Mokslininkai aptiko ir pirmą kartą ištyrė pragariškus siera besimaitinančius, kirmėles primenančius moliuskų giminaičius, gyvenančius Filipinų įlankoje, rašo „The Verge“. Didesnį nei pusantro metro ilgį ir arti dešimties centimetrų skersmenį pasiekti galintys sutvėrimai – patys didžiausi šiais laikais egzistuojantys šios galvakojų šeimos atstovai. Nors iš pirmo žvilgsnio jie labiau panašūs į milžiniškus, nežemiškos kilmės juodus snarglius. Gigantiškieji laivagraužiai (Kuphus polythalamia) iki šiol nė karto nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje. Tačiau mokslininkams buvo žinoma, kad jie egzistuoti privalo – iki šiol buvo aptiktas ne vienas didžiulis, dramblio iltį primenantis kiautas, nors juose gyventojų jau nebebuvo. Pirmą kartą apie šiuos kiautus tapo žinoma dar XVIII a., juos noriai pirkdavo kolekcininkai, tačiau iki šiol mokslininkams niekaip nepavykdavo rasti kiauto su gyvu laivagraužiu viduje.
O ir Jutos universiteto (JAV) medicininės chemijos profesorė Margo Haygood su kolegomis apie galimybę surasti gyvą gigantiškąjį laivagraužį sužinojo tik per atsitiktinumą – jų kiautų sankaupą netyčia užfiksavo dokumentinio filmo apie povandeninį pasaulį kūrėjų kamera. Ragus primenantys kiautai kyšojo iš dumblėto Filipinų įlankos dugno, seklumoje, kur anksčiau buvo laikomi rąstai. Mokslininkai sugebėjo iš tos vietos gauti net penkis gyvus laivagraužius, juos aprašė ir savo ataskaitą publikavo recenzuojamame žurnale PNAS. Ir nors reikėjo nemažai paplušėti, kad atsargiai atidarytų šių moliuskų kiautus ir iš jų išprašytų gyvius, gigantiškieji laivagraužai savo paslapčių atskleisti neskubėjo nei po tokio išgliaudymo, nei po skrodimo. Mokslininkus labiausiai stebino tai, kaip šie sutvėrimai sugeba pasiekti tokį kūno dydį. Laivagraužio kiauto priekinė dalis aklinai užkemša šio moliusko burną – tikriausiai tam, kad nebūtų ryjamos nuosėdos, kuriame veisiasi šie sutvėrimai. O kirminų žarnynuose išmatų tebuvo tik pėdsakai. Tad kaip jie maitinasi? Kiti laivagraužių šeimos atstovai paprastai įsigraužia į šlapią, vandenyje mirkstantį medį ir, padedami simbiotinių bakterijų, gyvenančių jų žiaunose, virškina medieną. Tuo tarpu gigantiškieji laivagraužiai priversti tenkintis tuo, ką galima rasti ant dugno – geriausiu atveju medžio puvėkais, tačiau abejojama, ar tai, kas kadaise buvo mediena, gali būti pagrindinis šių galvakojų maisto šaltinis. M.Haywood su kolegomis įtaria, kad gigantiškieji laivagraužiai daugiausiai maitinasi vandenilio sulfidu, kurį išskiria įlankos dugne nuskendę gyvūnų ir augalų liekanos. Tačiau vandenilio sulfidas, mums labiausiai žinomas kaip supuvusiems kiaušiniams „aromatą“ suteikiantis junginys, nėra labai maistingas.
Kad išgautų energiją iš šio neorganinio junginio, gigantiškiesiems laivagraužiams į pagalbą ateina bakterijos, padedančios šį junginį konvertuoti į daugiau energijos turinčius anglies junginius. Tokias bakterijas, gyvenančias galvakojų žiaunose, mokslininkai įžiūrėjo apsiginklavę elektroniniu mikroskopu. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gigantškieji laivagraužiai yra tiesiai iš pragaro atkeliavęs sutvėrimas, pati tyrimo autorė juos šiam atradimui skirtame vaido įraše vadina „vienaragiais“. „Manome, kad ištyrinėjome savo planetą, bet aš manau, kad tyrinėti reikia dar labai daug ką. Neturėtume manyti, kad jau žinome viską apie savo planetos biologiją“, – sakė mokslininkė.