Ruonis vardu Kajus

Nors oras buvo nepalankus bet nuotaikų jis nesugadino…

Užsiėmimas vaikams su burbulais

Martyno Levickio pasirodymas

Šinšilas

Ežys

Krokodilas

Piranija

Skorpionas

Smauglys

Meksikietiškas tarantulas raudonoji-legenda

Madagaskaro šnypščiantis tarakonas

Žalioji iguana

Krabas atsiskyrėlis

Bush

Pietinė skruzdėda

Voverė skraiduolė

Gėlių meška

Chanterelle Fennec (mažoji lapė)

Mini asilas

Mažasis ožys

Aksolotlis

Beždžionė

Bengalijos katė

Nykštukinė kiaulė

Skunsiniai

Kaštonų taškas Genet

Kapibara

Lama

Sidabrinė lapė

Vėžlys

Wallaroo

Hipopotamas

Gyvalazdės

Hiacintinė mėlynoji ara

19.30 val. keltas palieka prieplauką, ir net neįtartum, kad jis plaukia į vietą, kur laikas jau seniai yra sustojęs. Horizonte tarsi banginio ketera pamažu iškyla sala, sustingusi tarp banguojančio vandens ir besileidžiančios saulės. Mažai žinoma, negyvenama sala Orknio salyne, į šiaurę nuo žemyninės Škotijos. Tai Einhelas (angl. Eynhallow) – piligrimų ir ritualų, folkloro ir šmėklų vieta.

Jeigu Škotija turėtų Atlantidą, tai būtų Einhelas. Valčiai plaukiant palei vakarinį krantą, pro akis bėga sodybos, ganyklos ir laukai. Keleiviai smagiai šnekučiuojasi. Entuziastinga amerikiečių šeima, apsiginklavusi fotoaparatais, netgi perskrido vandenyną tam, kad čia būtų. Einhelas būna nepasiekiamas 364 dienas per metus, tačiau jis gundančiai arti – vos už 500 metrų nuo žemyninės Škotijos. Į salą neplaukia joks keltas, o kartą per metus Orknio paveldo bendrija organizuoja kelionę – tai vienintelis šansas įkelti koją į salą. Net jeigu ir turi savo laivą, povandeninės srovės, kurios aplink salą vyniojasi kaip šniokščiančios upės, atplaukimą ir išsilaipinimą daro rizikingais.

„Matau tai kiekvieną dieną, – sako buvęs ūkininkas, kuris kasdien žvelgia į salą iš namų kitoje vandens pusėje. – Ir vis tiek visiškai nesuprantu.“ Palyginimai su legendine Platono sala gali atrodyti pritempti, tačiau jie tinkami. Jeigu žvelgsite į Orknio salų žemėlapį, vargiai rasite tokią vietą kaip Einhelas. Įspraustas tarp didesnių salų ir vos 900 metrų ilgio širdies formos žemės lopinėlis žemėlapiuose gauna vos tašką rašalo. Sala yra ir žema – aukščiausia vieta siekia vos 40 metrų. Gamta čia taip pat skurdi – pakrantės nuklotos jūros žolėmis ir akmenimis. Spalvos ir formos – kaip ir tūkstančiuose kitų Škotijos šcherų. Tačiau kitaip nei juose, čia laikas atrodo visiškai sustojęs.

Kaip ir Atlantida, Einhelas apipintas paslaptimis. Orknio gyventojai augo klausydami istorijos apie vaiduoklių salą. Pasak legendos, salą yra užkerėjusios mitinės jūrų dvasios – jeigu kas nors bandys į ją įkelti koją, sala tiesiog išnyks ore. Kitiems buvo pasakotos istorijos apie paslaptingus vandens žmones, kurie, išnirę iš jūros, pakeisdavo išvaizdą ir vasarą gyvendavo saloje. Tokios pasakos salą pavertė mįsle. Rašytiniuose šaltiniuose Einhelas minimas retai ir labai nenuosekliai. Kitos Orknio salos – visos turi aiškias pradžias, tačiau Einhelo tikrosios šaknys yra beveik visai išsitrynusios. „Vietiniai sako, kad sala egzistuoja tarp dviejų pasaulių – tiek geografiškai, tiek istoriškai. Ir tame yra daug tiesos, – sako archeologas Danas Lee. – 1851 m. jai smogė maras, ir čia gyvenusios šeimos buvo priverstos bėgti. Paskui, kad sala būtų dezinfekuota ir būtų užtikrinta, kad čia niekas negrįžtų, nuo visų namų buvo nuimti stogai. Ir nuo to saloje niekas nebegyvena.“

Salos lankytojai perbrido dagių ir lauko gėlių gausų lauką ir sustojo prie akmeninio vienuolyno griuvėsių. Čia, aiškino D.Lee, archeologai rado valgyklos, gyvenamųjų patalpų ir varpinės liekanas, taip pat – išlenktą navą. Saloje rasta ir kur kas senesnio žmonių gyvenimo įrodymų – aptiktos akmens amžiaus laikų sienos, kapai. Visa tai – vis dar neatrastas pasaulis.

Vietiniai sako, kad sala egzistuoja tarp dviejų pasaulių – tiek geografiškai, tiek istoriškai. Ir tame yra daug tiesos.

Einhelas senąja kalba reiškia „Šventoji sala“. „Tačiau pavadinimo svarbos salos gyventojai niekada visiškai ir nesuprato, – sakė kita archeologė Sarah Jane Gibbon. – Orknis yra vienintelė vieta Vakarų Europoje be patvirtinto vienuolyno. Tačiau visi ženklai rodo į Einhelą, ir jie gali siekti XI amžių.“ Tokia archeologinė paslaptis paprastai reikštų, kad tyrinėtojai gautų dosnias stipendijas tyrinėjimams. Tačiau Orknio salose be galo daug archeologiškai įdomių vietų, tad Einhelo mįslės taip niekada ir nebuvo įmintos. Tuo džiaugiasi bent vieni – aplinkosaugininkai. Nuo tada, kai XIX a. sala buvo evakuota, Einhelas tapo svarbia jūrinių paukščių perėjimo vieta. Jos krantuose kuriasi pufinai, arktinės žuvėdros ir kirai. Čia galima pamatyti ir retą šiaurinių audrapaukščių koloniją. Vietoje, kurią supa vanduo ir aršios bangos, gyvybė rado, kaip suklestėti.

Tačiau toli gražu ne visi žmonės jaučia ekonomikos augimą. Tai puikiausiai liudija milijonas žmonių, Kinijos sostinėje gyvenantys po žeme, buvusiose slėptuvėse nuo bombų.

Italų fotografas Antonio Faccilongo sukūrė dokumentinių nuotraukų ciklą, pavadintą Atomic Rooms, įamžinantį ten gyvenančių žmonių gyvenimą. Tai – ne kokie nors valkatos ar piktybiškai dirbti atsisakantys žmonės, o studentai, vidiniai migrantai iš prasčiau išsivysčiusių Kinijos regionų, žemas pajamas gaunantys darbininkai ir kiti žmonės, vos suduriantys galą su galu ir priversti ieškoti pigiausio būdo pragyventi.

Dešimt tūkstančių atominių slėptuvių likusių po Šaltojo karo, išdėstytų po visą miestą, yra kone vienintelė šiems žmonėms prieinama gyventi vieta. Valstybė slėptuves aštuntojo dešimtmečio metais ėmė pardavinėti arba nuomoti įvairioms organizacijoms ir kompanijoms. Didelė jų dalis, naujųjų šeimininkų buvo paverstos nedideliais, belangiais būstais. Tokio būsto mėnesio nuomos kainos siekia viso labo 40 – 100 dolerių.

Fotografas, siekdamas užfiksuoti bunkerių gyventojų kasdienybę patyrė daug sunkumų, mat valdžia deda visas pastangas siekdama, kad šios nefasadinės Kinijos pusės niekas nepamatytų. Antonio aplankė 30 bunkerių, tačiau prie visų iš jų budėdavo apsaugininkai, kurie nė už ką į vidų neįleisdavo užsieniečių, tuo labiau žurnalistų ar fotografų.

Taigi, jis tykodavo ir laukdavo kol apsaugininkai praras budrumą, arba rasdavo kitą įėjimą ir į slėptuvių vidų įsmukdavo slapčia.

Tai ką rado viduje nenustebino. Daugelis kambarių primena studentų bendrabučius: kambaryje – kelios spintos, lova ir praktiškai jokios laisvos erdvės. Skirtumas tik tas, kad tuose kambariuose dažnai susigrūdę gyvena net keliolika žmonių ir juose nėra nė vieno lango. Ir dar, savaime suprantama, skiriasi oras. Jis toks drėgnas, kad fotografui iš pradžių buvo labai sunku kvėpuoti.

Kita į akis krintanti detalė – daugelyje slėptuvių nėra virtuvės, arba įrengta improvizuota virtuvėlė kuriame nors laisvesniame kampe, o ir dvokiančiu tualetu naudojamasi kartu su kitais gyventojais.

Vietos institucijos prieš kelerius metus paskelbė požemines gyvenamąsias vietas nelegaliomis ir net buvo ketinimų jų įnamius išgyvendinti. Tačiau kur? Vidutiniškai uždirbančiam žmogui prireiktų daugiau nei pusšimtį metų taupyti, kad galėtų nusipirkti savo būstą, atidedant visus uždirbtus pinigus.

Ir nors valstybė suvokia problemą ir bando ją spręsti siūlydama kelis šimtus tūkstančių būtų nuomai, tai tėra lašas jūroje. Skaičiuojama, kad kiekvienam tūkstančiui siūlomų būstų tenka apie milijoną jo neturinčiųjų arba negalinčiųjų sau to leisti.

O ateityje bus dar blogiau – per ateinančius kelerius metus tikimasi, jog į miestus migruos dar apie 200 milijonų žmonių. Taigi, panašu, jog Kinijos požeminėse slėptuvėse gyvenimas virs dar ilgai.

Balsavimas pradedamas 2017 m. vasario 1 d. Paskutinę vasario mėnesio savaitę (nuo 22 d. iki 28 d.) balsavimas yra slaptas, todėl išankstiniai balsavimo rezultatai svetainėje nėra skelbiami. Balsavimo rezultatai bus paskelbti ir nugalėtojai apdovanoti kovo 21 d.  apdovanojimų ceremonijoje Briuselyje.

Balsuoti galite čia

Apie konkursą

Europos metų medis pradėtas rinkti nuo 2011 m., išpopuliarėjus daugelį metų Čekijoje rengiamam metų medžio konkursui, kurį organizavo Čekijos aplinkosaugos partnerystės fondas. Europos metų medžio konkursui teikiami šalių metų medžio nacionalinių konkursų nugalėtojai.

Europos metų medžio konkursuose svarbus yra ne tiek medžio grožis, dydis arba amžius, bet medžio istorija, kuri jį sieja su žmonėmis. Mes ieškome medžių, kurie tapo bendruomenės dalimi.

Europos metų medžio konkurso tikslas yra atkreipti dėmesį į medžių senolių svarbą gamtos ir kultūros pavelde, kuriuo privalome rūpintis ir jį saugoti. Todėl skirtingai nuo kitų konkursų, Kasmet konkurse dalyvauja dešimtys ar net šimtai tūkstančių žmonių. Dalyvaujančiųjų šalių skaičius išaugo nuo 5 iki 16. Mes nepaliaujamai ieškome naujų partnerių Europoje tam, kad medžių, kurie tapo vietos įžymybėmis, apsauga taptų tarptautinių diskusijų tema.

Stelmužės ąžuolas – valstybės ir tvirtybės simbolis (Balsuokite už Lietuvos medį)

Neįtikėtini vaizdai iš dirbtinai sukurtų salų

Jungtiniai Arabų Emyratai unikali valstybė, ne tik dėl daugybės –iausių dalykų visame pasaulyje, bet ir dėl absoliučiai pašėlusių idėjų. Šalis neturėjo tinkamo priėjimo prie jūros, kad galėtų pelningai vystyti turizmą, tad sumanė sukurti dirbtines salas su milžinišku pramogų kompleksu ir taip prailginti savo nedidelę pakrantę. Dalis projekto yra salynas pavadinimu „Pasaulis“, kuris sukurtas pagal geografinį planetos žemėlapį, o jį sudaro net 300 salų.

Drąsus projektas buvo vykdomas Dubajuje, tačiau pasibaigus statyboms, 2011 metais pasirodė žinios, jog žemės lopinėliai smenga gilyn į jūrą, taigi su jų įsigijimu iškilo problemų. Tačiau nepaisant nedidelio iškilumo, žmogaus kūrinys puikiai matosi nuo aukščiausio dangoraižio ir yra vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu.

Beveik dangų siekiantis pastatas

Burdž Chalifa yra aukščiausias pasaulio pastatas, stūksantis Dubajuje, o į dangų jis pasistiebęs net 828 m. Gigantą sudaro 160 aukštų, kuriuose įsikūrę viešbučiai, biurai, prekybos centrai ir gyvenamieji apartamentai, žinoma, vienas aukštas skirtas turistams, ten įrengtos apžvalgos aikštelės.

Net jei neteks pabuvoti šalia Jungtinių Arabų Emyratų pasididžiavimo, nenuliūskite, nes jis matomas ir už 95 km, taigi viešint netoliese turėsite galimybę jį išvysti. O jei visgi pavyks apsilankyti viduje, būtinai išbandykite greičiausią pasaulyje liftą ir nepamirškite fotoaparato, kadangi besileidžiant saulei iš viršaus atsiveria nuostabūs vaizdai. Beje, Burdž Chalifa išsiskiria ypatingomis savybės, pavyzdžiui, savarankiškai gali apsirūpinti elektros energija, kuriai gauti naudojami tik atsinaujinantys saulės ir vėjo ištekliai.

Arabų istoriją saugantis seniausias pastatas

Jei keliaujant jums įdomu išvysti ne tik šiuolaikinę šalį, bet ir sužinoti apie jos istoriją, lankydamiesi Jungtiniuose Arabų Emyratuose turėtumėte užsukti į Dubajaus muziejų. Jis įsikūręs Al Fahidi Forte, miesto įlankoje ir yra seniausias pastatas regione, o tam, kad jį pastatytų, buvo naudojamos jūros uolos ir gipsas.

Pirmiausia teritorija tarnavo kaip valdovų rezidencija ir vyriausybės būstinė, kol galiausiai 1971 m. čia buvo atidarytas įdomią arabų istoriją pasakojantis muziejus. Apsilankę jo viduje galėsite apžiūrėti įspūdingo dydžio ir vertės eksponatus: nuo manekenų su tradiciniais rūbais arba ginklų išpuoštų kupranugario kaulais iki filmų apie tai, kaip mažas žvejų miestelis tapo megapoliu. Įdomiausi eksponatai slypi požemiuose, į juos nusileidę turėsite išskirtinę galimybę iš arti pažvelgti į vietinių socialinį, kultūrinį ir religinį pasaulį.