Istorija – Čia tavo Lietuva

Kovo 16-ąja minime knygnešio dieną

Egle — Wed, 15 Mar 2017 21:29:17 +0000

1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Knygnešio diena

Šią dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 – 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 – 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo metu nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.

Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.

Lietuva ketina įrodyti, kad buvo SSRS donorė, o ne išlaikytinė

Čia tavo Lietuva — Mon, 12 Sep 2016 14:27:20 +0000

Vertinant sovietų okupacijos žalą Lietuvai, norima pritaikyti kaimynėje Latvijoje naudotą metodą – pakelti archyvinius dokumentus ir apskaičiuoti buvusių finansinių srautų tarp Vilniaus ir Maskvos balansą, rašo „Lietuvos žinios“.

Taip esą įrodytume nesėdėję SSRS kišenėje ir turėtume konkrečius skaičius, kiek finansinių resursų iš mūsų „išsiurbta“. Teigiama, kad atversti archyvai, bylojantys, kiek pinigų Lietuva atseikėdavo sąjunginiam biudžetui ir kiek iš jo gaudavo, objektyviai parodys, kad buvome donorai, o ne išlaikytiniai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Birutės Burauskaitės teigimu, Latvijos Finansų ministerijos žinybiniame archyve rasti dokumentai paneigia iš Rytų pasigirstančias gaideles, jog sovietmečiu Baltijos šalys buvo išlaikomos, neva patys esame skolingi Rusijai, ir įrodo, kad viskas buvo priešingai. Kadangi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje darbo našumas buvo didesnis, žemės ūkis – pelningesnis, į centrinį biudžetą subyrėdavo daugiau pinigų nei iš kai kurių kitų SSRS regionų. Tuo metu finansinė grąža buvo mažesnė nei įnašai. „Kiekvienoje buvusioje sovietinėje respublikoje išliko tie patys dokumentai, nes atsiskaitymas, pinigų cirkuliavimas būdavo fiksuojamas. Manau, kad ir mūsų archyve jie yra“, – sakė ji. Rugpjūčio pabaigoje kaimynės šalies specialistai buvo susitikę su kolegomis iš Estijos, o dabar rengiasi atvykti į Lietuvą ir aptarti galimybes taikyti panašią metodiką papildant skaičiavimus apie okupacinę žalą.

„Siaubingiausia vieta žemėje“: virtualus turas po B.al Assado kankinimų kalėjimą

Čia tavo Lietuva — Mon, 12 Sep 2016 14:15:56 +0000

Tie, kurie buvo patekę į Sajdnajos kalėjimą Sirijoje ir iš jo ištrūko gyvi, savo prisiminimais dažna dalijasi nenoriai – jie sukelia per daug skausmo. Tačiau keliasdešimt kankinimus išgyvenusių žmonių prabilo, kad būtų sukurtas išsamus Sirijos valdžios kankinimo įstaigos paveikslas, rašo PRI.

Sajdnajos karinis kalėjimas yra už 30 km nuo Damasko. Kalėjimas yra Gynybos ministerijos jurisdikcijoje, o jam vadovauja Karo policija. Dažniausiai kaliniai į šį kalėjimą perkeliami po to, kai kelis mėnesius ar net metus buvo kalinti kitoje vietoje. Tokie perkėlimai paprastai vykdomi po slaptų karinių teismų. Kiti atgabenti kaliniai net nebūna matę teisėjo, net nežino, kuo yra kaltinami ar kiek laiko bus uždaryti.

„Amnesty International“ kalbėjosi su dešimtimis tų, kurie sugebėjo išgyventi šiame kalėjime ir ištrūkti gyvi. 65 Sajdnajos kalėjime kankinti žmonės sutiko su visomis detalėmis papasakoti apie košmarus, kuriuos jie ten patyrė – kasdienius mušimus, žeminantį elgesį, badą ir troškulį bei kasdien mirštančius jų likimo brolius. Šis kalėjimas tarptautinei žiniasklaidai ir žmogaus teisių gynėjams yra tarsi juodoji skylė – jie ten negali patekti, nėra jokių pastarojo meto šio pastato nuotraukų. Pagal buvusių kalinių parodymus buvo sukurtas kalėjimo 3D modelis – dabar kiekvienas gali virtualiai pasivaikščioti po šią siaubingą įstaigą ir atskirose kamerose išgirsti asmenines kalinių istorijas. Viską sustiprina girdimi kankinamų kalinių šauksmai ir prižiūrėtojų šūksniai.

Sukurtą interaktyvų modelį žiūrėkite čia.

Kalėjime kankintas teisininkas Sameris pasakojo, kad su įkalintaisiais buvo elgiamasi kaip su gyvuliais. „Jie norėjo būti kaip galima labiau nežmoniški. Mačiau kraują, jis liejosi tarsi upė. Niekada neįsivaizdavau, kad žmonija gali pasiekti tokį žemą lygį, kad žmonės nematytų jokios problemos kitus žudyti tiesiog čia ir dabar“, – kalbėjo jis. Šiame kalėjime nėra tardymo – kankinimas nėra priemonė informacijai išgauti, o tik žmogų pažeminti, nubausti. Kaliniams net nesuteikiama proga „prisipažinti“ ir išsigelbėti nuo tolesnių kankinimų. „Atrodė, kad Sajdnajoje kankinimų ir mušimų tikslas buvo mirtis, tarsi kažkokia natūralios atrankos forma – siekta kuo greičiau, kai tik jie atvyksta, atsikratyti silpniausiais“, – pasakojo kitas buvęs kalinys.

Kaliniai neturi galimybės gauti teisininko pagalbos. Yra atvejų, kai artimiesiems valdžios atstovai praneša, kad kalinys mirė, kai jis tuo tarpu toliau laikomas Sajdnajoje. Kitas buvęs kalinys šį kalėjimą apibūdino kaip „siaubingiausią vietą žemėje“. „Netekau penkerių savo gyvenimo metų, beveik numiriau ten, – sakė jis „The Guardian“. – Noriu, kad kalėjimas išliktų – tam, kad ateities kartos pamatytų, kokia tai siaubinga vieta.“

Kalėjimo atkūrime iš pasakojimų bendradarbiavo „Amnesty International“ ir Teismo architektūros agentūra Londono universitete. „Kadangi nėra jokių Sajdnajos kalėjimo nuotraukų, mes buvome priklausomi nuo išgyvenusiųjų prisiminimų – kad ten buvusieji atkurtų, kas vyko kalėjimo viduje. Naudodami architektūrinius ir akustinius modeliavimus, mes padėjome liudininkams atkurti kalėjimo architektūrą ir tai, ką jie patyrė būdami uždaryti“, – sakome „Amnesty International“ pranešime. Projekto ataskaitoje teigiama, kad mažiausiai 17 tūkst. žmonių yra mirę režimo kalėjimuose Sirijoje nuo pilietinio karo pradžios 2011 m. „Šioje ataskaitoje pateikiamose siaubo istorijoje su žiauriomis detalėmis atkuriami baisūs kankinimai, kuriuos žmonės nuolat patyrė nuo tos akimirkos, kai buvo sulaikyti, – sakė „Amnesty International“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos programos direktorius Philipas Lutheris. – Ši kelionė dažnai buvo pražūtinga – sulaikytiesiems pavojus jų gyvybei grėsė kiekvienoje arešto stadijoje.“