Po maro epidemijos XIX a. apleista Einhelo sala – tarsi laiko kapsulė Škotijos nuošaliose Orknio salose, BBC rašo Mike’as MacEacheranas.
19.30 val. keltas palieka prieplauką, ir net neįtartum, kad jis plaukia į vietą, kur laikas jau seniai yra sustojęs. Horizonte tarsi banginio ketera pamažu iškyla sala, sustingusi tarp banguojančio vandens ir besileidžiančios saulės. Mažai žinoma, negyvenama sala Orknio salyne, į šiaurę nuo žemyninės Škotijos. Tai Einhelas (angl. Eynhallow) – piligrimų ir ritualų, folkloro ir šmėklų vieta.
Jeigu Škotija turėtų Atlantidą, tai būtų Einhelas. Valčiai plaukiant palei vakarinį krantą, pro akis bėga sodybos, ganyklos ir laukai. Keleiviai smagiai šnekučiuojasi. Entuziastinga amerikiečių šeima, apsiginklavusi fotoaparatais, netgi perskrido vandenyną tam, kad čia būtų. Einhelas būna nepasiekiamas 364 dienas per metus, tačiau jis gundančiai arti – vos už 500 metrų nuo žemyninės Škotijos. Į salą neplaukia joks keltas, o kartą per metus Orknio paveldo bendrija organizuoja kelionę – tai vienintelis šansas įkelti koją į salą. Net jeigu ir turi savo laivą, povandeninės srovės, kurios aplink salą vyniojasi kaip šniokščiančios upės, atplaukimą ir išsilaipinimą daro rizikingais.
„Matau tai kiekvieną dieną, – sako buvęs ūkininkas, kuris kasdien žvelgia į salą iš namų kitoje vandens pusėje. – Ir vis tiek visiškai nesuprantu.“ Palyginimai su legendine Platono sala gali atrodyti pritempti, tačiau jie tinkami. Jeigu žvelgsite į Orknio salų žemėlapį, vargiai rasite tokią vietą kaip Einhelas. Įspraustas tarp didesnių salų ir vos 900 metrų ilgio širdies formos žemės lopinėlis žemėlapiuose gauna vos tašką rašalo. Sala yra ir žema – aukščiausia vieta siekia vos 40 metrų. Gamta čia taip pat skurdi – pakrantės nuklotos jūros žolėmis ir akmenimis. Spalvos ir formos – kaip ir tūkstančiuose kitų Škotijos šcherų. Tačiau kitaip nei juose, čia laikas atrodo visiškai sustojęs.
Kaip ir Atlantida, Einhelas apipintas paslaptimis. Orknio gyventojai augo klausydami istorijos apie vaiduoklių salą. Pasak legendos, salą yra užkerėjusios mitinės jūrų dvasios – jeigu kas nors bandys į ją įkelti koją, sala tiesiog išnyks ore. Kitiems buvo pasakotos istorijos apie paslaptingus vandens žmones, kurie, išnirę iš jūros, pakeisdavo išvaizdą ir vasarą gyvendavo saloje. Tokios pasakos salą pavertė mįsle. Rašytiniuose šaltiniuose Einhelas minimas retai ir labai nenuosekliai. Kitos Orknio salos – visos turi aiškias pradžias, tačiau Einhelo tikrosios šaknys yra beveik visai išsitrynusios. „Vietiniai sako, kad sala egzistuoja tarp dviejų pasaulių – tiek geografiškai, tiek istoriškai. Ir tame yra daug tiesos, – sako archeologas Danas Lee. – 1851 m. jai smogė maras, ir čia gyvenusios šeimos buvo priverstos bėgti. Paskui, kad sala būtų dezinfekuota ir būtų užtikrinta, kad čia niekas negrįžtų, nuo visų namų buvo nuimti stogai. Ir nuo to saloje niekas nebegyvena.“
Salos lankytojai perbrido dagių ir lauko gėlių gausų lauką ir sustojo prie akmeninio vienuolyno griuvėsių. Čia, aiškino D.Lee, archeologai rado valgyklos, gyvenamųjų patalpų ir varpinės liekanas, taip pat – išlenktą navą. Saloje rasta ir kur kas senesnio žmonių gyvenimo įrodymų – aptiktos akmens amžiaus laikų sienos, kapai. Visa tai – vis dar neatrastas pasaulis.
Vietiniai sako, kad sala egzistuoja tarp dviejų pasaulių – tiek geografiškai, tiek istoriškai. Ir tame yra daug tiesos.
Einhelas senąja kalba reiškia „Šventoji sala“. „Tačiau pavadinimo svarbos salos gyventojai niekada visiškai ir nesuprato, – sakė kita archeologė Sarah Jane Gibbon. – Orknis yra vienintelė vieta Vakarų Europoje be patvirtinto vienuolyno. Tačiau visi ženklai rodo į Einhelą, ir jie gali siekti XI amžių.“ Tokia archeologinė paslaptis paprastai reikštų, kad tyrinėtojai gautų dosnias stipendijas tyrinėjimams. Tačiau Orknio salose be galo daug archeologiškai įdomių vietų, tad Einhelo mįslės taip niekada ir nebuvo įmintos. Tuo džiaugiasi bent vieni – aplinkosaugininkai. Nuo tada, kai XIX a. sala buvo evakuota, Einhelas tapo svarbia jūrinių paukščių perėjimo vieta. Jos krantuose kuriasi pufinai, arktinės žuvėdros ir kirai. Čia galima pamatyti ir retą šiaurinių audrapaukščių koloniją. Vietoje, kurią supa vanduo ir aršios bangos, gyvybė rado, kaip suklestėti.
