− Pasaulinis tyrimas atskleidė prastą moterų savęs vertinimo rodiklį – net pusė pasaulio moterų savimi nepasitiki ir nepelnytai save kritikuoja. Ar iš savo praktikos galite patvirtinti, jog su tokiomis problemomis susiduria ir lietuvės?
− Iš praktikos galiu pasakyti, kad savivertės klausimu Lietuvos moterys turbūt yra žemiau bendrojo pasaulinio vidurkio. Lietuvių moterų socialinis ratas ir aplinka, kurioje augama, vyraujanti kultūra, nėra palankūs aukštos savivertės auginimui. Savivertės šaknys dažniausiai pradeda skleistis vaikystėje ir priklauso nuo to, kaip su mumis elgėsi tėvai, globėjai, aplinkiniai žmonės.
Silpna žmogaus savivertė formuojasi tuomet, kai, pavyzdžiui, vaikas auga, bet jis šeimoje nėra svarbus: tėvai neturi jam laiko, jo neskiria bendravimui, poreikių tenkinimui. Tuomet vaikas nesijaučia vertas kitų dėmesio. Paauglystė atneša kitus, dažnai mokykloje vyraujančius patyčių iššūkius. Suaugęs žmogus jaučia viso to pasekmes per savivertės stoką.
−Kaip gali pasireikšti žema moters savivertė?
−Žema savivertės stoka pasireiškia tuomet, kai moterims sunku priimti komplimentą, kai sunku save tinkamai pozicionuoti darbe, susirasti partnerį. Vyrauja tendencijos, kad moterys yra linkusios geriau būti su bet kokiu partneriu, negu su lygiaverčiu sau, nes bijo, kad nesusiras geresnio.
−Perdėtą stresą dažnai moterys patiria ir norėdamos atitikti įvairius formuojamus standartus, tarp jų ir grožio. Kaip tai veikia psichologinę būklę?
−Moters įvaizdį mums dažnai formuoja nuotraukos – tai, kas nėra tikra. Ir nebūtinai atitinka tikrovės. Skandinavijos šalyse, kur nevyrauja tokie slaviški princesės įvaizdžio standartai, moterys yra labiau atsipalaidavusios. Tuo tarpu mes dažnai jaučiame įtampą atrodyti nepriekaištingai.
Tokiai streso įtakai moterys, neturinčios stipraus, „nelūžtančio“ vidinio vertės jausmo, pasiduoda lengviau. Jos tampa pažeidžiamos. Jausdamos pagrindą, pasitikėjimą savimi, jos daug sąmoningiau dėlioja prioritetus, ne taip jautriai reaguoja į kritiką ir geba susitvarkyti su kylančiomis problemomis.
−Vertinant tyrimo rezultatus, skleidžiasi gan dviprasmiška situacija. Šiuolaikinę moterį įprasta matyti nusiteikusią labai ryžtingai, tvirtai, siekiančią savo tikslų. Bet tyrimai atskleidžia kiek kitą medalio pusę – pusė apklaustųjų moterų nepasitiki savimi. Kaip Jūs vertintumėte tokį kontrastą?
−Kai mes stokojame savivertės, turime du elgesio būdus. Viena, mes slepiamės, nenorim rodytis viešumoje. Kitas kraštutinumas – kai labai stengiamės pabrėžti didelį savarankiškumą, kietumą. Tai irgi yra trūkumo konstatavimas, tik priešingu būdu. Toks elgesys yra nesąmoningas. Pasiteiravus tų moterų, jos tikrai su tuo nesutiks, bet tai yra gynybiniai mechanizmai, kuriais bandome atkurti savąją vertę.
−Ar yra kokių veiksmingų būdų, kuriais galėtume stiprinti vidinį pasitikėjimą savimi, auginti vidinį vertės jausmą?
−Reikėtų vertinti ir mylėti save labiau, skirti sau daugiau laiko, jaustis užtikrinčiau ir labiau priimti save tokią, kokia esate. Užklijuoti priminimai ant veidrodžio su komplimentais, kad esate graži ir vidumi, ir išore išties veikia. Tai gali būti ir ofise pakabintas humoristinis paveikslėlis, leidžiantis tiesiog prisiminti tą žinutę.
Svarbu ir aplinka, žmonės, su kuriais bendraujama. Ar tikrai leidžiamas laikas su tais, kurie reiškia palaikymą, sako komplimentus ir stiprina jūsų vertės jausmą? Esu mačiusi daug jaunų moterų, kuriomis abejoja jų tėvai, nors jų vaidmuo labai svarbus. Mes nepakeisime aplinkinių ar tėvų, bet galime koordinuoti su jais leidžiamo laiko kiekį. Jeigu kalbame apie draugus arba gyvenimo partnerį – šiuos žmones keisti gyvenime galime.
Žemos savivertės žmogui dirbti darbą, kuris nesiseka, yra nemėgstamas ar neišmanomas, yra labai pavojinga. Tokiu atveju yra geriau keisti darbą ir turėti hobių, užsiimti veiklomis, kurios teikia džiaugsmą ir duoda savotišką žinutę, kad man viskas gerai sekasi – tai taip pat padės stiprinti savivertės jausmą.
−Reziumuojant mūsų pokalbį, ko norėtumėte palinkėti moterims, kurios bijo priimti sprendimus keistis, nemyli savęs ir nuvertina savo galimybes?
−Aš visoms linkiu nuoširdžiai pasiekti tokį lygį, jog jos galėtų pasakyti, kad aplinkinių vertinimas visiškai nerūpi – čia mano manymu jau yra aukštasis pilotažas ir turbūt labai nedaug žmonių yra jį pasiekę. Mes dažnai esame prisirišę prie aplinkinių nuomonės, todėl siūlau mažiau galvoti, ką sako kiti, labiau tikėti savimi, kad galiu pakeisti savo vertės jausmą ir galiu pradėti su tuo sąmoningai dirbti – tiek dirbant su savimi, sau sakant komplimentus, pasirenkant aplinkinius žmones, su kuriais bendrauji, ir tuo pačiu išmokti drąsiai sakyti „ne“ tiems dalykams, kurie gyvenime jūsų netenkina.