Aplinkinėje Visatoje esama labai įvairių galaktikų – nuo nykštukinių su vos keliais tūkstančiais žvaigždžių, iki gigantiškų elipsinių, šimtus kartų didesnių už Paukščių Taką. Pastarosios galaktikos paprastai turi daugiau sunkesnių už helį elementų (astronomai juos vadina tiesiog „metalais“), nei jų randama Saulėje, o jų žvaigždės vidutiniškai labai senos. Kaip tiksliai šios galaktikos susiformavo, kaip ir kodėl sustojo jų žvaigždėdara, kol kas neaišku. Atsakyti į klausimą padeda tolimų galaktikų, kurios galėtų būti šiandieninių elipsinių gigančių pirmtakai, stebėjimai.
Naujame tyrime pristatoma tokia galaktika, egzistavusi kai Visatos amžius buvo 1,8 milijardo metų, tačiau labai panaši į vietines elipsines. Galaktikos C1-23152 žvaigždžių metalingumas yra beveik dvigubai didesnis, nei Saulės, o tipinis judėjimo greitis – net 400 kilometrų per sekundę, gerokai daugiau, nei Paukščių Take.
Iš kitos pusės, galaktikos masė tesiekia apie dešimtadalį Paukščių Tako masės; tai reiškia, kad ji yra labai kompaktiška – kitu atveju taip greitai lakstančios žvaigždės pabėgtų iš galaktikos. Tai įrodo, kad galaktika greičiausiai pastaruoju metu nepatyrė ir reikšmingų susiliejimų, kitaip ji būtų daug didesnė ar netvarkinga.
Vidutinis galaktikos žvaigždžių amžius tėra apie 400 milijonų metų; didžioji žvaigždžių dalis susiformavo 150-600 milijonų metų prieš stebimą momentą. Taigi galaktikos evoliuciją galima aprašyti trimis etapais: iš pradžių ji augo lėtai ir tolygiai, prieš 600 milijonų metų prasidėjo žvaigždėdaros žybsnis, o prieš 150 milijonų metų jis nuslopo.
Tikėtina, kad žvaigždėdarą nuslopino aktyvaus branduolio poveikis, bet turimais duomenimis to vienareikšmiškai įrodyti neįmanoma.
Nuo stebimo momento iki šių dienų galaktika turbūt evoliucionavo „ramiai“, be tolesnių reikšmingų žvaigždėdaros žybsnių; po kelių dešimčių susiliejimų su panašiomis seserimis ji galėjo pavirsti į elipsinę gigantę, kokios matomos aplinkinėje Visatoje.
Tyrimo rezultatai arXiv.
