Lietuvos informacinėje erdvėje nuo šio pavasario ėmė plisti nauja piliečių klaidinimo forma – dezinformacija. Menkai žinomuose interneto tinklaraščiuose prieš svarbius valstybei įvykius imama skleisti neva aukštų Lietuvos pareigūnų teigiama klaidinga informacija, kurią vėliau įvairiais būdais mėginama prastumti į Baltijos valstybių ar Rusijos pagrindinės žiniasklaidos tribūnas. Kaip atrodo ir kuo pavojingos tokios dezinformacijos formos?
Dezinformacija kaip informacinio karo įrankis nėra naujas reiškinys – ji dažniausiai naudojama karo metu siekiant suklaidinti priešų pajėgas. Pavyzdžiui, prieš sąjungininkams išsilaipinant nacių okupuotoje Prancūzijoje 1944-aisiais, buvo bandoma įvairiais būdais suklaidinti Vokietijos kariuomenę dėl tikslios išsilaipinimo vietos, o, jau vykstant išsilaipinimui, siekta įtikinti, kad tai viso labo diversija, nes tikrasis puolimas dar laukia. Taip norėta nacius priversti delsti ir nesugebėti sutelkti visų reikalingų pajėgumų į Normandijos pakrantę, kurioje iš tikrųjų išsilaipino sąjungininkai.Tačiau dezinformacija lygiai taip pat gali būti naudojama ir siekiant propagandos tikslų tiesioginiam konfliktui dar neįsiliepsnojus. Paprastai taikos metu dezinformacija siekiama priversti žmonių mases kažkuo abejoti, nepasitikėti ar tarp jų skleisti paniką ir baimę. Dezinformacija kaip saugumo struktūrų įrankis itin plačiai naudota sovietiniais laikais.1992 m. tuometis Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (rusiškai – SVR) vadovas Jevgenijus Primakovas pripažino, kad sovietmečiu KGB prisidėjo skleisdama informaciją, kad ŽIV / AIDS sukūrė JAV vyriausybė. Skleisdama šią informaciją, KGB siekė paskatinti kitų valstybių gyventojų nepasitikėjimą amerikiečiais – sovietai teigė, kad ŽIV / AIDS plėtros centrai yra užsienio valstybėse įsikūrusios amerikiečių karinės bazės. Neretai tokia informacija pirmiausiai pasirodydavo sovietų kontroliuojamoje užsienio valstybių žiniasklaidoje, tada būdavo „perspausdinama“ sovietinėse naujienų agentūrose, o vėliau sklisdavo po kitų šalių kairiąsias žiniasklaidos priemones.Kaip tai atrodo Lietuvoje?Panašiai atrodo ir pastaruoju metu Lietuvoje pasirodanti dezinformacija. Ji dažniausiai prasideda sukuriant tinklaraščio pobūdžio svetainę, pasinaudojant oficialia platforma (pavyzdžiui, WordPress.com), kuri pasižymi griežta privatumo politika. Tuomet šiame naujai iškeptame tinklaraštyje pradedami publikuoti įvairūs pranešimai iš oficialių šaltinių – taip bandoma įteigti, kad svetainė iš tikrųjų yra patikima, kol galiausiai, vykstant kokiam nors reikšmingam įvykiui (NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje ar Lietuvos kariuomenės pratyboms), publikuojamas dezinformacinis pranešimas.
Tuomet ši dezinformacija populiarinama ją platinant socialiniuose tinkluose iš netikrų paskyrų ar rašant komentarus interneto svetainėse. Galiausiai ją publikuoja ir į rusų kalba išverčia nesisteminės žiniasklaidos priemonės, o tuomet ji pradeda plisti kaip oficiali informacija tarp rusiškai skaitančios auditorijos Rusijoje bei Baltijos šalyse.
Dažniausiai tokia dezinformacija didelio poveikio neturi, tačiau sistemiškai platinama ji vis dėlto ilgu laikotarpiu gali sukelti nepagrįstą nepasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos ginkluotosiomis pajėgomis.
Kai kurie bandymai pavyksta
Visi toliau aprašyti dezinformacijos atvejai yra tiesiogiai susiję su Lietuvos kariuomene ir NATO pajėgomis Lietuvoje. Didžioji dalis pastebėtų dezinformacijos atvejų buvo platinami tuo metu, kai Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse rengtos karinės pratybos, taip pat NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje metu, kai buvo priimti sprendimai dėl multinacionalinių Aljanso batalionų dislokacijos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje.
Kaip ir sovietmečiu, populiari dezinformacinių pranešimų tema – masinio naikinimo ginklų sąsajos su Lietuvos arba sąjungininkų kariuomenėmis. Bandoma įteigti, kad karinių pratybų metu yra naudojami tikri biologiniai, cheminiai ar radiaciniai ginklai, nuo kurių nukenčia tiek civiliai, tiek kariai, o kariškiai bei politikai esą slepia šią informaciją. Dar vienas dažnai pasikartojantis dezinformacijos naratyvas teigia, kad JAV neva naudoja Baltijos šalis kaip placdarmą agresijai prieš Rusiją, nors iš tikrųjų Rusijos ir Lietuvos interesai sutampa, abi tautos yra „broliškos“ ir pan.
Pirmas atvejis – cheminio ginklo panaudojimas per pratybas
Tai vienas iš paprasčiausių dezinformacijos veikimo pavyzdžių. Šį kovą vyko nacionalinės pratybos „Žaibo kirtis“, per kurias, be kita ko, buvo imituotas laivo užteršimas nežinoma chemine medžiaga. Nepaisant to, kad tai viso labo buvo pratybos, viename iš tinklaraščių atsirado pranešimas, kad pavojus yra realus, nuo cheminių medžiagų mirė penki žmonės, o kariškiai esą slepia tiesą.
Nors šis tinklaraštis nėra plačiai žinomas, tačiau nuorodos į jame paskelbtą tekstą platintos kituose pagrindinių naujienų portalų komentarų skiltyse, portaluose rusų kalba ir socialinio tinklo „Facebook“ neapykantą Lietuvai skleidžiančiose grupėse.
Antras atvejis – Lietuva užkrėtė savo karį
Šis dezinformacijos pavyzdys kiek efektyvesnis, kadangi pirminis šaltinis čia nėra lietuviškas. Šių metų gegužę paskelbta apie Rukloje tarnavusio šauktinio mirtį. Kadangi kurį laiką nebuvo aiškios jo mirties aplinkybės, tuo pasinaudojo vienas iš baltarusiškų portalų, kuriame paskelbta, kad Lietuvos kariuomenė su savo kariais išbando biologinį ginklą.
Straipsnyje leidžiama suprasti, kad karys buvo specialiai užkrėstas tuberkulioze, bandoma ieškoti sąlyčio taškų tarp įvairių nelaimingų atsitikimų kariuomenėje ir sąjungininkų pajėgų vizitų Lietuvoje. Šis portalas savo skaitytojams pristatomas kaip Baltarusijoje gyvenančių atsargos kariškių bandymas pateikti savo perspektyvą į karinius ir politinius reikalus, tačiau iš esmės jame skelbiamos agresyviai militaristinės prorusiškos pažiūros. Netrukus šiuo straipsniu pasidalijo ir lietuviška nesisteminė žiniasklaidos priemonė.
Toliau minimas dezinformacijos pavyzdys, kariuomenės vadui Jonui Vytautui Žukui priskyrus jo nepasakytus žodžius, laikytinas vienu efektyviausių, o pats generolas vėliau buvo priverstas viešai paneigti pasklidusią propagandą. Liepos pradžioje Varšuvoje vyko NATO viršūnių susitikimas, per kurį priimti sprendimai dėl NATO multinacionalinių batalionų dislokavimo Baltijos šalyse bei Lenkijoje.
Tuo pat metu oficialius Krašto apsaugos ministerijos pranešimus dažnai perspausdinančiame tinklaraštyje pasirodė įrašas, kuriame J. V. Žukas laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ teigė, kad sprendimas dislokuoti NATO pajėgas esą „kelia grėsmę stabilumui NATO ir Rusijos santykiuose“. Tai atitinka klasikinę Maskvos propagandos klišę, kad JAV NATO ir Baltijos šalis naudoja kaip įrankį karui su Rusija sukelti.
Netrukus ši dezinformacija imama platinti didesnių naujienų portalų komentarų skiltyse bei interneto forumuose.
Ja dalijasi ir kiti panašaus pobūdžio dezinformacijos sklaida užsiimantys tinklaraščiai.
Galiausiai viena nesisteminė žiniasklaidos priemonė išverčia pranešimą į rusų kalbą.
O tuomet dezinformacijos sklaida įgauna pagreitį ir rusiškoje žiniasklaidoje paskelbiama kaip tikroji interviu su Lietuvos kariuomenės vadu versija.
Toje pat svetainėje galima rasti ir kitų tikrovės neatitinkančių pranešimų – pavyzdžiui, apie esą JAV maskuojamus branduolinius sandėlius Estijoje.
Ketvirtas atvejis – radiologinis ginklas ir sviediniai su linkėjimais Rusijai
Metų pradžioje prasidėjusi dezinformacijos banga, atrodo, nuslūgti neketina. Vienas naujesnių jos pavyzdžių – bandymai diskredituoti rugpjūčio pradžioje vykusias Lietuvos ir sąjungininkų karių pratybas „Ugninis griausmas“. Šiame tinklaraštyje teigiama, kad JAV kariai naudoja šaudmenis su „nuskurdintuoju uranu“, bei publikuojama padirbta nuotrauka, kurioje amerikiečių karys neša sviedinį, ant kurio matyti užrašas „Russia, God Bless You (Rusija, telaimina tave Dievas)“.
