Jei žvelgtume į paskutinę vykdytą misiją kaip atskaitos tašką būsimiems darbams, neabejotinai viso pasaulio dėmesys krypo į tirštais juodais dūmais apsipylusį laivą ir net du prarastus naikintuvus. Ne numuštus, bet nesugebėjusius nusileisti ant jo denio. Žinant, kad lėktuvnešis gali gabentis vos 24-is naikintuvus, tai rimtas ne tik finansinis, bet ir realus kovinių pajėgumų praradimas, kurio reikia vengti visais įmanomais būdais.

Didele dalimi „Admiral Kuznecov“ kamuojančios bėdos neturėtu nieko stebinti, jis pirmasis, ir galima sakyti vienintelis, iš savo klasės. Pirmumas technikos srityje dažniausiai reiškia, kad tai testavimo platforma. Platforma, kurios bėdų laukiama, o jų sprendimas padeda išgaudyti ateities laivams kilsiančias bėdas. Tačiau kaip žinome, yrant Sovietų Sąjungai, buvo spėtas pastatyti tik šis laivas. O ir jis pilnai nebaigtas turėjo pabėgti į Rusiją. Ten, net neturint reikiamų sąlygų, jis baigtas įrengti. Galiausiai priimtas tarnybon. Ne šiltajame Kryme, kaip buvo planuota, bet tolimoje Rusijos šiaurėje netoli Arkties.

Tokių bėdų neišgaudymas labiausiai matomas variklių skyriuje. Negražūs juodi dūmai būtu priimtini, jei varikliai veiktu patikimai, bet to jie nedaro. Visiškai. Problemos ištakos siekia pradžių pradžias. „Kuznecov“ buvo didžiausias bei ambicingiausias projektas kokį iki tol buvo stačiusi TSRS. Jame sumontuoti aštuoni naujoviški, aukšto slėgio boileriai su turbinomis. Tuomet tai buvo aukščiausia technikos pažanga leidusi laivui generuoti daug galios ir būnant ne branduoliniu nedaug kuo jiems nusileisti greitumu. Tačiau jie nuo pat pradžių neveikė tinkamai, Sąjunga griuvo, o visų sąjunginių šalių pramonės įmonės susidūrė su finansine krize.

Augančios Rusijos ambicijos menkai sutapo su silpna Ukrainos pramone, kuriai liko visos pagrindinės laivų variklių gamyklos. Jos pagalba variklio bėdų neištaisė, o dabar net norint tų ryšių nebebūtų.

2010-ais rusų generolai svajojo išmesti šiuos netikusius variklius, pakeičiant atominiu reaktoriumi ar bent kažkuo patikimesniu. Apie branduolinio reaktoriaus kūrimą žinių negirdėti, bet pasirašytoje remonto sutartyje su „Jungtine laivų statybos korporacija“ minimas visiškas variklių skyriaus atnaujinimas.

Beveik brolis dvynys „Liaoning“ buvo pabaigtas statyti Kinijoje. Kinai, nusipirkę nebaigtą statyti korpusą, atsisakė bendradarbiavimo su ukrainiečiais, turinčiais darbinės patirties su rusiško lėktuvnešio varikliais. Vietoje to įmontavo įprastus variklius, tokius kokie kuriami komerciniams prekiniams laivams arba keltams. Galios mažiau, bet jų patikimumas žinomas. Ypač matant kokiais tempais vieną po kito lėktuvnešius stato kinai. Nebuvo laiko žaisti su neveikiančiomis technologijomis.

Labai realu, kad ir Rusija savo modernizaciją pasuks šiuo keliu. Paaukos lėktuvnešio greitį vardan išaugsiančio patikimumo. Tačiau tai tik spėjimas, konkrečių darbų masto Rusijos pusėje niekas nekomentuoja. Tas matyt bus padaryta kai darbai įsibėgės.

Kita sritis kurioje visi tikėjosi modernizacijos — viršutinis denis. Daugelis manė, kad visa jo danga bus pakeista, o kartu modifikuota pakilimo rampa. Tai kritinės svarbos dalys lemiančios naikintuvo pakilimą. Operacija Alepe parodė tai kas buvo akivaizdu, laivas buvo projektuotas ne tam.

Visa TSRS lėktuvnešių programa iš esmės skyrėsi nuo Vakarų valstybių. Vakaruose lėktuvnešiai buvo smogiamoji jėga, o už „geležinės uždangos“, jie turėjo būti priedanga laivynui. Tiek patys pirmieji „Kijevo“ klasės, tiek vėlesnis „Kuznecov“, gabenosi lėktuvus turėjusius ginti nuo oro atakų. Žemės taikiniams turėjo smogti paties laivo gabenamos įvairių tipų raketos.

Palyginimui: oras-oras raketa „Vympel R-73“ sveria 105 kg, o oras-žemė valdoma bomba „KAB-500KR“ visus 500 kg. Penkiskart daugiau. Pakeitus amunicijos tipą, tai kur kas didesnis svoris bandančiam pakilti naikintuvui, kas nebuvo planuota projektuojant. Plius trumpesnis pakilimo takas nei standartiniame oro uoste. Visa tai atveda iki kuro ir gabenamo naudingo krovinio kiekio taupymo. Toks taupymas atsiliepia kokybei ką gali padaryti visa atplaukusi lėktuvnešio grupė.

Kinai, atkūrę nepastatytą lėktuvnešį, ko gero susidūrė su ta pačia pritaikymo kitiems tikslams problema. Antrasis jų pačių pastatytas lėktuvnešis vizualiai toks pats, bet jie skelbėsi padarę nežymių pakeitimų pakilimo rampos konstrukcijoje. Jie ją pažemino nuo 14 iki 12 laipsnių kampo.

Rusijos planuose numatyta dirbti nuo kito galo. Jie keis nusileidžiančius lėktuvus sustabdančių trosų gaudyklę. Pastaroji buvo kaltinama dažnais trosų trūkimais. Vienas jų potencialiai lėmė naikintuvo avariją kompanijos Sirijoje metu. Spėjama naikintuvui belaukiant leidimo tūpti baigėsi degalai. Visą gaišatį sukėlė prieš tai nusileidusio lėktuvo stabdymo sistemai padaryta žala.

Specialistų darbas analizuojant šio bei kito, indams parduoto senesnio, Kijevo klasės, lėktuvnešio duomenis gali atnešti laukiamos naudos.

Mažiau matomi, bet ne mažiau svarbūs kiti suplanuoti darbai: bus pakeistos kelios vandens pompos, atnaujintos priešlėktuvinės gynybos raketos (vietoje sovietinių laikų „Kinžal“, bus įdiegtos nesenai sukurtos „Pancyr“).

Bene pats didžiausias pokytis nuo pastatymo suplanuotas elektronikos srityje. Nuo įrengimo darbų pabaigimo 1991 metais „Admiral Kuznecov“ niekada nebuvo modernizuota skrydžio kontrolės bei denio valdymo įranga. Šiame etape joms bus skirtas bene didžiausias dėmesys. Bus pakeista vos ne visa kontrolės bokšto įranga. Tiesa radarų ir komunikacijos įrangai dėmesio neskirta, jos matyt liks tokios kokios buvo suprojektuotos.

Ką mano patys rusai? Didelio entuziazmo nėra, buvo pasigirdę net klausimų ar nevertėtų statyti naują užuot kišus pinigus į seną daiktą. Kol kas Rusija neturi nei tokio dydžio laivo statybų patirties, nei vietos kurioje pavyktu pastatyti tokio dydžio laivą.

Laivyno skaičiavimais, už šią modernizacijos sumą pavyktu pastatyti tik du/tris korvečių klasės laivus. Naujausios korvetės gali gabenti po kelias sparnuotasias raketas ir jos gali būti pavojingos, bet nė iš tolo nepakeistu laivyno karinio potencialo. Šis lėktuvnešis irgi ne stebuklas, bet jis bent jau leidžia pasiųsti psichologinę žinutę. Atsiminkime paskutinę kelionę link Sirijos krantų. Pasaulinio lygio dėmesys. Visi buvo priversti komentuoti, o kur dar buvimas nedideliame klube turinčiame tokio tipo ginkluotę gebančią veikti toli nuo šalies krantų.

Kuznecovas Murmanske praleis artimiausius trejus metus. Jo sugrįžimo laukiama 2021 metais. Tuomet jis jau bus sulaukęs solidaus 40-ies metų jūroje jubiliejaus. Įprastai šalys savo didžiuosius laivus nurašo praėjus pusei amžiaus nuo statybos. Pasenusios technologijos, išsemtos modernizacijos, pavargęs nuo metų naštos metalas.

Panašu ši modernizacija jo nepadarys tikru lėktuvnešiu, bet bus kone paskutinė į kurią investuoti pinigus dar buvo šiokia tokia logika. Ar iki jo tarnybos pabaigos Rusija ras kuo jį pakeisti, kol kas tik atviras klausimas. Ambicijų ir projektų yra, bet išskyrus žodžius nieko kito vis dar nematyti.

Parengė Arnas Mulokas

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

„Ko gero, geriausia išrinktajam prezidentui būtų suprasti pagrindinius Vladimiro Putino užsienio politikos veiksnius ir priimti juos kaip sunkią tikrovę, o ne norėti, kad jie pasikeistų, ar apsimesti, jog V. Putinas gali būti tiek sugėdintas, kad jų atsisakytų.

D. Trumpo kadencijos metu, kaip ir per antrąją Baracko Obamos kadenciją, dvišalių Rusijos ir JAV santykių strategiją lems keturi faktoriai – V. Putino atsidavimo savo ideologiniams įsitikinimams ir įsipareigojimo atlikti istorinę misiją mastas; supratimas, kaip vykdyti vidaus politiką, kad pavyktų išlaikyti režimą; jo užsienio politikos populiarumo mastas; JAV reakcijos į Rusijos išorės elgesį“, – tekste teigia L. Aronas.

Priešingai tradicinei išminčiai, kurią pats V. Putinas skatina, Rusijos užsienio politika – ypač santykiai su JAV – nėra paremta ad hoc įniršiu, nuoskauda ar nekantrumu. Nors taktinės staigmenos yra aiškiai V. Putino užsienio politikos prioritetinis metodas, ideologiniai jo strategijos pamatai buvo akivaizdūs ir pastovūs beveik nuo pat pirmos jo prezidentavimo dienos, pažymi politologas.

Kaip pastebi autorius, nors jis uoliai save pateikia kaip Rusijos patriotą (ir iš tiesų gali toks būti), šis jo bruožas išryškėjo palyginti neseniai. Svarbiausia, ko reikia, siekiant suprasti V. Putiną, yra prisiminti, kad jis, pirmiausia ir svarbiausia, yra aistringas sovietinis patriotas. Turint mintyje jo šeimos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

V. Putino senelis, virtuvės šefas, gamino Leninui ir jo žmonai Nadeždai Krupskajai bei Maskvos Komunistų partijos Centro komitetui. Jo tėvas, kuris kovėsi prieš nacius negailestingoje SMERŠ (karinė TSRS specialioji tarnyba – LRT.lt) sabotažo ir žudymo organizacijoje, buvo smarkiai sužalotas ginant Leningradą ir vėliau tapo Komunistų partijos organizatoriumi Leningrado gamykloje. Jaunasis Vladimiras augo apsuptas nuolatinių Sovietų Sąjungos pergalių srauto: „Sputnikas“, J. Gagarino skrydis, branduolinis paritetas su JAV. Jis savanoriavo KGB dar būdamas mokinys, o į partiją pateko dar studijų laikais, nors 1970-aisiais patekti į partiją nebuvo lengva.

„Taigi, kai V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus tragedija“, mintyje jis turėjo didžiausią per visą jo gyvenimą asmeninę tragediją. Valdant M. Gorbačiovui, majoras V. Putinas veikė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ryškiausias V. Putino prisiminimas iš tų laikų yra įniršusi minia, apsupusi KGB rezidenciją Dresdene  1989-ųjų lapkritį po Berlyno sienos griūties. Pastato viduje V. Putinas ir jo kolegos degino dokumentus, bet kurią akimirką galėdami tikėtis pastato šturmo.

Pasak autoriaus, beveik neišvengiamai artėjant JAV ir Rusijos viršūnių susitikimui tapo beveik visiškai aišku, kad naujasis JAV prezidentas greitu metu norės nustatyti tinkamą JAV santykių su Rusija toną. Tai jis galėtų daryti pakeisdamas pastarųjų ketverių metų „Rusija veikia, Amerika reaguoja“ modelį ir paskatindamas Rusiją tapti mažiau konfrontuojančia. Taip pat tikėtina, kad Donaldas Trumpas tai bandys pasiekti be ultimatyvių deklaracijų ir po jų sekančių atsitraukimų nuo „raudonos linijos“ ar konfliktų rizikos su Kremliumi.

D. Trumpo kadencijos metu, kaip ir per antrąją Baracko Obamos kadenciją, dvišalių Rusijos ir JAV santykių strategiją lems keturi faktoriai – V. Putino atsidavimo savo ideologiniams įsitikinimams ir įsipareigojimo atlikti istorinę misiją mastas; supratimas, kaip vykdyti vidaus politiką, kad pavyktų išlaikyti režimą; jo užsienio politikos populiarumo mastas; JAV reakcijos į Rusijos išorės elgesį“, – tekste teigia L. Aronas.

Priešingai tradicinei išminčiai, kurią pats V. Putinas skatina, Rusijos užsienio politika – ypač santykiai su JAV – nėra paremta ad hoc įniršiu, nuoskauda ar nekantrumu. Nors taktinės staigmenos yra aiškiai V. Putino užsienio politikos prioritetinis metodas, ideologiniai jo strategijos pamatai buvo akivaizdūs ir pastovūs beveik nuo pat pirmos jo prezidentavimo dienos, pažymi politologas.

Kaip pastebi autorius, nors jis uoliai save pateikia kaip Rusijos patriotą (ir iš tiesų gali toks būti), šis jo bruožas išryškėjo palyginti neseniai. Svarbiausia, ko reikia, siekiant suprasti V. Putiną, yra prisiminti, kad jis, pirmiausia ir svarbiausia, yra aistringas sovietinis patriotas. Turint mintyje jo šeimos istoriją, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.

V. Putino senelis, virtuvės šefas, gamino Leninui ir jo žmonai Nadeždai Krupskajai bei Maskvos Komunistų partijos Centro komitetui. Jo tėvas, kuris kovėsi prieš nacius negailestingoje SMERŠ (karinė TSRS specialioji tarnyba – LRT.lt) sabotažo ir žudymo organizacijoje, buvo smarkiai sužalotas ginant Leningradą ir vėliau tapo Komunistų partijos organizatoriumi Leningrado gamykloje. Jaunasis Vladimiras augo apsuptas nuolatinių Sovietų Sąjungos pergalių srauto: „Sputnikas“, J. Gagarino skrydis, branduolinis paritetas su JAV. Jis savanoriavo KGB dar būdamas mokinys, o į partiją pateko dar studijų laikais, nors 1970-aisiais patekti į partiją nebuvo lengva.

„Taigi, kai V. Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX-ojo amžiaus tragedija“, mintyje jis turėjo didžiausią per visą jo gyvenimą asmeninę tragediją. Valdant M. Gorbačiovui, majoras V. Putinas veikė Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ryškiausias V. Putino prisiminimas iš tų laikų yra įniršusi minia, apsupusi KGB rezidenciją Dresdene  1989-ųjų lapkritį po Berlyno sienos griūties. Pastato viduje V. Putinas ir jo kolegos degino dokumentus, bet kurią akimirką galėdami tikėtis pastato šturmo.

^{AFP/Scanpix nuotr.}

V. Putinas niekada nepatikėjo Vakarų ir Rusijos liberalų retorika, esą Šaltasis karas neturėjo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. V. Putinui Šaltojo karo baigtis buvo žeminantis šlovingos valstybės pralaimėjimas, tolygus tam, kokį pažeminimą ir kančias patyrė Vokietija po 1919-ųjų Versalio taikos sutarties. Taigi, svarbiausias strateginis V. Putino tikslas yra atkurti prarastus politinius, ekonominius ir geostrateginius Sovietų Sąjungos praradimus“, – įsitikinęs autorius.

Pasak L. Arono, „Putino doktrina“ yra tai, ką Rusijos prezidentas pradėjo įgyvendinti nuo pat savo prezidentavimo pradžios 2000-aisiais. Per pirmąsias dvi kadencijas (2000–2008) V. Putinas įdiegė su vidaus politika susijusią savo doktrinos darbotvarkės dalį: nacionalinė politika, teismai, žiniasklaida ir svarbiausi ekonominiai elementai vėl buvo kontroliuojami valstybės.

Kaip pastebi politologas, 2012-aisiais grįžęs į Kremlių, V. Putinas perkėlė savo dėmesį į geopolitinės galios elementų, prarastų žlugus Sovietų Sąjungai, susigrąžinimą. Yra keletas šio persiorientavimo priežasčių, kurie ir šiandieną lemia tokią V. Putino politiką. Pirmiausia, V. Putinas suvokia Vakarus kaip kamuojamus ekonominių ir politinių problemų, išblaškytus vidaus ideologinių darbotvarkių, stipriai izoliacionistinius, pakirstus postmodernistinio moralės tiesų žlugimo. Antra, nors daug buvo iššvaistyta ir išvogta, Rusijos 700 mlrd. vertės gynybos modernizacija pagaliau ėmė duoti vaisių, kalbant tiek apie tradicinę, tiek, dar svarbiau, strateginę branduolinę ginkluotę.

„Bet svarbiausia aktyvios užsienio politikos priežastis buvo ta, kad persidengus „Putino doktrinos“ ideologiniams akstinams, tai tapo politiniu režimo išlikimo imperatyvu. Iki tol režimo teisėtumas (ir V. Putino populiarumas) priklausė nuo ekonominės pažangos bei asmeninių pajamų augimo. Bet 2012-aisiais, nepaisant rekordiškai aukštų naftos kainų, toksiškas vidaus investicijų klimatas lėtino Rusijos ekonomiką. Po pakilimo iš recesijos institucinės reformos, būtinos siekiant atgaivinti investicijas, buvo pamirštos.

Vietoje jų V. Putinas padarė daugiausia pasekmių turėjusį pasirinkimą jo politiniame gyvenime: jis ėmė keisti savo režimo teisėtumo pagrindą – nuo ekonominės ekspansijos perėjo prie patriotinės mobilizacijos ar, rusų politikos sociologo Igorio Kliamkino žodžiais tariant, „sukarinto patriotiškumo“, – rašo L. Aronas.

Keletas propagandinių naratyvų, anot politologo, buvo pasitelkta tam, kad padėtų pagrįsti V. Putino projektą. Pirmiausia – kadangi „šalis atsistojo po to, kai buvo parklupusi ant kelių“ ir tapo pirmaujančiu tarptautiniu žaidėju, Vakarai paskelbė karą Rusijai. Tėvynė yra pavojuje , bet V. Putinas ves tautą per „sudrumstą vandenį“, o Vakarai, ypač JAV, bijos ir vėl gerbs Rusiją. Kaip pasakė Rusijos ekonomikos ir politikos sociologas Jevgenijus Gontmakheris, „matome režimo politikos technologų atvirą bandymą žaisti prietarais, mitais ir kitomis žmogiškųjų vertybių tamsiosiomis pusėmis. Matome sąmoningas pastangas kovoti nacionalizmu, ksenofobija, imperine mąstysena.“

To pasekmės, pasak autoriaus, – Krymo aneksija, karas prieš Ukrainą, intervencija Sirijoje. Pastarasis žingsnis ypač parodo V. Putino įsitikinimą, kad pasididžiavimas Rusijos „supergalios“ atkūrimu, kai laimimi geopolitiniai žaidimai bet kur pasaulyje, yra svarbus jo režimo legitimumui.

Rusijos televizijoje, per kurią daugiau kaip 90 proc. rusų seka naujienas, V. Putino užsienio politika pateikiama kaip nenutraukiama laimėjimų seka. Tačiau politikos patrauklumo priežastis lemia kur kas daugiau nei tik sumani propaganda, įsitikinęs autorius. Sovietinis patriotas iki kaulų smegenų V. Putinas sukūrė „sukarintą patriotizmą“ iš giliai įsišaknijusios visuomenės traumos, patirtos praradus išskirtinį šalies statusą ir misiją, kuria milijonai rusų buvo įtikėję. Ta misija – būti atsvara JAV moraline ir karine prasme tam, kad pasaulis būtų išgelbėtas nuo tironijos ir jame vyrautų taika.

Priešas, neapykanta, pavojus ir pasididžiavimas – tokį mentalitetą V. Putinas naudoja kaip ginklą prieš ekonomines sankcijas ir diplomatinį spaudimą. Jei istorija yra orientyras, tai niekas negali priversti jo persvarstyti savo prioritetų trumpuoju ar net vidutiniuoju laikotarpiu ir niekas negali pakeisti strategijos režimo, kuris kliaujasi patriotine karštine ir karo isterija kaip pagrindiniais valdžios legitimumo principais.

„Taip pat neturėtume turėti pernelyg daug vilčių dėl NATO padalinių dislokavimo Aljanso rytiniame krašte. Nors tos mažos karinės pajėgos, tarnaujančios kaip pirma gynybos linija, lenkams, lietuviams, latviams ir estams užtikrintų tam tikrą ramybę, iš tiesų jos būtų naudingos tiek, kiek agresorius suvoktų jų kliudymo pasekmes.

Galbūt V. Putinas tiki, kad JAV ir NATO gali eiti į karą su Rusija dėl Krymo tipo okupacijos, pavyzdžiui, Estijoje, Narvos mieste, kur dauguma gyventojų yra etniniai rusai. Įmanoma, bet nėra tikėtina. Tiesą sakant, NATO padalinių dislokavimas Europos rytuose gali sugundyti V. Putiną mesti žaidimo kauliuką ir galbūt atskleisti tai, kas jam būtų didžiausia politinė pergalė „vidaus rinkai“, – parodyti, kad NATO yra popierinis tigras“, – rašo L. Aronas.

Autorius klausia, ar yra būdas priversti V. Putiną pakeisti šią strategiją, o ne tik sušvelninti taktiką? Ir atsako, kad toks būdas yra – palaipsniui apgręžti režimą palaikančią politinę dinamiką, paverčiant užsienio politiką, kuri šiuo metu yra bene didžiausias Kremliaus sėkmės, legitimumo ir populiarumo šaltinis, į abejonės, gėdos ir, galiausiai, pažeminimo ir gailėjimosi šaltinį.

Paskutiniai pusantro šimto Rusijos istorijos metų yra ganėtinai vienareikšmiški viena prasme: kuo aukščiau patriotinis pikas, tuo didesnė nusivylimo rizika. Keletas aštriausių režimo pokyčių Rusijos istorijoje vyko po užsienio politikos ir karinių nesėkmių. Liberali revoliucija „iš viršaus“ buvo vykdoma Aleksandro II po pralaimėjimo Krymo kare (1853–1856). 1905 metų revoliucija buvo pražūtingo Rusijos ir Japonijos karo pasekmė. Pirmojo pasaulinio karo katastrofa nemenkai prisidėjo prie bolševikų revoliucijos 1917-aisiais. Nikita Chruščiovas buvo priverstas trauktis po Kubos raketų krizės. M. Gorbačiovo „perestroiką“ paskatino karo Afganistane (1979–1988) liūnas, vardija L. Aronas.

^{Reuters/Scanpix nuotr.}

„V. Putinas žino savo istoriją. Kol kas jis nėra pamišęs autokratas, įsitikinęs savo nenugalimumu, ir ten, kur jis jaučia pralaimėjimo galimybę ar Pyro pergalę su daugiau aukų, nei gali toleruoti rusai, jis gali (nors niekas negali būti tikras) bandyti koreguoti savo politiką, kad prisitaikytų prie aplinkybių. Netgi jo lemtingo ir patriotiško valdymo autoritetas Josifas Stalinas, apsvaigęs nuo savo triumfo Antrajame pasauliniame kare, atsisakė mėginimo kurti sovietines valstybes Graikijoje ir Šiaurės Irane po to, kai buvo pasirašyta Trumeno doktrina.

Kai tik bus sugalvota strategija, kaip padidinti V. Putino užsienio politikos „kainą“ šalies viduje, taktiką nebus sunku sugalvoti“, – tikina L. Aronas.

Politologas pažymi, kad šiuo metu yra du karo laukai, kurie yra labai svarbūs režimo palaikymui šalies viduje – Sirija ir Ukraina. Ukrainoje, kaip ir Sirijoje, Kremlius karo nestabdys, nesvarbu, kiek „Minsko susitarimų“ versijų bus pasirašyta, nebent vidaus politikos kaina dėl to išaugs. Norint padidinti tą V. Putino politikos kainą, reikėtų arba konfrontuoti su juo dabar, arba laukti iki to momento, kada jis ryšis destabilizuoti arba net tiesiogiai įsiveržti į kurią NATO šalį Europos rytuose.

„Nesvarbu, kokiems taktiniams posūkiams dvišaliuose santykiuose rengiasi D. Trumpas, prieš susitikimą su V. Putinu jis turėtų suvokti sudėtingas JAV ir Rusijos santykių realijas. Reikėtų priminti, kad Rusijos politika yra giliai paremta V. Putino ideologiniais įsitikinimais ir jo režimo legitimumui reikalingais vidaus politikos imperatyvais. Tai nepalieka V. Putinui daug erdvės manevruoti.

Vienintelis būdas priversti V. Putiną pergalvoti jo užsienio politikos kryptį – sumažinti paramą jam šalies viduje, padidinant jo politikos „kainą“. Kaip, kur ir kada pasipriešinti, sulaikyti ir pakeisti Rusijos užsienio politiką yra svarbu mažiau, nei poreikis suprasti, kad pagrindinis strateginis tikslas yra priversti V. Putiną perkelti jo režimo legitimumo pagrindą iš išorės į vidų – nuo vis rizikingesnės užsienio politikos prie poreikio skatinti Rusijos ekonomikos augimą per institucines reformas, kurios pagerintų investicinį klimatą ir mažintų įtampą su JAV“, – tikina L. Aronas.

Rusija sėkmingai atliko naudojimui prieš palydovus skirtos raketos bandymus – tokios raketos realus panaudojimas galėtų visiškai paralyžiuoti kitų valstybių ryšių ir navigacijos tinklų infrastruktūrą, pastatytą kosmose.

Rusija gruodžio 16d. trečią kartą išbandė „PL-19 NUDOL” raketą.

Rusija oficialiai teigia, kad „Nudol“ raketų paskirtis yra grynai gynybinė – esą, ji skirta atskrendančioms priešo raketoms naikinti. Tačiau Pentagonas jas klasifikuoja kaip „tiesioginio pakilimo“ priešpalydovinius ginklus.

JAV žvalgybininkų vertinimu, pakaktų vos kelių dešimčių tokių raketų, kad kiltų visiškas chaosas JAV karinėje veikloje, smarkiai priklausomoje nuo kosminių palydovų tinklo, naudojamo ir navigacijos, ir ryšio, ir nusitaikymo, ir žvalgybos reikmėms.

„Potencialiai tai galėtų reikšti mūsų pralaimėjimą didelio intensyvumo kovoje. Visiškas GPS tinklo praradimas arba rimtas jo pažeidimas visiškai sunaikintų mūsų didelio nuotolio konvencinių sparnuotųjų raketų efektyvumą ir sumažintų daugelio dabar naudojamų pilotuojamų ginklų tikslumą“, – sakė buvęs Pentagono strateginio planavimo specialistas Markas Schneideris.

JAV kariuomenė jau kurį laiką bando mažinti priklausomybę nuo GPS palydovų, Rusijos kariniame arsenale esama ir antžeminių raketų valdymo sistemų blokavimo priemonių.

Ir nors Pentagonas tikrai neatskleis visų kortų apie savo galimybes kovoje su priešo palydovinėmis sistemomis, pažymėtina, kad prieš daugelį metų buvo atmestas šios šalies karinių oro pajėgų pasiūlymas kurti lazerinę palydovų naikinimo sistemą, o kitos kovos su priešo palydovais sistemos, tikėtina, taip ir užstrigo šaltojo karo laikų raidos lygmenyje.

Kita vertus, JAV Karinis jūrų laivynas 2008 metais pademonstravo gebėjimą kovoti su palydovais numušdamas nebeveikiantį žvalgybinį kosminį aparatą.

O kol amerikiečiai šioje srityje snūduriuoja, kinai ir rusai aktyviai juda į priekį ir kuria naujas orbitinių ginklų sistemas, gebančias naikinti priešo kosminę infrastruktūrą.

Sprendimas formaliai buvo patvirtintas ES Ekonomikos ir finansų reikalų taryboje.

„Čia buvo Lietuvos iniciatyva. Visa tai, kas susiję su Rusijos agresija, visa tai, kas susiję su Ukrainos suvereniteto pažeidimu, to atžvilgiu turi būti vykdomos sankcijos“, – BNS telefonu iš Bukarešto sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Rugsėjį Rusijoje vykusiuose parlamento rinkimuose į Valstybės Dūmą Kryme buvo išrinkti 8 deputatai. Tačiau dviem iš jų ES jau buvo paskelbusi sankcijas po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį 2014 metais.

Asmenims, kuriems dėl Krymo aneksijos ES paskelbė sankcijas, draudžiama įvažiuoti į Bendrijos teritoriją, taip pat įšaldomos joje esančios sąskaitos.

28 ES narės nepripažįsta Maskvos 2014-aisiais įvykdytos Krymo aneksijos teisėtumo ir tvirtina, kad Rusijos parlamento rinkimai Kryme tų metų rugsėjį buvo neteisėti.

Birželį ES pratęsė dar vieneriems metams sankcijas, įšaldančias prisidėjusių prie Krymo okupacijos asmenų ir bendrovių sąskaitas bankuose bei draudžiančias jiems vykti į ES valstybes.

Rugsėjį ES pratęsė panašias sankcijas rusams ir ukrainiečiams, padėjusiems promaskvietiškiems sukilėliams Ukrainos Rytuose.

Liepą Bendrija pratęsė dar šešiems mėnesiams gerokai didesnę įtaką turinčias ekonomines sankcijas Rusijai, nes ši nedaro pažangos sprendžiant Ukrainos konfliktą.

Gruodį viršūnių susitikime ES vadovai ketina peržiūrėti šias ekonomines sankcijas, nes labai skirtingai vertinamas jų efektyvumą.

Paradą, kuriame žygiavo karo laikų uniformas apsirengę ir vėliavomis mojuojantys kariai ir važiavo tankai, stebėjo Antrojo pasaulinio karo veteranai.

Rusijos naujienų agentūra TASS pranešė, kad parade dalyvavo apie 5 tūkstančiai karių.

Tuo metu, kai vyko 1941 metų paradas, puolančios Vokietijos pajėgos buvo vos už kelių dešimčių kilometrų į vakarus ir paradas buvo dalis įnirtingo ir galiausiai sėkmingo Sovietų Sąjungos bandymo apginti sostinę Maskvą.

Rusijos po Putino tema vienaip ar kitaip iškyla jau ne pirmą kartą. Pirmiausia tenka pripažinti, kad Vladimirui Putinui ir jo aplinkai pavyko suformuoti Rusijoje naują autoritarinį režimą su polinkiu į tam tikras totalitarines tendencijas. Pati Rusijos valdžia yra linkusi šią sistemą vadinti „suverenia demokratija“ arba „valdžios vertikale“.

Tiesa, šiandien šie apibrėžimai prisimenami vis rečiau, nes jų paskirtis buvo užmaskuoti naujojo autoritarizmo gimimą Rusijos politiniame gyvenime (ir pirmiausia įtikinti Vakarų pasaulį, kad Rusija tebeeina demokratijos keliu, tačiau šis kelias yra ypatingas, t. y. „suverenus“). Žinoma, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tokia maskuotė prarado aktualumą.

Bet kuriuo atveju V. Putino valdymas vertinamas kaip tam tikra epocha politiniame Rusijos gyvenime, o tai leidžia kelti klausimą: kada ir kaip ji galėtų pasibaigti ir kokia valdžios sistema ją pakeis?

Ypač daug pradėta kalbėti apie Rusiją po Putino pastaruoju metu. Tai sąlygoja pirmiausia stiprėjanti Rusijos konfrontacija su Vakarų pasauliu (iš esmės – naujo šaltojo karo situacija). Be to, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos daro pastebimą neigiamą poveikį ekonominei situacijai, ir tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis.

Tai gali sudaryti esminę prielaidą dabartinio Rusijos režimo pokyčiams, nes autoritarinio valdymo situacija neleidžia tikėtis, kad pokyčiai galėtų įvykti įprastu – t. y. rinkimų – keliu. Galima numanyti, kad vienaip ar kitaip režimo pokytis Rusijoje bus susijęs su politiniais arba visuomeniniais sukrėtimais (vadinamąja „spalvotąja revoliucija“, kurios taip bijo Kremlius, valstybiniu perversmu ar V. Putino mirtimi).

Kalbant apie modernią Rusiją, būtina paminėti kelis esminius niuansus, kurie yra tiesiogiai susiję su režimo pasikeitimo klausimu. Pirmiausia, net ekonominio nuosmukio situacijoje Kremlius neskuba mažinti finansavimo kariuomenei ir savo informaciniams resursams (t. y. propagandai). Dabartinis režimas neabejotinai stengsis iki paskutinės akimirkos išlaikyti valdžią savo rankose, naudodamas tam abi priemones – tiek meduolį (propagandą), tiek rimbą (jėgos struktūras).

Pavyzdžiui, yra įtarimų, kad per Maidano įvykius Kijeve mintį nuskandinti protestą kraujuje tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pakuždėjo būtent patarėjai iš Rusijos saugumo struktūrų, atvykę į šalį gelbėti V. Putino statytinio. Jeigu ši prielaida teisinga, tikėtina, jog Kijevo gatvėse iš esmės buvo išbandytas scenarijus, numatytas „spalvotosios revoliucijos“ situacijai Maskvoje.

Laimė, V. Janukovyčiui neužteko ryžto eiti iki galo. Tačiau nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos (atsižvelgiant į V. Putino ir jo aplinkos polinkį) greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Kitas svarbus niuansas yra susijęs su klausimu, kiek Rusijos politika iš tikrųjų priklauso nuo V. Putino. Čia egzistuoja kelios galimos versijos. Viena jų – kad V. Putinas yra klasikinis autoritarinis lyderis, t. y. kad Rusijos politika formuojama tik jo asmeninių sprendimų pagrindu. Kitaip sakant, V. Putinas yra režimas, o režimas yra V. Putinas. Tokiu atveju dabartinio Rusijos prezidento figūra yra esminė ir vien nuo jos priklauso galimos arba potencialios permainos, o tai reiškia, kad V. Putino režimas žlugs tuo metu, kai jis nueis nuo politinės scenos.

Pagal kitą versiją V. Putinas, nors yra matomas ir svarbus, iš tikrųjų jau neatlieka nekvestionuojamai pagrindinio vaidmens, t. y. kalbama apie „kolektyvinį Putiną“, kurį sudaro taip pat ir dabartinio prezidento aplinka. Tokiu atveju politinis režimas yra potencialiai stabilesnis, nes turi vidinio lankstumo. Kitaip tariant, jeigu ši prielaida yra teisinga, V. Putino pasitraukimas iš politinės scenos dabartiniame Rusijos režime nieko iš esmės nepakeis, nes „kolektyvinis Putinas“ sugebės tęsti pradėtą kursą, vykdyti savo funkcijas ir be realaus V. Putino.