Iki 2040-ųjų Mėnulyje apsigyvens apie 100 žmonių, naudosiančių iš ten aptinkamo ledo išgaunamą vandenį, gyvens trimačio spausdinimo technika pastatytuose namuose ir lygiai taip pat gaminsis įrankius, maitinsis vietoje užaugintais augalais ir sugalvos „skraidymo“ sporto šakų, tinkamų mažesnės gravitacijos sąlygoms.
Kai kurie gali sakyti, kad tokios kalbos tėra mokslinė fantastika, bet ekspertai, tarp jų Europos kosmoso agentūros (ESA) remiamo „Mėnulio kaimelio“ (Moon Village) projekto ambasadorius Bernard’as Foingas teigia, kad tokie užmojai ne vien pagrįsti, bet ir įgyvendinami.
Per šią savaitę Rygoje vykstantį Europos planetologijos kongresą B. Foingas pristatė, kaip žmonija galėtų įkurti priešakinį forpostą natūraliame Žemės palydove ir vėliau plėsti jo kolonizaciją.
Pasak jo, žmonių kolonija plėstųsi panašiai, kaip Žemėje augo gyvenvietės aplink naujai tiesiamus geležinkelius, pritraukdavusius verslą.
Iki 2030 metų galėtų būti įkurta pirmoji Mėnulio gyvenvietė; joje apsigyventų 6–10 pionierių – mokslininkų, techninių darbuotojų ir inžinierių. Iki 2040 metų gyventojų skaičius galėtų padidėti iki 100, prognozuoja B. Foingas.
„2050-aisiais jų galėtų būti tūkstantis, o tuomet … savaime suprantama, galima numatyti, kad bus šeimų“, prisidėsiančių prie Mėnulyje dirbančių įgulų, naujienų agentūrai AFP aiškino B. Foingas.
Tikėtina, kad praėjus vos keliems dešimtmečiams „Mėnulyje gali gimti vaikų“, svajojo jis.
ESA vadovas Johannas-Dietrichas Woerneris kalbėjo apie galimybę pakeisti dabartinę orbitinę Tarptautinę kosminę stotį (TKS) nuolatine Mėnulio kolonija.
Ši futuristinė idėja yra vienas pagrindinių klausimų, šią savaitę svarstomų per ekspertų susitikimą Latvijos sostinėje.
Sukurti rinką
Planuojama, kad TKS eksploatacija bus baigta 2024 metais. Šis žingsnis žymės precedento neturinčio bendradarbiavimo kosmose laikotarpio po Šaltojo karo priešpriešos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos pabaigą.
Praėjus keturioms dešimtims metų po pirmojo žmonių išsilaipinimo Žemės palydove per karštligiškas kosmines lenktynes J. D.Woerneris siūlo įkurti kaimelį seniai nebelankomame Mėnulyje, kad jis taptų naujo kosminio bendradarbiavimo pagrindu.
Ši idėja labai domina mokslininkus ir komercinių projektų planuotojus, bet kol kas nesužavėjo politikų. Kol kas pastarųjų vangumas stabdo šiuos užmojus.
„Tai smarkiai nuvilia… Vis dar nesugebėjome sudominti aukščiausių lyderių“, – sakė Latvijos universiteto fizikas Vidvudas Beldavas, vadovaujantis „Tarptautinės Mėnulio dekados“ projektui, raginančiam vykdyti jungtines Mėnulio tyrimų misijas.
Ko labiausiai trūksta?
„Pademonstruoti, kad pramonės veikla Mėnulyje yra galima, kad … gali atsirasti didelės rinkos“, – aiškino jis.
Tarp svarbių potencialių Mėnulio išteklių gali būti bazaltas – vulkaninė uoliena, kuri, anot V.Beldavo, gali būti panaudota kaip žaliava trimačio spausdinimo įrenginiams.
Mėnulyje taip pat esama daug helio izotopo He-3. Ši Žemėje reta medžiaga teoriškai galėtų būti panaudota švariau ir saugiau gaminti energijai mūsų planetoje.
Bene svarbiausi ištekliai būtų vanduo, susikaupęs ties Mėnulio ašigaliais aptiktuose ledo kloduose.
Vanduo gali būti skaidomas į vandenilį ir deguonį – degalus raketoms.
„Skristi į orbitą aplink Žemę … 40 kartų pigiau iš Mėnulio negu iš Žemės, nes Žemės gravitacija labai stipri ir ją tenka įveikti“, – aiškino B. Foingas.
„Sunkus gyvenimas“
Ekspertai sako, kad ateitį lems bendradarbiavimas tarp nacionalinių kosmoso agentūrų, gaunančių vis mažiau lėšų, ir privačiojo sektoriaus, galinčio gauti pelno parduodant išteklius – pavyzdžiui, Mėnulyje gaminamą raketų kurą.
Mėnulis jau dabar tiriamas kibernetiniais zondais. Artimiausiais metais į palydovą planuojama pasiųsti kelis nusileidimo modulius ir mėnuleigius.
J. D. Woerneris sakė AFP, kad siekiama „apjungti tarptautines pastangas ir peržengti Žemės sienas bei krizes“.
Vis dėlto žmonėms, manantiems kad Mėnulis gali suteikti galimybę ištrūkti iš Žemės, patiriančios klimato pokyčių ir branduolinio karo grėsmę, fizikė Christiane Heinicke sako, kad kolonistų gyvenimas būtų „sunkus“ ir toli gražu ne kiekvienam priimtinas.
Mokslininkė metus gyveno Marso sąlygos imituojančioje aplinkoje Havajuose.
„Ten nėra jokios augalijos – viskas, ką jie matys, tai uolos, regolitas (purus Mėnulio gruntas) ir dangus, visiškai kitoks nei mūsiškis Žemėje“, – ji rašo AFP atsiųstame elektroniniame laiške.
„Būtumėte gyvenvietėje arba skafandre, ir tai reiškia, kad niekada iš tikrųjų nepajustumėte Mėnulio arba planetos, kurioje gyventumėte. Nejustumėte vėjo (jeigu jis apskritai būna – kaip Marse), nejustumėte saulės savo oda. Viskas, ką liestumėte, būtų pirštinių vidus“, – aiškino Ch. Heinicke.
Dar viena problema: „Niekada negalėtumėte išvengti savo įgulos draugų.“
Tačiau B.Foingas, pats kurį laiką praleidęs įvairiuose Žemėje įrengtuose moduliuose, kuriuose ruošiami norintys tapti Mėnulio arba Marso pionieriais, iššūkių nebijo.
Jis tikis iki 2040 metų apsilankyti Mėnulio gyvenvietėje.
Paklaustas, ar pasiimtų ten savo šeimą, ekspertas atsakė, kad „tai priklausytų nuo kainos… Bilieto kaina yra maždaug 100 mln. eurų. Taip yra šiuo metu, bet po 20 metų bilieto kaina gali būti 100 kartų mažesnė“.
Visa tai smarkiai priklausys nuo komercinių Mėnulio projektų, kuriančių naujas technologijas, didinančių Mėnulio išteklių paklausą, turizmo galimybes ir mažinančių kainas.
Pavyzdžiui, bendrovės „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas tikisi per kelis ateinančius metus tikisi pasiųsti du žmones apskrieti Mėnulio.
Na, o elektroninės prekybos milžinės „Amazon“ įkūrėjo Jeffo Bezoso kompanija „Blue Origin“ planuoja nugabenti į Žemės palydovą penkias tonas krovinių.
