Daugybei žmonių atrodo, kad jie vargiai galėtų ištverti bent kelias valandas be interneto. Tačiau kas iš tiesų nutiktų, jei internetas nustotų veikti – viename mieste, šalyje ar net visame pasaulyje? Atsakymas į šį klausimą jus nustebins, rašo BBC žurnalistė Rachel Nuwer.
Jeffas Hancockas mėgsta savo studentams Stanfordo universitete duoti užduotis savaitgaliams, kurios jiems padeda geriau suprasti tai, ką jie aptaria paskaitose. Iki 2008-ųjų jis studentams kartais duodavo užduotį – nesinaudoti internetu 48 valandas, o po to aptardavo, kokį poveikį turėjo šis eksperimentas.
Tačiau kai 2009-aisiais po atostogų jis grįžo į darbą, situacija buvo kardinaliai pasikeitusi. „Kai bandžiau pristatyti šią užduotį klasėje, kilo sąmyšis. Studentai kategoriškai pareiškė, kad užduotis neįgyvendinama ir nesąžininga“, – sakė J.Hancockas, tyrinėjantis psichologinius ir socialinius procesus internete.
Mokiniai aiškino negalį atsisakyti interneto net savaitgalį, nes tai trukdytų jiems atlikti kitų dėstytojų užduotis, sužlugdytų socialinius ryšius, o draugai ir šeimos nariai imtų rūpintis, kad jiems nutiko kažkas baisaus. J.Hancockui teko nusileisti ir atšaukti šią užduotį. Daugiau savo studentams jis niekada to nesiūlė.
„Tai buvo 2009-aisiais. Dabar su visais tais telefonais nė neįsivaizduoju, kaip studentai reaguotų, jei paprašyčiau jų tai padaryti. Ko gero, jie mane įskųstų universiteto prezidentui“, – sakė dėstytojas.
Mūsų gyvenimams kraustantis į virtualią erdvę, šis klausimas yra svarbesnis nei bet kada: kas nutiktų, jei internetas nustotų veikti?
Pyst ir interneto nebėra
1995-aisiais internetu naudojosi mažiau nei 1 proc. pasaulio populiacijos. Internetasanuomet buvo retenybė, kuriuo daugiausiai naudojosi išsivysčiusių šalių gyventojai.
Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, internete kiurkso daugiau nei 3,5 mlrd. žmonių – kone pusė viso pasaulio gyventojų – ir kiekvieną sekundę prisijungia po maždaug 10 naujų vartotojų.
„Pew Research Centre“ duomenimis, penktadalis visų amerikiečių teigia, kad internetu naudojasi „beveik nuolat“, o 73 proc. internetu naudojasi bent kartą per dieną. Daugeliui jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be interneto.
„Viena didžiausių problemų šiandien yra ta, kad žmonės internetą laiko savaime suprantamu dalyku, bet retas susimąsto, kaip giliai jam leidome įsišaknyti mūsų gyvenimuose. Niekas nė nepagalvoja apie tai, kad interneto gali ir neturėti“, – sakė Williamas Duttonas iš Mičigano valstijos universiteto, knygos „Visuomenė ir internetas“ autorius.
Tačiau internetas nėra nesunaikinamas. Teoriškai jis gali būti atjungtas, pasauliniu ar nacionaliniu lygiu, bent jau tam tikram laikotarpiui.
Viena iš versijų – kibernetinės atakos. Programišiai ar jų grupuotės gali sutrikdyti interneto veikimą, pavyzdžiui, nusitaikę į maršrutizatorius – įrenginius, kurie reguliuoja interneto eismą. Didelių sutrikimų kiltų ir išjungus domenų vardų serverius – interneto adresų knygas.
Nutraukus povandeninius šviesolaidžio kabelius, kuriais persiunčiami milžiniški duomenų kiekiai tarp žemynų, taip pat sukeltų rimtų problemų. Šie kabeliai nėra lengvas taikinys užpuolikams, tačiau kartais jie pažeidžiami netyčia. 2008-aisiais Artimųjų Rytų, Indijos ir pietryčių Azijos gyventojai susidūrė su ryšio sutrikimais, kuomet per tris incidentus buvo nutraukti ar pažeisti povandeniniai kabeliai.
Kai kurių šalių valdžios institucijos turi galimybę atjungti internetą visoje šalyje. Egiptas tokia galimybe pasinaudojo per Arabų pavasario sukilimą 2011-aisiais, siekdamas apsunkinti protestuotojų veiksmų koordinavimą. Internetas protestų metu taip pat buvo atjungtas Turkijoje ir Irane. Manoma, kad atjungti internetą gali ir Kinijos valdžia. Net Amerikos senatoriai buvo pasiūlę sukurti „atjungimo mygtuką“ JAV, kuris esą padėtų šaliai apsiginti nuo kibernetinių atakų.
Tiesa, tai padaryti nėra taip paprasta. Kuo didesnė ir labiau išsivysčiusi šalis, tuo sunkiau joje visiškai atjungti interneto ryšį – paprasčiausiai dėl didžiulio kiekio vidinių ir tarptautinių jungčių.
Visgi didžiausią grėsmę kelia… kosmosas. Dideli saulės žybsniai, nukreipti į Žemę, gali iš rikiuotės išvesti palydovus, elektros tinklus ir kompiuterių sistemas. „Tai, ko bombos ir teroristai nesugeba, gali per kelias akimirkas padaryti saulės žybsnis. Didelės geomagnetinės audros neišvengiamos“, – teigė Davidas Eaglemanas iš Stanfordo universiteto.
Tačiau dauguma trukdžių būtų trumpalaikiai. „Yra visa armija žmonių, kurie pasiruošę viską tučtuojau pataisyti, – pastebėjo Scottas Borgas iš nepelno siekiančios JAV organizacijos „Cyber Consequences Unit“. – Interneto tiekėjai ir kompanijos, gaminančios tinklo įrangą, turi planus ir personalą, kuris viską sutvarkytų, jei nutiktų nenumatyti atvejai.“
Ekonomika ištvertų
Visgi internetas mums tapo toks svarbus, kad net trumpalaikiai sutrikimai turėtų poveikį. Tik jis būtų kiek kitoks, nei galėjote pamanyti.
Visų pirma, poveikis ekonomikai, ko gero, nebūtų itin reikšmingas. 2008-aisiais JAV Nacionalinio saugumo departamentas paprašė S.Borgo įvertinti, kas nutiktų, jei interneto neliktų. Jis su kolegomis išanalizavo kompiuterių ir ryšio tinklų poveikį JAV ekonomikai nuo 2000-ųjų. Peržvelgę 20-ies įmonių, kurios nurodė, kad tokie gedimai joms padarytų didžiausią žalą, finansines ataskaitas bei kitus statistinius duomenis jie nustatė, kad finansinis tokių trikdžių poveikis būtų netikėtai mažas – bent jau tais atvejais, kai sutrikimai trunka ne ilgiau nei keturias dienas.
„Tai buvo tie atvejai, kuriems prognozuoti milžiniški nuostoliai – šimtai milijonų ar net milijardai dolerių, – sakė S.Borgas. – Ir nors kai kurios industrijos, tokios kaip viešbučiai, avialinijos ar finansų brokeriai, nukentėtų, net jie nepatirtų labai didelių nuostolių.“
Paaiškėjo, kad kelias dienas neveikiant interneto ryšiui darbuotojai tiesiog atidėtų darbus. „Žmonės darė tuos pačius dalykus, ką būtų darę ir turėdami internetą, tik dviem ar trimis dienomis vėliau. Ekonomika taip jau surėdyta, kad susidorotų su tokiais atvejais, kurie iš principo yra panašūs į ilguosius savaitgalius“, – pastebėjo S.Borgas.
Kai kuriais atvejais dingus internetui produktyvumas netgi išauga. Kito tyrimo metu S.Borgas su kolegomis analizavo, kas nutiktų įmonėse, jei internetas dingtų keturioms valandoms ar ilgiau. Pasirodo, darbuotojai visą tą laiką nosies nekrapštytų, o imtųsi užduočių, kurias buvo atidėję, pavyzdžiui, darbą su dokumentais. Įmonėms tai netgi išėjo į naudą.
„Mes net juokavome, kad jei kiekviena kompanija kiekvieną mėnesį kelioms valandoms nurodytų darbuotojams išjungti kompiuterius ir lieptų atlikti darbus, kuriuos jie buvo atidėję, sulauktume produktyvumo šuolio, – teigė S.Borgas. – Nematau priežasčių, kodėl tai nebūtų taikytina visai ekonomikai.“
Susisiekimo paslaugų įmonės, ko gero, taip pat nepatirtų rimtesnių problemų, bent jau jei sutrikimai tęstųsi iki vienos dienos. Lėktuvai gali skristi be interneto, traukiniai ir autobusai taip pat toliau važinėtų. Tiesa, ilgesnės trukmės sutrikimai paveiktų logistiką.
„Esu pasiūlęs, kad žmonės ir įmonės susidarytų planus, kaip reikėtų elgtis dingus internetui, tačiau nesu girdėjęs, kad kas nors tai būtų atlikę“, – teigė D.Eaglemanas.
Likus be ryšio – neramu
Didelio masto ryšių gedimai, ko gero, labiausiai paveiktų smulkųjį verslą ir paprastus darbininkus.
1998-aisiais dėl palydovo gedimo nustojo veikti kone 90 proc. iš 50 mln. pranešimų gaviklių JAV. Po šio incidento praėjus kelioms dienoms W.Duttonas apklausė 250 pranešimų gaviklių naudotojų Los Andžele ir nustatė aiškią socioekonominę takoskyrą. Aukštesnės klasės darbuotojai, dirbantys vadovaujantį ar profesinį darbą, didelių problemų dėl šio įvykio neturėjo. „Jiems tai buvo tarsi laisvadienis“, – pastebėjo W.Duttonas.
Tačiau laisvai samdomi darbininkai, pavyzdžiui, santechnikai ar statybininkai, kurie darbų užklausas gaudavo per pranešimų gaviklius, liko be darbo kelias dienas. Nejaukiai jautėsi ir vienišos mamos, palikusios vaikus darželyje ir negalėjusios sužinoti, ar jų atžaloms viskas gerai. „Paprastai sakant, žmogaus reakcija į interneto dingimą veikiausiai bus susijusi su jo socioekonominiu statusu“, – teigė W.Duttonas.
Tiesa, psichologinį poveikį toks įvykis turėtų daugeliui.
„Iš esmės internetas yra sukurtas vienam tikslui – padėti mums bendrauti vieni su kitais. Mes esame įpratę turėti galimybę susisiekti su bet kuo, bet kur ir bet kada. Netekus tokios galimybės jaustumėmės neramiai“, – sakė J.Hancockas.
S.Borgas jam pritarė: „Kai suprantu, kad kažkur palikau savo išmanųjį telefoną, jaučiuosi tarsi nuogas. Staiga imu galvoti – ar išties žinau, kur keliauju? O jei mano automobilis suges, ar pavyks ko nors priprašyti, kad leistų pasinaudoti savo telefonu ir išsikviesti pagalbą?“
Išties, žmonėms toks nerimas nesvetimas. 1975 metais kilus gaisrius Niujorko telefonų kompanijoje didelės Manhatano dalies gyventojai 23 dienas buvo likę be telefono ryšio. Atstačius telefono ryšį buvo atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 190 žmonių, ir tyrėjai išsiaiškino, kad keturi iš penkių respondentų pasigedo telefono, ypač dėl to, kad negalėjo susisiekti su draugais ir šeimos nariais. Du trečdaliai apklaustųjų nurodė, kad būdami be telefono ryšio jie jautėsi neramiai, tarsi būtų izoliuoti.
„Yra teigiančių, kad žmonės būtų labiau socialūs ir artimiau bendrautų su draugais bei šeimos nariais, jei neturėtų interneto, tačiau aš manau, kad taip teigti klaidinga. Dauguma žmonių, kurie naudojasi internetu, yra labiau socialūs nei tie, kurie nesinaudoja internetu“, – sakė W.Duttonas.
Dingus internetui žmonės galbūt labiau įvertintų jo prasmę, tačiau vargu ar tai turėtų lemiamų pasekmių. „Norėčiau pasakyti, kad interneto dingimas pakeistų mūsų pasaulėžiūrą, bet, tiesą sakant, nemanau, kad iš tiesų taip nutiktų“, – pripažino J.Hancockas. Bet kuriuo atveju, tai nepakankama priežastis liepti jo studentams atsisakyti interneto visam savaitgaliui.
Pagal BBC inf. parengė Gediminas Gasiulis
