Lietuva, kaip ir daugelis kitų ES šalių, nėra lygiateisė valstybė bendrijoje. Lietuva tėra provincija, kuri ne tik turi klausyti Briuselio nurodymų net ir kultūros ar tradicinių vertybių išsaugojimo klausimais. Jau net savo biudžetą turime derinti su Europos Komisija. Tai kelia pavojų Lietuvos, kaip tautinės valstybės, išlikimui.
Tačiau pačioje Lietuvoje elgiamasi visai atvirkščiai. Pas mus savivaldybės turi gerokai daugiau teisių nei valstybės Europos Sąjungoje. Ir tai sukelia begalę problemų.
Pastarosiomis dienomis socialinius tinklus užplūdo pedagogų skundai, kad paskutinėmis praėjusių metų dienomis vieni mokytojai ir vaikų darželių darbuotojai gavo solidžias (kai kur net iki vieno atlyginimo dydžio) premijas, o kiti gavo riestainio skylę. Vienas mokytojas net nepatingėjo paskambinti kelių savivaldybių švietimo skyriams ir išsiaiškino, kad premijų buvimas ar nebuvimas priklausė tik nuo to, kurioje savivaldybėje pedagogas dirba. Tai yra visiškas absurdas. Juk visi mokytojai dirba vienodą darbą ir tai, ar jie skatinami, ar ne, turi priklausyti nuo darbo rezultatų, o ne nuo to, kur jie dirba. Argi, pavyzdžiui, nesijaustų nuskriaustas koks nors Seimo narys, jei jis gautų mažesnę algą tik todėl, kad dirba, tarkime, Kultūros, o ne Ekonomikos komitete? Ar nebūtų nuskriaustas senjoras, jei gautų mažesnę pensiją vien todėl, kad gyvena, tarkime, Biržuose, o ne Kupiškyje?
Tačiau daugelio ugdymo įstaigų steigėjai yra ne Švietimo ir mokslo ministerija, o savivaldybės, kurioms leidžiama tvarkytis, kaip tik jos nori. Todėl ir atsiranda tokia nelygybė. O bet koks kišimasis esą pažeistų savarankiškumą, autonomiškumą. Kvailas požiūris. O kai jis toks, tai ir uždarinėjamos mokyklos, nes „neapsimoka“. Švietimo įstaigų tinklas turi būti valdomas centralizuotai. Tik taip dar būtų įmanoma užtikrinti, kad mokyklos artimiausiu metu nepatektų į Raudonąją knygą.
Per didelio savarankiškumo suteikimas sukelia ir daugiau problemų. Kaip „Vakaro žinios“ jau yra skelbusios, pavyzdžiui, iš 228 mln. eurų, užpernai savivaldybėms skirtų socialinei paramai, sutaupyta net 126 mln. eurų ir nė centas negrįžo į biudžetą, mat savivaldybėms leista juos leisti, kur nori, – valdininkų kabinetų remontui, kreditoriniams įsiskolinimams dengti, paežerėms tvarkyti ir t.t. O po to skundžiamės, kad trūksta pinigų sveikatos apsaugai, švietimui ir t.t.
Keista, kai mūsų politikai tokį didelį savarankiškumą suteikia savivaldybėms, tačiau nė kiek nepasistengia, kad Lietuva išsikovotų daugiau savarankiškumo iš ES. Beje, akivaizdžiai per didelė autonomija suteikta ir aukštosioms mokykloms. Pasirodo, ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet net Vyriausybė ar Seimas kolegijoms bei universitetams negali nurodyti, kokias studijų programas reikia uždaryti, mat būtų pažeista aukštųjų mokyklų autonomija. Šito absurdo pasekmes žinome – į valstybei visiškai nereikalingas specialybes priimami kone dvejetukininkai, kurie sutinka susimokėti už mokslą ir padeda aukštosioms mokykloms uždirbti, o baigę mokslus tampa bedarbiais ir arba pašalpų forma melžia valstybę, arba juos reikia perkvalifikuoti, o tai irgi kainuoja.
Deja, savarankiškumas pas mus suvokiamas iškreiptai. Kur jo iš tikrųjų reikia – ten jo nėra, politikai lankstosi prieš pačias idiotiškiausias ES direktyvas, o kur jo nereikia – ten jis yra kone neribotas. Ir keista, kad niekas garsiai apie tai nekalba. Sunku patikėti, kad nesuvokia.
Visą straipsnį skaitykite čia
