2013 m. vasarą Britanijos vidaus reikalų ministerija inicijavo kampaniją, kuria siekta atgrasyti potencialius imigrantus nuo ketinimų laimės ieškoti būtent šioje šalyje. Vieną mėnesį šešiuose Londono rajonuose važinėjo furgonai, padabinti plakatais su užrašu: „Jungtinėje Karalystėje nelegaliai? Važiuok namo arba būsi areštuotas.“
Kampanija žlugo. Paveikti skelbiamo turinio, iš šalies išvyko vos 11 žmonių, o furgonai, plačiai išpeikti dėl autoritarinės plakatų retorikos, netrukus buvo patraukti iš akiračio. Vis dėlto šia akcija Britanija leido suprasti, kad jos požiūris į imigraciją nuo šiol griežtėja: sienų kontrolės aspektas perkeliamas dabar jau ir į kasdieninį gyvenimą, amerikiečių dienraštyje „The New York Times“ rašo britų žurnalistas ir knygų autorius Danielis Trillingas.
Nelegalų ieškota net mokyklose
Už furgonus atsakingas asmuo buvo tuometė Britanijos vidaus reikalų ministrė Theresa May. Būtent jai tada priklausė rūpintis sienų apsaugos užtikrinimu ir būtent ji tada teigė ketinanti pasirūpinti, kad Britanija nepageidaujamiems imigrantams taptų „atšiauri“. Šiandien ji yra ministrė pirmininkė ir nuo antiimigracijos pakylos mojanti Konservatorių partijos vedlė netrukus įvyksiančiuose visuotiniuose rinkimuose, kuriuos, beveik neabejojama, ši partija laimės.
Pasaulyje, kuriame kapitalas, komunikacijos ir žmonės darosi judesni nei bet kada anksčiau, vis daugiau reikšmės įgauna tai, kokiomis priemonėmis valstybė nustato, kam leisti būti savo teritorijoje ir kam ne. Britanijoje, straipsnio autoriaus D. Trillingo teigimu, šios priemonės tiesiog veša.
Šiandien, norėdami Britanijoje išsinuomoti namą, gauti vairuotojo pažymėjimą ar atsidaryti banko sąskaitą, visų pirma turite pateikti asmens dokumentą arba įrodymą, kad šalyje gyvenate teisėtai. Uniformuotų pareigūnų reidai daugiataučiuose gyvenamuosiuose kvartaluose jau tapo įprasti – taip čia kovojama su nelegalių imigrantų darbdaviais. Su sienų kontrole anksčiau nieko bendra neturėjusios valstybinės įstaigos taip pat palaipsniui įtraukiamos į šį reikalą. Nuo 2016 m. mokykloms nurodyta rinkti moksleivių pilietybės ir gimimo šalies duomenis – jais mokyklos buvo įpareigotos dalintis su imigracijos nuostatų įgyvendinimu besirūpinančia valdžios institucija. Vis dėlto netrukus tokia politika sulaukė viešos kritikos ir pareigūnams teko apsiraminti.
Praėjusių metų lapkritį aukštas Britanijos sveikatos ministerijos pareigūnas pranešė apie planus nustatyti reikalavimą, kad kiekvienas, norintis gauti Nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos teikiamas medicininės priežiūros paslaugas, turi parodyti pasą. Iš už Europos Sąjungos ribų atvykę migrantai jau privalo susimokėti už paslaugas, kurios anksčiau jiems būtų buvę nemokamos. Šios priemonės neaplenkia ir itin jautriose situacijose atsidūrusių žmonių.
„Atšiaurios aplinkos“ kūrimo idėja padeda pelnyti politinių įskaitos taškų
Prieš dešimtmetį ar du daugumos šių priemonių dar nebuvo. Pirmą kartą Th. May mintis apie imigrantams „atšiaurios aplinkos“ sukūrimą nuskambėjo 2012-aisiais. Siūlyta nustatyti taisykles, kuriomis būtų apsunkinta nelegalių imigrantų kasdienybė, šitaip skatinant juos kuo greičiau išvykti, arba kurios padėtų atitinkamoms tarnyboms tokius asmenis identifikuoti ir deportuoti.
Kaip rašo D. Trillingas, šias 2014 m. Imigracijos aktu įtvirtintas žabojimo priemones iš dalies nulėmė noras pelnyti politinių įskaitos taškų. 2010-aisiais išrinkta valdančioji Konservatorių partija žadėjo imigracijos mastą sumažinti iki dešimčių tūkstančių. Kad ir kaip ji to būtų norėjusi, Britanijai esant ES nare, jokie apribojimai atvykstantiesiems iš kitų Sąjungos valstybių negalėjo būti taikomi – priešingu atveju būtų pažeistas susitarimas dėl laisvo judėjimo. Negana to, apie pusė atvykstančiųjų į Britaniją – ne ES piliečiai. Per metus, kurie baigėsi 2016 m. rugsėjį, Britanijos grynosios migracijos rodiklis sudarė 273 tūkst. asmenų. Kad skaičiai būtų kuo artimesni žadėtiesiems, šalies vyriausybė galimiems atvykėliams iš už Europos stengiasi įvairiausiais būdais įteigti, kad gyventi Britanijoje jiems bus sunku.
Kiekvienam, pageidaujančiam susituokti su ne ES piliečiu, galioja solidaus pajamų minimumo reikalavimas, tačiau ir vizos mokesčiai baisingai užkelti. Neturintiems legalaus migranto statuso, pasak D. Trillingo, pradėtos taikyti dar griežtesnės sankcijos – dabar jie gali būti baudžiami už „neteisėtą darbą“ arba „vairavimą neturint teisės būti Jungtinėje Karalystėje“.
Brėžiama linija tarp britų ir atvykėlių
„Atšiaurios aplinkos“ idėja žymi reikšmingą posūkį britų politikoje. Kaip žurnale „London Review of Books“ rašė žinomas britų sociologas, politinės ekonomijos ekspertas ir knygų autorius Williamas Daviesas, Britanijos vidaus reikalų ministerija, kuri yra atsakinga už nusikalstamumo prevenciją ir saugumą, o taip pat ir imigraciją, iki šiol turėjo mažumos balsą vyriausybėje. Jos įtaka padidėjo pastaraisiais metais, ypač po to, kai, po finansų krizės smarkiai apkarpius viešąsias išlaidas, gerokai smuko žmonių gyvenimo lygis. Vyriausybė dabar jau mažiau linkusi žadėti socialinį saugumą ar viešąsias paslaugas, bet vis dar žada nerimaujančiuosius ginti nuo užsieniečių.
Po referendumo dėl „Brexit“ Th. May iš vidaus reikalų ministrės tapo ministre pirmininke. D. Trillingo įsitikinimu, vienas iš pagrindinių Th. May sėkmės veiksnių – jos gebėjimas pasitelkiant valstybės galias brėžti liniją tarp britų iš atvykėlių.
Deja, šis projektas reikalauja žmogiškųjų aukų. Didžiausią poveikį, pasak autoriaus, jaučia mažumos. Jau dabar esama duomenų, kad, pavyzdžiui, dėl nuomininkų tapatybės patikrų nuomotojai yra verčiami diskriminuoti. Vasario mėnesį paskelbtoje Jungtinės imigrantų gerovės tarybos ataskaitoje nurodoma, kad daugiau kaip pusė apklaustų nuomotojų teigia, esą dėl naujosios politikos jie yra mažiau linkę būstą išnuomoti užsieniečiams. Išsiaiškinta ir tai, kad juodaodžiai ir etninėms mažumoms priklausantys Britanijos piliečiai taip pat pastebėjo, jog išsinuomoti būstą jiems tapo sunkiau. Žodis „britai“, straipsnio autoriaus teigimu, vis dar pernelyg dažnai yra užuomina į rasinę tapatybę.
Dėl Nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos taikomų mokesčių ir apribojimų kai kurie migrantai vengia gydytis, taip sukeldami pavojų ne tik savo, bet ir visos visuomenės sveikatai. Moterims ši padėtis – ypač pavojinga. Remiantis organizacijos „Pasaulio gydytojai“ duomenimis, daugybė teisėto statuso neturinčių nėščiųjų vengia naudotis nėščiųjų priežiūros paslaugomis, o štai prieglobsčio prašančioms moterims, atsidūrusioms aplinkoje, kurioje gali būti smurtaujama, apskritai užkertamas kelias patekti į valstybės išlaikomus saugius namus ir liepiama grįžti pas savo partnerius, antraip jų teisė gyventi Britanijoje gali būti panaikinta. Matant tokius dalykus, pasak D. Trillingo, kyla klausimas – kaip tokias priemones pateisinanti vyriausybė galėtų pasielgti su savo piliečiais?
Visko esmė – problema, su kuria šiandien susiduria daugelis pasaulio valstybių: kaip pasaulinės ekonomikos sąlygomis valstybėms išlaikyti kontrolę – ir nacionalinės sanglaudos jausmą? Vis dėlto Britanijoje, kurioje tapatybės, suvereniteto ir įsivaizduojamų grėsmių tautai klausimai pasidarė kaip niekad opūs, ši problema kelia itin didelį galvasopį.
