Galimos finansų krizės Europoje karštasis taškas – Italija, kurios skola yra trečia pagal dydį pasaulyje, sako finansų analitikas Valdemaras Katkus. Dar šių metų gruodį joje vyksiantis referendumas gali sukelti į finansinę peraugsiančią politinę krizę, pasieksiančią pirmiausia Vokietiją, o vėliau paveiksiančią ir Lietuvą.
Pasak V. Katkaus, ne visai tikslu kalbėti apie besiartinančią naują krizę, nes senoji vis dar nesibaigusi, tik naujų paskolų pagalba nustumta 10 metų.
„Prieš mėnesį Jungtinių Tautų (JT) ekonomikos ekspertai paskelbė ataskaitą apie tai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta trečias finansinės krizės etapas. Pirmuoju etapu įvardijamas JAV nekilnojamojo turto kainų burbulas 2007-aisiais, antruoju – ES vyriausybių skolų krizė.
Kadangi tai – finansinė krizė, ji yra susijusi su bankiniu sektoriumi, didėjančiu paskolų portfeliu ir tame paskolų portfelyje didėjančiomis blogomis paskolomis. Pagal JT ataskaitą, šiuo metu skolos visame pasaulyje sudaro apie 152 trln. JAV dolerių, tai yra daugiau nei 200 proc. viso pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuvos skola, pavyzdžiui, palyginti su BVP, sudaro tik 40 proc. Tačiau nuo 2007 m. pirmojo krizės etapo skolų pasaulyje padaugėjo 30 proc. – jos auga, niekur nedingo“, – kalba finansų analitikas.
Akys krypsta į Aziją ir Italiją
DNB banko vyr. ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka sako, kad Baltijos šalys su valstybių skolomis susitvarkė neblogai, tačiau augantis kitų šalių skolos lygis gali būti naujo krizės smūgio priežastis. Nuosmukį taip pat gali lemti finansinio sektoriaus problemos arba geopolitinė įtampa. Jei geopolitinė įtampa labai smarkiai padidėtų, J. Rojakos teigimu, įvykiai galėtų imti klostytis panašiai, kaip prieš 2008-ųjų finansų krizę.
„Labai dažnai krizės nustatomos tik tada, kai jos jau įvyksta. Šiuo metu nerimo židinių yra labai daug, bet drąsiai sakyti, kad yra susiformavęs grėsmingas burbulas atskiruose sektoriuose arba veiklose, negalima.
Tačiau dirgiklių, kurie galėtų tai paskatinti, esama. Tai – pertvarka JAV, pagrindinėse euro zonos šalyse (netrukus rinkimai ir Vokietijoje, Prancūzijoje), „Bexitas“. Tad netikėtų padarinių, kurie ir gali būti tas lakmuso popierėlis, gali būti ne vienas. Nors kol kas rinkose yra daugiau prastesnių lūkesčių, nei panikos“, – teigia J. Rojaka.
Savo ruožtu V. Katkus pažymi, kad atskiruose regionuose ir šalyse blogųjų paskolų dalies rodikliai yra labai problemiški, o kai kur gali būti netgi fatališki, turint mintyje kitas dideles jų finansines problemas.
„Skaičiuojama, kad Kinijoje blogosios paskolos yra maždaug 15-16 proc. BVP dydžio, Indijoje – apie 10 proc. Arčiau mūsų yra viena labai problemiška šalis, kurioje blogosios paskolos sudaro apie 20 proc. BVP, tai – Italija. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nėra svarbu, tačiau reikia pridėti tai, kad Italijos vyriausybės paskolos dydis yra trečias pagal dydį pasaulyje ir sudaro apie 2,5 trln. eurų“, – kalba V. Katkus.
Pasak jo, jei krizė ištiktų Italijoje, ji persimestų į kitas šalis, o tai gali pradėti vykti gruodžio mėnesį. Gruodį Italijoje yra numatytas konstitucinis referendumas, ir jei vyriausybė jį pralaimėtų, ateitų nauja, kuri sako skelbsianti referendumą dėl pasitraukimo iš euro zonos.
„Ji jį skelbs ar neskelbs, išeis ar neišeis, bet tikrai išgąsdins investuotojus. Tačiau, nepasisekus gruodžio mėnesį vyksiančiam referendumui, politinė krizė peraugtų į finansinę, persimestų į silpną bankinį Vokietijos sektorių, pasiektų ir Lietuvą“, – aiškina finansų analitikas.
Krizės poveikio Lietuvai išvengti nepavyks
Baltijos šalys yra nedidelės ir atviros, tad krizės poveikio išvengti nepavyks, tikina J. Rojaka. Tačiau didelis dabartinės ir prieš tai buvusios situacijos skirtumas, pasak ekonomistės, yra tai, kad per buvusią krizę dar turėjome litą.
„Todėl pradėjo labai didėti palūkanų normos, ir tai apsunkino gyvenimą daugeliui įmonių ir gyventojų. Dabar šio situaciją galinčio apsunkinti aspekto nebėra, ir tai jau yra gerai. Antra, mūsų biudžeto, einamosios sąskaitos deficitai yra pakankamai subalansuoti.
Šiuo atžvilgiu mes atrodome stipriau, bet tai nereiškia, kad esame izoliuoti ir pakankamai užsigrūdinę tam, kad nepajustume neigiamų padarinių. Mūsų ekonomikos augimo variklis iš esmės turėtų būti eksportas ir atvirumas, tačiau, jei nerimas apima mūsų pagrindinius partnerius, tikėtis kažkokio proveržio eksporte ir investicijose būtų naivu“, – kalba J. Rojaka.
V. Katkus tikina, kad, kalbant apie Lietuvą, krizės sąvokos kol kas naudoti neverta, tačiau apie didelį augimo sulėtėjimą – taip.
„Beveik visi komerciniai bankai, Lietuvos bankas, Finansų ministerija augimo prognozes praeitą mėnesį sumažino beveik trečdaliu, palyginti su metų pradžioje prognozuotu augimu. Augimas šiais metais gali siekti maždaug 2,3 proc., ir tai reiškia, kad visas augimas jau įvyko pirmąjį pusmetį.
Kitais metais numatomas 2,5–2,7 proc. augimas. Smūgį jam, be minėtųjų sukrėtimų per bankus iš Italijos, dar suduos ir „Brexitas“. Skaičiuojama, kad iš Lietuvos per artimiausius 14 mėnesių su „Brexitu“ susiję procesai turėtų atimti apie 0,3 proc. augimo (apie 120 mln. Eurų)“, – pažymi V. Katkus.
Smaugtis diržais nebereikės?
Lietuvą pasiekus 2008-ųjų krizei, teko gerokai susiveržti diržus, buvo karpomi atlyginimai, pensijos ir kitos išmokos. Ekonomistai sako kol kas negalintys įvardyti, kokį kelią pasirinks vyriausybė, užklupus sunkumams, tačiau skausmingo diržų veržimosi scenarijaus nenumato, nors skolintis tektų.
„Be jokios abejonės, žmonėms tas krizės poveikis pasireikštų mažesnėmis pajamomis. Valstybė gautų mažiau pajamų, gamybinės įmonės ir valdžios sektorius susidurtų su deficitu, kurį reikėtų dengti. Kadangi sukauptų rezervų, kaip Estija, mes neturime, tektų skolintis, ir skolą užkrauti tiek dirbantiems dabar, tiek kitoms kartoms – mūsų vaikams“, – sako J. Rojaka.
Savo ruožtu V. Katkus pažymi, kad 2008-ųjų nuopuolio scenarijaus kol kas svarstyti pakankamo pagrindo nėra. Be to, pasak pašnekovo, skolos ir jų aptarnavimo sąnaudos Lietuvai išaugtų ne taip smarkiai, kaip 2008 metais.
2008–2009, kaip primena J. Rojaka, tiek Latvija, tiek Lietuva pasirinko diržų veržimosi kelią. Tačiau skirtumas buvo tas, kad Latvija rinkosi skolinimąsi iš tarptautinių institucijų, o Lietuva – tarptautinėse rinkose.
„Galutiniame rezultate labai didelio skirtumo tarp pasirinktų kelių nėra. Galbūt Tarptautinio valiutos fondo įsikišimas Latvijos atveju šiek tiek ryžtingiau veikė link atskirų sektorių reformų. Ten diržų veržimasis vyko kiek kitaip – ne vien per pensijas, darbo užmokesčius, valdžios sektorių, bet ir per mokestinę sistemą. Latvijoje buvo padidinti kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, tačiau mainais į tai pinigus jie gavo pigiau.
Mūsų įsiskolinimas augo kaip ant mielių dėl to, kad mes pačiu nepalankiausiu metu skolinomės finansų rinkose, bet mums tai leido patiems pasirinkti finansinio drausmingumo priemones“, – kalba R. Rojaka.
