Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Povilas URBŠYS, vienas iš opozicijos lyderių Seimo narys konservatorius Kęstutis MASIULIS ir buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs prezidento pareigas, Artūras PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Praėjo 100 dienų, kai į Seimą atėjo nauja valdžia. Prieš rinkimus nebuvo žadamas žemės pardavimas užsieniečiams ir pavardžių rašyba pasuose. Tačiau viskas daroma atvirkščiai. Kaip taip nutiko?
P.URBŠYS: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – tai politinis darinys, kur yra labai platus politinių pažiūrų spektras. Nuo liberalios iki konservatyvios ir krikščioniškos. Kaip ir kitose partijose.
Konservatoriai turi tą diapazoną, pas socialdemokratus gal mažiau jaučiasi, bet irgi yra. Atsiranda skirtingų nuomonių, tai akivaizdu.
Dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Vyriausybė yra pritarusi Europos Komisijos išvadoms, kad reikia koreguoti mūsų įstatymus. Kitaip Lietuvos atžvilgiu bus inicijuoti teisminiai procesai.
Bet Seimas tikrai neskubės taisyti tų įstatymų. Europos Parlamente esąs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Bronis Ropė inicijavo diskusiją Komisijoje ir jos atstovai atvažiuos į Lietuvą. Bus bandoma išaiškinti, kad tie apribojimai yra taikomi atsižvelgiant į nacionalinius interesus. Dar nėra galutinio sprendimo. Nėra nusistatymo aklai vykdyti tai, ką nurodo Europos Komisija. Tuo labiau kad Europos Parlamento struktūros kitaip vertina situaciją po „Brexit“ referendumo Didžiojoje Britanijoje.
Dėl kalbos. Yra nuomonių, kad dėl santykių su Lenkija reikėtų imtis kompromiso ir leisti paso pirmame puslapyje rašyti pavardes su nelietuviškos abėcėlės raidėmis.
Yra teismų sprendimai, ir jų sprendimai nepriklauso nuo mūsų. Tai yra teismų kompetencija.
Šiandien Seime turime du projektus. G.Kirkilo ir I.Šiaulienės projektu norima pasuose įteisinti skirtingų ženklų rašymą, kartu susiaurinant valstybinės kalbos statusą.
Kitas yra siūlymas, kurį iškėlė piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą“. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo viena iš pagrindinių politinių jėgų, kuri joje dalyvavo. Buvo surinkta apie 70 tūkst. parašų. Šiuo atveju norima įteisinti latvišką variantą – antrame paso puslapyje, antroje kortelės pusėje leisti rašyti pavardę lotyniška transkripcija. Bet jokiais būdais taip parašytų pavardžių neleidžiama perkelti į registrus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad negalima pirmame paso puslapyje rašyti pavardžių ne valstybine kalba. Taip pat jis konstatavo, kad tai galima rašyti kitų įrašų skyriuje, t.y. kaip mūsų siūlomame variante. Mes tikrai nesame atsitraukę nuo tos nuostatos, siekdami apsaugoti valstybinės kalbos statusą. Vyksta diskusijos, palaukime galutinio rezultato.
G.JAKAVONIS: „Valstiečių“ vertybės visada buvo siejamos su lietuvybe, su provincijos atgaivinimu, ekonominių, socialinių sąlygų sulyginimu su miestais. Per tuos 100 dienų pastebima realių darbų?
K.MASIULIS: Nemanau, kad „valstiečiai“ turėjo aiškų ideologinį veidą. Tokio veido neturėjo, tokio veido ir neįgavo. Sakėte, „valstiečiai“ turi daug įvairiausių pažiūrų žmonių. Nuo kairiųjų iki liberalių, iki konservatyvių. Toks platus spektras iš tikro egzistuoja.
Dar daugiau, kone pusė ten yra ne partijos nariai. Kaip ir pats P.Urbšys nėra partijos narys ir vos ne tuo didžiuojasi. Nesuprantama, kaip galima eiti aukštas pareigas frakcijoje arba daryti politiką partijos vardu nebūnant partijoje, atiduodant partijai šlovę arba skaudulius, kuriuos padarai.
Dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Mus iš tikro stipriai įpareigoja stojimo į Europos Sąjungą sutartis. Ten buvo parašyta, kad Lietuvai duodamos išimtys ir tam tikri terminai. Mes tuos terminus stengiamės maksimaliai išnaudoti.
Tokia yra Lietuvos pozicija. Jeigu yra galimybė ją tęsti, tai reikėtų tęsti. Bet jeigu tai gresia bylomis, matyt, neturėsime kur dingti ir Lietuvai reikės atsitraukti.
Dėl nelietuviškų rašmenų vartojimo lietuviškuose dokumentuose, visų pirma pasuose. Ši diskusija Seime vyksta seniai, turbūt jau trečią kadenciją.
Kai A.Kubilius buvo premjeru, jis siūlė leisti rašyti nelietuviškais rašmenimis ir aš palaikiau tokį siūlymą. Mūsų frakcijos dauguma nepalaikė. Matyt, panašiai ir susiklostė tas santykis.
Jeigu klaustumėte mūsų frakcijos nuomonės, ten dauguma pasisakytų už kompromisinį, vadinamąjį latvišką, variantą – įrašai lotyniškais rašmenimis antrajame ar kokiame kitame ne pagrindiniame puslapyje.
Aš esu už liberalesnį variantą. Matyt, jo palaikymas frakcijoje nedominuotų. Aš tada nepakeičiau savo pozicijos ir dabar taip manau. Tai nė kiek negriauna lietuvių kalbos.
Galiu remtis kalbininko nuomone. Tarkim, A.Smetona neseniai viešai išdėstė savo poziciją. Mes puikiausiai esame perėmę kai kuriuos rašmenis iš čekų ir lenkų kalbų. Ir visai dėl to nesinerviname. Lygiai taip pat jis citavo V.Kudirką, kuris sakė, kad mes nelietuviškiems žodžiams vartojame nelietuviškus rašmenis. Pvz., ch, h, f. Dar trijų lotyniškų rašmenų mes nevartojame iki šiol, bet tie rašmenys negriauna sistemos. V.Kudirka sakė, kad jie vartotini nelietuviškiems žodžiams. Taip ir dabar reikėtų manyti, kad jie vartotini nelietuviškoms pavardėms.
G.JAKAVONIS: Renkant parašus už žemės nepardavimą užsieniečiams, ne vienas pseudopatriotas tai pavadino „Putino ranka“. Atsimenu Naujosios sąjungos akciją prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą „Williams“. Irgi buvo klijuojamos tos pačios etiketės. Neva jūs nenorite dirbti su amerikiečiais.
A.PAULAUSKAS: „Valstiečiai“ pakėlė bangą per tokias visuotines akcijas. Viena iš jų buvo „neparduokim žemės užsieniečiams“. Prisimenu, visur buvo jų staliukai, buvo renkami parašai. Ir pirmą kartą istorijoje buvo surinkta 300 tūkst. parašų. Tada Seimas reaguodamas, ką turbūt turėjo anksčiau padaryti, priėmė saugiklių įstatymą.
„Valstiečių“ partijos esmė – kad jie kovojo už žemės nepardavimą užsieniečiams. O dabar jie naikina tuos saugiklius ir juos dar labiau liberalizuoja. Asmeniškai galbūt ir nematau čia tragedijos, bet „valstiečiai“, be abejo, turės pasiaiškinti rinkėjams, oponentams, kurie tai primins, žiniasklaidai.
Naujoji sąjunga taip pat tuo metu kritikavo valdančiąją koaliciją – konservatorius, centristus ir krikdemus. Mes juos kritikavome dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo, telekomo pardavimo, numatant monopolijos teises septyneriems metams. Tikrai buvo pagrindo kritikuoti ir mes tai darėme.
Aš atėjau su komanda, kurios gerai nepažinojau. Manau, lygiai tas pats dabar yra ir R.Karbauskiui, jis nepažįsta tų žmonių. Galbūt pažįsta, bet su jais nėra suvalgęs pūdo druskos, kai tu matai, kaip žmogus elgiasi būdamas opozicijoje, kaip jis elgiasi valdžioje, kaip jis elgiasi, kai tave kritikuoja. R.Karbauskis tai sužinos turbūt kadencijos pabaigoje.
Tada aš padariau išvadą, kad norint būti valdžioje labai sveika pabūti opozicijoje. Tada pažinsi komandą, pažinsi, su kuo tu esi. Pagaliau tie žmonės įgyja kažkokios patirties. Juk mes kai atėjome, Seime buvo dirbęs turbūt vienas V.Kvietkauskas.
Buvome tokie žali ir, be abejo, darėme klaidų, žiniasklaida tuo labai naudojosi. Kitas dalykas, mes buvome nauji, įdomūs, tuoj pradėjo nagrinėti mūsų biografijas, ieškoti pažeidžiamų vietų. Tai užėmė daug laiko, buvo perrašomos kelerių metų istorijos. Ir tai visuomenei buvo pateikiama ne pozityviai, turbūt daugiau negatyviai. Mes pykome, ieškojome kaltų, kodėl mus taip puola.
Kai visa tai aš matau, tai tiesiog atrodo, kad yra 2000 metai. Tos pačios kalbos apie papirkimus, nesąžiningumą. Mes rinkdavomės, bandydavome išsiaiškinti, kas čia yra. Paskui aš supratau, kad visa tai yra didžiausia beprasmybė, kad nebereikia nei aiškintis, nei ką daryti. Tu esi tokioje situacijoje, kai turi būti mušamas. Tiktai reikia bandyti pačiam mažiau daryti klaidų.
Naujoji sąjunga pradžioje turėjo koaliciją su liberalais, tada premjeru tapo R.Paksas. Mes vykdėme savo pažadą dėl „Williams“. Mūsų pozicija niekada nepasikeitė, juo labiau kad „Williams“ grimzdo. Toliau telekomas. Mes bandėme keisti monopolinę sutartį, nes jie visiškai sustabdė mobiliųjų telefonų ryšio plėtrą.
Sunku mums buvo rasti vieną priekaištą. Bet mes padarėme, aš taip sakyčiau, klaidą, kai sumažinome dirbančių pensininkų pensijas. A.Kubilius tai dabar iš esmės pakartojo. Mes ten padarėme daug žalos sau, galbūt ir sprendimas buvo ne visai teisingas.
Mes, Naujoji sąjunga, turėjome ryžto keisti ir vykdyti savo pažadus. Tai, manau, mus skiria nuo to, ką turime dabar.
Tikrai buvo didelės viltys dėl „valstiečių“. Surinkti skauduliai, socialinė atskirtis regionuose, alkoholizmas, vaikų nepriežiūra. Tai visą laiką buvo eskaluojama ir tuo buvo naudojamasi.
100 dienų gal nėra daug, bet aš galiu pasakyti taip: šita koalicija prarado balansą. Kai žmogus jo nebeišlaiko, svyruoja ant vienos kojos, ant kitos.
Yra aiški takoskyra tarp S.Skvernelio ir R.Karbauskio. Ar ji didės, ar ne, tai kitas klausimas, bet jau matosi dviejų komandų formavimas.
Buvo sakoma, kad tai yra profesionalų komanda, kad ji išnagrinėjo visus klausimus, parengė projektus, tiktai duokite galimybę.
A.Butkevičius kurdavo grupes, visą laiką sakydavo, kad mes grupei perdavėme vieną ar kitą klausimą.
O „valstiečiai“ išmeta klausimą, ar tai būtų mokesčiai, ar dirbtinis apvaisinimas, nesvarbu, koks klausimas, visuomenė sukyla, ir tada jie atsitraukia. Vėl išmeta kokį klausimą, visuomenė sukyla, vėl atsitraukia.
Yra pasimetimas, blaškomasi, keičiamos nuomonės. Nėra tvirtumo, nėra žinojimo, nėra profesionalų. Tiesiog apčiuopdami bando surasti „teisingą“ mygtuką, bet nežino kurį. Kaip tie, kurie per daug neišmano technologijų, spaudžia ką nors, gal ir pataikysiu, gal suveiks. Tai rodo silpną poziciją.
Dėl profesionalų. Sunkiai suprantamas ministras, neturintis jokio ryšio su partija. Naujoji sąjunga tą patį turėjo. Pas mus turbūt tik vienas ministras buvo partijos narys, tai A.Monkevičius. O visi kiti buvo net ne partijos nariai. Ir ką mes matėme? Tie ministrai netgi niekada nesakydavo, kad jie yra paskirti politinės jėgos, kad jie vykdo programą. Jie kaip valstybės tarnautojai dirbo, gerai dirbo, kai kurie dabar tapo ministrais, o kai kurie tuo ir pabaigė savo darbus. Partija prisiėmė visas jų padarytas klaidas.
P.URBŠYS: Laikas parodys. Bet aš kalbu apie tai, kad yra nepartinių profesionalų Vyriausybė, tai faktas. Taip, pagal tokią sudėtį Vyriausybėje mes išsiskiriame iš Europos Sąjungos valstybių. Bet pirmą kartą Vyriausybė buvo sudaroma ne pagal koeficientus, kiek yra panaudojama ES biudžeto lėšų ir kiek saviškių reikia įdarbinti. Yra principas, kiek atskirose srityse galima padaryti reformų pagal kompetenciją.
Jeigu mes kalbame apie atsitraukimą, tai kokia valdžia yra geresnė? Kurčia, akla ir įtikėjusi savo neklystamumu? Gal žmonės kaip tik nori tokios valdžios, kuri girdėtų ir manytų, kad ji gali daryti klaidų.
Dėl „valstiečių“ atsitraukimo gyvybės ir embrionų apsaugos klausimu. Faktas yra tas, kad ankstesnis Seimas leido žudyti embrionus. Mes pasiekėme, kad šito nebūtų galima daryti. Tai yra pagrindinis dalykas, ką mums pavyko pasiekti.
Per rinkimus kalbėjome „orus žmogus – stipri valstybė“, ir mes manome, kad orumas žmogui prasideda nuo pagarbos jo gyvybei.
Dėl pertvarkų valstybinėse įmonėse ar tose pačiose urėdijose. Jeigu mes kalbame apie valstybines įmones, tai turime konstatuoti vieną faktą. Ar tai yra efektyviai, ar neefektyviai dirbančios įmonės. Specialistų skaičiavimais, 2011-2014 m. dėl neefektyvaus valdymo Lietuvos biudžetas galėjo prarasti 325 mln. eurų. Jeigu tuos pinigus mes būtume panaudoję pensijoms kelti, tai būtų 15 proc. Europoje analogiškos įmonės savo valstybėms duoda tris kartus daugiau grąžos. Turėtume kalbėti apie tai, ar mus tenkina ta situacija, ar netenkina.
„Lietuvos geležinkeliai“ – viena iš valstybinių įmonių. Per 2011-2015 m. ji sudarė sandorių, kurių vertė siekia 429 mln. eurų. 70 proc. šitos sumos nuėjo privatiems ūkio subjektams be jokio konkurso. Yra vidaus sandoriai, konkursą laimi antrinė įmonė, o po to laisva valia pasirenkamas rangovas. Tai akivaizdžiai nenormali situacija.
Negali būti valstybė valstybėje. Valstybinės lėšos nekontroliuojamai panaudojamos. „Lietuvos geležinkelius“ kaip toje liaudies dainoje rovė, rovė ir neišrovė. Kiek tik ateidavo vienos ar kitos daugumos, kalbėdavo, kad ten neefektyvu, kad ten nėra skaidru. Bet niekas nieko nepajėgė padaryti. Per mėnesį atėjus, suformavus naują daugumą ir naują Vyriausybę, buvo išspręsti esminiai klausimai. Buvo pakeista vadovybė „Lietuvos geležinkeliuose“ ir leista toliau reformuoti šią sistemą. Vieni iš esminių korupcijos židinių yra susiję su valstybinėmis įmonėmis.
Dėl miškų urėdijų. Net praeitoje kadencijoje socialdemokratai ir kiti koalicijos partneriai diskutavo, kad reikia naikinti urėdijas. Šitas projektas gimė praeitoje kadencijoje. Visada tas klausimas atsikartoja. Tai nėra mūsų kūrinys.
Praėjusiais metais Aplinkos apsaugos ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė dėl urėdijų optimizavimo. Ten buvo padaryta išvada, kad tikrai reikia mažinti skaičių. Jie patys tai pripažino. Miškų ūkio administravimas nėra efektyvus.
Yra variantas kurti valstybinę įmonę naikinant urėdijas. Vis dėlto siekiama palikti 25 padalinius.
Tikrai yra neatsakytų klausimų, kaip bus su tomis įmonėmis, kurios turi darbo vietų, nes užtikrina miškų urėdijų užsakymus.
Dabar yra daug urėdijų, kurios aplipusios lojaliomis įmonėmis, didelėmis ir mažomis. Kad tų įmonių veikla ne visada skaidri, rodo ne vienas pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Bet aišku, kad yra pavojus, jeigu mes įkursime vieną valstybinę įmonę. Ar neatsitiks kaip su „Lietuvos geležinkeliais“? Ar mes nesukursime vieno monstro, kur bus priderinta prie stambesnių verslo žaidėjų?
Bet vienareikšmiškai reikia imtis urėdijų reformos. Apie tai kalba patys urėdai. Sutinku, mes turime diskutuoti, kad ta reforma, kuri bus padaryta, duotų geriausią ekonominį rezultatą ir užtikrintų skaidrumą.
G.JAKAVONIS: „Lietuvos geležinkeliams“ keleivių vežimas yra nuostolingas, bet krovinių vežimas pelningas. Jie iš krovinių vežimo pelno padengia keleivių vežimą. Lygiai tas pats dėl urėdijų. Čia sukurtos darbo vietos, jos turi išlikti. Ištisi kaimai gyvena vien iš to, kad dirba medelynuose. O dabar kertama.
A.PAULAUSKAS: Teko visai neilgai dirbti aplinkos ministru. Turbūt metus. 2008 metais buvo idėja imtis urėdijų reformos.
Dėl mūsų miškų našumo. Pagal šį rodiklį esame dešimti Europoje ir 14-i pasaulyje iš 232 šalių. Miškų urėdijų pajamos pernai sudarė 158 mln., sumokėtų mokesčių – 66 mln., darbo vietų – 4 tūkst., darbo užmokestis – 36 mln. Nesutinku, kad miškai pas mus blogai tvarkomi.
Dėl pačios organizacijos. Iš tikrųjų buvo idėja stambinti urėdijas. Ir, matyt, to neišvengsime.
Kaip bus padidintas efektyvumas, niekas šiandien negali atsakyti. Tai kelia tam tikrą nerimą. Nesutinku, kad darant reformas visiškai nereikia kreipti dėmesio į socialinį aspektą.
Mes nuo pat pradžių, nuo 1990 metų, būtent taip elgėmės. Fabrikus uždarėme, privatizavome. Žmonės stovėjo šalia fabrikų, degino laužus, dirbo po dvejus metus be atlyginimų. Dabar kapitalizmas, ieškokite sau darbo vietos.
Buvau Rytų Vokietijoje. Jie taip pat uždarinėjo fabrikus, bet turėjo socialinius paketus. Žmonėms duodavo laiko persikvalifikuoti, paieškoti darbo, kažkurį laiką jie neprarasdavo atlyginimo. Visa tai buvo daroma visai kitaip. Pas mus buvo daroma žiauriausiu būdu. Aišku, dėl ko tie žmonės ir dabar pikti. Niekas jais nesirūpina.
Neturėtų taip būti su miškų reforma. Žmonės turi žinoti, kur jie dirbs, kaip toliau gyvens, nes kaime nėra darbo vietų, ir kitų neatsiras.
Apskritai miškingumas pas mus yra išaugęs beveik 13 proc. Pažiūrėkime į miškų sektorių tik kaip į gamybinį sektorių, ne kaip į rekreacinį. Medžio perdirbimo įmonės labai suinteresuotos pirkti pigiau, kad galėtų kuo daugiau kirsti.
Kai atėjau dirbti į Aplinkos ministeriją, pirmas pristatymas buvo medžio apdirbimo įmonė. Jie žodis žodin pasakė, kad viskas yra neefektyvu, viskas blogai. Nesakau, kad ten nėra korupcijos, kad viskas skaidru. Bet jeigu du korumpuotus sujungi į vieną, ar nebus korupcijos? Ar jie staiga kitokie bus?
K.MASIULIS: Tai čia ir bus siekiama pašalinti, o ne sujungti.
A.PAULAUSKAS: Efektyvumas, manau, susideda iš kompetencijos, skaidrumo ir technologinių dalykų.
Perdirbėjai yra didžiausias šių dalykų variklis. Na, nesame mes išskirtiniai. Esame Europos Sąjungoje ir visi turime konkuruoti. Negali jie pirkti medieną ir turėti kažkokių privilegijų. O jie to siekia.
Kaip norėjo privatizuoti vežimą į Kaliningradą ir iš Kaliningrado. Ir tiktai mes pasiekėme, kad Europos Sąjungoje Lietuvai būtų padaryta išimtis. Mes savo įstatymuose padarėme išimtį ir neleidome privatizuoti. Tai kiek čia yra žmonių, kurie pikti ir nukentėjo, nes negavo šito pelno vežti iš Kaliningrado ir į Kaliningradą. Dabar jau yra vėl noras privatizuoti.
Centralizuota sistema yra labiau paveiki korupcijai nei išskirstyta. Nėra ko forsuoti dėl miškų reformos. Iš tikrųjų reikia ją daryti. Bet reikia daryti palaipsniui. Svarbiausia, imantis šios reformos, nepamiršti socialinių klausimų.
Dėl geležinkelio aš nesu toks tikras. Nežinau, kaip efektyviai jie ten dirbo. Visi žinome, kad ten buvo daug pasiųsta partinių žmonių. Ne visi buvo nekompetentingi. Daug kas turbūt buvo kompetentingi.
Pasižiūrėkime energetiką. Ar ten nėra partinių? Ar ten nėra partiškumo? Pasižiūrėkime valdybą, kiek ten yra iš partijų deleguotų.
G.JAKAVONIS: Sakoma, jeigu kas privatizuos „Lietuvos geležinkelius“, tai už nugaros bus Rusija. Ruožas su Kaliningradu reikalingas tik jiems. Nelaimingasis „Williams“ vis tiek atsidūrė „Lukoil“ rankose. Tai ką ruošiatės daryti, kad vis dėlto Lietuvai būtų geriau?
P.URBŠYS: Visus tuos metus, kai atkūrėme nepriklausomą valstybę, kai reikėdavo spręsti ekonomines, socialines problemas ir ieškoti lėšų, nuo Lietuvos žmogaus nurengdavome paskutinius marškinius. Mažindavome pensijas ar atlyginimus. Neliečiamas buvo paliktas valstybinis sektorius ir valstybinės įmonės.
Jeigu mums nepavyks įvesti tvarkos, neišbrisime iš korupcijos liūno. Darant tas reformas reikia nesukurti kitos korupcinės sistemos. Turi būti jautrūs socialiniai klausimai. Negalima pervažiuoti per žmogų, numesti ir sakyti, mums nelabai svarbu, turėsi tu darbą ar ne.
Mūsų valstybėje labai svarbu kurti ne vien ekonominį, bet ir socialinį kapitalą, žmonių pasitikėjimą. Jei vykdydami reformas padidinsime žmonių pasitikėjimą valstybe, savo tikslą pasieksime. O jeigu sukursime tik kitą sistemą, dar ydingesnę, tada pralaimėsime.
K.MASIULIS: Privačiame sektoriuje įmonės turi duoti privatininkui pelną. Jeigu jos yra valstybės rankose, turi valstybei duoti naudą. Valstybė apie milijardą eurų praranda dėl to, kad įmonės neefektyviai valdomos. O jeigu tas milijardas eurų prie 8,5 mlrd. eurų įkristų į Lietuvos biudžetą? Matyt, daug kur būtų išspręstos socialinės problemos, padidėtų mokytojų, medikų atlyginimai, pensijos, tikrai pinigų tam užtektų.
Dabar mes to milijardo nematome, kaip ir nežinome, kad jis galėtų būti. Bet aš tą milijardą matau iš analogijos. Švedijoje miškai kažkodėl duoda 2,5 karto didesnę pelno maržą negu Lietuvoje. Kodėl taip gali būti? Miškai neefektyviai valdomi.
Jeigu „Lietuvos geležinkeliai“ tik išgyvena, neprašo subsidijų iš valdžios, tai ką, ar to užtenka? Ne. Tai yra įmonė, kuri Lietuvos biudžetui turi duoti naudos. O socialinės problemos sprendžiamos, kai ateina pinigai ir didėja atlyginimai.
Kai kurie žmonės dėl pokyčių netenka darbo, bet tai ne tokie dideli skaičiai. Šitiems žmonėms padedama įsidarbinti, jeigu į regionus, į kitas specialias programas pakviečiamos nedidelės įmonės, kurios šiaip negali savarankiškai ateiti į regionus.
Jeigu sukuriamos specialios institucijos, tokios kaip „Investuok Lietuvoje“, tai turėtų būti sukurtos ir „Investuok regionuose“ institucijos, už rankos atvedamos iš Švedijos, Vokietijos arba pervedamos iš Vilniaus.
Regionuose investuotojams turi būti sukuriamas tam tikras protekcionistinis klimatas. Tokiomis priemonėmis turėtų būti sprendžiamos socialinės problemos. Negalime stabdyti įmonių efektyvumo didinimo ir jų skaidrinimo reformos. Kalbėjau su ministru, jis sakė, kad bus atsisakoma apie 800 darbo vietų. Neteks darbo tie aukštieji vadovai ir buhalteriai. Gal vis dėlto apsimoka daryti reformą, jei keli šimtai milijonų ateis į biudžetą.
A.PAULAUSKAS: Kai aš girdžiu, kad čia milijardai ateis į biudžetą, tai tikrai patikėkite, tų milijardų nebus. Tikrai nebus daugiau mokesčių tiek iš miškų sistemos, tiek iš geležinkelių. Krovinių pervežimas jau dabar turbūt numatytas privatizuoti. Gal kurį laiką Vyriausybė gaus kažkokius finansus. Kas vyko Anglijoje, senoje kapitalistinėje šalyje? Estijoje? Vėl reikėjo nacionalizuoti.
G.JAKAVONIS: Ir Vokietijoje tą patį padarė, sugrįžo.
A.PAULAUSKAS: Esu už tai, kad valstybinė nuosavybė būtų valdoma socialiniais pagrindais ir būtų paisomas socialinis interesas.
Pasižiūrėkime Skandinaviją. Pasižiūrėkime visuomeninį transportą. Jis mieste yra visiškai nuostolingas. Taline padarė nemokamai, nes vis tiek sakė, kad jis nuostolingas. Tegu visi važinėja nemokamai.
Reikia sudaryti gyventojams sąlygas važiuoti visuomeniniu transportu. Yra ekologija, yra kiti dalykai, kurie svarbūs valstybei. Ir jie šiandien turi pirmenybę.
Vienareikšmiškai turime kovoti su korupcija, keisti nekompetentingus žmones, tobulinti valdymą. Bet jei norime pakeisti visą sistemą, tai visų pirma nebus ką pakeisti. Pats pažįstu urėdus. Labai solidūs, sakyčiau, žmonės, kurie turi istoriją. Kaip ir mūsų visuomenės elitas. Ir su juo negalima taip paprastai elgtis.
