Praeitą savaitę pasauliui sulaukus didžiausios istorijoje kibernetinės atakos prisiminėme, kad mes, Lietuva, garsėjame sparčiausiu, geriausiu plačiajuosčiu internetu. Ir kas iš to?
– Superinterneto valstybės įvaizdis bliūkšta. Trimitavome, kad interneto galiomis lenkiame visą pasaulį, bet pagal neseniai paskelbtus „Eurostat“ duomenis tarp europiečių esame vieni prasčiausių vartotojų. Pernai internetu naudojosi 60 procentų Lietuvos gyventojų, tuo metu ES vidurkis siekia 71 proc. Ar jus tas stebina? – „Respublika“ teiravosi pirmųjų nepriklausomų radijo stočių įkūrėjo, VIII Vyriausybės ryšių ir informatikos ministro, buvusio Seimo nario Rimanto Pleikio.
– Šalia kitų Europos šalių atrodome prastokai, bet, tiesą sakant, tas nestebina. Naudojimosi kompiuteriais, o kartu ir internetu, mastas priklauso nuo trijų dalykų – pirma, nuo visuomenės išsilavinimo lygio, jos intelektualinio potencialo, antra, nuo infrastruktūros išvystymo ir pagaliau nuo ekonominės galimybės pirkti ryšio linijas, kompiuterius ir visu tuo naudotis.
Nenorėčiau sakyti, kad Lietuvos išsilavinimo lygis yra žemas. Infrastruktūrą – tiek mobiliųjų, veikiančių per eterį, tiek fizinių tinklų – turime tikrai gerą. Tad kompiuterių ir interneto ryšio plitimą pirmiausia riboja ekonominis veiksnys. Daugybė žmonių, ypač periferijoje, mažuose miesteliuose ir kaimuose, yra per daug nuskurdę, kad galėtų sau leisti prabangą turėti interneto ryšį ir juo naudotis.
– Ir kas mums tada iš tų interneto supergalių, jei daug kam jis apskritai neprieinamas? XXI amžiuje liūdnai skamba: internetas – prabanga…
– Privatus verslas yra investavęs daug pinigų į tai, kad tinklai būtų kokybiški, kad būtų sutvarkyta reguliavimo sfera. Mobiliosios telefonijos, kartu ir duomenų perdavimo srityje, turime realią konkurenciją tarp kelių operatorių, taigi ir geras kainas, gerą aprėptį. Tačiau daugybė žmonių tiesiog negali tuo naudotis. Disonansas – akivaizdus.
Pateiksiu kelis pavyzdžius, kurie mane kaip žmogų palietė. Zarasuose, mieste, kuris yra rajono centras, jau kuris laikas nebėra nė vieno banko skyriaus. Žmonėms nelieka nieko kito, kaip naudotis internetine bankininkyste. Viena vertus, tas gerai, mano, jūsų aplinkoje kiekvienas ja naudojasi. Tačiau daug žmonių ir pačiuose Zarasuose, ir aplinkiniuose kaimuose, kurių kasdien nepasiekia keleivinis transportas, turi milžinišką problemą. Kaip susisiekti su banku, kaip, tarkim, pervesti pinigus ar juos gauti?
Užuot palikę elementarią galimybę bent jau rajono centre ateiti ir sutvarkyti savo finansinius reikalus, bankai, taupydami savo pinigus, verčia savo klientus jungtis prie interneto. Jei žmogus tam neturi pinigų, jis atsiduria spąstuose.
Kitas dalykas. Neseniai nuskambėjo informacija, kad didžiausiame Lietuvoje Varėnos rajone bus uždaromi pašto skyriai, visame rajone jų liks vos keli. Tai vėl nepatogumai žmogui: keleivinis maršrutinis transportas nevažinėja, pašto skyriai uždaromi, pinigų internetui ir kompiuteriui nėra. Daugybę žmonių į atskirtį stumia elektroninė prievarta.
– Kas ta elektroninė prievarta?
– Kai viskas sudedama į internetą. Nėra jokios problemos, jei esi jo vartotojas. Kai kalbuosi su savo vaikais, kuriems daugiau nei 30 metų, pasidžiaugiame, kaip tai patogu, kai visus reikalus gali susitvarkyti neatsitraukęs nuo savo kompiuterio. Radijo stotyje „Radiocentras“ kompiuterius pradėjome naudoti 1993 metais, džinglams, reklamai, šaukiniams transliuoti. Ir dabar Tarptautinis Baltijos bangų radijas programų komutaciją, įrašymą, atkūrimą daro kompiuteriais. Mes su jais dirbame kiekvieną dieną.
Bet jeigu žmogus gyvena tolimesnėje nuo rajono centro, nuo banko, pašto skyriaus vietovėje ir finansiškai neišgali turėti internetą ir kompiuterį, ir kartu dar nėra įgijęs gebėjimų valdyti tas priemones, jis yra atribojamas, varomas į elektroninę atskirtį. Jis lieka tarsi be rankų.
Viena vertus, pažangu ir puiku, kad internetas plinta, turime puikią infrastruktūrą, yra didžiuliai duomenų perdavimo greičiai, kad yra reali konkurencija telefonijos ir duomenų perdavimo srityje. Kita vertus, turint galvoje visuomenės nuskurdimą arba nuskurdinimą, milžinišką atskirtį tarp turtingų ir nepasiturinčių visuomenės sluoksnių, sunkiai galą su galu suduriantys mūsų piliečiai yra nustumti į užribį. Dėl to labai liūdna.
– Gal, orientuodamiesi į technologijas, pražiūrėjome svarbesnius dalykus? Vargu ar sustabdysime technologinę pažangą, bet ką daryti, kad ji dar labiau nedidintų atskirties?
– Konstatuoti faktą, kad vartotojų skaičiumi mes atsiliekame nuo vidurkio, ir pripažinti, kad tai nėra gerai, maža. Reikia mažinti finansinę, turtinę atskirtį tarp žmonių. Vis piktinamės, kodėl vieni ar kiti pareigūnai gauna dideles algas, nors mokytojai, dėstytojai uždirba kur kas mažiau, pensijos mažos. Nenorėčiau savo nuomonės kažkam primesti ar siūlyti visuomenei, bet draugų rate pasvarstau, kodėl negalėtume taikyti vadinamojo rangų tabelio, paremto baziniu dydžiu – oficialiai patvirtintu vidutiniu darbo užmokesčiu, kuris šiuo metu yra beveik 800 eurų. Ir tada nuspręsti, kad, tarkim, valstybės prezidentas – labai atsakingos pareigos, mūsų išrinktas, išlaikomas iš mūsų mokesčių – gauna trijų vidutinių darbo užmokesčių (VDU) dydžio algą, Seimo nariai, ministrai – dviejų, kiti – dar mažiau.
Kai pasakai tokią mintį, kiti iškart pradeda rėkti, kad tada jau į Seimą ateis visiški kvailiai. O tai kvailiai yra gydytojai, mokytojai, žurnalistai, dėstytojai, darželio auklėtojai, gaudami vieną VDU ir dar mažiau?
Prezidento, Seimo narių, ministrų algų sumažinimas didžiąja prasme tikrai nesutaupytų pinigų. Valstybės tas neišgelbėtų, bet žmonės pajaustų, kad Lietuvoje yra daugiau teisingumo. Ir tada, kai kiekvienas Seimo narys ir ministras turėtų tą dviejų VDU atlyginimą, tarkim, pusantro tūkstančio eurų, jis gal net pradėtų galvoti, o kaipgi gyvena kiti žmonės. Nuo to galbūt išjudėtų visi reikalai socialinio teisingumo link. Taip pat ir link to, kad žmonės galėtų įsigyti kompiuterį, programinę įrangą ir nuomotis ryšio linijas.
– Negali sakyti, kad žmogus negali prieiti prie kompiuterio. Projektas „Bibliotekos pažangai“ aprūpino jais net ir kaimo bibliotekas. Tik ar ir čia neprasilenkta su sveiku protu? Prie puikios įrangos žmogus sėda visiškai tam nepasiruošęs, geriausiu atveju susimoka mokesčius, pakalba skaipu su emigrantais giminaičiais, ir tai tik padedamas bibliotekininkės.
– Ta galimybė – išsigelbėjimas žmonėms, kurie neišgali kompiuterio turėti namuose. Kadangi visos paslaugos yra suvarytos į elektroninę erdvę, paštas išsikrausto, banko skyriai užsidarinėja, kas lieka kaimo žmonėms? Bibliotekos jiems ir telieka. Projekto pinigai buvo panaudoti labai gerai, tai, kas už juos sukurta, dabar iš tikrųjų atlieka gelbėjimo rato funkciją žmogui, išmestam į niekur, per prievartą išgrūstam į elektroninę erdvę, kuriai jis tiesiog per daug neturtingas. Reikia tik nukelti kepurę prieš bibliotekininkus, kurie daro tai, kas pagal pareigybines instrukcijas jiems nepriklauso.
Jeigu Lietuvoje algos ir pensijos būtų pasiekusios kelis tūkstančius eurų, tada galėčiau teigti, kad vis dar neturintis kompiuterio, neišmokęs juo dirbti, neturintis ryšio linijų žmogus yra tiesiog atsilikęs ir apsileidęs. Bet kol kas taip sakyti būtų tiesiog amoralu. Kol kas tai vienareikšmiškai skurdo, socialinės atskirties padariniai.
– Tad suformuluokime aiškiau: ką mums duoda vienas sparčiausių pasaulyje internetas? Ta Lietuvos dalis, apie kurią kalbame, tam faktui turbūt abejinga tiek pat, kiek ir mūsų užmojams kosmoso programose? O kam tai svarbu ir naudinga?
– Tuo naudojasi telekomunikacijų operatoriai, kompiuterių bei programinės įrangos pardavėjai – tie verslai, kurie iš to daro pinigus, moka mokesčius ir taip toliau. Jie labai gerai išvystę savo veiklą, ir galėtume tuo tik džiaugtis, bet susidarė tokia situacija, kai viskas ėmė strigti dėl žmonių skurdo.
– Ar skurdo rodiklis, aplink kurį vis sukasi mūsų pokalbis, netaps ta aplinkybe, kuri didina informacinio turinio pavojus? Pasaulyje tai vis labiau aktualu, turime net Tarptautinę saugesnio interneto dieną. Skurdas ir neišmanymas, menka patirtis dažnai žengia greta, tad ar nesame šia prasme labiau pažeidžiami?
– Pradedant nuo islamiškųjų ekstremistų, nepadoraus turinio informacijos, prorusiško, arba antivakarietiško, antilietuviško, turinio informacijos iki instrukcijų, kaip pasidaryti bombytę ar kaip susimaišyti dozę narkotikų, – tai pavojingas turinys ir jis internete yra. Jeigu ES ar Lietuvoje kažkas galvoja, kaip reikėtų tokį turinį filtruoti, riboti, uždrausti, bausti jo turėtojus ir platintojus, mano įsitikinimu, einama teigiama linkme. Aš nesiečiau to su cenzūra, nes tai yra apsigynimas nuo tokio pobūdžio informacijos.
– O ar įmanoma šioje erdvėje užtikrinti informacijos patikimumą? Jūs – radijo žmogus, tad puikiai žinote, kad radijuje, kaip ir spausdintinėje žiniasklaidoje, informacija prieš pateikiant vartotojui yra patikrinama, kiek įmanoma apsidraudžiama nuo netikslumų, klaidų. Kas nuo jų saugo internete?
– Atsakymas yra vienas – paties vartotojo erudicija. Mes su jumis turbūt per sekundės dalis, pamatę elektroniniame pašte informaciją, suvokiame ją kaip šlamštą. Žinių, platesnę pasaulėžiūrą turintis, dažniau besinaudojantis internetu žmogus pats supras, kas yra pelai, kas grūdai.
Dar gana neseniai vienas mano pažįstamas rimtu veidu klausė, ar nevertėtų važiuoti į Pietų Afriką, nes iš ten elektroniniu paštu gavo „labai viliojantį“ pasiūlymą daryti kažkokius biznius. Jis buvo išsilavinęs žmogus, tik dar nelabai patyręs, kas tas internetinis šlamštas.
Valstybė ir institucijos nuo visko neapgins ir visko neperfiltruos, kad ir kaip stengtųsi. Todėl, kalbant apie internete pateikiamą informaciją, atsakomybė gula ir ant paties vartotojo pečių.
Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump), siekdamas išvengti iškraipymų, stengiasi su žmonėmis komunikuoti tiesiogiai per tviterį. Nenoriu vertinti, gerai tai ar blogai. Tačiau žiniasklaida – tai profesionalūs žurnalistai, redakcinė politika, informacijos kokybės standartai. Dažniausiai su retomis išimtimis ta informacija pateikiama aprobuota ir kokybiška. Juk nesėda kiekvienas žmogus iš gatvės lėktuvo vairuoti ar operuoti ligonio. Informacija, perėjusi per autoritetingos žiniasklaidos filtrą, yra dozuota, normuota, patikrinta, ar nėra šiukšlių, propagandos ir taip toliau, todėl reikėtų vartoti ją. O internetas yra be filtrų, ir ten galima rasti visko, ko tik nori. Todėl ir paties žmogaus atsakomybė išlieka didžiulė. Ten pavojų yra ir bus.
– Ar gali feisbuke ar kitame socialiniame tinkle papasakoti apie save viską ir likti saugus? Autoritetinga žiniasklaida neskelbia nepilnamečių atvaizdų, o feisbukas mirga pačių tėvų sukeltomis jų nuotraukomis.
– Žmonės, neturintys išsilavinimo, atsargumo ir stabdžių, sukelia sau pavojų – jais gali pasinaudoti labai negerų ketinimų turintys nusikaltėliai.
Valstybė, besirūpinanti savo piliečiais, turėtų, savo jėgomis arba pasitelkdama privatų kapitalą ar ES fondus, organizuoti gyventojų švietimą. Kad ir per socialinę reklamą, kuri būtų tame pačiame feisbuke, internete, laikraščiuose, radijuje, kad ji didintų žmonių budrumą, aiškintų, kaip reikia atsargiai elgtis internetinėje erdvėje. Lygiai taip pat, kaip yra daroma kelių eismo srityje. Ten turime sėkmingų rezultatų.
Neišsilavinusi visuomenė yra tamsi, tada ji yra labai pažeidžiama, kenkianti sau ir kitiems. Banali tiesa, bet valstybėje ji dar nėra įtvirtinta.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
