Kažkada… Kaip toje Igorio Kofo dainoje…
Kažkada Eugenijus Gentvilas dalinosi su Rolandu Paksu viena politine antklode. Buvo liberalai, po to Artūro Zuoko mafijiniai liberalcentristai, kai tam ėmė degti uodega, nėrė triumviratas į co – Steponavičius, Masiulis, Gentvilas, prisiviliojo tokius “fruchtus” kaip Šimašius, Guoga.
Guoga prasisuko su pinigais ir savo apsiseilėjusiom demagogijom Jurbarke, tik gaila – nenumatė, kad partijos kardžuvės susimovus Eligijui išvogs ir naftos biznio protežė. Guoga Jurbarke turėjo savo lojalius sportininkus, advokatus, buvusį merą, kuris už kritiką – dėjo į vietą leidinį “Nemuno kraštas” ir Jurbarke cykiai cykiai teka bedarbystės upeliai, kiaulidės tručina astmatikus, o Imsrės gatvė tapusi luženų ir dvokiančių šikininkų pjedestalu. Bet čia nuolankiausia publika, pamenate rašiau – Jurbarke įvestų triusikų mokestį seni protezninkai sutiktų.
Čia retenybė koks piketas ar mitingas.
Pasitraukė iš liberalų ilgametė skyriaus įkūrėja Petraitienė, jos didžiausias palaikymas buvo iš jaunimo, Armeniškiuose. Ir jokios kolegų reakcijos, nes Jurbarke vadovaujamasi tokiu principu, privalau cituoti orginalo kalba.
,,Ūmer Maksim, nu i chūj s nim, nichotel žit, pūskaj ležit”. Čia tavo problemos yra nulis emocijų, o kai pamatai tokį architektą perbėgusį į trečią partiją ir malantį š suvoki, kad savo pimpalu ko gero sienos nepramuši. Riebiai, bet efektingai.