Marsas nuo Žemės skiriasi ne tik mase ir atmosferos tankiu, bet ir cheminių elementų izotopų santykiais. Tai byloja, kad planetos formavosi gana skirtingomis sąlygomis.
Dabar skaitmeniniais modeliais parodyta, kad Marsas greičiausiai formavosi maždaug ten, kur dabar yra Asteroidų žiedas, o vėliau atmigravo arčiau Saulės.
Suskaičiavus daugybę galimų scenarijų, kaip formavosi uolinės Saulės sistemos planetos, nustatyta, kad maždaug vienu iš 50 atvejų Marsas susiformuoja Asteroidų žiede, ten praleidžia tik apie 5-10 milijonų metų ir tada iškeliauja artyn Saulės.
Marso migraciją sukelia gravitacinės sąveikos su asteroidais; būdamas masyvesnis, Marsas yra linkęs prarasti kinetinę energiją kiekvienos sąveikos metu ir todėl artėja Saulės link, o asteroidai yra nusviedžiami Jupiterio link. Per 120 milijonų metų Marsas pasiekia dabartinę savo poziciją.
Tuo metu protoplanetinis diskas ten jau praktiškai išnykęs, todėl Marsas toliau augti nebegali ir lieka devynis kartus mažesnės masės, nei Žemė.
[tw_img full=”1″ height=”600″ style=”simple,fixed,parallax”]
Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.
Jaunystėje Marsas turėjo tankią atmosferą, netgi tankesnę, nei dabar Žemė. Tada jame lijo lietūs, kurie išvagojo paviršių kanalais ir upių vagomis. Lietaus savybių kitimas, keičiantis Marso atmosferai, gali paaiškinti skirtumus tarp įvairaus amžiaus geologinių planetos paviršiaus struktūrų.
Esant aukštam atmosferos slėgiui, lietaus lašeliai Marse buvo mažyčiai, panašesni į rūką – jie negalėjo pragraužti paviršinių uolienų ir upių neformavo. Vėliau, atmosferos slėgiui krentant, lietaus lašai didėjo. Kai slėgis buvo 0,5-2 atmosferos, lietaus lašai pasiekė didžiausią dydį – apie 7 milimetrus, milimetru daugiau, nei tipiniai lietaus lašai Žemėje. Tokie lašai jau galėjo sukurti dar ir dabar matomus griovelius ir upių vagas.
Tolesnis modelio tobulinimas leis geriau susieti Marso paviršiuje randamas struktūras su planetos atmosferos istorija.
Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.
