio statyba jiems užėmė dešimtmečius,“ sako ji. „Po šiuo stogu daug didelių žaidėjų, ir jie investuoja vis daugiau.“

Vyriausiasis ARM architektas, Richardas Grisenthwaite’as, nėra toks užtikrintas, nepaisant numanomo naujojo savininko įsitraukimo. Instrukcijų rinkinį sukurti santykinai lengva, sako jis; o štai sukurti lustų kūrimo šioje platformoje įrankių ekosistemą – sunku. Tai turi būti atlikta nuo pat pradžių naujam instrukcijų rinkiniui. „Instrukcijų rinkinys ekosistemoje gyvuoja ar miršta, ir atlikti nuo pat pradžių, užuot imant ARM, atrodo keblu,“ sako Grisenthwaite’as. „Kol sukaupėme momentą, praėjo 30 metų. Kas norės pakartoti ARM kelią, turės nuveikti tokį pat darbą.“

Kita problema – susitelkimas. Dabartiniai žaidėjai gali kontroliuoti savo instrukcijų rinkinius ir juos keisti, bet atviro kodo dizainas gali skilti ir pasukti skirtingais keliais. Bet koks fundamentalus pasiskirstymas gali sumažinti sėkmės šansus – ar tiesiog sukurti naują monopolijos sluoksnį. Pavyzdžiui, Androidas atviro kodo, bet pagrindinis jo poveikis buvo Google komercinės pozicijos įtvirtinimas.

„Stebėtojai sako, kad tokios kompanijos kaip AMD, Intel ir ARM turėtų sunerimti“

Ar lustų gamintojai kada nors galės visai atsisakyti senų technologijų palikimo, irgi nėra visiškai aišku. Daugeliui būtina išlaikyti suderinamumą su senesniais produktais, o tai gali reikšti ARM ar Intel lustų naudojimą. Moderniuose prietaisuose jau yra dešimtys skirtingas architektūras naudojančių lustų ir tai vargiu ar pasikeis. Kad ir kas kurs, licencijuos ar užsakys lustus, gamintojai turės tiekti tikro silicio gaminius. O bent keletą metų – kol galėtų pradėti veikti naujos gamyklos – tai bus siauroji kelio vieta, stabdanti žygį.

Šia prasme RISC-V revoliucijos, jeigu ji įvyks, galutinis vartotojas gali nė nepastebėti. Bet jeigu techninės įrangos gamintojai dėl to galės kurti šiek tiek pigesnius, truputį labiau specializuotus, mažumėlę efektyvesnius prietaisus, laimės visi. Tokie lustai ir toliau veiks tai, ką esame įpratę matyti juos darant – tyliai judins mūsų skaitmeninio gyvenimo dantračius, gal tik kiek atviriau.

Tarptautiniai lustų karai

Skaičiavimo technikos veikimą užtikrinantys lustai – ideali vieta įrengti „slaptas dureles“ ar saugumo spragą, per kurią nedraugiškos jėgos per visą pasaulį apimančius tinklus gali šnipinėti ką veikia kompiuteriai. „Kiek žinome, visa Kinijoje pagaminta produkcija turi [savyje įrašytą] 1-800-CALL-CHINA,“ sako Cecil Macgregor iš duomenų laikmenų kompanijos Seagate.

Tokia yra sąmokslo teorija, sako jis – bet tiksliai tiesiog nežinome. Prekybos karo tarp JAV ir KLR grėsmė verčia kompanijas rinktis lustų architektūras, remiantis lusto gamybos kompanijos tautybe. „Jei būčiau supergalia, kodėl turėčiau leisti kitai supergaliai save kontroliuoti?“ klausia Macgregoras.

Kinija augina savo lustų dizaino pajėgumus, bet kol kas jos augantis technologijų sektorius remiasi JAV lustų kompanijų licencijomis. JAV lustų firma Xilinx jau turėjo apriboti pardavimus Kinijos elektronikos kompanijai Huawei kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas įtraukė Huawei į prekybos juodąjį sąrašą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui.

Tačiau tai – dviašmenis kardas. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV gamino daugiau nei trečdalį visų pasaulio lustų, bet dabar ši dalis susitraukė iki 12 procentų, nes daugelis lustų gamintojų fabrikus perkėlė į Aziją. Dabar, Prezidentui J. Bidenui išreiškiant troškimą padidinti vietinės gamybos apimtis, JAV įtikinėja TSMC (Taiwan Semiconductor Manufacturing Company) statyti $12 milijardų vertės lustų gamyklą.

Nešiojamojo kompiuterio ar išmaniojo telefono lustas nesupranta, ką reiškia įvairiausi klavišai, spragtelėjimai pele ar pabraukimai pirštu meniu puslapyje. Į lustams suprantamą kalbą visa tai išverčia aukšto lygio programinė įranga ir operacinė sistema. Vienas pelės pajudinimas gali pradėti tūkstančius atskirų skaičiavimų keliuose skirtinguose prietaiso lustuose.

Lusto instrukcijų rinkinys yra viso to giliausias lygis – visos komandos, kurias procesorius gali atlikti. Viena instrukcija rinkinyje gali iškviesti duomenų dalį iš atminties, kita – įkelti atgal; viena sudės dvi reikšmes, kita jas atims. Procesorius apdoroja šių instrukcijų sekas.

Dabartiniuose kompiuteriuose daug sudėtingumo sluoksnių. Pavyzdžiui, paprastame kompiuteryje ar telefone operacinės sistemos ir jūsų naudojamos programinės įrangos veikimą palaiko įvairūs lustai, vykdantys milijonus ir milijardus instrukcijų.

Šiemet įvykusią „Facebook“ informacijos nutekinimo istoriją žmonės vertina skeptiškai, prisimindami klaidingų naujienų grėsmę. „Facebook“ komanda teigia, jog šis duomenų nutekinimo skandalas prasidėjo dar 2018-aisiais. Kompanijai įgalinus naują funkciją – kontakto paiešką pagal mobilaus telefono numerį, atsirado galimybė lengvai rasti draugus, atpažinti asmenis su identiškais vardais, pavardėmis. Nepaisant pozityvaus tikslo, funkcija atvėrė naujas galimybes kibernetiniams sukčiams. Asmens duomenų prieiga tapo paprasta, sukčiai be vargo surinkdavo žmonių mobiliuosius telefonus, kartu su jų vardais, bei pavardėmis.

„Facebook“ sulaukus neigiamos reakcijos į naująją funkciją, panaikino kontaktų paiešką pagal mobiliojo telefono numerį. Naujosios funkcijos pašalinimą lėmė 2018 – ujų balandžio mėnesio skandalas, kuomet „Cambridge Analitica“ identifikavo duomenų nutekinimą, pasinaudojus „Facebook“ kontaktais. Per metus „TechCrunch“ kibernetinio saugumo tyrėjai, užfiksavo 400 milijonų socialinio tinklo vartotojų duomenų, laikomų neapsaugotose internetinėse duomenų bazėse. „Facebook“ patvirtino, jog duomenys buvo surinkti prieš panaikinant naują funkciją. Neteisėtai skelbiami duomenys buvo panaikinti iš duomenų bazės, todėl nėra prieinami plačiajai publikai.

Ar pavogti duomenys sensta?

ESET ekspertas Viktoras Irtmonas perspėja, jog kibernetinius sukčius labiausiai domina asmeniniai vartotojų duomenys ir įmonių kontaktai. Vienas iš pagrindinių taikinių yra duomenys, galintys atnešti finansinės naudos. Ekspertas pataria saugoti savo identiteto duomenis, tokius kaip vardas, pavardė, el. pašto adresas. Nederėtų pamiršti ir įvairių kortelių duomenų, slaptažodžių, kurie sukčiams gali padėti padidinti nusikaltimo mastą.

Specialistas atkreipia dėmesį, jog panašios duomenų vagystės užfiksuojamos ir šiomis dienomis. „CNN“ ir kitos medijų platformos pranešė, kad 2018 – aisiais pavogti „Facebook“ kontaktų duomenys rasti kitose duomenų bazėse, kurios prieinamos visiems interneto vartotojams. Duomenų pavogimo metu, daugelis „Facebook“ profilių ir juose esančios informacijos buvo nevieši, todėl sukčiai negalėjo sudaryti aukos profilio, jos perprasti. Asmeninės informacijos prieinamumas, sukelia pavojų žmogaus identifikaciniams duomenims, padidina kibernetinių nusikaltimų riziką, vagysčių ir apgavysčių padažnėjimą.

Didžioji dalis informacijos neišnyksta ir nesensta. Pavyzdžiui, gimimo data visada išlieka tokia pati, tačiau sukurtas slaptažodis gali būti pakeistas. Informacijos nutekinimo sekimo svetainė “Have I been pwned” teigia, kad tik 2,5 milijono pavogtų duomenų, prieinamų visuomenei, pateikė elektroninio pašto adresą. Nutekinta informacija, dažniausiai pateikiama su asmenine informacija, kaip vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, lytis, darbovietė. Tokios informacijos paviešinimas gali sukelti pavojų asmens identitetui, saugumui. Pasak ESET eksperto, gautuose elektroniniuose laiškuose esančių nuorodų spausti

nepatartina, kol neįsitikinote, kad tai daryti yra saugu. Patariama vengti įtartinų failų, kurių saugumu abejojate. Ekspertas perspėja, kad prieš vedant savo asmeninius duomenis iš pirmo žvilgnsio patikimai atrodančiose internetinėse svetainėse, vertėtų įsitikinti svetainės patikimumu.

Kaip sužinoti, ar Jūsų duomenys buvo nutekinti?

Kibernetiniai sukčiai naudodami elektroninio pašto adresą turi galimybę prisijungti prie kitų socialinių medijų paskirų. Jei vartotojas naudoja lengvus, ar panašius slaptažodžius visuose profiliuose, sukčiai lengvai randa prieigą prie asmeninės informacijos. Naudojant pasikartojančius slaptažodžius, ESET specialistas rekomenduoja juos pasikeisti, pasunkinti. Kuriant slaptažodį svarbu jo sunkumas, unikalumas, skirtingų simbolių naudojimas. V. Irtmonas pataria naudoti papildomo atpažinimo funkciją, kuri praneš apie prisijungimą prie paskyros, bei paprašys autentifikavimo.

Daugelis socialinių medijų platformų patikrina, ar asmens telefono numeris nebuvo nutekėjęs, kartu su kita informacija. Toks metodas padeda apsaugoti asmenis nuo apgaulingų žinučių. Kibernetiniai sukčiai panaudoję asmens vardą, pavardę ir telefono numerį, sukuria įtikinamą žinutę nuo medijos platformų, taip gaudami dar daugiau asmeninės informacijos. Atsakius į apgaulingas žinutes, sudaromas aukos profilis, kuris padeda tolimesnėse apgavystėse.

V. Irtmonas atkreipia dėmesį, kad norint apsisaugoti nuo informacijos vagysčių, bei internetinių apgavysčių, derėtų skeptiškai vertinti visus gaunamus laiškus ir pranešimus. Gavus įtartiną ar ne lauktą laišką, jo atidaryti nepatariama. Asmeninės informacijos apsauga priklauso ir nuo slaptažodžių unikalumo. Atsiradus sunkumams prisiminti, ar sukurti slaptažodžius, galima pasinaudoti slaptažodžių valdymo programomis. Norint užtikrinti duomenų ir įrenginio apsaugą, patartina naudoti antivirusines programas, kurios užkirs kelią įsilaužimui į įrenginio duomenų bazes. Nutekėjus Jūsų duomenims, ESET kibernetinio saugumo ekspertas Viktoras Irtmonas, pataria nedelsiant pakeisti visų paskyrų slaptažodžius, kurių duomenys galimai nutekėjo. Ekspertas rekomenduoja informuoti reikiamas institucijas, tokias kaip Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos atstovai bei Nacionalinis kibernetinio saugumo centras dėl įvykusio incidento, užtikrinant savo ir kitų asmenų duomenų saugumą.

Apie ESET
Jau daugiau nei 30 metų ESET kuria rinkoje pirmaujančius IT saugumo sprendimus ir
paslaugas verslo ir namų vartotojams visame pasaulyje. Nuo sprendimų, skirtų kompiuterių ir
mobiliųjų telefonų apsaugai iki šifravimo ir dviejų veiksnių autentifikavimo, ESET puikiai
veikiantys ir lengvai naudojami produktai leidžia namų ir verslo vartotojams mėgautis
saugesnėmis technologijomis.
Paremta mokslinių tyrimų ir plėtros centrų (R&D) visame pasaulyje, ESET tapo pirmąja IT
saugumo kompanija, pelniusia net 100 nepriklausomos testavimo laboratorijos „Virus
Bulletin“ apdovanojimų „VB100“, nustatanti kiekvieną „in-the-wild“ kenkėją be klaidų nuo
2003 m.

Trumpas pa­sau­lį pa­kei­sian­čios nau­jos tech­no­lo­gi­jos gi­das.

Penkiolika – tai trys kart penki. 2012 metų rugpjūtį šis skaičiavimas tapo karšta mokslo naujiena. Tada skaičiaus 15 išskaidymas į dauginamuosius buvo daugiausiai, ką galėjo atlikti kvantinis kompiuteris, revoliucinė skaičiavimo mašina, kuri veikia, vadovaudamasi visiškai kitokiais principais, nei visi mūsų kompiuteriai, išmanieji telefonai ir netgi išskaidytojo skaičiavimo mazgai duomenų centruose.

Nuo to laiko kai kas pasikeitė. Lapkričio gale mokslo žurnale Nature dvi konkuruojančios JAV mokslininkų grupės tuo pačiu metu publikavo labaipanašūs straipsniai. Taip nutinka, kai prognozuojamas didelis atradimas ir savaite vėlesnis publikavimas reikštų pralaimėjimą. Konkurentai nepriklausomai vienas nuo kito sukonstravo sistemas iš 51 ir 53 kubitų, galinčias spręsti savo, gana siauros specializacijos matematinės fizikos užduotis. Ir dabar apie abu tyrimus rašo (su išlygomis), kad mokslininkai prisigretino prie ribos, už kurios prasideda „kvantinis pranašumas“: kvantiniai kompiuteriai geba – ar, veikiau, tuoj tuoj gebės – kai ką tokio, kas tradiciniams superkompiuteriams nepasiekiama.

„Mokslo bendruomenėje tai vertinama kaip labai labai esminis žingsnis pirmyn“, – patvirtina fizikos teoretikas Aleksejus Fiodorovas iš Rusijos kvantinio centro. Kai šių metų pavasarį konferencijoje apie didžiuosius duomenis ir mokslą jis skaitė lekciją „Kvantinis kompiuteris: didelis žaidimas iš paaukštinimo, kur sakė, kad „kvantinis pranašumas“ – artimos ateities reikalas, iki Naturepublikacijos buvo likę keli mėnesiai.

Kodėl tokie pokalbiai tapo įmanomi būtent dabar? Atrodytų, juk Kanados firma D-Wave savo kvantinius kompiuterius gamina jau nuo 2007 metų, tarp jos klientų – Google ir NASA. Už $15 mln galima įsigyti naujausią sistemos versiją, transformatorinę primenantį solidų 3m×3m×3mjuodą kubą. Ir jame net 2000 kubitų – kodėl tada keliamas toks triukšmas dėl eksperimentų su 51 ir 53 kubitais? Republic paprašė A. Fiodorovo paaiškinti, kas ir kaip.

Kaip veikia kvantinis kompiuteris?

Įprastuose kompiuteriuose minimalus informacijos vienetas yra bitas: nulis arba vienetas, herbas ar pinigas. Kvantiniuose kompiuteriuose kvantiniai ir bitai (jie dar vadinami kubitais, quantum bit). Jam sugalvota daug analogijų: tai ir Schrödingerio katinas, kuris tuo pačiu metu ir gyvas ir miręs, ir moneta, tuo pačiu metu nukrentanti ir herbu ir skaičiumi į viršų. Įprastesne fizikams kalba, kubite yra grynųjų kvantinių padėčių mišinys. O mišinių būna kuo įvairiausių. Dvi trečiosios „herbo“ ir trečdalis „skaičiaus“ yra viena, o padėčių mišinys lygiomis dalimis – visiškai kas kita. Variantų skaičius be galo didelis, ne vien paprasčiausi „yra – nėra“, vienetas ar nulis.

Intrigas kursto ir kvantinio susietumo reiškinys. Tarkime, yra dvi kvantinės dalelės skirtinguose Visatos kraštuose, tačiau tai, kas nutiks su pirma, darys įtaką antrai, nepaisant jas skiriančio atstumo. Kubitų būsenas galima „susieti“ – ir tada prasideda pats įdomumas.

Kas yra kubitas realybėje? Tai abstrakti idėja, kurią galima įgyvendinti įvairiausiai, kaip ir paprastų bitų atveju (tarkime, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įprastų kompiuterių operatyvioji atmintis buvo daroma iš magnetinių žiedų, suvertų ant vielučių: vienas žiedas – vienas bitas; septintojo dešimtmečio elektroniniuose kalkuliatoriuose naudota akustinė atmintis; dabar viskas, savaime suprantama, įgyvendinama kitaip).

Pati žinomiausia kubitų realizacija (ją naudoja D-Wave kompanija) – mažos superlaidžios mikroschemos, kurias reikia aušinti skystu heliu. Nature aprašytas 53 kubitų kompiuteris, kurį sukūrė Christofferio Monroe vadovaujama grupė iš Marylando universiteto – atskiri jonizuoti atomai, laikomi magnetiniu lauku. O jų konkurentai iš Harvardo, vadovaujami Mikhailo Lukino, ultrašaltus atomus valdė „optiniu pincetu“: kaip gaudyklė panaudoti lazerio spinduliai. Visais atvejais mokslininkai turi pasiekti temperatūrą, nuo absoliutaus nulio besiskiriančią vos šimtosiomis ar net tūkstantosiomis kelvino dalimis: D-Wave svetainėje rašoma, kad jų kubitai „180 kartų šaltesni už tarpžvaigždinę erdvę“.

„Kol kas mokslo bendruomenėje nėra vieningo sutarimo, kokia platforma bus pranašesnė. Todėl dabar ir superlaidininkai, ir atomai, ir jonai yra, galima sakyti, vienoje technologinėje stadijoje, – sako A. Fiodorovas.

Kas geriau ⁠– 51 kubitas ar 2000 kubitų?

iPhone’ą lyginti su kompiuteriu, naudotu Mėnulyje nusileidusios „Apollon -11“ misijos kosminiame laive (ir aifono skaičiavimo galia didesnė) – korektiška. Nors jų paskirtis ne ta pati, tačiau iš principo jie gali spręsti tokias pačias matematines užduotis: dauginti skaičius, skaičiuoti sinusus ir kosinusus ar pasiekti lygiąsias kryžiukų ir nuliukų žaidime. Šia prasme abu jie – universalūs kompiuteriai. O kvantinių kompiuterių reikalai kitokie. Visi sėkmingi naujienose nušviečiami pavyzdžiai pritaikyti savai siaurai užduočiai. Pavyzdžiui, D-Wave su savo 2000 kubitų sugeba atlikti „kvantinį atkaitinimą“. Tai reiškia, kad kvantiniams bitams suteikiama pradinė būseną ir jie perkeliami į gudriai sukonfigūruotą elektromagnetinį lauką, o paskui leidžiama sugrįžti į pusiausvirą būseną („atvėsti“) ir žiūrima, kokia ta pusiausvyra. Tai tinka įvairių sudėtingų užduočių minimumo paieškoms – pavyzdžiui, ieškant naudingiausių maršrutų ir teorijoje sprendžiant kokias nors krovinių gabenimo problemas. Tačiau nulaužinėti šifrų tokiu būdu nepavyks. Kompiuteriai, apie kuriuos lapkritį rašė Nature, buvo „kvantiniai simuliatoriai“ – jie imitavo kitą fizikus dominantį kvantinį procesą: kietų kūnų dalelių sukinių sąveiką. Tačiau Fiodorovas tikina, kad nepaisant savo siauros specializacijos, kvantiniai kompiuteriai su ultrašaltais atomais daug perspektyvesni už D-Wave naudojamus. „Jis turi potencialą tapti universaliu“, – sako fizikas. Mat 51 kubito kompiuteryje atskirų kubitų elgseną įvairiuose skaičiavimo etapuose galima valdyti, o ne tiesiog laukti, kol jie visi kolektyviai susitars dėl pusiausvyros.

Kam kvantiniai kompiuteriai reikalingi?

Labiausiai išreklamuotas kvantinių kompiuterių gebėjimas – šifrų nulaužimas. Visa šiuolaikinė kriptografija grindžiama tikėjimu (netgi klasikiniams kompiuteriams ši hipotezė nėra įrodyta), kad kai kurios matematinės užduotys gali būti išsprendžiamos tik patikrinant visus galimus variantus, o visų variantų patikrinimas – labai ilgas procesas. Vienas iš pavyzdžių yra didelių skaičių skaidymas dauginamaisiais – faktorizavimas: tuo paremtas RSA algoritmas. Šis algoritmas – arba panašūs – naudojami ir apsaugotuose Telegram pokalbiuose ir atliekant transakcijas su kriptovaliutomis.

Todėl 2012 metų rugpjūtį kvantiniam kompiuteriui ne atsitiktinai nurodyta išskaidyti 15 į 5 ir 3 – tai buvo galimybių demonstravimas, kurios įgaus praktinę prasmę, kai kvantiniai kompiuteriai ūgtels. „Naudojant užtektinai daug kubitų ir pakankamai greitai vykdant kiekvieną kvantinę operaciją, 1024 bitų ilgio RSA rakto parinkimas kvantiniu kompiuteriu užtruktų maždaug 10 valandų. O tos pačios užduoties atlikimas klasikiniu kompiuteriu – milijonus metų“, – sako Fiodorovas. Dar 1994 metais, kai nieko panašaus į kvantinius kompiuterius nebuvo nė vienoje laboratorijoje, amerikietis matematikas Peteris Shoras sugalvojo savo garsųjį kvantinį algoritmą, kurį naudojant, galima apsieiti be milijardus metų trunkančio nuoseklaus skaičių parinkimo: kvantinė sistema tam tikra prasme „mato“ visus galimus daugiklius tuo pačiu metu ir netinkamus kandidatus atmeta.

Ir ką tai reiškia? Konkrečiai – populiarių dabartinių kriptovaliutų pabaigą. „Labai supaprastinus ir atmetus visas detales, blokų grandinę sudaro dvi svarbios kriptografijos technologijos. Pirmoji – elektroniniai skaitmeniniai parašai: transakcijas būtina kažkaip pasirašyti. Ir daugumoje esančių blokų grandinių infrastruktūrų pasirašoma būtent taip, naudojant, pavyzdžiui, RSA arba elipsinių kreivių algoritmą, kurį, turint pakankamai galingą kvantinį kompiuterį, bus galima nulaužti, naudojant Shoro algoritmą, – paaiškino Fiodorovas. – Antroji technologija – kriptografinės maišos funkcijos. Šiuo atveju viskas sudėtingiau, bet ir čia kvantiniai kompiuteriai šiek tiek keičia žaidimo taisykles“.

Ar tai reiškia, kad visi kvantiniai tyrimai vykdomi, siekiant palikti pasaulį be kriptografijos? „Visi supranta: negana pasakyti „mes dabar jį sukursime ir jis viską sugriaus“. Niekas nesiekia sukurti atominės bombos, – sako mokslininkas. – Omenyje reikia turėti gražias užduotis, kurias galima gerai išspręsti“.

„Gražios idėjos“ pavyzdys – kvantinė chemija, molekulių modeliavimas. Pavyzdžiui, vaistų molekulių. Jeigu kokius nors mūsų ląstelių receptorius jo atitiks kaip raktas spyną, vaistai veiks tiksliai ir efektyviai. Kaip sužinoti, kokia molekulė iš miljonų įmanomų tinka geriausiai? Galima Petri lėkštelėse atlikti milijoną cheminių eksperimentų su ląstelių kultūromis, tačiau toks būdas ilgas ir brangus. Vaistų molekulių dizaino kūrimui kompiuteriu (CADD, computer-aided drug design) kvantinė mechanika itin tinka. O vienas kvantines sistemas (tai yra molekules) geriausia imituoti kitomis (t.y. kubitais) – nuo šios Nobelio premijos laureato R. Feynmano idėjos, išsakytos 1982 mtais, ir prasidėjo kvantinių kompiuterių istorija.

Kada kvantiniai kompiuteriai atsiras pas eilinius žmones ir kiek jie kainuos?

Nuo 2017 metų sausio, kvantinio kompiuterio modelį D-Wave 2000Q galima oficialiai įsigyti už $15 mln. Jei koks nors tyrėjas staiga nutartų tapti D-Wave konkurentu ir tiražuoti laboratorinį kvantinį kompiuterį, vargu ar atsirastų nors vienas smarkiai pigesnis už milijoną. Bent jau todėl, kad didelę prietaiso dalį turėtų sudaryti skysto helio kriogeninis įtaisas, o jų nei kompaktiškų, nei pigių nebūna.

Ar tai reiškia, kad naminių kvantinių kompiuterių nesulauksime? „Veikiausiai daug greičiau tapsime kvantinių kompiuterių naudotojais, nes jie bus prieinami per debesų kompiuteriją. Ir tai daug naudingiau, nei statytis kvantinį kompiuterį namuose ir dar diegti visą infrastruktūrą. Štai, turite Macbook Air, ir jums to gana. O jeigu reikia atlikti kokius nors skaičiavimus, tiesiog prisijungiate prie tarnybos, o ne perkate GPU“, – sako Fiodorovas, omenyje turėdamas dabar populiarią skaičiavimų atlikimo vaizdo plokštėmis idėją (GPU – „grafinis procesorius“, ir galingiausi iš jų, griežtai tariant, netgi nėra vaizdo plokštės). Didžiųjų duomenų specialistai tokiais procesoriais apmoko neurotinklus, ir dažnai naudingiau apmokėti kelias paras prieigos prie Amazon ar Google serverio su GPU, nei už $3000 pirkti galingiausią vaizdo plokštę mašininiam mokymuisi.

Kas ir kur tyrinėja kvantinius kompiuterius?

Spalį Kinijos kompanija Alibaba kvantinius kompiuterius pavadino savo 15 milijardų dolerių investicijos į mokslą programos vienu iš punktų. Google uždirba iš paieškų internete, Microsoft – parduodama programinę biuro įrangą, o IBM – iš verslo analitikos, tačiau visose šiose korporacijose yra savos mokslininkų komandos, užsiimančios kvantinių skaičiavimų tyrimais.

Kiek pasaulyje tokių grupių iš viso – nežinia. A. Fiodorovas mano, kad jų negalėtų būti daugiau, nei keli šimtai. Palyginimui, vėžį tyrinėjančių mokslinių grupių yra dešimtys tūkstančių – tai yra, kvantų specialistų šimtus, jei ne tūkstančius kartų mažiau, nei molekulinės biologijos.

Tarp užsiimančių kvantinės fizikos pritaikymu yra ir startuolių – ir jų yra dešimtys, sako Fiodorovas. „Kai kas siūlo savo programavimo kalbas būsimiems kvantiniams kompiuteriams, kai kas rašo jiems programinę įrangą, kai kas tiesiog sako: aš startuolis, aš žinau, kaip kurti kvantinius kompiuterius, duokite man pinigų ir konstruosiu juos pats, ir jokių Microsoft ir IBM nereikia“.

Būna ir radikalesnių idėjų. „Tęsiant blokų grandinių temą, šioje sferoje yra startuolis The Quantum Resistant Ledger. Jie siūlė kurti blokų grandines ir kriptovaliutas, remiantis postkvantiniais algoritmais, apsaugotais nuo įsilaužimo kvantiniais kompiuteriais. Ir iškėlė idėją, kad kvantinis kompiuteris – savotiška juodoji gulbė, kurią kažkas galbūt jau turi ir tiesiog dabar pernelyg neisiskelbdami iššifruoja visus duomenis“, – pasakoja Fiodorovas ir iškart paaiškina, kodėl pats jis nėra tokių sąmokslo teorijų šalininkas. Yra kvantinė kriptografija, kuria galima apsisaugoti nuo kvantinio kompiuterio ir yra postkvantinė: viena remiasi ryšio kanalais, kuriuose nesugadinus pranešimų, jų perimti neįmanoma, o kita – naujais matematiniais algoritmais. Fiodorovo grupė šiais metais pati, siekdama patikrinti hipotezę, sukūrė ryšio kanalą tarp dvejų banko skyrių. Todėl jis įsitikinęs, kad bandymai slapta kurti kvantinius kompiuterius vien svetimo susirašinėjimo skaitymui vestų į akligatvį. „Manau, po trijų keturių metų atsiras kvantinių komunikacijų tinklai, ir kurti didelį universalų kvantinį kompiuterį tik tam, kad būtų galima kažką iššifruoti, taps nebenaudinga“.

Turintis bent kiek laisvo laiko ir minimalių kompiuterinių žinių lengvai gali „Windows 7/8“ iškeisti į „Windows 10“.

Panašu, kad „Microsoft“ nutraukdami pasiūlymą atinaujinti nemokamai neišjungė galimybės su senais „Windows 7/8“ licenzijos kodais aktyvuoti „Windows 10“. Ši spraga palikta ir ką tik pasirodžiusiame „Creators Update“, kaip buvo ir su „Anniversary Update“.

Nepaisant to, kad šios spragos yra paliktos, žmonės atsinaujinantys po oficialaus pasiūlymo pabaigos elgiasi ne visai pagal įstatymus. Teoriškai jie pažeidžia naudotojo licenzinę sutartį ( EULA, End User License Agreement). Bet „Microsoft“ tai nelabai rūpi, nes ji iki šiol nesiima jokių veiksmų prieš tuos kurie į „Windows 10“ atsinaujino po pasiūlymo pabaigos.

Galime spėti, kad kompanija specialiai paliko šias landas, kad „Windows 10“ naudotojų skaičius augtų sparčiau. Bet tada kyla klausimas, kodėl to pasiūlymo nepalikti oficialiai? Tada „Windows 10“ naudotojų bazė augtų dar sparčiau.

Ben-Guriono universiteto Negeve (BGU) Kibernetinio saugumo tyrimo centro mokslininkai parodė, kad įvairiomis kameromis ir šviesos jutikliais galima pavogti duomenis iš „oro tarpu“ izoliuotų kompiuterių, naudojant jų standžiųjų diskų LED švieseles.

Kompiuteriai su „oro tarpu“ yra izoliuoti – atskirti tiek logiškai, tiek fiziškai nuo viešųjų tinklų, – kad į juos nebūtų galima įsilaužti per internetą ar įmonės vidinį tinklą. Šiuose kompiuteriuose dažniausiai laikoma jautriausia ir slapčiausia organizacijos informacija.

Dr. Mordechai Guri, Kibernetinio saugumo tyrimo centro R&D skyriaus vadovo, tyrėjų komanda, panaudodama standžiojo disko (HDD) aktyvumą rodančias LED švieseles, kurios būna daugumoje asmeninių ir nešiojamųjų kompiuterių. Tyrėjai išsiaiškino, kompiuteryje esanti kenkėjiška programinė įranga gali netiesiogiai kontroliuoti HDD LED, įjungdama ir išjungdama juos dideliu dažniu (tūkstančius kartų per sekundę) – tokio mirgėjimo žmogaus akis neužfiksuoja. Todėl slapta informacija gali būti užkoduota ir nutekinta LED signalais, kuriuos perima ir užfiksuoja nuotolinės kameros arba šviesos jutikliai.

„Mūsų metodas, lyginant su kitais LED panaudojimais yra unikalus, nes jis nėra lengvai aptinkamas,” pažymėjo Dr. Guri. „Standžiojo disko informaciniai LED dažnai mirksi, tad naudotojui nekils įtarimų.“

Dr. Guri ir Kibernetinio saugumo tyrimo centras atliko daug tyrimų, rodančių, kaip kenksminga programinė įranga gali įsiskverbti į oro tarpu izoliuotus kompiuterius ir perduoti iš jų informaciją. Anksčiau jie nustatė, kad tam galima panaudoti kompiuterio garsiakalbius ir ventiliatorius, FM bangas ir šilumą.

phys.org

Naujausiame atnaujinime vartotojų lauks:

• Naujos galimybės kurti, dalintis ir naudoti 3D turinį;
• Žaidimų transliacijos gyvai – paprastai ir interaktyviai su „Beam“;
• Spartesnė ir saugesnė naršyklė „Microsoft Edge“;
• Papildomos privatumo ir saugumo priemonės.

Daugiau informacijos apie „Windows 10 Creators“ atnaujinimą ir jo privalumus galima rasti tinklaraščio įraše.

Kitame tinklaraščio įraše galite susipažinti, kaip „Microsoft“ partnerių įrenginiai išnaudos „Windows 10 Creators“ atnaujinimo naujoves.

Šiuo metu kietuosiuose diskuose naudojamos technologijos leidžia vieną informacijos bitą įrašyti į maždaug 100 000 atomų, tad IBM tyrėjų atradimas leis ateityje kurti kur kas mažesnius ir talpesnius informacijos saugojimo prietaisus. Vystantis technologijai įmanoma, kad visa „iTunes“ biblioteka, kurioje šiandien yra 35 milijonai dainų įrašų, bus perkelta į kreditinės kortelės dydžio laikmeną.

Naujausias IBM mokslininkų atradimas tęsia kompanijos 35 metų veiklą nanotechnologijų srityje, tarp kurios pasiekimų yra ir Nobelio premiją laimėjusio skenuojančio tunelinio mikroskopo sukūrimas. Praėjusią savaitę IBM taip pat paskelbė, kad kurs pirmąjį pasaulyje kvantinį kompiuterį, skirtą verslui ir mokslui.

Tolesnės skenuojančio tunelinio mikroskopo studijos tirs kvantinio informacijos apdorojimo naudojant atskirus magnetinius atomus galimybes. „Magnetiniai bitai yra kietųjų diskų ir naujos kartos magnetinės atminties šerdis, – sakė IBM nanotechnologijų tyrimų komandos mokslininkas Christopheris Lutzas. – Šiuo tyrimu norėjome išsiaiškinti, kas vyksta, kai technologijas sumažini iki mažiausio įmanomo dydžio – atomo.“

IBM mokslininkai pademonstravo, kad elektros srove į vieną atomą galima įrašyti ir nuskaityti informacijos bitą. Jie taip pat parodė, kad atomų magnetiniai laukai gali būti įrašyti ir nuskaityti atskirai, net jei juos skiria vos vienas nanometras – atstumas lygus milijoninei smeigtuko smaigalio daliai. Tai leidžia dabartinę atminties laikmenų talpą suspausti tūkstantį kartų.

Tolesnis nanostruktūrų, kontroliuojančių kiekvieno atomo poziciją, taikymas leistų verslui ir žmonėms į to paties dydžio laikmenas talpinti 1000 kartų daugiau informacijos, o ateityje radikaliai sumažintų duomenų centrų ir kompiuterių dydį bei padidintų jų galingumą.

IBM mokslininkų tyrimas buvo paskelbtas prestižiniame „Nature“ žurnale.

Kurdami mažiausią pasaulyje magnetą IBM tyrėjai panaudojo skenuojantį tunelinį mikroskopą, kompanijos išradimą, kuris 1986 m. buvo įvertintas Nobelio fizikos premija, ir juo valdė pavienius holmio atomus. Mikroskopas veikia absoliučiame vakuume, kad būtų išvengta oro molekulių ir kitos galimos taršos. Mikroskope taip pat šaldymui naudojamas skystas helis, kuris leidžia atomams išlaikyti magnetinių momentų orientaciją pakankamai ilgai, kad į juos būtų galima patikimai įrašyti ir nuskaityti informaciją.

IBM tyrimų padalinys veikia daugiau nei septynis dešimtmečius ir šiuo metu turi 12 laboratorijų šešiuose pasaulio žemynuose, kur dirba 3000 mokslininkų. Šeši IBM tyrėjai tapo Nobelio premijų laureatais.

Naujosios atminties ribota prekyba pradedama jau šiandien, o stabili jos pasiūla turėtų būti užtikrinta antroje šių metų pusėje. Antrą metų ketvirtį turėtų būti pristatytas ir 750 GB talpos PCIe modelis bei 375 GB U.2 formato modelis, o antroje metų pusėje reikėtų laukti pasirodant 1,5 TB PCIe atmintinės bei 750 GB ir 1,5 TB U.2 formato atmintinių.

„3D Xpoint“ yra naujo tipo nuolatinės atminties tipas, sukurtas „Intel“ bendradarbiaujant su „Micron“. Tikslių techninių šios atminties veikimo principų bendrovės neplatina, tačiau manoma, kad jos veikimas pagrįstas kažkokiomis varžos permainomis duomenų įrašymo metu, tačiau tokios atminties našumo ir techninės charakteristikos yra tokios, kad jos panaudojimas yra labai patrauklus labai plačiame taikymo sričių spektre.

Pirmą kartą pristačius šią technologiją 2015 metais „Intel“ tikino, kad šis atminties tipas bus net 1000 kartų spartesnis nei „NAND Flash“, 10 kartų tankesnis nei DRAM ir 1000 kartų patvaresnis nei NAND. Tiesa, tuo metu pristatymas vien rinkodariniais šūkiais ir baigėsi – nebuvo nei aiškinama, kokios funkcijos atlikimo metu buvo lyginamas greitumas, nei su kokio tipo NAND atmintinėmis buvo lyginama.

Vasarį viešumoje pasirodė pirmosios P4800X techninės charakteristikos, pagal kurias aišku: šis komponentas yra skirtas duomenų centrams, aptarnaujantiems programas su didžiuliais duomenų įrašymo/nuskaitymo krūviais ir reikalaujančias minimalios delsos.

Ši atmintis sugeba pasiekti 2400 MB/s nuskaitymo ir 2000 MB/s įrašymo greitį. Skaičiai įspūdingi, tačiau pati greičiausia „NAND Flash“ atmintis jau šiandien sugeba truputėlį greičiau. Tačiau P4800X atminties privalumai išaiškėja kai tenka palaikyti ilgalaikį didelio duomenų įrašymo ir nuskaitymo krūvį – pranašumą naujo tipo atmintinei suteikia maža delsa.

Ir nors vien to pakanka, kad kai kurie duomenų centrai rikiuotųsi į eilę prie „Intel“ sandėlių, „Optane“ atmintinės turi ir dar vieną įdomią galimybę: jeigu kompiuteryje naudojamas „Xeon“ klasės procesorius, ši atmintis gali būti naudojama ne tik kaip nuolatinė, bet ir kaip darbinė (RAM) – tiesa, šiuo atveju „Optane“ delsa ir įrašymo greitis nusileidžia įprastinei DRAM atminčiai, tačiau kaina yra kur kas mažesnė, o atminties tankis didesnis.

Acer Predator 21X Nešiojamas žaidimų kompiuteris.

Šio kompiuterio kaina rinkoje apie 9999€ – 8520£.

Kompiuteris turi du maitinimo blokus, penkis aušinimo ventiliatorius 21 colio lenktą ekraną ir daug kitų privalumų.

SPECIFIKACIJOS:

• 21-inch screen, 21:9 aspect ratio, 2,560×1,080-pixel resolution
• 120Hz refresh rate
• 2000R curved screen
• Nvidia G-Sync
• Tobii Eye Tracking
• Two Nvidia GeForce GTX 1080 GPUs
• Seventh-gen Intel Core i7-7820HK (overclockable) CPU
• Can store up to five storage drives at a time
• Two power supplies to run
• Five system fans
• Nine heat pipes to stay cool
• HDMI port and two DisplayPorts
• Four speakers and two subwoofers
• Mechanical keyboard uses Cherry MX switches and has an RGB LED under every key
• SD card reader
• 19.4 pounds (8.8 kg)