Ar tikrai Helovynas – “bloga” šventė?

Pastaruoju metu daug diskusijų kelia šventės – “ateivės” iš kitų šalių, ypač Amerikos. Girdisi net būgštavimai, kad tuoj “suamerikonėsime”. Tačiau ar tai ne lietuviškas konservatyvumas? Ką mes žinome apie šios šventės ištakas?

Prie Šv. Valentino dienos jau įpratome, tačiau Helovynas sutinkamas ypač priešiškai, kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis – mirusiųjų pagerbimo švente, kuomet nepriimtinas joks triukšmingumas, o reikalinga ramybė ir susikaupimas. Dažnai sakoma, kad tai amerikietiška šventė. Tačiau pasidomėjus giliau, pasirodo, kad jos šaknys – keltiškoje Airijoje.

Taigi, Helovynas (Halloween) yra kasmetinė šventė, tačiau kas gi iš tikrųjų švenčiama? Kaip gi atsirado šis savotiškas paprotys? Ar tai yra, kaip kai kurie žmonės teigia, savotiškas velnio garbinimas? Ar tai tiesiog nežalinga senovės pagonių ritualų liekana?

Pats žodis Helovynas savo kilme yra iš Katalikų bažnyčios. Jis kilęs iškraipius ir sutrumpinus Visų Šventųjų pavadinimą (All Hallows Eve). Lapkričio 1 diena, Visų Šventųjų diena, yra katalikiška šventė, skirta pagerbti šventuosius. Tačiau penktajame šimtmetyje prieš Kristų keltiškoje Airijoje vasara oficialiai baigdavosi spalio 31dieną. Šventė vadinosi Sauen (Samhain), Keltų Naujaisiais metais.

Viena istorija pasakoja, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu.

Aišku, kad gyvieji nenorėjo būtų apsėsti dvasių. Taigi, spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi būti kaip įmanoma labiau destruktyvūs, kad atbaidytų dvasias, kurios ieško gyvų kūnų. Turbūt geresnis paaiškinimas to, kodėl keltai užgesindavo ugnį savo namuose, buvo ne siekimas atbaidyti dvasių apsėdimą, o tai, kad keltų gentys galėjo vėl įkurti ugnį iš bendro šaltinio – Druidų ugnies, kuri buvo saugoma vidurio Airijoje, pas Usinach’ą.

Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas. Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė praktikos aukoti žmones deginimui ant laužo.

Bėgant laikui tokia praktika tapo labiau ritualizuota. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais. Helovyno paprotys į Ameriką atkeliavo 1840-aisiais. Jį atvežė airių imigrantai, bėgantys iš savo šalies dėl bado. Tuo laiku mėgiamiausia išdaiga Naujoje Anglijoje buvo namų kiemo puošimas ir vartų atidarymas.

Manoma, kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto (trick-or-treat) kilo jau ne iš airių keltų, tačiau išsirutuliojo iš devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu (souling). Lapkričio 2-ąją, Visų Dvasių dieną, senovės krikščionys vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami “dvasios pyrago”, padaryto iš kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis. Kuo daugiau pyrago elgetautojai gaudavo, tuo daugiau maldų jie pažadėdavo sušnekėti už davusiųjų žmonių artimųjų sielas. Tuo metu buvo tikima, kad mirusieji kurį laiką po mirties būdavo pragaro prieangyje ir kad malda, kalbama netgi nepažįstamo žmogaus, gali pagreitinti dvasios patekimą į dangų.

Paprotys daryti žibintus iš moliūgų greičiausiai kilęs iš airių folkloro. Kaip pasakojama pasakoje, žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, jis nuleis jį žemyn. Pagal liaudies pasaką, Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį apgavęs. Vietoj to velnias davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo patalpintos išskobtos ropės viduje, kad jos ilgiau degtų.

Airiai naudodavo ropes kaip “Džeko žibintus”. Tačiau kai imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie atrado, kad moliūgai tam naudoti daug patogesni. Todėl “Džeko žibintais” Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje. Taigi, nors kai kurios pagonių grupės ar satanistai Heloviną įvardina kaip savo “šventę”, ji nėra kilusi iš blogio. Ji kilo iš keltų naujųjų metų šventimo papročių ir iš viduramžių europiečių maldų ritualų. Ir šiandien daugelis bažnyčių rengia Helovyno šventes arba moliūgų skobimo vakarėlius vaikams. Ir juk galiausiai, pati diena yra tokia bloga tiek, kiek tokia kam nors rūpi ją padaryti.

Total
4
Dalinasi
Susijusios publikacijos