Egzomėnuliai – egzoplanetų palydovai – kol kas yra nagrinėjami tik teoriškai, nes praktiškai jų aptikti dar nepavyko.
Bet neseniai paskelbta apie vieną galimą aptikimą: Keplerio teleskopo duomenyse rasta sistema, kurioje yra didžiulė planeta su didžiuliu palydovu.
Planetos Keplerio 1625 b spindulys nedaug leidžia pasakyti apie jos masę – ji gali būti nuo Saturno masės dujinės milžinės iki net labai mažos (11% Saulės masės) žvaigždės.
Tačiau jos tranzitų metu stebimi pritemimo kitimai leidžia spręsti, kad aplink planetą sukasi palydovas, kurio spindulys geriausiai atitinka maždaug Neptūno masės objekto spindulį.
Tiesa, tai galėtų būti ir tik truputį už Žemę masyvesnis, bet labai tankią ir išplitusią atmosferą turintis, kūnas. Tokio palydovo egzistavimas, jei paaiškėtų, kad tai tikrai yra Neptūno masės palydovas prie šiek tiek už Jupiterį masyvesnės planetos, užmintų daug mįslių.
Pagal dabartines planetų formavimosi teorijas, santykis tarp palydovo ir planetos masės turėtų būti gerokai mažesnis, nei šis.
Tiesa, jei Keplerio 1625 b pasirodytų esanti masyvi rudoji nykštukė arba mažos masės žvaigždė, tai palydovo ir jos masių santykis taptų panašus į kai kurių žinomų egzoplanetų ir jų žvaigždžių, pvz. TRAPPIST-1 sistemos, masių santykį.
Taip pat įmanomas ir toks scenarijus, kad palydovą planeta pasigriebė lekiantį pro šalį, o masyvus palydovas nuo planetos nustūmė superžemės dydžio palydovą. Bet superžemės dydžio palydovo egzistavimas prie Jupiterio masės planetos irgi menkai tikėtinas.
Taigi atrodo, kad šis atradimas gali priversti rimtai pergalvoti planetų ir jų palydovų formavimosi modelius. Tyrimo rezultatai „arXiv“.
