Šiandieninės raketos yra varomos cheminėmis reakcijomis, kurios yra labai neefektyvios. Alternatyva šiai technologijai yra joniniai varikliai, bet juos riboja elektrą generuojančių Saulės baterijų efektyvumas.
Dar viena, kol kas praktinio pritaikymo nepasiekusi, alternatyva yra branduolinės sintezės varikliai.
Nors branduolinės sintezės reaktoriai kol kas yra tik eksperimentiniai ir dar nepavyko sukurti reaktoriaus, kuris branduoline sinteze pagamintų daugiau energijos, negu sunaudoja reakcijoms palaikyti, šiuo metu bandoma sukurti ir mažo mastelio reaktorius, pritaikomus raketose.
Tokie reaktoriai radijo bangomis kaitintų deuterio (sunkesnės vandenilio atmainos, turinčios vieną protoną ir vieną neutroną) ir helio-3 (helio atmainos, turinčios du protonus ir vieną neutroną) mišinį, magnetiniu lauku jį suspaustų iki tinkamo tankio, kad prasidėtų termobranduolinės reakcijos, ir palaikytų susidariusią plazmą besisukančią žiedu.
Dalis plazmos galėtų būti išmetama iš raketos tūtos iki 25 tūkstančių km/s greičiu – gerokai greičiau, nei dabartiniuose varikliuose.
Skaičiuojama, kad tokios raketos leistų sumažinti tarpplanetinių skrydžių trukmes daugiau nei dvigubai – iki Marso ir atgal suskraidyti būtų įmanoma per metus, iki Plutono nuskristi – per ketverius metus.
Tiesa, naudojant šią technologiją, varikliai negalėtų būti labai dideli – iki dešimties metrų skersmens ir kelių dešimčių megavatų galios, – tačiau apjungus keletą variklių, būtų galima skraidinti ir sunkesnius krovinius.